Lauren Oliver "Pandemonium"

Neskaičiusiems pirmosios knygos "Delirium" negalima skaityti šio aprašymo.

Ilgai laukiau akimirkos, kada nuspręsiu rašyti būtent šios knygos aprašymą. Kažkas dėl kažkokių priežasčių man trukdė tai padaryti, nors knygą perskaičiau jau senokai... Bet štai, atėjo tas lauktas momentas, kai klausiu savęs "Kodėl gi ne?" Taigi pristatau jau trečiąją Lauren Oliver knygą, aprašytą šiame bloge. Tai ne kas kitas, bet "Delirium" serijos antroji dalis - "Pandemonium".

Lauren Oliver oficialiai patvirtino žinias apie "Delirium" knygų serijos ekranizaciją. Nežinia kada, bet ko gero nuo rudens išvysime naują serialą, su pačiais netikėčiausiai aktorių pasirinkimais. Pagrindiniai aktoriai:
Emma Roberts - Lena. Šiuo pasirinkimu nesu visiškai nusivylusi. Emma ne kartą vaidino nebloguose filmuose, o ir Lenos vaidmeniui neatrodo svetima.

Daren Kagasoff - Aleksas. Šis pasirinkimas mane labiausiai nustebino, nes mano manymu, šis aktorius nė kiek neprimena auksinius plaukus turinčio Alekso. Na, pagyvensim, pamatysim kaip čia bus.

Jeanine Mason  - Hana, geriausia Lenos draugė. Šis pasirinkimas taip pat mane nustebino. "Delirium" knygoje buvo ne kartą pabrėžta, jog Lena nėra gražuolė, atvirkščiai. O jos draugė Hana buvo vaikinų numylėtinė, gražuolė iš prigimties. Kol kas dabar man Lena gražesnė... Tai man atrodo nesąžininga, nes tokių faktų nederėtų keisti. Manau, kad tai ypač paveiks kompleksuotas mergina, kurios pirmą kartą skaitė knygą, kurioje pagrindinė veikėja nėra holivudinė gražuolė, na, o dabar... Nusivylimas.

Gregg sulkin - Džulianas. Šis veikėjas ko gero nėra girdėtas, skaičiusiems tik pirmąją "Delirium" knygą Bet patikėkite, jis itin svarbus antrojoje... Apie aktorių nekalbėsiu, nes nenoriu per daug papasakoti... ;)

Kodėl šį aprašymą pradėjau nuo žinių apie serialą ir veikėjų sąrašo? Būtent dėl Džuliano....

"Pandemonium" prasidėjo vietoje, kurioje pasibaigė "Delirium". Tyruose, miške, kur Lena sugebėjo pabėgti, nors tuo tarpu jos mylimasis Aleksas nesugebėjo... Likusi viena Lena vos nepalūžo. Mylimojo netektis, pabėgimas, visiškai nauja vieta ir kitas ją ėmė bauginti. Tik po kiek laiko mergina sugebėjo pakliūti į gyvenvietę, kur glaudėsi žmonės, kaip ji.... Perbėgeliai...

Gyvenimas Tyruose Lenai neatrodė toks gražus, kaip ji tikėjosi. Perbėgeliams nuolat teko slapstytis, rūpintis maistu, saugumu ir visais kitais reikalais, apie kuriuos Lena net nepagalvojo. Likusi viena, mergina jautėsi kaip niekad vieniša, dažnai gailėdavosi savo poelgio, gydėsi savo sužeistą širdį dėl Alekso žūties.

Labai nemėgstu aprašinėti antrąsias dalis... Turbūt dėl to taip ilgai delsiau aprašyti "Pandemonium". Tiesiog sunku neprasitarti kažko, kas sugadintų jums norą skaityti...  Pasistengsiu išvengti tokių klaidų ir aprašyti kuo subtiliau, neatskleidžiant daugybės faktų.

Lauren Oliver šį kartą pasirinko kitokį rašymo būdą, kuris kiek primena rašytojos Jodi Piccoult. Kaip? Autorė taip pat tyčia "maišė" dabartį su praeitimi, kol galiausiai viskas susijungė ir galėjome skaityti tik tuo metu vykusius įvykius, ne praeitį. Iš pradžių bent jau man buvo ganėtinai sunku įsijausti, suprasti, buvo tikrai painu. Nemažai skyrių reikėjo perskaityti kol galiausiai apsipratau. Nenoriu nieko gąsdinti, nes galbūt čia tik man taip, tad nebijokite ;)

Rodos, "Delirium" knygoje buvo viskas aprašyta: įsimylėjimas, kova ir visa kita, tad ko galima tikėtis "Pandemonium" knygoje? Toks klausimas man buvo iškilęs ne kartą. Tikriausiai ir jums taip. Pandemonium knyga, kitaip nei "Delirium" yra apie kovą dėl išlikimo, revoliucijos. Lena taip pat prisideda prie šios kovos ir užima tikrai svarbią vietą. Kaip ir pridera ;) Merginai tenka grįžti į gyvenimą, kur "meilė" buvo liga. Dėl kokių priežasčių? Patys sužinosite paskaitę. 

Knygoje atsiranda dar viena atsiskyrėlių perbėgelių grupė. Kitaip nei grupuotė, kurios narė yra ir Lena, naujoji grupė dėl revoliucijos kovojo kitais, drastiškesniais būdais ir taip suteršė visų perbėgelių vardą, nors grupuotės visai nebuvo susijusios.

O dabar apie naująjį veikėją Džulianą. Tai vaikinas, kurio tėvas užima itin svarbų postą valdžios įstaigose. Nesuklyskite, Džulianas nėra perbėgelis. Jis kaip tik labai aktyviai pasisako už ligos "meilė" išgydymą. Nors dėl sveikatos būklės tai padaryti jam itin sunku ir pavojinga, vaikinas itin laukia operacijos ir ryžtasi rizikuoti, norėdamas parodyti visiems, kad meilę iš tiesų reikia išgydyti. Likimas pažeria pokštą ir suveda Leną bei Džulianą. Jiems kartu tenka išvengti nemalonumų ir stengtis išgyventi netikėčiausioje situacijoje. Nors jaunuoliai palaikė visiškai priešingas puses, aplinkybės privertė juos stoti išvien ir kovoti... Kodėl ir kaip? Neatskleisiu, teks patiems išsiaiškinti,

"Pandemonium" yra knyga, kurioje išvysite kur kas mažiau romantikos nei pirmojoje knygoje. Kur kas... Antroji dalis yra labiau orientuota į kovą su valdžia, revoliuciją bei su šiomis temomis susijusius dalykus. Autorė nusprendė, jog meilės užteko pirmojoje dalyje, šį kartą ji norėjo kažko rimčiau. Nors pagrindinė kūrinio tema ir yra kova dėl meilės, taip kad nenusivilsite perskaitę.

Drįstu teigti, jog pirmoji knyga man labiau patiko. Ji kiek lengvesnė ir kur kas romantiškesnė nei antroji. Joje lengviau įsijausti į veikėjų kūnus, suprasti ir įsigilinti į patį perversmą. Nors antrosios knygos pabaiga jus tikrai tikrai nustebins. Viliuosi, kad šis autorės posūkis paveiks trečiąją knygą ir ji bus panašesnė į pirmąją. Taip trečioji knyga šiuo metu yra rašoma ir tai ne paslaptis. Belieka laukti jos atsiradimo. ;) Ak, kiek daug laukimo, ar ne? Tikiuosi, kad laikas prabėgs taip greitai, kaip ir laukiant serialo, kuris, tikiuosi, manęs nenuvils.




Skaitytojų nuomonės:(Deja, jų šįkart ne per daugiausiai, nes knyga yra gan nauja, o aš stengiuosi atrinkti pačius nuoširdžiausius ;) )

Esu pritrenkta knygos pabaigos (gerąja prasme). Knyga paliko nepakartojamą įspūdį. Ši net gal labiau patiko negu "Delirium". "Pandemonium" buvo kiek dinamiškesnė, tas lėmė mano neatsitraukimą nuo knygos. Žinios apie serialą - fantastiškos! Tikiuosi viskas išsipildys.... Labai laukiu ir domiuosi, kada bus išleista trečioji dalis? Laukimas tiesiog žudo... :)

Tiesiog suryjau knygą. Žiauriai patiko! Netgi labiau negu pirma. Tokios knygos pabaigos tikrai nesitikėjau. Neįsivaizduoju ką darys Lena. Tikiuosi 3 knyga bus išleista greitai!!!! 3 knyga pavadinimu "Requiem"

O ką apie šią knygą manote jūs?

(Pažymėkite jums tinkančią reakciją ir pakomentuokite)

Gabyx2

Jodi Piccoult "19 minučių"

Jodi Piccoult "19 minučių"

Per devyniolika minučių galima nušienauti veją prie namų, nusidažyti plaukus arba iškepti sklindžių, sulankstyti šeimos skalbinius arba užplombuoti dantį. Per devyniolika minučių galima sustabdyti pasaulį arba tiesiog nušokti nuo jo krašto į bedugnę.

Per devyniolika minučių taip pat galima atkeršyti..

Jodi Piccoult šiame bloge nėra naujiena.  Tai autorė, kurianti knygas aktualiomis temomis. "19 minučių" knyga yra lyginama net su pačiu garsiausiu autorės kūriniu "Mano sesers globėjas". Atsiranda net tokių, kurie dvejoja, kuris kūrinys geresnis.

Sakydama, jog autorė rašo aktualiomis temomis, nemeluoju. Jos knygos tuo ir skiriasi. Vietoj pigių romaniūkščių autorė pasirinko kitą variantą. "19 minučių" knygos tema yra itin aktuali užsienyje, ypač JAV. Reikia tiesiog dėkoti, kad tai nevyksta  Lietuvoje. Nes šis kūrinys apie šaudynes mokykloje ir kaip tai paveikė aplinkinius žmones.

Jodi Piccoult stilių perprato ko gero kiekvienas jos knygų skaitytojas. Vienas tų bruožų - itin platus veikėjų sąrašas. Kiekvienas veikėjas prisideda prie istorijos ir nulemia vienus ar kitus įvykius.

Istorija prasidėjo nuo dienos, kai jaunuolis Piteris įžengė į mokyklą su šautuvu ir nušovė daugiau nei 10 bendramokslių. Knygoje labai puikiai ir jaudinančiai aprašytas šis įvykis. Sunkiausia yra kūrinio pradžia - kyla begalė klausimų, kaip "kodėl?". Autorė išmaniai aprašė visą Piterio gyvenimo istoriją ir tik pamažu radau atsakymus, į pačios užduotus klausimus. Nesvarbu, kad viskas prasidėjo šaudynėmis, svarbiausia, kaip autorė sugebėjo atksleisti visą tiesą, susieti su įvykiais, su dabartimi.

Kiek plačiau paaiškinsiu kūrinio kompoziciją. Jodi Piccoult pasirinko įdomų, bet veiksmingą būdą - ji aprašė šaudynes ir sumaišė dabartį su praeitimi. Kol buvo aprašinėjami įvykiai po šaudynių, autorė vis įterpdavo skyrelius su praeitimi, kur mums išaiškėdavo įvairios tiesos. Taip sakant praeitį supynė su dabartimi. 

Jodi Piccoult vadinama rašytoja suaugusiems, bet jos literatūrą vertina ir paaugliai. Šis kūrinys būtent akcentuoja paauglius, patyčių temą, dėl kurios Piteris ir padarė klaidą.

Šiek tiek apie veikėjus:

Piteris yra vaikinas, kurį ko gero galima vadinti pagrindiniu kūrinio veikėju arba priežastimi kūrinio atsiradimo.  Vaikinas buvo kitoks nei kiti vaikinai: silpnas, nepopuliarus, keistos išvaizdos. Visi šie dalykai privedė populiariuosius paauglius prie patyčių. Kūrinio eigoje sužinosite kaip ir kodėl vaikinas pasiryžo tokiam poelgiui.

Džouzė - mergina, dalyvavusi žudynėse. Per stebuklą išliko gyva, o kodėl taip įvyko, sužinosite patys. Deja Džouzės vaikinas nužudomas, merginai pakrinka psichika, ji negali ir nenori atsigauti, gyventi toliau. Jos sąžinę slegia kaltė. Džouzė aprašoma kaip paauglė, bijanti būti kitokia. Mergina vaikystėje buvo Piterio draugė, bet vėliau jųdviėjų keliai išsiskyrė...

Aleksė - Džouzės mama, teisėja. Jodi Picocult ją aprašo kaip moterį, suprantančią savo klaidas, bet nesugebančią jų ištaisyti, pasikeisti. Aleksė nelaikė savęs gera motina dukrai, vis priekaištaudavo sau, kad neskiria jai daugiau dėmesio nei galėtų. Bet viskas pasikeičia po lemtingo įvykio, kai ji vos nepraranda dukters. Ji nusprendžia kovoti su visais, kad tik jos dukra galėtų ramiai miegoti.

Kūrinyje yra ir kitų, itin svarbių veikėjų, apie kuriuos dabar nutylėsiu, manau, kad patiems bus įdomu juos nagrinėti. 

"19 minučių" autorė Jodi Piccoult parašė su tikslu, atkreipti visuomenės dėmesį į itin aktualią JAV šalies problemą. Šalyje ne kartą vyko tokios žudynės, bet kelio užkirsti tam dar niekas nerado. Lietuvoje mes, mokiniai, turime daugybę paskaitų ir pokalbių apie patyčias ir kokia iš tiesų opi problema tai yra, bet dažniausiai mokiniai tik dar labiau ima šaipytis iš kitų vaikų vietoj to, kad pasikeistų.  Manau, kad Lietuvoje šios paskaitos tiesiog neduoda naudos, nes jas sukūrė JAV gyvenantys mokslininkai, tikėdamiesi užkirsti kelią tokiom patyčioms, kurios aktualios jų šalyje. Mūsų šalis tokios rimtos problemos neturi, bet vistiek mums pristatoma tokia programa. Manau, kad jei mokiniai žinotų, kas vyksta už Atlanto, tokios problemos neliktų, visi suprastų padarę klaidą.

Jodi Piccoult nusprendė parašyti kūrinį šia tema, išvydusi pranešimą per žinias apie susišaudymą mokykloje. Autorei buvo itin sunku aprašyti tokį kūrinį, jai net teko bendrauti su mokiniais ir jų tėvais, kurie susidūrė su tokiais įvykiais. "19 minučių" yra labai jautrus, sukrečiantis ir sutelkiantis kūrinys, kuris, mano manymu, turėtų paveikti ne vieno žmogaus širdį. Ypač to, kuris drįsta šaipytis.

Mano nuomone, šis kūrinys yra vienas geriausių, aprašančių patyčių temą. Dabar lengva rasti tokių knygų, viena iš jų yra taip pat skaityta "Ir vis dėlto šausiu", kuri vis dėlto nesukėlė tiek minčių ir jausmų kaip ši knyga. Manau, kad kiekviena išsilavinęs žmogus, žinantis šią JAV problemą turėtų pamąstyti apie tai ir pagalvoti, ką galėtų padaryti, kad taip neatsitiktų jo vaikui.

Skaitytojų nuomonės:

Puiki knyga. Iš mano 4 skaitytų šios autorės knygų ją lyginčiau su "Mano sesers globėjas". Nepasakyčiau net kuri labiau patiko. Tiesiog perskaičiusi "mano sesers globėją" neprisiverčiau daugiau nei metus į rankas pasiimti jokios kitos knygos, o po šios ("19 minučių") atsirado nenumaldomas noras perskaityti visas J.Picout knygas...
Skaitėsi labai lengvai (kaip, beje, ir visos jos knygos)-įtraukė jau nuo pirmo puslapio. Pagrindiniai personažai labai ryškūs, nesunku su jais susitapatinti...Vis tik, skaitant jaučiasi šioks toks autorės šąliškumas-nesudėtinga atsirinkti "geriečius" ir "blogiečius", kitaip nei "Mano sesers globėjas" knygoje-dalies aukų sunku gailėtis, nors ir poelgis siaubingas. Vis tik autorės sugebėjimas leisti pamatyti, atrodytų, labai aiškius dalykus kitomis akimis-stulbinantis...Matyt, tai ir yra jos sėkmės raktas.

Knyga yra tiesiog nuostabi. Ji sukrečia ir tuo pačiu žavi savo subtilumu, gebėjimu pasiekti tą širdies kertelę ir paskatinti žmones susimąstyti apie tai, kas vyksta. Tiek daug kalbama apie jaunimą kaip apie ateities kartą, bet ar ne visi drauge turėtume kurti tą ateitį? Knyga skaitosi lengvai, bet tai, ką ji palieka po savęs, yra stipru.

Šią knygą daugiau rekomenduočiau jaunajai kartai, psichologiškai giliems žmonės, kurie ne vien mato tik tai, kas randama paviršiuje, ir siūlyčiau perskaityti ypatingai tiems, kurie dar neturi savo vaikų arba kurių vaikai dar visiškai maži. Ši knyga negali nepatikti.

Kaip matau, autorės ir yra toks tikslas, kad kiekvienas pats atsakytų į tikrai sunkius psichologinius klausimus, įsigilinus į situaciją pilnai. Labai patinka, kad rodo realybę, rašo giliai. Kartais net pagaunu save, kad imu stebėtis, kad viskas vyksta lygiai taip pat JAV kaip ir LT, kalbant apie patyčias mokykloje, kur mokytojų lygiai tokia pati situacija - mato, bet nesprendžia problemos.Mano subjektyvus atsakymas, kad viskas vyksta dėl to, kad mokykloje dirba ne tie žmonės, kurie iš tikro turėtų dirbti, t.y. vieta ne bet kam, o tik gerbiantiems savo profesiją ir vertiems pagarbos asmenims.

pati geriausia šios autores knyga. žaviuosi ja dėl to,kad šioje knygoje labai profesionaliai taciau suprantamai viskas pateikta. intriga išlaikyta iki galo. negalėjau atsitraukti, skaičiau tiek dienom tiek naktimis, rytais keldavausi anksčiau kol vaikas dar miega,kad galėčiau paskaityti.nuostabi knyga. labai rekomenduočiau paauglius auginančioms mamoms.

Man dabar 12 metų, ką tik perskaičiau šią knygą. Esu iš tų mergaičių mokykloje kurios yra gana populiaros , ir tikrai ankščiau šaipiausi iš vaikų kurie nepritapo. Ne taip žiauriai kaip rašo šioje knygoje, bet vistiek. Perskaičius šią knygą, aš supratau, kaip bjauriai elgiausi, ir tikrai daugiau taip nesielgsiu. Atsiprašiau vaikų iš kurių šaipiausi... Ir manau kad suaugusieji neturėtų drausti skaityti tokias knygas, kaip tik, tokio amžiaus vaikams tai padaro visiškai kitą požiūrį į patyčias. Siūlau perskaityti šitą knygą.

Vakar baigiau skaityti šia knyga..Žinot, knyga labai emocionaliai parašyta, taip pat įvykusi nelaime atskleidžiama iš kelių skirtingų požiurių, kas yra subtilu...Labai patiko knyga, tikrai rekomenduoju perskaityti tiek paaugliams, tiek ir suaugusiems, nes šioje knygoje taip atskleidžiami tėvų ir vaikų tarpusavio santykiu subtilybes...

nė vieno vaikino, tad aš manau čia pirmasis pasireikšiu. likau sužavėtas knyga. net labai.
kai pradėjau skaityt, matyt nebuvau pasirengęs tokiai painiai (nors ji ir nebuvo labai paini tiesą sakant..) istorijai, tad ties šimtuoju puslapiu sustojau, padėjau knygą. po keliu mėnesių visgi prisiverčiau perskaityt nes labai ją rekomendavo pradinių klasių auklėtoja.
perskaičiau per pora dienų neatsitraukdamas ir likau LABAI SUŽAVĖTAS. atpažinau save knygoje Piterio vietoje.
knyga įkvepianti gyvenimui ir nepasidavimui mokykloje (turiu omeny smurtą ir moralinę žalą).
net pasiilgau mokyklos perskaitęs :)

FANTASTIKA!!! aplodismentai autorei, nes tai geriausia iki šiol mano skaityta knyga! (autores perskaičiau visas 4). siužetas įtemptas, labai nuodugniai išanalizuotas kiekvieno veikėjo charakteris, įpinti platus jų gyvenimu aprašymai nulėmė įvykių tėkmę, ir nors skaitant atrodo, kad pabaiga aiški, vis tik jos sulaukus supranti, kad niekas nebeaišku (autore negaili staigmenų . Pabaigoje suvoki, kad nėra vienos nuomones ir taip kaip žmogų gali nuteisti, taip galima rasti argumentu ji pateisinti. Giliu apmąstymų jums, aš balsuoju už!

Labai gera knyga, verta kiekvieno lito. Perskaičiau ją per parą laiko, niekaip negalėjau atsitraukti. Įsitraukiau į tų veikėjų gyvenimus, į patį įvykį, žmonių išgyvenimus. Ši knyga sužadina labai daug apmąstymų, iškelia klausimų į kuriuos ne visada gali atsakyti vienareikšmiškai. Rekomenduoju tikrai. Skaitykit - nepasigailėsit.

Tai išties vienas geriausių rašytojos romanų, kaip visada "užkabina" nuo pirmo puslapio. Skaitant vėl kyla daug klausimų: kaip aš pasielgčiau, kokia turi būti motinos, tėvo meilė vaikui, kodėl nematom ar nenorim matyti "tiksinčios bombos" šalia savęs ir leidžiam įvykti pačiam blogiausiam dalykui pasaulyje...

Visiems rekomenduoju.

Veronica Roth "Divergentė"

Veronica Roth yra dar visai jauna autorė, išgarsėjusi būtent šiuo kūriniu, kuris pakerėjo ne vieno skaitytojo širdį. Knyga "Divergentė" itin lyginama su "Bado žaidynių" trilogiją. Tą girdėjome ne kartą. Bet rašant kiekvieną istoriją, būni įkvėptas kažkokio kūrinio... Šis aprašymas, kurį jums ir parašiau bus kiek platesnis. Parašysiu ne tik apie knygą, bet ir palyginsiu kūrinį su kitais (pabrėžiu kitais).

Ši knyga yra apie pasaulį, suskirstytą į penkis luomus, tikinčius skirtingais dalykais. Tokiu būdu žmonės, kurie sugalvojo šiuos luomus, nusprendė valdyti pasaulį, norėjo jį padaryti taikų. Kiekvienas žmogus, gimęs viename ar kitame luome, įvairių pagalbų padedamas gali išsirinkti luomą, kuriame jis norėtų gyventi visą savo gyvenimą. Bet deja, išsižadėjęs savo luomo - išsižadi ir savo šeimos. Nuolankiųjų luome gyveno žmonės, kurie stengėsi neišsiskirti iš minios, rūpinosi kitais, visiems padėjo. Jie buvo geraširdžiai, kurių niekas atrodo nebijotų, bet už Nuolankiųjų veidų slepiasi šis tas daugiau... Tai galima spręsti iš Beatričės, pagrindinės kūrinio veikėjos ir Nuolankiųjų atstovės... O gal...? O gal Divergentų?

Beatričė ir jos brolis Kalebas - tėvus mylintys ir gerbiantys vaikai. Jiedu gerai sutaria, mėgsta išsipasakoti, pasitiki vienas kitu. Deja, dieną, kai jie turėjo pasirinkti luomus, abu jaunuoliai suvokia, kad ne viskas buvo išpasakota... Beatričė pasirenka kitą luomą. Bebaimių.

Knygos veiksmas ir prasideda nuo tos akimirkos, kai Beatričė tampa Bebaime. Mergina nuvežama tiesiai į bebaimių būstinę, kur turėjo prasidėti treniruotės, paruošiančius jaunuolius į kiekvieną luomą. Mergina ne tik turėjo įveikti savo baimes, trūkumus. Ji turėjo kautis dėl išlikimo, nors išsiskyrė savo fizišku silpnumu, smulkiu kūnu. Bet mergina nė nesiruošė pasiduoti. Ji kovojo. Kaip? Sužinosite perskaitę knygą...

Bebaimių būstinėje Beatričė nesijaučia vieniša, palikusi tėvus ir brolį. Anaiptol. Ji susiranda draugų, vėl pasijaučia mylima ir reikalinga. Knygoje išvysite begalę draugiškų ir nelabai žmonių, kaip Kristina, Suzana, Vilas, Alas, Erikas, Ketvertas, Piteris ir kiti. Kiekvienas iš šių žmonių, taip pat ir kiti, kurių neįvardijau, labai svarbūs šiame kūrinyje.

Mano nuomonė:
Divergentė yra gražus kūrinys. Niekada nevartoju žodžio "gražus", nes jis nieko nepasako, bet šį kartą kitokio ir nerandu. Tai kūrinys apie draugystę, pagarbą, ryžtą, drąsą, laisvę ir dar daugelį kitų dalykų. "Divergentė" man patiko. Man patinka tokie kūriniai, kuriuose itin pabrėžtos vertybės, kurios turėtų būti svarbios mums visiems. Tai jautrus, šiltas, drastiškas, bet daug ką žadantis kūrinys, kurį rekomenduoju visiems žmonėms, pastebėjusiems, kad mano skonis sutampa su jūsų!

Skaitytojų nuomonės:
Knyga gana įdomi, iš ties labai lengvai skaitoma. Gal netgi per lengvai, tačiau yra ir keletas įdomesnių minčių, apie kurias būtų galima susimąstyti. Kažkiek primena „Bado žaidynes“, bet, mano nuomone, tikrai joms neprilygsta. Ir vis dėlto, negalėčiau šios knygos vertinti blogai, nors kažko lyg ir pritrūko... veikėjus lengva pamėgti, jie nėra per daug nusaldinti, kita vertus, kai kuriems žuvus jokia nuostaba ar gailestis nekilo, tarsi to ir būtų buvę galima tikėtis.

Na, toms, kurioms patinka jaunimo literatūra, manau patiks ir „Divergentė“. Ir dar, manau, kad filmas turėtų išeiti iš ties neblogas, laukiu... ;)

Man patiko, kad autorė labai gražiai supina nuotykius ir meilę, ne pasakoja tiesmukai, o jausmus ir sprendimų motyvus atskleidžia per veikėjų poelgius. Tai knyga, pilna ne tik nuotykių, bet ir temų apmąstymams. Ne tik pagrindiniai, bet ir kiti veikėjai turi ryškius charakterius (tai ir Tričės mama, tėtis, Erikas, Ketverto tėtis), o ir tą pačią situaciją dėl savo požiūrio ir charakterio visi vertina skirtingai. Knyga daugiasluoksnė, nors rodos, kad pasakojama Tričės istorija.

Taigi o dabar šiek tiek lyginimų...(Neskaičiusiems knygos nepatartina)

Panašumai į kitas knygas:

1. Galimybė pasirinkti luomą man priminė "Hario Poterio" pirmąją knygą, kur moksleiviai taip pat galėjo pasirinkti "luomą". (nežinau kaip pavadinti ;) )

2. "Divergentėje" treniruojant Bebaimius buvo rašomi pažymiai, kurie daug ką lėmė. Visai kaip "Bado žaidynėse", ar ne?

3.Tai pasakojimas apie pasaulį, kuriame vyrauja skirtingi luomai kaip ir "Bado žaidynėse" skirtingos apygardos.

4. Tričės draugo Alo mirtis primena Katnis draugės Ru mirtį.

5. Kaip ir "Delirium" bei "Bado žaidynės" taip ir ši knyga prasideda diena, kai kažkas svarbaus, lemiančio ateitį, nutinka. 

6. "Divergentė" primena "Delirium", nes abiejuose kūriniuose nėra itin griežtų valdžios apribojimų.

7. Taip pat kūrinys panašus į "Delirium", nes pasirinkus luomą, kaip ir po atliktos operacijos, tavo gyvenimas pasikeičia visapusiškai.

8. Beatričė savo tvirtumu ir sumaniu mąstymu primena Katnis Everdin.

9. Kaip ir knygoje "Sielonešė" "Divergentės" veiksmas vyksta požemiuose.

10.Taip pat knyga panaši į "Sielonešę", nes peržengus slenkstį/skardį esantį požemyje - iš jo nebeištrūksi...

Esminiai skirtumai:

Divergentė tikrai nėra kūrinys, kuris be proto panašus į kitus tokio pobūdžio. Tai labai savitas, labai jausmingas kūrinys, pabrėžiantis visai kitas vertybes.  "Divergentė" kitaip nei "Bado žaidynės" yra apie pasaulį, kuriame valdžia nėra jau tokia stipri ir sureikšminta. Aprašomoje knygoje nėra tokio žmogaus, kaip prezidentas Snou. Yra viena moteris, bet ji tikrai nėra tokia reikšmiga kaip Snou. Labai patiko kūrinio pabaiga, kuri tikrai nepriminė kitų. Ypač dalis, susijusi su meile ;))) Taip pat pagrindinė veikėja Beatričė yra ne tokia jau stipri kaip Katnis. Tiesą sakant, manau, kad jeigu joms tektų kovoti Bebaimių dvikovoje, Katnis netrukus nugalėtų Tričę, kuri pasižymi kitomis savybėmis. Skirtumų atrasti galima daug, bet tiesiog neverta ieškoti nei jų, nei dar kažkokių panašumų, nes neįmanoma parašyti kūrinio, kuris nė kiek neprimintų kitų. Tiesiog verta įvertinti kiekvieno autoriaus darbą ir gerbti jį už jo nuopelnus, nes parašyti knygą ir ją išleisti humanitarams reiškia tą patį, kaip tiksliukams laimėti Nobelio premiją. ;)

John Green "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos"

Puikiai prisimenu dienas, kai skaičiau pirmąją autoriau knygą "Aliaskos beieškant". Iš karto į akis krito autoriaus rašymo stilius, norėjosi paskaityti daugiau jo darbų. Prieš kelias dienas netyčia tokia proga pasitaikė. Kaip ir kiekvieną mėnesį turėdavome perskaityti po tam tikrą skaičių puslapių angliškos knygos. Šį kartą pasakojimas buvo paskutinis šiemet... Nusprendžiau perskaityti rimtesnę knygą, nei prieš tai skaitydavau vaikiškas angliškas knygutes. ;>

John Green kol kas išleido 4 savo kūrinius. Du iš jų turime ir Lietuvoje, kitus tikiuosi, kad išleis artimiausiu metu. Šis autorius yra viso pasaulio atradimas - jo parašyti kūriniai skiriasi savo rašymo stiliumi, požiūriu į gyvenimą. Galiu pasakyti, kad šis kūrinys, kurį dabar ir aprašinėju - geriausia mano skaityta knyga apie vėžiu sergančius žmones.

Taip, tema yra itin skaudi ir aktuali šiomis dienomis. Tokių kūrinių apie vėžį buvo ne vienas. Garsiausi Jodi Piccoult "Mano sesers globėjas", Jenny Downham "Kol dar gyva". Bet nė vienas iš šių nesužavėjo manęs, kaip tai padarė "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos.

Knygoje aprašoma mergina Heizelė, kuri serga plaučių vėžiu. Vien tau jau galima vadinti tragedija, bet ne Heizelei. Ji stipri. Stipresnė už daugelį žmonių visame pasaulyje. Stipresnė už savo tėvus, kurių palaikymo jai labiausiai reikėjo, sitpresnė už žmones, žvelgiančius į ją kaip į nelaimingą ligonę, stipresnė ir už sveikuosius, kurie dažnai nesupranta, koks geras jausmas būti sveikam. Privalėdama visuomet nešioti kvėpavimą palaikančius aparačiukus, ji ne tik atkreipia visų dėmesį, bet ir nepamiršta, kad ji serga.

Heizelė neturėjo daug draugų, pomėgių, linksmų vakarų ir kitų, normaliems paaugliams būdingų dalykų. Jai viso to nereikėjo. Merginai paguodą teikė knygos. Tai vienas iš dalykų, kodėl mane žavi šis autorius - jis parodo, kad paaugliai mėgsta skaityti, yra išsilavinę, o ne tik tie, kurie vartoja narkotikus ir dalyvauja vakarėliuose. Heizelė mylėjo vieną knygą, kuri buvo taip pat apie mergaitę, sergančią vėžiu. Mane sužavėjo autoriaus posūkis: pabaigusi skaityti knygą, Heizelė nesijaudino dėl mergaitės mirties, jai rūpėjo sužinoti, kas nutiko žmonėms, mylėjusiems knygos veikėją. Tai buvo itin artimas klausimas jai: kas atsitiks jos tėvams ir draugams po to, kai ji mirs? Šis klausimas jai nedavė ramybės ir privedė knygos istoriją prie daugybės posūkių. Vienas iš jų - Augustas.

Su Augustu (Lietuvių vertimė jis vadinamas Ogustu...) Heizelė susipažino ne knygos dėka. Ši tik suartino juos. Tėvai, matę dukters Heizelės nesidomėjimą gyvenimu, nusprendė vesti ją į Savitarpio paramos grupę, kur susirinkdavo vėžiu sergantys jaunuoliai... Augustas buvo vaikinas, išsigydęs vėžį, bet lankantis susitikimus, norėdamas pasidalyti savo patirtimi.

Daugiau apie istoriją nesakysiu nieko, nes bijau, kad pasakysiu per daug, patys turite perskaityti ir sužinoti. ;)

Anksčiau minėtoji Heizelės mėgstama knyga - pagrindinis dalykas, vedantis istoriją link dalykų, kurie įvyko. Beveik viskas buvo susiję su ta vienintele knyga, kuri nedavė ramybės Heizelei.

John Green parašė išties puikų kūrinį, kuris 2012 metais tapo pasauliniu bestseleriu. Nerasite nė vieno knygų topo, kuriame ši knyga nebūtų pirmame penketuke. Paieškokite ir patys tuo įsitikinsite :)

Nors knyga paremta skaudžia tema, kūrinys skaitosi labai lengvai, buvo vietų, kur galėjai juoktis, bet buvo ir tokių, kur galima ir ne vieną ašarą nubraukti. Kūrinys išsiskiria daugybe autoriaus sukurtų frazių, kurios yra itin dažnai cituojamos, kaip vienos populiariausių frazių apie meilę paauglių tarpe.

Net jei iš pradžių knyga gali pasirodyti nuspėjama, neintriguojančia, neskubėkite jos padėti į šalį, nes netrukus įsitikinsite, kad klydote dėl savo spėjimų. Knyga kaip tik labai nenuspėjama, įtraukianti.

P.S. Ne tik aš, bet ir nemažai kitų, skaičiusių šią knyga, rekomenduoja perskaityti ją originalia, angliška kalba.  Pasak skaitytojų, tai kur kas įtaigesnis variantas, nes daug kur netiksliai išverstų posakių. Nereikia kaltinti vertėjų, nes kai kurių dalykų tiesiog negali teisingai išversti.

Kodėl šis kūrinys, mano manymu, geriausias iš visų, parašytų apie vėžį?
Nebuvo aprašinėta diena, kai Heizelė sužinojo diagnozę.
Pagrindinė veikėja - stipri mergina, net nesiruošianti mirti ar pasiduoti.
Knygoje akcentuojama daugybė kitų temų, ne tik apie vėžį.
Lyginant su knyga "Kol dar gyva", kur jautėsi slogi nuotaika, iš karto buvo parodyta pagrindinė mintis (Džiaukis savo gyvenimu), "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos" buvo emocinga, nuotaikinga, jautri istorija, kur vėžys nebuvo akcentuojamas per daug stipriai. Manau, kad ši knyga net įkvepia vėžiu sergančius žmones, parodo, kad sirgti dar nėra taip blogai, kad ne nuo tavęs tai priklauso ir tu turi džiaugtis, kad iš viso gavai galimybę gyventi, kad turi laiko sužinoti atsakymus į visus norimus klausimus, kad turi laiko atsisveikinti.

Mano nuomonė:
Knygą žadu skaityti dar ne kartą. Ji mane taip sužavėjo, kad negaliu nustoti galvojusi apie ją. Ją jau įtraukiau į geriausių mano skaitytų knygų sąrašą, kuris, beje, nėra didelis. ;)

Skaitytojų nuomonės:

Knygos pradžia ne itin įtraukia, be to, yra tokių nesuprantamų terminų, kurie glumina. Kam jie, jeigu paauglių tarpe tikrai neatsiras, kurie juos supranta. Tačiau knyga kitokia, ypatinga.
Skaitydama jutau, jog knyga mane išmokė mylėti ir tikėti tikrąja meile. Kuriai netrukdo niekas, net tokia pragaištinga liga kaip vėžys. Širdyje Heizelė visuomet mylėjo Ogastą. Tikra meilė - tai ne amžinoji. Tikra - kur visos geros akimirkos neprilygsta, pranoksta visas blogąsias, ir dar daugiau. Tai tiesiog kažkas neįmanoma, bet kartu ir tikra. Knyga įspūdinga, privalote ją perskaityti.

Įsymilėjau šią knygą vos paėmusi į rankas. Ši knyga privertė mane verkti ir juoktis. Perskaičiau ją per dvi dienas,bet ji tikrai verta laiko. Yra tokios knygos kurios verčia susimąstyti ir yra knygos priverčiančios tave kažką pakeisti savyje. Šią knygą perskaičiusi supratau jog tikra meilė egzistuoja nesvarbu kas jai trukdytu. ji išmokė mane,kad "vienos begalybės yra didesnės už kitas" ir nesvarbu kokios jos bebūtų, tos begalybės esame mes. Mes esame neišsemiamos begalybės...“ 

Nors knyga daugiau orientuota į paauglius ir jaunus suaugusiuosius, bet tai nepaneigia fakto, kad ji paprasčiausiai puiki. Aišku kai kur man norėjosi, kad viskas būtų daugiau pavystyta, daugiau paplėtota, truputį palėtintas veiksmas, kai kur veikėjai skamba lyg jiems būtų gerokai daugiau metų negu iš tiesų yra (ir aš kalbu dešimtim metų), bet tai smulkmenos. Knyga, kuri įtraukia ir priverčia jausti, niekada nebus bloga knyga.

Jaučiu, kad nederėjo. Nederėjo skaityti šitos, beprotiškai sunkios knygos. Sunkios, bet tik emociškai. Knygą perskaičiau per vakarą.
Kaip kažkas jau sakė, išplėšė širdį. Įsmeigė peilį į nugarą. Išspaudė iš akių tikrą nemuną.
Visuomet galvojau, kad nei viena knyga manęs nesujaudina. Ne taip kaip filmai, per juos verkiu beveik visada. Bet po šitos knygos, viskas greit pasikeitė. Pasikeičiau ir aš.
Stengiausi taupyti nosinaičių pakelį, valiau ir valiau nuo skruostų ašaras, nes per jas sunkiai galėjau skaityti toliau. Tai šedevras. Tikrų tikriausias.

Jau baigusi knygą, supratau, kad ji mane pakeitė, o šiandien, galiu tai patvirtinti. Čia kaip Heizelės mėgstama knyga "Dievo rykštė". Ir aš, turbūt, kaip Heizelė, galėčiau be perstojo ją skaityti. Ir skaitysiu.
Jeigu būtų mano valia, šita knyga gulėtų kiekvieno paauglio (ir ne tik) lentynoje. Ir ją perskaityti būtų privaloma. 

Visiems, visiems kas skaito komentarus, ir sprendžia ar pirkti... PIRKIT. SKAITYKIT. VERKIT. PO SAVAITĖS VĖL SKAITYKIT. Nes tai istorija, kurią turėtų žinoti visi. Šimtu procentu geriausia knyga iš visų perskaitytu-o jų yra labai daug. Gyvenimas gražus, mieli skaitytojai. Okei?
Taip, iš pirmo žvilgsnio ir man pasirodė eilinė paaugliška knyga. Pasirodė. Kitaip, nei kitose knygose apie (sunkiai sergančius) paauglius, autorius, rašydamas pagrindinės veikėjos Heizelės vardu, negaili šmaikščių, saviironijos persmelktų komentarų. Todėl, manau, ši knyga yra kitokia - skaitydama, net ir liūdniausiose knygos vietose aš nuoširdžiai norėjau šypsotis.
Taip, skambės banaliai, bet paskaičius susimąstai apie tai, kaip tau pasisekė ir kaip derėtų džiaugtis kiekviena miela akimirka. Tą vis pamirštu, tačiau štai, vis atrandu, kas man primintų tai. Ir džiaugiuosi.

Jodi Piccoult "Kita širdis"

Pastaruoju metu sulaukiau daugybės pasiūlymų aprašyti būtent vieną iš Jodi Piccoult knygų. Deja, tai buvo ne "Kita širdis", o "Mano sesers globėjas", kurį dar būtinai parašysiu! Norėjau pradėti nuo kitokio kūrinio (o šios autorės skaičiau ne vieną), kad ne tik "Mano sesers globėjas", bet ir kiti jos kūriniai jus sužavėtų...

Jodi Piccoult priskiriama prie rašytojų suaugusiems. Jos rašomi romanai išsiskiria savo ilgumu, detališkumu, gebėjimu viską susieti ir taip įtraukti skaitytoją, kad šis net negalėtų suvokti kas atsitiko. Šios autorės knygas rekomenduojama perskaityti ne tik paaugliams, bet ir jų tėvams, kad šie suprastų apie paauglišką gyvenimą. Taip, daugumoje šios autorės knygų vyrauja paauglių gyvenimai ir problemos. Autorė Jodi Piccoult rašo labai aktualiomis, gyvenimiškomis temomis, su kuriomis susiduria daugelis. Problemos šiuo atveju ne tai, kad apie merginą, kuri galvoja, kad yra stora arba bando suvilioti vaikiną. Problemos jos knygose yra problemos.

Kita širdis yra apie tragišką vienos šeimos likimą. Atskleisiu jį, nes nuo pat pirmų knygos puslapių ir taip apie jį sužinosite. Netikėtai buvo nužudyti du šeimos nariai: tėtis ir mažoji dukrelė. Kaltininkas aiškus: šeimos pasamdytas mechanikas (atrodo). Jam skirta griežčiausia - mirties bausmė. Deja, jos laukti tenka net 11 metų! Kaip gyventi su mintimi, kad žmogus, kuris sugriovė tavo gyvenimą dar neatpirko savo nuodėmės?Vienintelė Džunos (moters) paguoda - dar viena dukrytė, kuri, beje, turėjo širdies ligą, dėl kurios galėjo net mirti.

Po vienuolikos metų, kai buvo nustatyta tiksli mirties bausmės vykdymo diena, prasideda dėtis įvairiausi dalykai. Sėdėdamas kameroje, žudikas Šajus tampa didžiausiu apkalbų centru. Ne dėl savo nusikaltimo, bet dėl visai kitų priežasčių. Jam sėdint kalėjime, ima dėtis keisčiausi dalykai: vienas kalinys pasveiksta nuo AIDS, kito paukščiukas prisikelia iš mirties būtent Šajaus rankose. Visi kaliniai, net ir žmonės anapus kalėjimo, ima Šajų vadinti Mesijumi, Dievo įgaliotiniu. Būtent nuo to ir prasideda istorija, kuri apima daugybę personažų, daugybę likimų. Tarp jų ir Džunos dukters, kuriai buvo būtina širdies transplantacija, norint išgyventi. Kaip tyčia, vienintelis Šajus pasisiūlo padėti mergytei...

Pagrindinių vėikėjų istorijoje nėra. Jų ne vienas ir ne du, bet visi tarpusavyje labai susiję. Štai Džuna, moteris, kuri prarado ir vyrą, ir dukrą, buvo viena iš ryžtingiausių veikėjų knygoje. Ji kovojo už savo teises, galimybę išgelbėti dukrą, bet širdyje žiojėjo didžiulė skylė, kurios užtaisyti buvo kone neįmanoma.

Šajus Bornas buvo istorijos kaltininkas. Jis nė karto nepasakė, jog buvo nekaltas, nė karto neprieštaravo nė vienam kieno nors pasakytam žodžiui, laikė tikrąją tiesą giliai savyje. Norėdamas atpirkti nuodėmes jis pasisiūlė padovanoti savo širdį būtent mergaitei, kurios tėvą ir seserį nužudė.

Kunigas Maiklas buvo Šajaus dvasinis patarėjas. Jis ištisai lankydavo kalinį, bendraudavo su juo, bandydavo įsitikinti jo stebuklingomis galiomis, surasti būdą, kaip jį išgelbėti. Deja, kunigą Maiklą graužė sąžinė - jis negalėjo Šajui prisipažinti, jog buvo vienas iš tų, kuris jį nuteisė myriop.

Knygoje taip pat yra viena labai ryški asmenybė. Tai advokatė Megė. Moteris iš visų jėgų stengėsi išteisinti Šajų Borną. Jos sugebėjimas įžvelgti kai kuriuos dalykus mane taip sužavėjo, kad net pamilau šią personą. Aišku, tai autorės nuopelnas, bet esu tikra, kad ši moteris tikrai suteikė istorijai šviežumo, gaivumo, kitokių spalvų.

Jodi Piccoult rašo labai savitu stiliumi. Pastebėjau, jog ji mėgsta iškelti daugybę klausimų, aprašyti daugybę veikėjų ir viską suplakti taip, kad skaitytojai nė neįtartų, kas įvyks ne tik pabaigoje, bet ir po kelių puslapių. Jos kūryba nėra detektyvinė, kaip gali pasirodyti. Bet tikrai siūlau skaityti autorės knygas nuo 15-16 metų. Jaunesniems dar yra tiek daug literatūros perskaityti, kad net nesuspėsite. Na, o vėliau, kai paaugsite, nebebus įdomi ta literatūra.

Knygoje yra ir kitų, kiek smulkesnių veikėjų, kurių nebeaprašysiu. Ko gero, skaitant aprašymą, kylą klausimai, kaip "Ar Šajui bus įvykdyta mirties bausmė?" "Ar mergaitė gaus širdį?" ir kiti. Patikėkite, skaityti verta.  Perskaitykite bent vieną Jodi Piccoult knygą ir nepastebėsite, kaip įsigysite arba pasiimsite iš biblitoekos dar krūvą knygų, parašytų būtent šios moters.

Skaitytojų nuomonės:

Perskaičius šią knygą lieka dvejopas įspūdis. Visų pirma tai trijų garsių knygų kokteilis, toks savotiškas miksas: Stephen King "Žalioji mylia", Dan Brown "Da Vinčio kodas"(religiniai pamąstymai, ne kodai) ir John Grisham "Kamera".Autorė per daug nesislėpdama romano eigoje visas šias knygas ar jų autorius ir pamini.Ypatingai krinta į akis Šajaus Borno personažo panašumas su "Žaliosios mylios" mirtininku Džonu.Abu nuteisti už panašų nusikaltimą, abu gydo neišgydomas ligas, abu prikelia mirusius gyvūnėlius, abu tarsi savotiški Jėzaus įsikūnijimai paprastuose žmonėse šiuo atveju nusikaltėliuose. Keista , kad tokio kalibro autorė taip akivaizdžai "pasiskolino" tokį panašumą.Nesinori atskleisti siužeto peripetijų tačiau jau 23 p. galima nuspėti bent jau Šajaus Borno nusikalstamas peripetijas.Ši knyga visiškai skiriasi nuo panašaus pobūdžio knygų tokių kaip "Trapumas" ar "Mano sesers globėjas", nes čia pirmame plane ne liga ar ligonis, bet nusikaltėlis,priežastys atvedusios į nusikaltimą ir religija. Bažnyčiai turėtų itin nepatikti drąsūs autorės pamąstymai vienais ar kitais bažnytiniais- religiniais klausimais, bet tai autorės teisė, tad jei kam nors bus nepriimtinas vienas ar kitas autorės teiginys manau nereikėtų burnoti , bet bent jau gerbti autorės nuomonę.Nepaisant visko knyga oparašyta meistriškai,skaitytojas gali pasisemti daug puikių minčių pamąstymui tiek apie bažnyčios vietą po saule, tiek apie mirties bausmės taikymo būtinybę.

Pradėjusi skaityti knygą maniau, kad tikriausiai tai bus silpniausias jos romanas iš visų mano skaitytų, bet.. antra knygos pusė apvertė viską aukštyn kojom. Žiauriai patiko. Labai netradiciškos religinės įžvalgos, kurias buvo be galo įdomu skaityti, nors aš nesu religinės tematikos gerbėja. Verčia net padėjus knygą atgal į lentyną susimąstyti, KAS PER VELNIAS ta religija???? Nenorėjau nieko įžeisti su tuo "velniu" :) Labai gera knyga!

O ką apie šią knygą manote jūs?

(Pažymėkite jums tinkančią reakciją ir pakomentuokite)

Gabyx2

Suzanne Collins "Bado žaidynės, "Pavojinga meilė", "Liepsnojantis įtūžis"

"Bado žaidynės"

Ilgai delsiau prieš aprašydama būtent šios knygos trilogiją... Ne kartą įvairiuose internetiniuose puslapiuose skaičiau šios knygos aprašymus, bet jie man visi neįstrigo, pasirodė nenuoširdūs. Ši trilogija verta tik pačių geriausių, nuoširdžiausių, ryškiausių ir nuostabiausių žodžių, kokius tik galima išgauti iš savęs paties. Šią trilogiją bijojau aprašyti ir pati, nes bijau nusivilti savo darbo, suvokti, kad geriau už visus kitus žmones, aprašyti knygos negaliu... Tikiuosi, kad klystu.

Suzanne Collins yra viena garsiausių šių dienų rašytojų. Kaip ir Stephanie Meyer, J.K. Rowling ir kiti šio žanro autoriai, ji išgarsėjo parašiusi trilogiją knygų, sukrėtusių visą pasaulį. Pati autorė pasakoja, kad parašyti "Bado žaidynių" pirmąją knygą ją įkvėpė netikėtai televizijoje išvysti vaizdai apie karą vienoje iš šalių: autorę sukrėtė žmonių veidai, nuotaikos, mirtys ir kiti dalykai, būdingi karams. Netrukus po to, jai gimė idėja parašyti knygą, kuri, pasak vieno garsiausių tinklaraščių apie knygas nuomone, užima pirmąją vietą tarp geriausių knygų paaugliams šimtuke. Užsukite ir įsitikinkite patys: http://www.goodreads.com/list/show/43.Best_Young_Adult_Books

Nuo pat pirmos akimirkos, skaitant pirmuosius puslapius, juntama įtampa ir norą sužinoti, kuo ši knyga tokia įspūdinga. Suzanne Collins taip intrigavo savo kūriniu, kad daugelis žmonių, net ir rašytojų, prisipažįsta, jog negalėjo atsitraukti nuo knygos net naktimis! Net pati Stephanie Meyer atvirai prisipažįsta, jog knyga ją taip įtraukė, kad garsioji vampyrų trilogijos autorė nešėsi ją prie pietų stalo ir laikė ant kelių, kad galėtų toliau skaityti. Istorijos jos neapleido net baigus skaityti. Pasak garsiosios autorės " "Bado žaidynės" - nepaprasta knyga".

Tai istorija apie pasaulį, kuriame egzistuoja 12 apygardų, kurios pasižymi įvairiomis specifinėmis savybėmis: viena iš jų - žvejybos apygarda, kita -angliakasybos, dar kita - medvilnės. Pasaulyje viskam vadovauja sostinė, kurią galima prilyginti šių laikų svajonių išsipildymo miestui - Niu Jorkui. Visų apygardų gaminiai keliauja būtent ten, į sostinę, kurios dėka žmonės šiaip ne taip gali išgyventi, nors mirčių skaičius per dieną yra apgailėtinai didelis.  Žmonės negali laisvai gyventi, ištisai jaučia priespaudą, yra išnaudojami. Kodėl žmonės nesipriešina tokiam išnaudojimui? Nes yra per silpni. Kiekvienas, norintis išgyventi, turi paklusti nenugalimos sostinės valiai.  Deja, valdžios nenorui, buvo dar viena 13-toji apygarda, kuri drįso pasipriešinti sostinei, bet apygardos išlikimui nebuvo vilčių - sostinė ją nušlavė nuo žemės paviršiaus.

Pagrindinė  istorijos veikėja - Katnis Everdin. Mergina, targiškomis aplinkybėmis praradusi tėvą, turi išmaitinti daugelį metų gedinčią motiną bei jaunesniąją sesutę. Katnis, kitaip nei kiti jos apygardos gyventojai, drįsta peržengti apygardos tvoras, už kurių draudžiama vaikščioti. Tokiu būdu sumedžioja maisto sau ir savo šeimai. Kartu su ja medžioja ir vaikystės draugas Geilas. Nuo jų pirmojo pokalbio sunku suprasti, kokie jausmai juos iš tiesų sieja, bet autorė neabejotinai suteikia tam vilties.

"Bado žaidynės" pavadinimas nėra dėl to, kad žmonės apygardose kenčia badu. Tikrai ne. Tuo ši knyga ir išskirtinė. Šiuo pavadinimu vyksta kasmetinės apygardų žaidynės, kurių metu vieni kitus žudo jaunuoliai nuo 12 iki 18 metų atrinkti iš kiekvienos apygardos. Pagrindinis žaidimo tikslas - išgyventi. Kiekvienas vaikas, bei  jų tėvai labiausiai metuose bijo dienos, kada traukiami du "laimingieji" - mergina ir vaikinas. Knyga ir prasideda burtų traukimo diena, kuri buvo pirmoji Katnis sesei Primai. Deja, sėkmė nebuvo mergaitės rankose ir ji buvo ištraukta kaip viena iš 12 apygardos merginų, atstovaujančių Mirties žaidynėse. Katnis negalėjo to leisti - Prima buvo vienintelė jos paguoda ir motyvacija išgyventi. Taigi ji nusprendė eiti į žaidynes vietoj sesers...

Pitas - dar vienas itin svarbus veikėjas, kuris taip pat turi savo istoriją kartu su Katnis. Vaikinas jai išgelbėjo gyvybę, nors pats nuo to nukentėjo. Likimas nulėmė dar vieną jų susitikimą - Pitas buvo atrinktas į Mirties žaidynes atstovauti vaikinus...

Knygoje labai daug dėmesio skiriama aplinkos aprašymui, sostinės išaukštinimui, skirtumų pabrėžimams, pasiruošiamiesiems darbas prieš didžiąsias žaidynes, jausmams ir intrigoms. Viską sudėjus gavosi nepakartojama knyga, kuri, patikėkite, neleis jums ramiai gyventi... Kuris iš 12-tosios apygardos išgyvens?  Kam Katnis pajus šiltus jausmus žaidynėse? Ką sumanys organizatoriai? Visi atsakymai į šiuos klausimus "Bado žaidynių" knygoje.

Skaitytojų nuomonės būtent apie šią knygą:

Knyga tiesiog užburianti,perskaitai ir nori dar...
Patariu visiems perskaityti,siužetas įtemptas ir tai mano viena iš mėgstamiausių knygų,o gal net ir pati mėgstamiausia, kas dvejoja ją pirkt,tikrai neverta sukti galvos,knyga kerinti ir ji kažkuo KITOKIA nei kitos.;}

nuo vakaro 11h iki ryt 10h skaičiau neatsitraukdama! fantastiškai įdomi savo siužetu :)

Dieve mano! Pati nuostabiausia knyga iš mano visu skaitytu, o jų skaičiau tikrai nemažiau. netgi garsiosios Stephanie Meyer sagos neprilygsta šiai knygai. Skaičiau neatitraukdama akių! Siūlau visiems ja skaityti. Tikrai nenusivilsite!!!

Knyga viena geriausių ,mano skaitytų : )) . Su " Twilight'u " ar " Nakties Namų " Zojomis ir visokiais kitais velniais neverta net lyginti : )) . Šita knyga nepakartojama : D . Siužetas man patiko . Tik apsiverkiau ,kai perskaičiau ,apie Pito koją ; (( .
Aš irgi skaičiau apie " The Hunger Games . Cathing Fire " , nepaprastai jos laukiuu ; OO . Nusipirksiu tą pačią dieną kaip atsiras : DD .

Aš skaičiau ja ..Kai nusipirkau ir pradėjau skaityt maniau ,kad padariau labai didele klaida ja pirkdama tačiau jau kai viskas su Pitu prasidėjo taip patiko ,kad net gailėjausi pasakius ,kad galiuosi nusipirkus ;D tas pats įdomumas buvo pačiose bado žaidynese. ;D labai labai laukiu kitos dalies kiek žinau si knyga yra trilogija trys dalis; )) Kaip laukiu negaliu ...Toke gera taciau kaip viena šios knygos fane sakė,kad nepalyginsi su pažymetąja ar Saulėlydžiu nepasakyčiau jos taip pat labai fainos ir įdomis skaityti .Jos mano stiliaus ir patariu kiekvienam paskaityt taip pat kaip ir sia knyga; ))*~
Sėkmes skaitant : )

Knyga pavadinta bado žaidynėmis,dėl pačio siužeto. Tik perskaitę knygą,galima suprasti kodėl.Šis pavadinimas atskleidžia apygardų paklusnumą ir sostinės valdžią,tik ji diktuoja taisykles,o kiti besąlygiškai turi jai paklusti.
Pvz.: apygarda,kurios paaukotasis laimi žaidynes,gauna daug maisto ir t.t..(Tai,geras skaitytojas nepraleis pro akis ir suformuluos sau pasąmonėje kodėl taip,o ne kitaip).Sostinė kada panorėjus žmogų gali "apipilti auksu",bet ir neperspėjus iš jų viską atimti ir paversti skurdžiais.
Esminis dalykas ką noriu pasakyt,kad tai ne tų paaukotųjų žaidynės dėl išlikimo(nors taip,bet čia kalbu,kodėl taip dėl pav.),bet sostinės žaidimas su paaukotaisiais ir apygardomis.Na gal gerai ir nepavyko išaiškinti,taip kaip norėjau,jei nesuprasit ką norėjau pasakyt tai nieko tokio :).Bet esmė tame,kad pavadinimas puikiai atskleidžia užslėptą knygos mintį ;))).


***

"Pavojinga meilė"

Perspėjimas: neskaičiusiems pirmosios trilogijos knygos bei šių tolimiau aprašytų knygų, neskaityti nuo šios vietos NIEKO ;)

Autorė Suzanne Collins greitai suvokė "Bado žaidynių" sėkmę ir populiarumą. Vos tik knyga pasirodė knygynų lentynose, įvairaus amžiaus žmonės čiupo ją kur kas labiau nei būtiniausius produktus, kaip pienas, duona ir kt. Nors rašydama pirmąją dalį autorė  dar nebuvo apsisprendusi dėl kitų dalių, skaitytojai tiesiog būtų neleidę jai nepratęsti. Taip ir atsitiko. Netrukus pasaulį išvydo antroji knyga: "Pavojinga meilė"

Pitas ir Katnis buvo pirmieji visoje apygardų istorijoje, kartu laimėję Mirties žaidynes. Organizatorių sugalvotas planas žaidimo metu paversti juos pora, atsisuko tiesiai prieš juos pačius. Žaidimą stebintys žiūrovai būtų neleidę nužudyti nė vieno poros atstovo.

Deja, nors Katnis ir Pitas tikėjosi kitaip, ištrūkę į laisvę, ramybės jie negavo. Laukė Nugalėtojų Turas, kurio metu jiedu turėjo aplankyti visas apygardas, kartu ir sostinę. Jiems dalyvaujant ture, išaiškėjo tikrasis žmonių gyvenimas, pamažu ėmė lįsti apygardų paslaptys į viešumą: po jų pasirodymo žaidynėse žmonės ėmė protestuoti, sukilti prieš valdžią. Be abejo, sostinė numalšino kiekvieną "išsišokimą", bet Katnis pamažu tapo laisvės simboliu, todėl streikuojančių žmonių ėmė vis daugėti...

Sostinės prezidentas Snou dar žaidynių metu, suprato ką žmonėms reiškė Katnis. Jis, kartu su savo patarėjais bei žaidynių organizatoriais, nusprendė pasinaudoti jubiliejinėmis 75-osiomis žaidynėmis. Per kiekvieną jubiliejų organizatoriai sugalvoja ką nors išskirtinio. Šį kartą, norėdami sunaikinti Katnis, jie nusprendė padaryti 75-tąsias žaidynes pačias įdomiausias. Organizatoriai nusprendė į žaidimą kviesti jų nugalėtojus, kurių kiekvienais metais daugėjo. Tai padarė žinodami, jog Katnis buvo vienintelė savo apygardos nugalėtoja - mergina. Tai buvo gudrus planas, sužlugdęs merginos viltis.

Šioje knygoje pamažu ima aiškėti dar viena didžiulė paslaptis, kurią sostinė stengėsi nuslėpti labiausiai. Medžiodama Katnis sutiko merginas, kurios tvirtino jos 13-toji apygarda egzistuoja, jog ji nebuvo sunaikinta, kaip visi manė. Iš pradžių mergina nepatikėjo jų žodžiais, bet vėliau atliko jų nurodytus veiksmus ir jai įsižiebė viltis: Kas, jeigu tai tiesa?

Kol visose apygardose griaudėjo sprogimai, buvo žudomi žmonės, Katnis nieko negalėjo padaryti: ji jau ruošėsi jubiliejinėms Mirties žaidynėms. Merginos tikslas buvo vienas: pasiaukoti dėl Pito, kuris taip pat dalyvavo žaidynėse. Žiūrovai juos vis dar laikė pora, praliejo daugybę ašarų, žinodami, jog viskas netrukus baigsis...Bet ar tikrai viskam lemta baigtis?

Autorė šioje knygoje itin daug dėmesio skyrė ir Geilui, Katnis medžioklės draugui. Suzanne Collins suteikė vilties Geilo gerbėjams, nes būtent jam Katnis skyrė nemažai dėmesio ne kaip draugė... Užvirė meilės trikampis, kuris net pykdė knygos gerbėjus, bet tuo pačiu dar labiau intrigavo.

Taip pat šioje knygoje autorė susikoncentravo ties 13-tąja apygarda bei jos egzistavimu. Buvo iškelta laisvės problema ne tik dėl apygardos, bet ir dėl streikuojančių apygardų. Leido suprasti, kad karas, ko gero, neišvengiamas...

Šia gaidele ir nustosiu pasakoti apie antrąją knygą, juk nebebus įdomu skaityti, tiesa? Belieka laukti ir tikėtis, jog viskas dar nėra prarasta... Beje, privalau pridurti, kad būtent "Pavojinga meilė" yra pati mėgstamiausia dalis iš visų trijų!

Skaitytojų nuomonė būtent apie šią knygą:

Supratau, kad Tobulybė yra. Nereikia tų magiškų burtų, išgalvotų kalbančių veikėjų iš pasakų knygų, tų galvą susukančių fantazijų, kurių nėra ir pagaliau nereikia tų vampyrų, nuo kurių keistumo ir baisumo miršta milijonai merginų. Te reikia kasdieniškų žmonių vargų, griežtų, į karą, sukilimą nešančių problemų ir kabliuko, dėl kurio gimsta tokia knyga. Juk čia nieko fanatiško, nieko išgalvotų, ko šioje žemėje mes nematę. Tokios knygos leidžia suprasti, kad šiais laikais jaunus žmonės galima sujaudinti ir su realistiškomis knygomis. Ačiū Suzzane, už tokią nuostabią knygą, talentingesnio rašytojo nemačiau. Tai pačios geriausios knygos, kurios tikrai vertos tapti filmais :) ANTRA DALIS TIESIOG NUOSTABI! gal netgi už pirmą geresnė.


Man asmeniškai labiau patiko antra dalis, be to ir skaitėsi ji greičiau - šį syk perskaičiau per dieną. :)
Visai nenoriu, kad Ketnė pasiliktų su Pitu (tikiuosi jį nužudys sostinė), man atrodo, kad galėtum jį laikyti kaip kokį naminį gyvulėlį ir viskas - tiek jau to prisirišimo ir tos ''meilės'', Geilas atrodo kaip tikras bernas - prireikus galėtų nuo visko apginti, o Pitas te sugeba kepti pyragus ir leipti iš meilės Ketnei ir man visai nepatinka blondinai.

Man labai didelį įspūdi paliko abi šios dalys. kai perskaičiau bado žaidynes labai daug dvejojau ar autorei pavyks mus nustebinti ir antra knyga, bet perskaičiusi antra knyga mane labai nustebino kadangi buvau visiškai sukrėsta. nemaniau kad si knyga turės tokia pabaiga. 

Superinė. Visa knyga yra be galo nenuspėjama. Kiekvienas nutikimas vis stebina ir kai jau atrodo kad viskas aišku kaip bus, bum lyg iš giedro dangaus kažkas visiškai nelaukto, nuo pradžių iki galo.
P.S. Galas nustebino taip kad net žandikaulis atvipo. Tai kaip žaidynės baigėsi buvo tiktų tikriausia staigmena!

Jei rimtai, įsigijau šias knygas tiesiog pagauta akimirkos impulso (nes pakankamai skeptiškai žiūriu į kasdien leidžiamus "bestsellerius" ir labiau vertinu klasiką) ir supratau, kad to nepasigailėsiu. 
Senai teko skaityti tokią nepaleidžiančią knygą. Pabaigiau antrą dalį, o galvoje dvi mintys : kaip sulaukti trečios; ir kas mes tokie esame - persisotinę banalių pramogų sostinės gyventojai, ar vis dėlto apygardų išbadėjėliai.
Džiaugiuosi prisijungusi prie naktimis ne miegančių, o skaitančių būrio :)

***

"Liepsnojantis įtūžis"

Perspėjimas: Neskaičiusiems nei pirmos, nei antros, nei trečios knygos,  neskaityti nuo čia.

Suzanne Collins, antroje knygoje ne kartą užsiminusi apie karą, laisvę, streikavimą, iš karto parodė, jog trečia knyga neišvengiama. Ji tiesiog būtina! Taip ji pradžiugino dar didesnį gerbėjų ratą. Visi nekantravo sužinoti kas atsitiko Pitui, sužinoti 13-apygardos išlikimo istoriją.

Dar antrosios knygos pabaigoje pasitvirtino tai, jog 13-toji apygarda egzistuoja ir Katnis nebuvo nužudyta, ji buvo nugabenta tiesiai į ją. Deja, vieną džiugią naujieną nustelbia kita: Pitas liko žaidynėse ir nebuvo išgelbėtas.  Atsigavusiai Katnis visi 13-toje apygardoje liepė nepuoselėti vilčių, kad šis išgyveno.

Išgelbėta Katnis susipažino su visai nauju požemių pasauliu, kuriame gyveno žmonės, kaip ir kitose apygardose. Vienintelis skirtumas - šie žmonės buvo persekiojami baimės kiekviename savo žingsnyje, nes sostinės valdžia bet kurio metu galėjo juos sunaikinti. Po to, kai jie išgelbėjo laisvės simbolį, Katnis, baimė dar labiau padidėjo.

Vienintelė paguoda Katnis buvo tai, jog jos šeima: mama ir sesuo gyveno kartu su ja, tai pat požemiuose kariu dirbo ir Geilas. Nors ir kaip visi stengėsi įtikinti ją, jog Pitas negyvas - ji to nepadarė, toliau puoselėjo viltis.

13-toji apygarda išgelbėjo Katnis su priežastimi. Mergina oficialiai tapo kovotojų už laisvę simboliu. Ji buvo nufilmuota bei specialių įrangų dėka, parodyta per televiziją visose apygardose - taip žmonėms buvo pranešta, jog mergina gyva ir nereikia pasiduoti.

Trečiojoje knygoje buvo labiausiai susitelkta į laisvės klausimą. Tapusi jos simboliu, Katnis buvo slapta vežama į įvairias apygardas, kurios jau buvo kone išnaikintos - žmonių jose buvo likę išties nedaug. Tai sukrėtė merginą ir ji galutinai pripažino, jog kovos už laisvę.

Knygos autorė "Liepsnojantį įtūžį" sukūrė taip, lyg jis labiausiai primintų realias šalis, kuriose tebevyksta karai. Žmonių baimė, slapstymaisi, kovos, sužeistieji - negalėjo nesukrėsti skaitytojų. Autorė pamažu vedė link pagrindinio mūšio dėl laisvės.

Nenoriu per daug pripasakoti, patys perskaitykite ir įsitikinkite, jog knyga yra viena nuostabiausių mano ir jūsų skaitytų. Šioje dalyje sužinosite ar iš tiesų Pitas žuvo, kaip dėl laisvės kovos 13-ta apygarda, galėsite sužinoti, kaip klostysis Geilo ir Katnis santykiai, kas iš pagrindinės veikėjos artimų žmonių bus nužudyti, bei svarbiausia - kuo visa tai baigsis. Taip, kad intrigų ir klaustukų labai daug, bet kuo nuoširdžiausiai linkiu nepatingėti ir skirti laiko šiai trilogijai.

Skaitytojų nuomonė: būtent apie šią knygą:

Nuostabi knyga! visą dieną nuo pat ryto skaičiau šią knygą neatsiplėšdama (net nevalgiau :D) tikrai nesitikėjau kad viskas taip susiklostys ir kai jau atrodydavo kad viskas, turėtų būti knygos pabaiga vėl viskas pasikeičia! tiesiog nuostabi knyga! geriausia visų laikų, žodžiais negaliu apibūdinti kaip šita knyga įtraukia, tarsi tu pats dalyvauji tose žudynėse. ;)

Stengiausi skaityti kuo lėčiau, mėgavausi kiekvienu knygos puslapiu, bet galiausiai supratau, kad nebeturi ko skaityti ir tos malonumo akimirkos baigėsi. Gera žinoti tai, kad nesu labai smulkmeniška ir į tai dėmesio per nelyg neatkreipiu, todėl kada nors paimsiu vėl pirmąją dalį ir patirsiu ekstazę lyg skaityčiau šią istoriją pirmą kartą. Netgi dabar nepamenu ką rašė trečios knygos dalyje (tik kaip baigėsi), o ką jau kalbėti apie kitas.
Knyga tikrai puiki, galbūt ant galo pasigedau daugiau meilės scenų, bent epilogas paguodė.
Kas dvejojate, negalvodama REKOMENDUOJU, ji verta tų pinigų ir dar daugiau^^.
Labai labai labai įdomi trilogija!!! Tai pačios geriausios knygos kokias esu skaičiusi, jų niekas nepranoks. Gerbiu autorę, kad parašė tokias geras knygas. Super!!! Nėra žodžiu apibūdinti šias knygas, jos geresnės negu geriausios.

Knyga nuostabi.. Kai perskaičiau paskutine dali taip nuliūdau supratusi, kad viskas jau pasibaigė. Knyga žiauriai įtraukianti, o visos mirtys tave veikia taip, lyg viskas butu nutikę iš tikrųjų ir atrodo, kad pati tame dalyvavai. Pabaiga liūdna nors epilogas tikrai paguodžia, bet man taip pat norėjosi daugiau meiles. Neįsivaizduoju kada surasiu kita knyga, kuri pranoks Bado žaidynes.

Man asmeniškai šios knygos yra fantastiškos:)Nors dar nesu šios dalies nusipirkusi bet labai tikuosi ,kad šiandien ją turėsiu rankose :D Taigi kiek visas knygas skaičiau šios man labiausiai sukėlė ašaras .Tokios neapsakomai gros.Bet negaliu sakyt ,kad geresnių nėra visos kažuo labai geros.Tik man jos buvo geriausios tada kai jos buvo mano lentynoje naujos. Bet dabar skaitau iš naujo Bado žaidynės ir kas keisčiausia sukelia tokius pat jausmus kaip ,kad skaityčiau pirma karta.Ir manau tai didelis pliusas.O taip pat noriu pasakyt ,kad mano asmeninė nuomone ta ,kad nelabai patinka kai pasako knygos turinį .Man nebebūna įdomu skaityti.Bet jei parašė tai tiek kam nepatinka gali ir neskaityti gi niekas su peiliu už nugaros nestovi ir neverčia to komentaro skaityti.Taigi Šiandien tikiuosi nusipirkti šitą knyga ir turėti jas visas kartu.Labai noriu ir labai laukiau šitos dienos.!!!!!!!!!:)

***

O dabar mano nuomonė apie visas tris knygas:

Visą laiką stengiausi rašyti šią recenziją labai šališkai, nekišti daug savo nuomonės, kad galėtumėte ją patys susidaryti. Tikiuosi, kad pavyko. Štai dabar pasakysiu ką aš manau apie šią knygą. Labai sunku net ir išsakyti viską, bet pasistengsiu. Knygą nusprendžiau perskaityti jau tuomet, kai žinojau, jog bus ir jos filmas. Laksčiau po visas savo miesto bibliotekas, tikėdamasi ją gauti, bet, savaime suprantama, negavau ir tuo labai nusivyliau... Netikėtai knygą radau internete!  Ir perskaičiau, kentėjau, nors popierinis variantas būtų buvęs patogesnis... Tiesiog negalėjau jos neperskaityti. Pamenu, net atsisakiau važiuoti į sostinę, per filmo premjerą, nes dar nebuvau perskaičiusi visos knygos... Matote, ką reiškia pradžioje perskaityti knygą, o vėliau tik pažiūrėti filmą? Tai va, perskaičiusi pirmąją dalį buvau taip sužavėta, kad net drebėjau. Netrukus internete radau ir antrąją, ir trečiąją dalis. Trečiąją net skaičiau per Velykas, iškeičiau savo gimines į knygą! Buvo labai sunku suvokti, kad viskas baigėsi... Visą laiką  buvau už Pito ir Katnis porą. Manau, jie sutverti vienas kitam... Knyga mane labai sužavėjo savo nuoširdumu, išskirtinumu ir originalia idėja. Viskas skaitėsi labai lengvai ir greitai. Negalėjau nuo knygų atsitraukti net naktimis. Retkarčiais net ašarą išspausdavau. Visi įvykiai, knygos posūkiai buvo labai stebinantys. Net nebūčiau patikėjusi, kad kai kurie dalykai iš tiesų įvyko. Trečiąją knygą skaičiau su pykčiu. Nuoširdžiai įniršusi buvau dėl to, ką autorė sugalvojo padaryti su Pitu. Bet neteisiu Suzanne Collins... Gerbiu ją už tai, kokius ji man sukėlė jausmus, jokia kita knyga to negalės padaryti. Tikiuosi vieną dieną rasti knygą, kuri prilygtų šiai trilogijai...

***