Stephanie Perkins "Isla and the happily ever after"

Tikriausiai pirmas dalykas, į kurį atkreipėte dėmesį šiame aprašyme yra autorė. Tai visiems Lietuvoje puikiai žinoma moteris, kuri parašė seriją knygų, tapusių itin populiariomis Lietuvoje. Stephanie Perkins galima būtų pavadinti romantikos karaliene, nes jos kūriniai tiesiog trykšta ta šilta ir išsvajota meile. Pirmoji jos serijos dalis "Ana ir Prancūziškas bučinys" davė pradžią šiai serijai knygų, o "Isla and the happily ever after" yra trečioji ir paskutinė knyga.

"Ana ir Prancūziškas bučinys" aprašymas
"Lola ir vaikinas iš gretimo namo" aprašymas

Po audringų Lolos ir Kriketo nuotykių Amerikoje, trečiojoje dalyje veiksmas vėl perkeliamas atgal į Prancūziją - ten, kur viskas ir prasidėjo. Šį kartą vėlgi nauji veikėjai žavioji Isla ir menininkas Josh. Isla nuo pat pirmos dienos, kai pamatė John nusprendė, kad meilė iš pirmo žvilgsni egzistuoja. Deja, jai teko laukti ne vienerius metus, kad kažkas įvyktų tarp jos ir jos išrinktojo...

Kitaip nei ankstesnėse autorės dalyse, Romantiški santykiai tarp Isla ir Josh užsimezgė itin greit. Kartu jie patyrė daugybę nuostabiai romantiškų akimirkų ir galiu atvirai pasakyt, kad ši dalis pati romantiškiausia iš visų, nes autorė nusprendė nuvesti savo veikėjus prie kitų stadijų... Viskas pasikeitė tada, kai Isla ir Josh nusprendė praleisti savaitgalį   Tai buvo pačios gražiausios jaunuolių akimirkos praleistos kartu, bet, jos buvo draudžiamos, nes mokyklos politika neleido tokių tolimų kelionių, tad jaunuoliai pažeidė taisykles, dėl kurių gailėjosi, nes buvo pagauti... Įvykiai susiklostė taip, kad Josh privalėjo grįžti į Ameriką, nes to pareikalavo jo tėvai...

Išsiskyrimas nebūtų buvęs toks skaudus, jei ne pažadas, kad jiedu ir toliau matysis, kad netrukus susitiks. Taip nebuvo, nes Padėkos dieną žadėtasis susitikimas visgi neįvyko... Įsimylėjeliams teko laukti Kalėdų, kurių metu Isla pasikeitė. Mergina visą laiką, praleistą atskirai, apgalvojo savo ateities planus. Josh visada norėjo, kad ji būtų kartu su juo, studijuotų universitete, kuris būtų netoli Josh pasirinktos akademijos... Bet tai buvo vaikino, o ne jos svajonės. Mergina panoro atrasti save ir suprasti, ko ji pati norėjo iš savo gyvenimo... Šie apmąstymai privedė ją prie tam tikrų sprendimų, keičiančių visų žmonių gyvenimus...

Ne veltui knygos pavadinimas yra "Isla and the happily ever after". Tai reiškia ne tik laimingą pagrindinės veikėjos  pabaigą, bet ir visos serijos. Dėl šios priežasties autorė nusprendė suvesti visus visų dalių pagrindinius veikėjus į vieną vietą ir patirti nuostabų dalyką. Taigi, jūs turėsite galimybę prisiminti ir Lolą su Kriketu, ir Aną su Etjenu. Tai, ką patirsite - bus nepakartojama.

Isla, mano manymu, man labiausiai patiko iš visų knygų pagrindinių veikėjų. Matote, ji pasirodė labai savarankiška asmenybė, kuri troško nuotykių ir iššūkių savo gyvenime. Taip, ji padarė ne vieną klaidą, bet sugebėjo atsitiesti ir judėti toliau. Manau, kad jos priimti sprendimai buvo itin gerai ir logiškai apgalvoti.

Kiek esu skaičiusi šios serijos aprašymų anglų kalba, visuose puslapiuose recenzijų autoriai aprašinėdami šią dalį išrenka savo mėgstamiausią serijos knygą. Tai padarysiu ir aš ir drąsiai tvirtinu, kad būtent "Isla and the happildy ever after" ir yra ta knyga, kuri labiausiai mane pakerėjo. Pamenu, skaitydama "Ana ir Prancūziškas bučinys", maniau, kad knyga tikrai per daug saldi ir romantiška, bet perskaičiusi visas tris knygas supratau, kad tokių knygų trūksta jaunimui ir jos būna itin populiarios, itin gerai vertinamos. Supratau, kad visiems mums kartais reikia tokių romantiškų kūrinių, kurių metu galėtume veikėjų istorijas vienaip ar kitaip prilyginti savo gyvenimams...

Labai rekomenduoju šią knygą savo romantiškiesiems skaitytojams ir kartu siūlau paskaityti kitas dvi serijos dalis, nors, tiesą sakant, net jei pradėtumėte nuo šios knygos ir tik tada tęstumėte - nemanau, kad ką nors blogai padarytumėte, nes tai yra tokio stiliaus serija, kuri nereikalauja skaityti ją nuo pat pradžių. Nors, vienas faktas, kuris bus atskleistas šioje dalyje gali pakenkti jūsų skaitymo malonumą vienoje iš ankstesnių knygų...

Ar norėtumėte sulaukti šios knygos Lietuvoje?

Taip

Ne

Poll Maker

Ransom Riggs "Kiaurymių miestas"

Neskaičiusiems pirmos serijos dalies "Ypatingų vaikų namai, aprašymo skaityti nepatartina!

"Ypatingų vaikų namai" aprašymas

Ransom Riggs, nuotraukų kolekcionierius, išgarsėjęs dėl kūrinio "Ypatingų vaikų namai" neatsispyrė pagundai parašyti ir knygos tęsinį - "Kiaurymių miestas" ir knyga tapo viena geriausiai įvertintų 2014 metais!

"Ypatingų vaikų namai" pabaigoje įvykio lemtinga kova tarp Džeikobo ir jo gydytojo, kuris pasirodo, buvo visai ne gydytojas. Po įtemptų akimirkų viskas pasisuko taip, kad panelė Peregrinė buvo paversta paukščiu ir jos namų gyventojams - ypatingiems vaikams- teko ją gelbėti. Tarp šių narsuolių buvo ir pats Džeikobas, kuris jautėsi, atradęs tikruosius savo namus, todėl negalėjo pasakyti ne, didvyriškai misijai.

"Kiaurymių miestas" veiksmas vyko labai plačioje erdvėje. Šioje knygoje autorius norėjo praplėsti akiratį ir giliau pažvelgti į ypatingųjų pasaulį, kuris slypėjo ne tik uždaroje erdvėje, su kuria susipažinote pirmojoje knygos dalyje. Šį kartą veiksmas buvo sukoncentruotas ties Londonu, bet kūrinio laikas nepasikeitė. Patekęs į ypatingųjų pasaulį, Džeikobas taip pat gyveno viena diena. Na, o ta diena priklausė 1940 metam, o tais metais vyko vienas baisiausių karų žmonijos istorija. Nors kūrinys ir fantastinis, šio aspekto autorius nepraleido ir labai išsamiai aprašė Anglijos miestus, patyrusius katastrofos padarinius. Išties buvo įdomi patirtis realybės įvykius susieti su fantazijų pasauliu.

Knygos siužetas pasakoja apie didvyrišką misiją, apie kurią sužinojote dar pirmoje knygos dalyje. Vaikams teko surasti kitą tokią ymbrynę kaip panelė Peregrinė, o tai padaryti buvo be galo sunku, žinant, kad pasaulyje jų yra vos kelios. Pasikliaudami įvairiomis užuominomis, žmonių pagalba ir sava išmintimi, vaikai leidosi į nepamirštamą nuotykį. Ar jiems pavyks pasiekti tikslą ir išgelbėti paukščiu pavirtusią panelę Peregrinę, sužinosite tik paskaitę kūrinį.

Nors Džeikobas džiaugėsi "naująja" šeima, jis pajuto ilgesį savo tėčiui ir mamai, kuriems taip ir nepaaiškino apie savo ketinimus. Manau, kad faktas, jog nieko nepranešęs sūnus dingo iš tėvų gyvenimo, yra siaubingas, nes baisiausias tėvų košmaras ir yra prarasti savo tėvus... Įdomu yra tai, kad autorius Ransom Riggs nepaleido šios temos ir leido suprasti, kad dar ne visi taškai sudėti ant i.

Šioje knygoje labai įdomiai ir išsamiai plėtojami ypatingųjų paveikslai. Turėsite labai puikią galimybę susipažinti su Ema ir jos siaubinga praeitimi, mažąja Oliva, Bronvina, Enochu ir kitais vaikais. Kiekvienas su savo ypatingomis galiomis išsiskyrė ir sudomino mane savaip, nors labiausiai likau sužavėta berniuku, kuris sugebėjo valdyti bites...

Buvo scena, kurioje Džeikobas jautėsi bejėgis, negalėdamas nieko padaryti, norint išgelbėti merginą, kurią mylėjo. Jis tiesiog stovėjo ir žiūrėjo, kol Ema pati turėjo apsiginti, nes jis tam,nes jis tam neturėjo galių.Tai tikrai pažįstama situacija ir realiame pasaulyje, ir nors ar mergina, ne vaikinas, esu pati regėjusi tokių atvejų ir pajutusi vaikino skausmą, todėl puikiai suprantu Džeikobą, autorius puikiai susiejo šiuolaikinį gyvenimą su fantazija.

Kalbant apie Emos ir Džeikobo romaną, jis lyg ir pereis į kitą lygmenį, bet jaunuoliai nesiskelbs labai atvirai ir viešai, laikysis santūraus požiūrio, nors negalės nuleisti akių viens nuo kito. Tai tik dar labiau sustiprina tą troškimą jiedviem likti kartu, ar ne? Juk jeigu mes, skaitytojai, galėtume skaityti apie įsimylėjelius, kuriems tobulai viskas sekasi, nebūtų tokio įdomumo ir efekto. Kaip ir visose kitose knygose, Emai ir Džeikobui reikės iškęsti ne vieną išbandymą, liečiantį jųdviejų santykius.

Bandant nagrinėti kūrinį kiek giliau, mane persmelkė nuojauta, kad siužetas primena siurrealizmą, ar klystu? Nežinantiems, siurrealizmas yra meno rūšis, kuri vaizduoja objektus "aukščiau tikrovės", nerealius. Kiti fantastiniai kūriniai tokios etiketės bent jau iš manęs negautų, bet šis tai jau tikrai. Tikriausiai didžiulį poveikį daro pačios nuotraukos, kurios dominuoja ir šiame kūrinyje ir, ko gero, buvo dar įdomesnės ir išraiškingesnės.

Mane sužavėjo autoriaus Ransom Riggs sugebėjimas iš tokių paprastų dalykų viską pateikti labai subtiliai ir originaliai. Jo sukurta legenda apie karvelius ir pats gyvūnų principas buvo nepakartojamas. Tai tikrai neeilinė fantastinių knygų serija, nes niekur kitur nerasite tokių mažmožių, kurie taip pavergtų jūsų širdis ir priverstų prisiminti juos ilgam.

"Kiaurymių miestas" yra knyga ne tik vaikams ir paaugliams. Esu tikra, kad kiekvienas suaugusysis, atsivertęs šį kūrinį, kupiną išraiškingų fotografijų, prisimins savo vaikystės laikus, pajus nostalgijos jausmą. Kažkodėl mane ši knyga privertė prisiminti akimirkas, kai aš viešėdama pas močiutę mėgdavau karts nuo karto apsilankyti palėpėje, kur galėdavau aptikti netikėčiausių smulkmenų, kurios primindavo apie mano mamos praeitį. Tikriausiai visiems skaitytojams kitokius jausmus sukelia knygos, bet svarbiausia, kad šaltais ir žvarbiais žiemos vakarais jos priverčia nusišypsoti ir sušilti. Rekomenduoju!

Susan Ee "Angelų įsiveržimas"

"Angelų įsiveržimas"  yra tikriausiai vienintelė knyga apie angelus, kurią skaičiau. Tikriausiai keistoka, žinant, kad tokių Lietuvoje išleista labai daug ir kad esu perskaičiusi milžinišką kiekį knygų paaugliams, bet taip jau yra ir negalima nuneigti. Galiu iš anksto pridurti, kad man kitų knygų net ir nereikia, užtenka vienos, bet beprotiškai geros!


Pagrindinė veikėja paauglė Penryn gyveno pasaulyje, kurį po netikėtos ir ilgai planuotos revoliucijos užgrobė angelai ir sunaikino viską, kas iki tol buvo brangu žmonėms:ištisus miestus, gražiausius pasaulio kampelius, gyvybiškai svarbias teritorijas. Žuvo milijonai žmonių, o likusiems, teko ieško pragyvenimo šaltinių. Vyko tikras karas dėl

Istorija prasidėjo tada, kai netikėtai iš dangaus nusileido žvilgančius baltus sparnus turintis angelas, kuriam teko susikauti su kitais angelais ir patirti daugybę sužalojimų, kurie galėjo privesti prie mirties. Kadangi aplinkybės susiklostė taip, kad Penryn kaip tik tuo metu prarado sesutę, kurią nusinešė vienas iš angelų, mergina nusprendė padėti sužeistajam angelui ir tokiu būdu susigrąžinti sesę. Taip prasidėjo 2 žmonių, siekiančių susigrąžinti savo gyvenimus, kelionė.

Angelas vardu Rafas ir Penryn visą laiką slapstėsi ir nemėgo viens kito, buvo pasiruošę bet kokiems viens kito veiksmams, bet bėgant laikui ši įtampa peraugo į paprastus jausmus, kai jaunuoliai labiau pažino vienas kitą, apsiprato su draugija. Kartu jie patyrė daugybę nuotykių, aprašytų knygoje, ne kartą bėgo nuo blogiečių, slėpėsi nuo žmonių, kurie nekentė angelų ir galėjo nužudyti Rafą. Man labai patiko tai, kad kai Penryn patekdavo į pavojų, Rafas ne visada puldavo jai į pagalbą, išskyrus gyvybę ir mirtį liečiančias akimirkas. Taip autorė suteikė galimybę skaitytojams susipažinti su netradicine veikėja, kuri galėjo apsiginti pati, nors skaitant apie įtemptas ir pavojų kupinas akimirkas buvo nesunku suprasti, kad Penryn laukė kol bus išgelbėta.

Pastaruoju metu labiau skaičiau YA literatūrą (žanras "Beveik suaugę"), nes buvau sužavėta daugybės autorių galimybe taip realistiškai ir įtaigiai perteikti daugybę paauglius liečiančių temų. Grįžusi prie fantastinės literatūros, šio kūrinio pagalba prisiminiau, kokios stiprios būna fantastinio žanro knygos ir kaip jos paveikia tavo mąstymą. Jau kurį laiką buvau pamiršusi šį poveikį ir tik "Angelų įsiveržimas" man padėjo tai prisiminti.

Penryn buvo tikrai fantastiška veikėja: ji galėjo kautis su keliais kartais sunkesniais vyrais, net sunkiausiose akimirkose išlikdavo optimistiška ir niekada neprarado vilties surasti savo seserį. Man veikėja pasirodė labai neegoistiška ir nuoširdi, prisimenant ne vieną epizodą, kurį atradau knygoje.

Rafas buvo neįprasčiausias angelas apie kokį esu girdėjusi ar skaičiusi. Vaikinas buvo agnostas, o tai reiškė, kad vaikinas abejojo Dievo egzistavimu, o kaip tai gali būti įmanoma, kai tu esi angelas?? Nors, žinant, kad angelai sunaikino ištisas šio pasaulio civilizacijas, niekas nebestebina... Rafas buvo labai paprastas ir užjaučiantis, galbūt net kuklesnis nei pati Penryn, o šios savybės puikiai derėjo tarpusavyje. Rafo tikslas buvo vėl įsilieti į angelų gyvenimą ir tapti vienu iš jų, nes dėl tam tikrų priežasčių jis buvo lyg ir nuošaliau nei kiti.

Manbe sujaudino Penryn šeima, kurią sudarė jos neįgali septynmetė sesutė ir mama, turinti nežymių psichikos problemų ir mėgstanti bendrauti su demonais... Deja, su Penryn sesute turėsite labai nedaug progų susipažinti, žinant, kas jai atsitiko... Penryn požiūris ir santykiai su mama buvo komplikuoti: jos lyg ir vengė viena kitos, daug laiko praleido atskirai, nors vis susitikdavo...

Knygos pabaiga mane šokiravo gerąja prasme: tikriausiai pabaigos įvykiai prasidėjo nuo akimirkos, kai Penryn ir Rafas pateko į angelų civilizaciją ir ten tesė savo neužbaigtus darbus... Pačios įdomiausios knygos vietos! Galimybė sudalyvauti puotoje, daugybė rizikos ir įtampos, neatrastos kraupios vietelės, o ypač viena iš jų, kuri palies ne tik Penryn širdį, bet ir visų skaitytojų, nes dar nebuvau skaičiusi knygos, kurioje taip bjauriai ir negailestingai būtų pasielgta su vaikais ir žmonėmis... Va va, šiek tiek atskleidžiau, belieka pulti ir skaityti!

"Angelų įsiveržimas" pavergė mano širdį, nes istorijoje galima rasti visko: veiksmo, emocionalių akimirkų, romantikos.  Labai rekomenduoju gerą fantastinę literatūrą mėgstantiems paaugliams, tikrai nenusivilsite šiuo kūriniu. Taip, pati idėja gal ir nelabai nauja, bet jos išpildymas tiesiog nepakartojamas. Jeigu lyginti su kitomis fantastinėmis knygomis, drąsiai lyginčiau su "Divergentė" dėl veiksmo intarpų, "Pandemonium" dėl slapstymųsi miške, "Bado žaidynėmis" dėl sesers situacijos ir daugybė kitų garsiausių fantastinių knygų. Nekantrauju paskaityti ir antrąją knygos dalį ir sužinoti, kas atsitiks toliau, nes jau dabar, kai paskaičiau kelias knygos "Pasaulis po to" anotacijos eilutes, supratau, kad laukia nuostabios valandos su kūriniu!

Skaitytojų nuomonės:

Tikrai nereali knyga. Rinkausi dvejodama, kad bus viena iš tų, kurias pradėjus skaityti galima daugiau akių nebevarginti. Bet juodai apsirikau - per tris dienas "prarijau". Siužetas įtemptas, intriguojantis, kutenantis nervus ir labai įdomus angelas, kaip veikėjas. Kažkaip neįtikėtina, kad jis toks sąmojingas ir mokantis pasišaipyti ir ta meilės istorija... tikrai verta perskaityti. Labai lauksiu kitų dalių. Nesinorėtų, kad tai būtų viena iš tų knygų, kurių tęsinių reikia ilgai laukti arba visai jie neišleidžiami.

Labai gera knyga. Pilna veiksmo, skaitymas lengvas ir buvo labai idomu nuo pat pirmųjų puslapių iki pat paskutiniųjų. Girdėjau, kad planuojamas filmas, labai lauksiu. Tikrai gera knyga.

Šiaip labai gera knyga, rašoma įdomiai, labai greitai rutuliojasi veiksmas, autorė tikrai nestokoja fantazijos ir sugeba išreikšti paauglės vidinį pasaulio matymą. Tačiau beskaitant kyla per daug klausimų į kuriuos nėra atsakymų. Trūksta paaiškinimo ir išsamesnio aprašymo... Atrodo jog paauglė mąsto labai paviršutiniškai ir be racionalaus mąstymo. Susidaro įspūdis kad dar knygos autorei trūksta profesionalumo.

Knyga nebloga, įtraukė savo apokaliptiniu pasauliu. Pasakojimas įdomus, pilnas įtampos ir nuotykių, tačiau skaitant iškilo klausimų, į kuriuos nebuvo atsakyta. Tikiuosi sulaukti visų atsakymų ir paaiškinimų kitose knygose.

E. Lockhart "We were liars"

"We were Liars" 2014 metais užsitarnavo kaip geriausios metų knygos paaugliams vardą tarp puslapio Goodreads lankytojų, todėl manau, kad geriausiai tinka su šia knyga pradėti 2015 metus. Po šio milžiniško susidomėjimo ir diskusijų lavinos (suprasite vėliau) autorės vardas išgarsėjo tai paskatino skaitytojų susidomėjimui jos ankstesniems kūriniams.

Istorija pasakoja apie ypatingą ir gausią Sinclair šeimą, kurią sudarė Seneliai, jų trys išsiskyrusios dukros su savo vaikais, tarp kurių buvo ir pagrindinė veikėja Cady bei neišskiriami jos draugai Johny, Mirren ir Gat. Cady yra šio kūrinio pasakotoja, bet po nelemto atsitikimo dėl atminties praradimo ji negali papasakoti, kas atsitiko vasarą, kai jai sukako penkiolika metų. Dabartinis kūrinio laikas - vasara, kai Cady jau yra septyniolimetė ir pasakojama, kaip po dvejų metų mergina grįžo į savo šeimos privačią salą su tikslu prisiminti, kas gi jai atsitiko...

Sinclair šeima nebuvo tobula, sakyčiau priešingai. Tai vienas baisiausių šeimų pavyzdžių, kai turtingi ir įtakingi jų atstovai pešasi dėl turto. Taip buvo ir šiai šeimai, kai trys dukterys kovojo tarpusavyje dėl tėvo turto. Įdomiausia yra tai, kad jų vaikai yra jų sielos veidrodžiai, nes naudojosi savo privilegijomis, jautėsi geresni nei kiti, jie net nežinojo savo tarnų vardų. Motinoms pasakius, jaunuoliai turėdavo meluoti seneliui ir stengtis įtikti jam, bet istorija yra visai ne apie tai. Tai tik mažytis gabalėlis, kuris tiesiog nusako apie situaciją šeimoje.

Po atostogų Europoje, Cady grįžo į salą, kur ją šiltai priėmė jos anksčiau minėtieji draugai. Jie ir toliau ėmė leisti dienas ir naktis kartu, lyg tų dviejų metų net nebūtų buvę. Visgi, jaunuoliai buvo pasikeitę: jie smerkė Cady už jos puikavimasi "nuobodžia" kelione, kurios metu ji net neišnaudojo galimybės aplankyti gražiausias Europos vietas ir vietoj to sėdėjo viešbučio kamabaryje...

Dar vienas labai svarbus kūrinio veikėjas - Gat. Jis nebuvo šeimos atstovas, neturėjo kraujo ryšių su kitais jaunuoliais, todėl savaime suprantama, kad jam turi būti kita istorija, ar ne? Taip ir buvo, nes knyga pasakoja apie jo ir Cady santykius. Taip, šie įsimylėjeliai negalėjo atitrūkti vienas nuo kito, nors jie ir skyrėsi viens nuo kito, turėjo savų paslapčių. Jaunuoliai atvirai mylėjo viens kitą ir naudojosi kiekviena proga būti kartu. Tiesą sakant, tai buvo vienas iš tokių kūrinių, kuriame autorė nevaizduoja kaip jie pamilo vienas kitą, bet aprašo kaip jie jau mylėjo viens kitą.

Motinų nesantaika ir tas nestabilumas ardė Sincalir šeimą, kuriai grėsė siaubingi įvykiai, kurie privedė Cady prie jos atminties praradimo. Nors Cady mama jai daug kartų pasakojo, kas atsitiko mergaitei, jos pasąmonė nenorėjo to priimti ir blokuodavo bet kokius prisiminimus iš tos vasaros... Tai ir yra įdomiausia knygos dalis: noras sužinoti, kas gi atsitiko?? O dabar, kai aš jau žinau tiesą, dar iki šiol negaliu patikėti, kas įvyko. Tai bus siaubinga, bet patikėkite, tuo pačiu nuostabu!

Būtent lemtingasis įvykis ir sukėlė audringas skaitytojų diskusijas, kurie iki šiol negali atsigauti po to, ką sužinojo, ką patyrė. Niekas nenumanė tokios pabaigos ir visi liko be žado. Internete pilna puslapių, kur jaunuoliai diskutuoja apie šią knygą ir klausia vieni kitų: ar jie numanė, kad taip atsitiks? Atsakymas buvo aiškus - dauguma nieko panašaus nesitikėjo, nors kai pagalvoji geriau, užuominų tam buvo tūkstančiai...Tikrai nuostabus jausmas žinoti, kad tave gali taip paveikti kūrinys.

Man patiko autorės sukurti veikėju paveikslai. Labai daug jų neanalizuosiu, bet labai išsiskyrė Cady, kaip kūrėjos, bruožas. Mergina nuo pat vaikystės dievino pasakas ir būdama paauglė, ji "pasiskolindavo" visiems puikiai pažįstamus veikėjus ir sukurdavo jiems naujas istorijas, pritaikydavo savo situacijai. Kiekviena pasaka, kurią ir jūs galėsite perskaityti, bus labai trumpa, bet gale turės moralą, kuris labai tiks ir šioms dienoms pritaikyti. Jeigu neklystu, visos pasakos buvo įkvėptos Cady situacijos namuose, jos šeimoje, nes kiekviena pasaka buvo apie karalių ir jo tris dukteris... Randate panašumų?


Man labai patiko autorės pasirinkimas išplėtoti tokią aktualią temą: šeimų santykiai. Iš tiesų esu tikra, kad net ir jūs žinote atvejų, kai artimos šeimos nepasidalina turtais, kurie iš pažiūros, atrodo nieko verti. Taip jau būna ir yra labai baisu, nes kaip ir šiame kūrinyje atskleidžiama, vaikai nuo to nukenčia kur kas labiau nei jų tėvai, nes jie būna įtraukti į suaugusių žaidimus ir savaime suprantama, paliko savo tėvų pusę, todėl praranda galimybę pažinti kitus žmones, būti atvirais su jais. Tragedija, kuri užpuolė Sinclair šeimą yra neapsakomai baisi, bet juokingiausia yra tai, kad tik tokiu būdu suvienytos buvo trys dukterys...

2014 metais pripažintas geriausias kūrinys paaugliams yra tikrai vertas pagyrų ir tokio populiarumo. Autorės rašymo stilius buvo nepakartojamas: rodos, kiekvienas sakinys turi gilią prasmę, norisi skaityti dar ir dar... Pati negalėčiau sakyti, kad tai buvo geriausias kūrinys, kurį pati skaičiau 2014 metais, nes šią ypatingą vietą jau senokai užėmė keli kiti kūriniai paaugliams apie kuriuos sužinosite šiek tiek žemiau esančioje "2014 metų apžvalgoje"
Labai rekomenduoju "We were liars" ir esu tikra, kad liksite nustebinti!

Ar norėtumėte sulaukti šios knygos Lietuvoje?

Taip

Ne

Quiz Maker

2014 metų apžvalga

Kol visi baiginėja rašyti savo pasižadėjimus ir planus 2015 metams, aš nusprendžiau įgyvendinti vieną paskutiniųjų 2014 metų planų - parašyti 2014 metų apžvalgą blogui. Dar pernai norėjau ir ketinau tai padaryti, bet taip ir neįgyvendinau... Tikriausiai nesunku atspėti, kad esu žmogus, mėgstantis rašyti, todėl labai norėjau parašyti kažką tokio, kas nebūtų įsprausta į šabloną, į rėmus.

Nors savo perskaitytų knygų sąrašą pradėjau fiksuoti dar 2013 metais, 2014 metai buvo nepalyginamai geresni ir turtingesni, nes perskaičiau daugiau nei 100 knygų! Šis pasiekimas tikrai labai reikšmingas man, labai malonu įvertinti savo pasiekimus, kad sugebėjau perskaityti tiek daug knygų... 2013 metais jų buvo vos 60, o šiemet dvigubai daugiau.


Faktai:
Oficialiai perskaityta  99
Visos perskaitytos: 121
Aprašymai: 52
Ypatingi mėnesiai: 2
Knygos, perskaitytos antrą kartą: 1

Pasiekimai: bloge pasiektas 100 aprašymų skaičius. perskaityta virš 100 knygų



Puslapio atnaujinimai:
Tikriausiai pamenate, kad šiais metais blogas šiek tiek pakeitė savo išvaizdą ir vietoj niūroko pilko fono su knygomis nusprendžiau palikti paprastą, bet modernų dizainą. :) Taip pat bloge buvo atnaujinta skiltis "Greita paieška", kur sukurtas patogesnis turinys, o vėliau prijungiau ir žvaigždučių sistemą. :) Taip pat kiekvieną antradienį Facebook puslapyje galėjote rasti nuorodą su kokios nors knygos priminimu.


Pirmoji knyga, kurią perskaičiau 2014 metais
Tammara Webber "Lengvai". Dar dabar prisimenu kaip man ji patiko ir kokį įspūdį paliko, nekantrauju, kada vėl galėsiu ją paskaityti ir pasimėgauti kūriniu. Tai buvo tarsi motyvacija skaityti toliau, nes ne kartą esu minėjusi, kad tik geros knygos tave įkvepia skaityti toliau ir ieškoti panašių knygų, kurios tave taip pat paveiktų. Dažnai savo  rekomenduoju "Lengvai" kaip labai romantišką ir aistringą knygą, be to, manau, kad tai viena geriausių knygų, kurias skaičiau 2014 metais, bet apie tai šiek tiek vėliau.


Paskutinė 2014 metais perskaityta knyga Robin Sharma "Vienuolis, kuris pardavė Ferrarį"
 knyga, kurioje aprašyta sėkmingo teisininko istorija, kai darboholikas po tam tikro įvykio suprato tikrą gyvenimo prasmę ir vėliau tobulino save dvasiškai... Tikrai puikus ir motyvuojantis kūrinys, labai gausu minčių ir citatų, kurios puikiai tinka rašiniams ir asmeniniam tobulėjimui. Puiki knyga!




Prie visų puslapio atnaujinimų atsirado ir skiltis "Planuoju perskaityti", kuriame vos ne kasdien papildomas knygų, kurias noriu paskaityti, sąrašas. Nepamirškite, kad visada laukiu ir jūsų rekomendacijų, nemažai knygų šioje skiltyje yra būtent jūsų rekomenduotos ir man asmeniškai pasiūlytos. Nesunku pastebėti, kad sąraše yra ne viena ir ne dvi knygos ir svarbiausia - jis tik ilgėja, todėl visada turiu, ką skaityti... Siūlau ir jums tai padaryti, kad nepamirštumėte savo planų ir lengviau išsirinktumėte mėgstamus kūrinius.
Knygos, kurias labiausiai norėjau paskaityti šiais metais ir visais įmanomais būdais ieškojau jų:
"Jei pasilikčiau" . Su šia knyga buvo labai įdomi istorija, nes ją planavau paskaityti nuo pat blogo įkūrimo pradžios, bet vis pamiršdavau. Tada, kai pagaliau atsiverčiau, atkreipiau dėmesį, kad Lietuvos leidykla ją išleido, todėl man nebereikėjo jos skaityti anglų kalba!
"The One" - Gegužės mėnesį pasirodė pasauliniu mastu ir iš karto puoliau aprašinėti savo ištikimiems skaitytojams, kurie nekantrauja sužinoti, kas atsitiks mylimiems veikėjams. Laukti liko nebe daug, nes knyga netrukus pasirodys ir Lietuvoje!
"Mano sesers globėjas" - Labai ilgai ieškojau ir norėjau paskaityti, bet kai gavau galimybę, supratau, kad kitos autorės knygos kur kas geresnės nei ši.
"Gyvūlėlių kapinės" - Pirmoji Stephen King knyga, kurią perskaičiau. Paliko neblogą įspūdį ir džiaugiuosi, kad prisiverčiau. Kažkada bloge sulauksite ir aprašymo...
"Nelengvu keliu" - Antroji Rūta Šepetys knyga, kuri visai neseniai aprašyta ir bloge. Labai rekomenduoju ir džiaugiuosi, galėdama pareklamuoti šią nežinomą, bet dėmesio vertą knygą.
"Dykumų gėlė" buvo viena tų knygų, kurias norėjau paskaityti dėl bendro išsilavinimo, bet man ji labai patiko ir nekantrauju, kada jūs sulauksite mano parašyto knygos aprašymo...


Knygos, kurias ilgiausiai skaičiau:
Na, tikriausiai akivaizdu, kad nemažai laiko praleidau su "Sostų žaidimas", "Karalių kova", "Kardų audra" ir "Varnų puota", nes šios knygos turi daugiau nei 600 puslapių, bet jos tokios efektyvios ir įtraukiančios, kad nesigailiu nei vienos praleistos minutės...
Taip pat ilgai skaičiau "Erškėčių paukščiai", kurios aprašymo taip pat nerasite, nors knyga man visai patiko.
Na ir kaip negaliu praleisti "Ypatingų vaikų namai", kuri buvo pirmoji audio knyga, kurią klausiau/skaičiau. Visą savaitę kasdien po pusantros valandos praleisdavau su šia knyga ir tai tikrai užsitęsė, nes būčiau perskaičiusi per kelias dienas, bet vis tiek buvo įdomi patirtis.


Labai noriu paskaityti arba laukiu kitų knygų dalių:
"The Jewel" tęsiniai
"Atrankos" knygos "  "The Heir" - knyga pasirodys Gegužės mėnesį ir iš karto parašysiu aprašymą!
"Sostų žaidimas" penktosios knygos. - Na, šios knygos galima laukti ilgai, bet niekada neprailgsta tas laukimo laikas, nes žinai, kad paskui tavęs laukia neapsakomai nuostabios valandos su kūriniu.
"Mistinis miestas" antrosios dalies "Toxic Heart". Lietuvoje  šios dalies nebus (Nebent pirksite ir parodysite savo susidomėjimą pirmąja dalimi", bet vis tiek labai noriu sužinoti, kas atsitiks toliau...
"Angelų įsiveržimas" serijos trečiosios dalies. Ši fantastinė trilogija buvo vienas geriausių metų atradimų, todėl nekantrauju sužinoti kaip viskas baigsis...




Geriausios metų romantinės knygos:
"Lengvai" - Viskas apie šią knygą jau išsakyta kiek aukščiau, galiu tik pridurti, kad labai rekomenudoju.
"Panika" - Man pasirodė, kad šis Lauren Oliver šedevras, išrinktas viena geriausių knygų 2014 metais paaugliams, susilaukė gan nedidelio susidomėjimo Lietuvoje, bet siūlau keisti situaciją, nes knyga net labai verta dėmesio, o ypač romantiškos akimirkos joje.
"Free to fall" - viena iš angliškų fantastinių knygų, kurias aprašiau ir mane labai sužavėjo savo paprastumu ir dramų nebuvimu.
"Tik viena diena" Dar vienas Gayle Forman šedevras, plačiai aprašytas šiame bloge. Visame knyga kvepia romantika ir tikrai verta paskaityti.
"Let's get lost"- Šią knygą labai mažai minėjau šiemet, bet patikėkite, kūrinys prilygsta bombai gerąja prasme...

"The beginning of everything" - viena mėgstamiausių mano knygų ir labai tikiuosi, kad sužavės taip, kaip ir mane, todėl labai rekomenduoju, nes kūrinys tikrai prilygsta John Green šedevrams. Dažnai knygos lyginamos su šio autoriaus kūriniais, bet jos nei kiek nebūna panašios, na, o "The beginning of everything" tikrai vertas dėmesio reikaliukas.
"Angelų įsiveržimas" - puikus ir subtilus romanas apie netolimą ateitį ir mane sužavėjo autorės galimybė taip įtraukiamai aprašyti dviejų veikėjų santykius...



Jeigu kalbant šiek tiek liūdnesnėmis temomis, turėčiau paminėti ir knygas, kurios mane labiausiai nuvylė... Beveik visas knygas, kurias perskaitau, aprašau. Didžiąją dalį - bloge, kelias ir Facebook albume "". Turiu priminti, kad jeigu jau knyga aprašyta bloge, aš ją iš karto rekomenduoju. Nors mano rekomendacijų stiprumą galite patikrinti skiltyje "Greita paieška", kur rasite ne tik aprašymų nuorodas, bet ir žvaigždutes, reiškiančias mano nuomonę apie knygas.
Knygos, kurios mane nuvylė: 
"Aš ir ji. Vaikščiojanti katastrofa". Nepatiko, nes papasakojo tuos pačius įvykius, atsitikusius dar "Aš ir jis. Tikra katastrofa" ir tokiu būdu privertė mane vienaip ar kitaip sumenkinti savo nuomonę apie pirmąją dalį...
"Saeculum" - tiesą sakant nelabai pamenu net apie ką ši knyga buvo, tiesiog supratau, kad tai ne mano stilius ir geriau negaišti laiką su tokiomis knygomis.
"Neužmirštuolė" - Anne Cassidy yra viena geriausių autorių, man labai patiko jos "Ieškant Džei Džei" arba "Mėlyni laiškai", na bet "Neužmirštuolė" man visai nepatiko, todėl jos aprašymo ir mano nuomonės apie knygą neradote nei bloge, nei Facebook.
"Vienuolika minučių" - Tikėjausi kur kas daugiau iš šios išgirtos knygos, bet man kažko trūko.
"Pusiau blogas" - Labai teigiamai įvertintas   sulaukęs susidomėjimo ne tik visame pasaulyje, bet ir Lietuvoje, bet man norėjosi kažko daugiau, rimčiau... Bet knygos aprašymo sulauksite bloge.
Nors šios knygos man ir nelabai patiko, vis tiek jas rekomenduoju, nes jos gan populiarios visoje Lietuvoje ir susilaukė nemažo susidomėjimo. Daug kartų sakiau, kad neverta pasikliauti vieno žmogaus nuomone, todėl džiaugiuosi, kad yra keli blogai apie knygas jaunimui Lietuvoje, nes tokiu būdu galite susidaryti įvairiapusę nuomonę.



Geriausios metų fantastinės knygos:
Visos "Sostų žaidimas" dalys.
"Shatter me" trilogija, kurios Lietuvoje nerasite, bet Kittywriter puslapyje galite rasti knygų vertimus, todėl skubėkite pasinaudoti  ir paskaityti.
"The Jewel" - juodoji "Atrankos" versija mane labai sužavėjo ir nekantrauju sulaukti, kada jūs patys man galėsite ją įvertinti...
"Angelų įsiveržimas" trilogija. Nors knyga dar neaprašyta bloge, pakentėkite, nes netrukus turėsite galimybę sužinoti ir mano nuomonę. Nuostabi trilogija, iš anksto rekomenduoju.


Pačios geriausios knygos anglų kalba:
Pamažu tokių aprašymų vis daugėja šiame bloge ir gali būti, kad tolimoje ateityje jos net ir dominuos. Labai džiaugiuosi, kad pasaulyje yra tiek daug nuostabių knygų ir įmanoma jas visas perskaityti, norėtųsi, kad leidyklos atsižvelgtų į tai, galbūt daugiau knygų imtų leisti, bet aišku, jūs, jaunieji skaitytojai, turite nepamiršti pirkti leidžiamų knygų, kad jų kiekis nesumažėtų.
"Point of retreat" - antroji "Slemo dalis", kurią labai rekomenduoju, nes pats "Slemas" mane gan kiek nuvylė ir išblaškė, bet "Point of retreat" privertė net pamilti šią visą knygų seriją.
"Afterparty" - nuostabi knyga su nuostabiu pavadinimu ir dar nuostabesniu viršeliu. Labai rekomenduoju, stiprus ir įtaikingas kūrinys.
"Free to Fall" - fantastinis vienos dalies kūrinys be tęsinių. Vienas didžiausių pliusų vien tai, kad skaitytojams nereikia kankintis ir ilgai laukti kitų dalių...
"A kiss in the dark" - labai stiprus kūrinys su netradicine tematika, bet dėl to labai ir rekomenduoju
"Shatter me" trilogija - verta dėmesio knygų serija, kuri neleis negalvoti apie istoriją ne vieną dieną...
"Let's get lost" - labai labai labai geras kūrinys, bet apie jį kiek vėliau.
"Famous in love" - knyga, kuri kitaip nei aš tikėjaus, sulaukė tikrai nemažo jūsų susidomėjimo, todėl tikrai matyt yra verta dėmesio.
"My name is Memory" - fantastinė knyga su gan reta tematika: pasakojimai apie meilę, kurios nesustabdė ir mirtis...
"The beginning of evertyhing" daug kartų mano reklamuota ir rekomenduota knyga, kurią nuoširdžiai myliu.
"Isla and the happily ever after" - "Ana ir prancūziškas bučinys" trečioji dalis, kuri man labiausiai patiko iš visų trijų knygų. Tikiuosi, kad turėsite galimybę ir jūs paskaityti šį kūrinį.
"The Jewel"
"Falling into place" - puikus kūrinys visiems "Kai aš žuvau" gerbėjams.
"The impossible knife of memory" - vienintelė Laurie Halse Anderson knyga, kurią perskaičiau 2014 metais. Verta didelių pagyrų ir susidomėjimo, užsienyje įvertinta kaip viena geriausių knygų paaugliams 2014 metais.
"We were Liars" - Goodreads skaitytojų išrinkta kaip geriausia 2014 metų knyga paaugliams. Sukėlė tikrai labai daug diskusijų ir skirtingų nuomonių.


Tikiuosi, kad Lietuvoje pasirodys:

"The beginning of everything"
"Famous in love"
"Free to fall"
"A kiss in the dark"
"Point of retreat"
"The impossible knife of memory"







Didžioji dalis skaitytojų - įvairaus amžiaus merginos, todėl nenuostabu, kad leidyklos stengiasi patenkinti jų norus ir leisti daugiau knygų merginoms nei vaikinams. Bet vaikinai niekada nebuvo nuskriausti, šiemet tikrai nemažai knygų, tinkančių ir jiems.
Knygos vaikinams:
"Sostų žaidimas" trilogija
"Kavinė Freak city"
"Niekada nesuklupk"
"Panika"
"Nematoma mėnulio pusė"
"Stebuklas"
"Penktoji banga"
"Saldi kančia"
" kapinės"
"Bėgantis labirintu"
"Vilko kauksmas"
"Eleonora ir Pakas"
"Nelengvu keliu"
"Skorpiono lenktynės"
"Dievų miškas"
"Kelyje"
"Berniukas dryžuota pižama"
"Ypatingų vaikų namai" ir "Kiaurymių miestas"
"Pusiau blogas"
"Popieriniai miestai"
"Angelų įsiveržimas" ir "Pasaulis Po To"
Nepamirškite, kad čia tik tos, kurias perskaičiau aš pati ir tik 2014 metais, tokių knygų yra kur kas daugiau, nemažai ir kitų, nepaminėtų, tinka ir vaikinams, tiesiog noriu parodyti, kad ir jūs mielieji nesate nuskriausti.



Na ir pabaigai, pačios geriausios ir įsimintiniausios knygos, kurias perskaičiau 2014 metais. Tai ko gero laukiamiausias sąrašiukas, nes jis geriausiai parodo mano knygų stilių ir dalį manęs. Knygos, kitaip nei kituose sąrašuose, išskirstytos pagal gerumą. 1 numeriu pažymėta knyga - pati pati geriausia ir taip toliau. Kadangi šioje 2014 metų apžvalgoje šias knygas ne kartą minėjau, nusprendžiau jas tiesiog įvardyti.
Geriausios 2014 metais
l. "Let's get lost" (Aprašymas greitai)
2. "The beginning of everything"
3. "Tik viena diena"
4. "A kiss in the dark''
5. "Lengvai"
6. "Nelengvu keliu"
7. "The Jewel"
8. "Dykumų gėlė"
9. "Angelų įsiveržimas" ir "Pasaulis Po To"




Galutinai atsisveikindama su 2014 metais linkiu, kad 2015 metai būtų labai sėkmingi, kūrybyngi ir aktyvūs! Nepamirškite, kad prie šių trijų aspektų turite prisidėti ir jūs patys, nuteikti save teigiamai ir optimistiškai. Negaliu garantuoti, kad man ir 2015 metais pavyks perskaityti virš 100 knygų, taip tikriausiai nebus, bet mano aprašymai ir toliau džiugins kiekvieną penktadienį :) Nepamirškite, kad net šioje apžvalgoje daug knygų, kurios dar laukia savo eilės, puikus pavyzdys šiek tiek aukščiau, todėl kviečiu bendrai atversti naują lapą ir pasitikti iššūkių kupinus 2015 metus!

Rūta Šepetys "Nelengvu keliu"

Paskutinė Gruodžio mėnesio savaitė ir paskutinis 2014 metų aprašymas yra ypatingas ne tik dėl to, kad buvo paskelbtas mėnesį, skirtą prisiminti 1940-1950 metus, bet ir dėl to, kad jo autorė - visiems puikiai pažįstama Rūta Šepetys. Ši knyga pasakoja būtent apie šio laikotarpio (1940-1950m.) įvykius ir parodo gyvenimą po karo, todėl labai tinka užbaigti Gruodžio mėnesio aprašymus, nes kiekvienas karas galiausiai baigiasi taika ir mums tiesiog belieka tikėtis ir stengtis kuo ilgiau ją išlaikyti, nors problemų savo gyvenimuose niekada nesustabdysime, o tai puikiai atskleidžia ši knyga...!

Apie antrąją autorės Rūtos knygą, išleistą Lietuvoje, sužinojau visai neseniai ir labai netikėtai. Visi liaupsinimai skiriami jai dėl šedevro "Tarp pilkų debesų", kurį labai labai rekomenduoju, o ši knyga liko gan pamiršta ir užklydusi, nors išleista jau nuo 2013 metų.

Prieš pradėdama aprašymą, norėčiau pasakyti, kad net po daugiau nei metų labai puikiai vertinu šią moterį ir jos kūrybą. Paklausta apie mėgstamiausias knygas dažnai miniu ir jos "Tarp pilkų debesų". Tikriausiai faktas, kad pirmoji autorės knyga būtent ir buvo apie Lietuvai skaudžius laikus, suteikė knygai ir jos autorei didžiulį kiekį susidomėjimo.

Antroji autorės knyga "Nelengvu keliu" pasakoja apie itin kontrastingą gyvenimą 1950 metais. Aštuoniolikmetė Džozė gyveno Naujajame Orleane ir priiminėjo gyvenimo skirtus iššūkius jai. Vienas iš jų - jos motina, kuri buvo prostitutė. Džozė itin smerkė savo motiną ir jos pasirinkimą, todėl nuo dvylikos metų gyveno savarankiškai ir atskirai. Būdama dar mergaite, ji apsigyveno nedideliame kambaryje virš knygyno, kuriame dirbo.

Kitaip nei mama, Džozė buvo labai protinga ir kultūringa mergina. Mokyklą baigė su geriausiais pažymiais, itin mėgo literatūrą. Netikėtai į jos knygyną užklydo labai gerbiamas ir pavyzdingas vyras, kuris mestelėjo Džozei mintį apie studijas koledže. Nuo tos akimirkos mergina apie nieką kitą negalvojo, tik kaip patekti į išsvajotąjį koledžą ir gauti tam pinigų.

Netikėtai Džozė išgirdo naujieną apie to paties vyro, kuris aplankė ją knygyne, mirtį. Tai buvo labai plačiai vertinamas įvykis visuomenėje ir galiausiai buvo išsiaiškinta, kad žmogus buvo nužudytas. Deja, Džozė turėjo vieną įkaltį, kuris galėjo privesti ją prie nusikaltimo, bet viskas pasisuko taip, kad būtent jos mamai buvo pateikti įtarimai... Svarbiausia buvo išsiaiškinti, kaip baigsis ši byla. Nors iš pradžių maniau, kad šiam detektyviniui nuokrypiui bus skiriamas kone visas dėmesys, klydau, nes tai tik dalelė pasakojimo.

Nors Džozė smerkė savo motiną ir jos profesiją, ji buvo itin susijusi su pačio prostitucijos kvartalo gyvenimu. Nuo vaikystės Džozė pažinojo kitas prostitutes, jai net buvo siūloma pačiai tokia tapti, bet užteko vieno prieštaravimo ir atsisakymo, kad visas kvartalas įsitikintų, kad Džozė buvo ne iš kelmo spirta mergina, kur kas platesnių pažiūrų nei jos motina. Ypač svarbų vaidmenį Džozės gyvenime atliko prostitucijos verslo kūrėja Vilė, kuri buvo lyg antroji mama.

Šis kūrinys man labiausiai patiko dėl pagrindinės veikėjos. Negaliu patikėti, kad man ji taip įstrigo. Galbūt tai ir dėl to, kad šiek tiek primena žmogų, į kurį pati norėčiau būti panaši. Džozė buvo vaizduojama kaip įžūli, užsispyrusi, bet gudri. Net sunkiausiomis gyvenimo sąlygomis ji sugebėjo surasti naudos sau. Kai kurios jos aprašytos pastangos gauti pinigų koledžui arba bent į jį patekti, buvo didžiulis pavyzdys, kurį galima minėti visiems. Džozė aprašyta kaip labai romantiška asmenybė, lyg svajoklė. Pritariau jai dėl gėdijimosi savo motina. Istorijos apie ją buvo nupaišytos ne pačiomis gražiausiomis spalvomis - jos privers ne vieną skaitytoją smerkti tokį žmogų ir jo požiūrį į vaikus. Taip sakant, tikriausiai supratote, kad šiame kūrinyje santykiai tarp mamos ir dukters nėra patys gražiausi. Galima sakyti, kad to negalima pavadinti santykiais.

Susidariau įspūdį, kad iš šio aprašymo sunku susidaryti nuomonę apie knygos siužetą, nes labai akcentavau ne įvykius, o santykius tarp žmonių, veikėjus bei įvairiausius akcentus.  Manau, kad jums patiems bus įdomiau išsiaiškinti atsakymus į visus rūpimus klausimus. Juk tokia ir yra knygų esmė - pasinerti į fantazijų pasaulį.

Kūrinyje išryškėjo ir du vaikinai. Na, tai nėra kūrinys apie meilę, čia vertybės buvo visai kitos, bet be romantiškų ir pikantiškų akimirkų neapsieita. Įdomiausia buvo, kad skaitytojams buvo skiriama labai nedaug užuominų, pagal kurias jie galėtų labiau įsigilinti į šiuos romanus. Kartais atrodo, kad pagrindinė veikėja linksta labiau prie vieno vaikino, bet tuo pačiu metu autorė mus nukreipia kita linkme. Išties įdomus pasirinkimas, man tai patiko.

Manau, kad svarbiausia vertybė šiame kūrinyje yra savo tikslų siekimas. Jūs neįsivaizduojate kaip nuostabiai viską aprašė Rūta Šepetys. Užsispyrėlė Džozė būtų galėjusi padaryti viską, kad tik gautų galimybę studijuoti išsvajotame koledže. Labai gerbiu jos požiūrį, nes net jeigu veikėja žino, kad galbūt ji net nebus priimta, kad finansiškai neišgali studijuoti tokioje vietoje - ji nepasidavė. Tai yra svarbiausia. Kad vėliau nekiltų klausimų "Kas jeigu...?". Manau autorė norėjo pasakyti, kad visada reikia bandyti ir įrodyti sau, kad bandei ir stengeisi vietoj to, kad nuleidai rankas ir likai nežinioje bei visą likusį gyvenimą gailėjaisi dėl to, ko nepadarei.

Nuo pat pirmos akimirkos, kai pradėjau skaityti šią knygą, labai norėjau palyginti ją su "Tarp pilkų debesų". Na, labiau ne pačią knygą, o visuomeninį gyvenimą tarp dviejų kultūrų: JAV ir Lietuvos. Matote, abi knygos pasakoja apie panašų laikotarpį, grubiai apskaičiavus, maždaug 1950 metus. Ar jau suprantate kur linkstu? Knygoje "Tarp pilkų debesų" aprašomas tuometinis lietuvių, kaip tremtinių gyvenimas, kai žmonės neturėjo laisvės, pasirinkimo, nieko. JAV socialinis gyvenimas "Nelengvu keliu" tiesiog virte virė. Žmonės leisdavo vakarus baruose, nesigėdijo naudotis prostitučių paslaugomis, rūpinosi savo išsilavinimu, kai tuo tarpu Lietuvos inteligentija buvo "naikinama". Labai įsiminė vienoje vietoj tiksliai nusakyta akimirka, kurios metu du veikėjai sėdėdami ant laiptų gėrė "Coca cola" gėrimus. Ar galite įsivaizduoti, kad beveik tuo pačiu metu, dviejuose skirtinguose žemynuose vyko tokie skirtingi dalykai? Nes aš man tai iki šiol neatrodo protu suvokiama.

Tikrai nuoširdžiai rekomenduoju šį kūrinį ir galiu vertinti jį taip gerai, kaip ir pirmąjį autorės šedevrą. Manau, kad šiai knygai trūksta vieno - daugiau reklamos. Bet juk tam ir esu aš, ar ne? Kad galėčiau Lietuvos jaunimą supažindinti su tokiais kūriniais, kuriuos tikrai pravartu paskaityti. Labai džiaugiuosi, kad visgi atradau šią knygą ir galiu pasidalinti ja su jumis visais. Tikiuosi, kad atsiras ne vienas, norintis paskaityti.

Ransom Riggs "Ypatingų vaikų namai"

Knygos autorius Ransom Riggs net neplanavo parašyti fantastinės knygos paaugliams. Autorius yra nuotraukų kolekcionierius, kuris daugybės žmonių dėka sukaupė nemažą kolekciją, kupiną pačių keisčiausių nuotraukų, kurios beveik arba visai nebuvo redaguotos kompiuterinėmis programomis. Nuotraukos primena fantazijų kupiną pasaulį su nerealiais įvaizdžiais. Tik įkalbėtas kolegų vyras nusprendė sukurti istoriją visoms nuotraukoms ir taip gimė "Ypatingų vaikų namai", viena mėgstamiausių knygų paaugliams.

Prisipažinsiu, tai buvo pirmoji knyga, kurią klausiau, o ne skaičiau. Taip, pasinaudojau galimybe išbandyti audio formatą ir tikrai nepasigailėjau, nors tai užėmė kur kas daugiau laiko nei įprastas skaitymas. Dar vienas įdomus dalykas yra tai, kad prieš kelias dienas atsiverčiau senokai paruoštą aprašymą ir netyčia gavosi taip, kad ištryniau visą jo tekstą ir negalėjau sugrąžinti atgal... Tikrai nemaloni patirtis, ypač dėl to, kad ten buvau surašiusi tiek daug minčių apie šią knygą ir pastebėjimų... Na, visgi magiški dalykai aplanko ir mane...

"Ypatingų vaikų namai" pasakoja apie paauglį Džeikobą, kuris ypatingai mylėjo savo senelį, kuris mėgo jam pasakoti savo jaunystės laikų istorijas apie pabaisas ir žmones, turinčius ypatingų galių. Būdamas mažas, Džeikobas tikėjo savo senelio pasakojimais, bet metams bėgant suvokė, kad tai negalėjo būti realybė. Deja, Džeikobo šeimą aplankė tragedija, po kurios vaikinas liko nežinomybėje ir negalėjo apie tai negalvoti. Vienintelis būdas išsiaiškinti atsakymus į rūpimus klausimus buvo apsilankyti krašte, apie kurį pasakojo senelis... Džeikobas nuvyko į salą ir surado namą, kuris buvo kaip įrodymas, kad senelis jam niekada nemelavo...

Atradęs Ypatinguosius namus, kuriuos valdė panelė Peregrinė, Džeikobas susipažino su visais neįtikėtinais gyventojais, kurie visą gyvenimą gyveno sustabdytame laike, vienoje dienoje 1940 metais. Taip sakoma, šie vaikai niekada nesulaukdavo rytojaus. Ir tai nebuvo vienintelis keistas dalykas apie juos. Namo gyventojai turėjo skirtingas ypatingas galias, kurie išskyrė juos iš minios, darė ypatingais. Man labai patiko anglų kalba išgirstas "Ypatingieji" vertimas - peculiar. Tai taip tinka apibūdinti šiems žmogeliukams, rodos, žodis sukurtas jiems.

Viena iš namo gyventojų buvo Ema. Ji ne tik buvo užsispyrusi drąsuolė, bet ir turėjo šiokių tokių ryšių su Džeikobo seneliu. Patikėkite, liksite nustebinti, nes ir aš tokia buvau, nežinojau ką ir galvoti apie tokį autoriaus pasirinkimą... Neskaitant to, Emos ir Džeikobo santykiai ėmė vystytis labai gražiai ir peraugo į šiek tiek šiltesnius jausmus. Man itin patiko obuolio epizodas (skaičiusieji supras). Tai buvo nepakartojamai žavinga!

Nors Džeikobas ir pateko į pasaulį, kuriame buvo sustabdytas laikas, jis nenutraukė ryšių su realybe ir tai tik padidino kontrastą tarp skirtingų pasaulių. Knygos eigoje turėsite galimybę paskaityti apie daugybę nuotykių, kuriuos patirs jaunuolis kartu su visais savo naujaisiais draugai. Knygos kulminacija bus nenuspėjama ir labai svarbi antrajai knygos daliai, kurios aprašymą rasite bloge 2015 metų pradžioje.

Kadangi Džeikobo draugai gyveno praeityje, jie neturėjo jokių galimybių kaip šiuolaikinis Džeikobo amžiaus jaunimas. Vaikai net neįsivaizdavo kas yra moderniosios technologijos, bet pagrindinis veikėjas turėjo glaimybę juos su tuo supažindinti, nors tai ir nepatiko su panele Peregrine. Ir aš labai ją palaikau, nes tikrai neverta pasakoti apie gyvenimo privalumus vaikams, kurie niekada negalės patys jais pasinaudoti...

Verta paminėti, kad Džeikobo senelis buvo kilęs iš Lenkijos ir patyrė Holokausto tragediją, nuo kurios sugebėjo pabėgti ir išgyventi. Dėl šios priežasties senelis prarado ryšius su ypatingąja sala ir jos gyventojais. Šis faktas ir tai, kad ypatingųjų vaikų gyvenimas vyko 1940 metais, ir privertė mane šią knygą pasirinkti tokiam mėnesiui, kurį skyriau 1940-1950 metams. Argi ne puiku? Visos kitos knygos tokios tikros, tokios realistiškos, o ši visai kitokio pobūdžio, bet labai tinka šiai temai.

Man tikrai patiko Ransom Riggs rašymo stilius, nors ryškiausias elementas buvo fotografijos, kurių apstu visoje knygoje. Jos tarsi verčia mus, skaitytojus, patikėti istorijos tikrumu. Vintažinio stiliaus nuotraukos nustebins jus gerąja prasme, nes jos bus tokios pat nerealios kaip ir knygos veikėjai.

Man patiko kažkur perskaitytas palyginimas apie Ypatingųjų namų vaikus su X-menais. Argi ne puikus derinys? Sutinku su tuo žmogumi, nes panelės Peregrinės prieglauda buvo tikrai panaši į visiems puikiai žinomus superherojus, o kai kurių veikėjų gebėjimai net sutapo!

"Ypatingų vaikų namai" knyga apibūdinama kaip intriguojanti, netradicinė ir šiurpą kelianti. Esu tikra, kad sužavės tokio pobūdžio knyga, nes dažniausiai fantastinės knygos būna kitokios nei ši. Galbūt tas pasirinktas pasakojimo laikas, o ypač fotografijos labiausiai ir išryškino šį įspūdį, bet su nekantrumu laukiu būsimo filmo ir kadangi jau žinau, kas atsitiks ir antrojoje dalyje, labai noriu, kad jūs pasektumėte mano pavyzdžiu ir perskaitytumėte šį kūrinį!

Skaitytojų nuomonės:


Labai išskirtinė knyga. Pirmiausia dėl tų autentiškų nuotraukų, kurios skaitant padeda susidaryti labai tikrovišką išgalvoto pasaulio vaizdą. Abejoju, ar žiūrėčiau būtent šio filmo ekranizaciją, nes siaubo filmų "bijau" ir ypatingai tokios kraupios knygos. Tačiau knyga tikrai gera mėgstantiems fantastiką ir keliones laiku :)

Tarp realybės ir fantazijos pakibusi istorija. Tave vis mėgina sugluminti, priversti tikėti pačiais įvairiausiais dalykais, o tu tam priešiniesi, kol galiausiai katė išlenda iš maišo ir esi panardintas į kitokį, nuostabų pasaulį, kuriame mielai norėtum pasilikti.

John Boyne "Berniukas dryžuota pižama"

Antrasis mėnesio, skirto prisiminti 1940-1950 metus, kūrinys vaizduoja įvykius, kurie įvyko ne Lietuvoje, o Europoje. Parinkau šį kūrinį šiam mėnesiui, norėdama parodyti, kad koncentracijos lagerių tragedija ištiko visą Europą ir iki šių dienų jaučiame tragedijos padarinius. Nuostabus kūrinys pasakoja apie įvykius, papasakotus mažo berniuko akimis, o tai dar labiau tinka paaugliams, norint labiau ir paprasčiau suprasti istoriją.

John Boyne yra autorius, kuris parašė savo garsiausią kūrinį "Berniukas dryžuota pižama", kuris yra apie Antro Pasalinio karo įvykius, nors juose pats nedalyvavo, nes nebuvo net ir gimęs. John Boyne teigia, kad rašyti jį įkvėpdavo meilė knygoms. Jis teigia, kad pirmaisiais kūrybos metais jis pasiskolindavo žinomus kitų kūrinių veikėjus ir jiems kurdavo naujas istorijas su naujais iššūkiais.

"Berniukas dryžuota pižama" pasakoja apie Antro Pasaulinio karo įvykius Vokietijoje, kurie buvo pateikiame devinmečio pasakojimuose. Istorija prasideda tada, kai berniukas Brunas kartu su savo šeima netikėtai buvo priversti palikti namus Berlyne ir išvykti. Pradžioje dar maniau, kad berniukas ir jo šeimos nariai buvo žydai ir jie buvo ištremiami į koncentracijos stovyklą, bet, pasirodo, jie priklausė kitai barikados pusei.

Bruno tėvas buvo paaukštintas pareigose ir dėl šios priežasties visa šeima turėjo gyventi šalie Aušvico koncentracijos stovyklos. Įdomiausia yra tai, kad niekas Brunui nepaaiškino jokių priežasčių, ypač kodėl pro vaiko langą jis galėjo išvysti vienodomis pižamomis apsirengusius žmones už tvoros. Toks ir daugybė kitų vaikiškai naivių akcentų ryškėjo visame kūrinyje ir leido mums pažvelgti į visą situaciją kitaip. Dažniausiai tokio stiliaus knygos būna apie nuskriaustuosius, šiuo atveju žydus. O šį kartą tai apie šeimą, kuri priklausė blogiečių nacių pusei.

Knygoje išryškėjo pagarbos tėvams aspektas. To dėrėtų pasimokyti šiuolaikiniam jaunimui, kuris nebežino elementarių pagarbos normų. Brunas žinojo mamos taisyklę niekada jos nepertraukinėti, taip pat žodis Tėvas šiame kūrinyje buvo rašomas iš didžiosios T. Taip autorius John Boyne parodė vaiko pagarbą šeimos galvai. Kūriniui kiek įsibėgėjus Brunas susipažino su savo amžiaus berniuku Šmueliu iš anapus tvoros. Jiedu leisdavo dienas kartu būdami skirtingose tvoros pusėse ir kalbėdami apie gyvenimą, bet Brunas vis tiek nesuvokė, kokie žmonės ir kodėl buvo laikomi uždaryti.

Manau, kad faktas, jog istorija pasakojama iš vaiko pusės, yra geriausia dalis, nes gyvenimo nenugludintas vaikiokas dar tik formuoja savo gyvenimo vertybes, nepaisant jokio valdžios ar aplinkos spaudimo. Brunas buvo vaikas, kuriam rūpėjo tik draugai ir žaidimai. Gyvendamas Aušvice jis labiausiai ilgėjosi savo geriausių draugų, kurių, beje, vardus netrukus pamiršo.  Žodžiai " Heil Hitler" Brunui reiškė „viso labo, malonios popietės”, nors mes visi puikiai žinome tikrąją prasmę. Taip pat pats Aušvicas vaiko buvo vadinamas Autvitu, o Fiureris Hitleris - Furoru. Iš pradžių net sunku susigaudyti, ką vaikas turi omenyje, bet vėliau pasidaro aišku. Aišku, tam reikia pasitelkti savo istorines žinias.

Kartais vaiko naivumas ir neišmanymas priversdavo susimąstyti apie visus tuometinius įvykius, Holokaustą. Brunas skundėsi savo draugui Šmueliui kaip jam buvo sunku palikti penkiaaukštį namą ir visus draugus, kai tuo tarpu jis jau žinojo, kad vienu metu Šmuelis turėjo susitalpinti kartu su kitais 10 žmonių viename kambaryje. Buvo ir daugiau tokių pyktį keliančių momentų, kaip kad Šmuelio liesėjimas ir nykimas tiesiogine prasme. Buvo akivaizdu, kad Brunas tai pastebėjo, net norėdavo atnešti draugui maisto, bet, deja, viską pats suvalgydavo vien kol nukakdavo iki tvoros... Na, ką čia ir bepridursi. Visgi tai buvo vaikai, bet sunku pripažinti tokius dalykus.

Šiame kūrinyje šiek tiek buvo pasakojama ir apie Bruno močiutę, kuri man paliko didelį įspūdį. Vienos iš vakarienių metu močiutė pasipiktino sūnaus elgesiu ir didžiavimusi nauja nacių uniforma, kai tuo tarp jos pačios vyras džiaugėsi, kad išaugino sūnų patriotą. Net Bruno mamai svarbiausia buvo ne uniformos reikšmė, o tai, kaip gražiai su ja atrodė jos vyras... Taigi, močiutė pasipriešino savo sūnui ir pripažino savo auklėjimo klaidas.

Patį didžiausią siurprizą autorius pateikė kūrinio pabaigoje. Tai, kas laukia, šokiruos jus ir sukurs dar stipresnį kontrastingo įspūdį, kuris primins, kad nors knyga ir apie devynmetį, bet problemos, nagrinėjamos siužete - pačios rimčiausios.

Galima laisvai teigti, kad John Boyne sukūrė neeilinį bestselerį, kuris akimirksniu išpopuliarėjo visame pasaulyje, pelnė ne vieną apdovanojimą ir pagal šią knygą buvo pastatytas ir to paties pavadinimo filmas, sulaukęs daugybės pagyrų.  Galiu pridurti, kad šiai knygai nereikia daug laiko, pati ją perskaičiau vos per kelias valandas, nes, kaip sakoma, vieną kartą pabandžius neįmanoma atsitraukti.

Kaip ir kiekvieną šiame bloge aprašytą knygą, šią taip pat rekomenduoju ir net labai tikiuosi, kad kada nors gyvenime ją paskaitysite. Iš tiesų, kaip ir minėjau, įsivaizdavau istoriją kiek kitaip, bet tikrai knyga pranoko mano lūkesčius. Geriausia yra tai, kad ji pritaikyta jaunimui, jūs laisvai galite ją skaityti taip pat, kaip ir "Anos Frank dienoraštį".

Balys Sruoga "Dievų miškas"

Kadangi Gruodį paskyriau 1940-1950 m,etams, buvo nesunku surasti visas 5 knygas, kurios tiktų aprašymams. Pirmiausia panorau įkelti aprašymą knygos, kurioje, kaip ir pagal temą, buvo karo metai ir labiausiai norėjau, kad atkreiptumėte dėmesį į tai, kas vyko arčiausiai mūsų, mūsų šalies žmonėms, todėl kokia kita knyga geriau nei "Dievų miškas" galėtų čia tikti?

Tikriausiai turėjote pastebėti, kad nesu linkusi aprašinėti programinę literatūrą. Vienintelis iš gerai žinomo sąrašo kūrinys buvo Icchoko Mero "Lygiosios trunka akimirką", nes mane labai pakerėjo ne tik rašymo stilius, bet ir pati istorija. Aprašinėti programinius privalomus autorius yra tikras iššūkis, todėl dažnai nekyla ranka pradėti aprašinėti tokio stiliaus knygas, nenorint kažko neteisingai aprašyti ir tuo pačiu suklaidinti skaitytojų... Bet šį kartą visgi išimtį vėl darau, nes Balio Sruogos romanas yra to tikrai vertas.

"Dievų miškas" pasakoja istoriją, kuri iki šios akimirkos gąsdina pasaulį. Koncentracijų tema yra labai skaudi ir žiauri, todėl kiekvienas istorinis liudijimas, šiuo atveju visas romanas, yra labai didelis turtas, liudijantis apie to meto kraupumus. Balys Sruoga nesukūrė veikėjų, jis nesukūrė jokių pasakojimų, viską pasakojo taip, kaip ir buvo. Šis žmogus 1943 metais buvo nugabentas būtent į Štuthofo lagerį, kur praleido ne vienerius kančios metus.

Knygą "Dievų miškas" autorius parašė jau grįžęs į Lietuvą. Balys Sruoga ne vieną mėnesį reabilitavosi dėl pašlijusios sveikatos, kaip tik tuo metu turėjo laiko, kurio metu įnirtingai užrašinėjo savo prisiminimus. Sakoma, kad Baliui Sruogai dar kalint lageryje kirbėjo mintys apie būsimą romaną, todėl kai jis buvo įdarbintas raštinėje, stengėsi sukaupti kuo daugiau medžiagos ir faktų.

Nors Balys Sruoga pabaigė savo kūrinį 1945 metais,  jis susilaukė neigiamos leidėjų reakcijos dėl nepalankios socialistiniam režimui kūrybos. Tai itin paveikė patį rašytoją, kurio romaną, deja, išleido tik po jo mirties, todėl Balys Sruoga taip ir nesužinojo, kad jo svajonė išsipildė. Tik po kelių dešimtmečių memuarinis romanas sulaukė didžiulio susidomėjimo ir iki šiol vertinamas labai palankiai, kaip vienas realiausių kūrinių, pavaizdavusių to meto kasdienybę.

Romanas sulaukė ir kritiškos reakcijos, nes Balys Sruoga labai taikliai naudojo ironiją, kuri ir iškėlė kūrinį į aukštumas. Žmonėms buvo neįprastas toks požiūris, ypač tai, kas buvo susiję su mirtimi, bet rašytojas teigė, kad tik ironiškas požiūris ir padėjo jam išgyventi sunkiausiais momentais. Taip pat žmonėms, mažai žinantiems apie lagerinę sistemą, norėjosi labiau skaityti tokius kūrinius, kurie herojiškai ir graudžiai aprašytų viską, kas tuo metu vyko. Balio Sruogos versija nebuvo palanki tokiam žmonių požiūriui.

Nagrinėjant būtent tai, apie ką yra šis kūrinys, galima išskirti labai daug temų:  istorija, kalinių apranga, maistas, požiūris, kitos tautos, specialybės ir kitos subtilybės. Pasakojimas prasidėjo itin nuspėjamai, kai Lietuvos inteligentija buvo suimta ir išvežta į Lenkiją, į Štuthofo lagerį, kur iš kalinių atimamas visas turtas, nuskutami plaukai, įteikiamos uniformos ir paskyrimas į kokią nors darbo grupę. Sunku buvo apsiprasti ir Baliui Sruogai, juk visgi niekas tokio gyvenimo nebuvo matęs. Bet įdomiausia buvo tai, kad kūrinyje autorius nesiskundė kaip jam blogai, kaip jis pasiilgo šeimos ir gimtinės, jis iš šalies, nors tuo pačiu įsikišdamas, pasakojo tuometinius įvykius ir vertino situaciją.

Kūrinys labai stipriai surištas su istorija. Be elementarių žinių apie to meto įvykius net neverta pradėti šios knygos, nes bus sunku orientuotis. Kadangi aš ir taip labai atsargiai aprašinėju šią knygą, nelabai norėčiau aiškinti istorijos, bet šiek tiek visgi privalau užsiminti: viskas vyko Antro Pasaulinio karo laikais, kai Vokietiją valdė Hitleris, SSRS valdė Stalinas ir šios dvi pusės kariavo kartu su savo sąjungininkais. Taip pat dvi šios pusės nepasidalino ir Baltijos šalių, ypač Lietuvos, todėl vyko permainingos okupacijos.

Labai išraiškingai aprašyti įvairiausi veikėjai. Aišku, vienas ir pagrindinis buvo pats Sruoga, bet jis pasakojo ir apie budelius, įvairius valdžios atstovus, kalinius. Autorius išryškindavo įvairiausius šių veikėjų bruožus ir taip juos išskirdavo, išjuokdavo.

Įdomesnių faktų rasite kiekviename knygos skyrelyje. Reikėjo kiekvieną sakinį labai įdėmiai skaityti, kad nieko nepraleistum, nes viskas labai intrigavo ir sukrėtė. Tarkim tas pats žmonių mirčių skaičius, kuris tai didėjo, tai mažėjo priklausomai nuo karo aplinkybių. Buvo sunku išgyventi, kiekvienas kalinys žinojo, kad anksčiau ar vėliau mirs: arba iš išsekimo, bado, arba bus nužudytas vokiečių esesininkų (pareigūnų). Vyravo kontrabanda, kurios metu kaliniai įvairiausiais būdais gaudavo prekių, taip pat sugebėjo siųsti itin kruopščiai patikrintus laiškus, gauti siuntinius. Buvo netgi istorija, kai vienas iš kalinių sugebėjo apgauti pačius aršiausius pareigūnų šunis ir atimti iš jų maistą, kuris buvo gerokai skanesnis nei pačių kalinių.

Aprašinėjant tokius kūrinius, netgi yra pravartu atskleisti pabaigą. Visgi Balys Sruoga išgyvens (sprendžiant vien iš fakto, kad kūrinys buvo parašytas). Taip įvyks vien dėl to, kad Vokietija pralaimės karą. Jau nuo kažkurių metų pasijus pagerėjimas lageryje, kai bus teikiamas vos vos geresnis maistas, bus galima gauti daugiau patogumų. Bet esmė tame, kad galiausiai visi kaliniai buvo išvesti iš lagerio, bet nedaugelis ištiesė jiems pagalbos rankas, nes visas pasaulis, ypač vokiečiai, galvojo, kad Štuthofe buvo laikomi banditai ir nusikaltėliai. Taip, tokių buvo, bet ką daryti tiems, kurie kaip Balys Sruoga, priklausė vienos ar kitos tautos inteligentijai? Paaiškinti nedaugelis drįso, bet išgyventi juk reikėjo...

Sunku atskleisti daug siužeto, nes tokio konkretaus kaip ir nebuvo. Tai labiau pasakojimai, kurie vienaip ar kitaip susiję tarpusavyje, be tuo pačiu skirtingi. Geriausia pačiam perskaityti ir vertinti kiekvieną skyrelį, manau, kad atrasite daugybę įdomybių, kurios privers jus susimąstyti. Nors autorius rašo išjuokiančiu stiliumi, visgi verta prisiminti, kad tai yra labai rimtas kūrinys ir apie tokius įvykius mums, vertinantiems iš šalies, verčiau kalbėti rimtai. Tik tokiems kaip Balys Sruoga, kurie patyrė tokius baisumus, galima žvelgti į prisiminimus satyriškai, nes tai jų skaudi patirtis.

Pasakysiu taip: anksčiau ar vėliau jūs šį kūrinį tikrai perskaitysite vien dėl privalomo lietuvių kalbos egzamino. Kai aš buvau dešimtokė, jau tada ruošiausi perskaityti knygą, bet pradėjusi supratau, kad man dar per anksti. Dabar jau esu dvyliktokė ir jaučiuosi pakankamai subrendusi, nes taip ir yra. Ne veltui šis kūrinys nagrinėjamas būtent paskutiniais mokslo metais. Taigi, iš patirties patariu neskubėti, bet turėti omenyje, kad nebūtinai dėl gero pažymio verta paskaityti, bet dėl noro susipažinti su tokia istorija, su tokia knyga.

Amy Ewing "Brangakmenis"

**********100-asis Aprašymas!************

Pastaruoju metu spėjau pasiilgti fantastinės literatūros. Pamačiusi šią knygą internete ir paskaičiusi jos aprašymą, priėmiau sprendimą, kad tai bus kažkas panašaus į visų mylimą  Kierra Cass "Atranką", bet tuo pačiu giliai širdyje tikėjausi, kad knyga tiesiog prilygtų sprogimui. Taip ir atsitiko.

"Brangakmenis" pasakoja apie laikus, kada kilmingieji valdė pasaulį, kuris buvo vadinamas visai taip pat kaip ir pati knyga. Deja kilmingieji nebuvo apdovanoti visais atžvilgiais. Dažniausiai jų palikuonys gimdavo itin ligoti arba turėdavo kokių neįgalumo savybių. O kažkam juk reikėjo palikti savo karalystes ir turtus... Taip atsitiko, kad vienas daktaras atrado išeitį: pasirodo, kai kurių neturtingų šeimų dukros turėjo dovaną ir jos galėjo pagimdyti tobulus vaikus turtingiesiems. Matote, šios surogantės turėjo ypatingų galių, kurios galėdavo daryti stebuklus...

Pagrindinė knygos veikėja buvo Violeta. Ši mergina taip pat buvo atrinkta kaip viena iš surogančių ir keturis metus gyveno atskirai nuo savo šeimos, neturėdama galimybės nei su jais susisiekti, nei pasimatyti. Per šiuos metus Violeta buvo ruošiama tapti viena iš surogančių. Galiausiai, aukciono metu, ji buvo nupirkta vienos hercogienės, kuri itin ilgai laukė tos akimirkos. Iš pradžių skaitydama pagalvojau, kad Violeta buvo reikalinga hercogienės sūnui, kuriam turėjo pagimdyti vaiką, bet pasirodo, pati hercogienė norėjo dukters ir ją padovanoti turėjo Violeta. Tai turėjo būti tobulas kūrinys, nes kitaip nei paprasti žmonės, surogantės būdavo apvaisinamos ir jų vaikų genai iš anksto numatomi...

Violeta buvo labai graži mergina. Ji turėjo pačias išskirtiniausias violetines akis, dėl kurių gavo ir tokį vardą. Per ketverius metus jis itin susibendravo su viena iš merginų, vardu Raven. Tai buvo skaudi atsisveikinimo akimirka. Violeta buvo itin trokštama, matote, būsimos surogantės buvo reitinguojamos ir tik pačiose aukščiausiose pozicijose esančios merginos būdavo nuperkamos pačių kilmingiausių žmonių.

Jeigu dar abejojate, paaiškinsiu. Ši knyga yra gan tamsi ir pesimistiška. Jei lyginant su "Atrankos" serija, tai geriausias palyginimas būtų toks: ši knyga yra tarsi "Juodoji gulbė", o "Atranka" - "Baltoji gulbė". Kierra Cass kūrinys buvo labai šviesus, pilnas geraširdžių žmonių. Merginos ten rūmuose laisvai gyveno, elgsėi, puošėsi ir dalyvavo konkurse. Amy Ewing parašė tokį kūrinį, kuris labai puikiai atskleidžia nelaisvės temą, nes akivaizdu, kad Violeta priklausė kažkam kitam, ji neturėjo pasirinkimo. Nors ji buvo gerai pamaitinta, turėjo nuostabius rūbus, ji buvo nelaisva. Hercogienė neleido jai reikšti savo nuomonės, neleido laisvai vaikščioti rūmuose, per pokylius bendrauti su kitais žmonėmis. Nors tiesą sakant, "Brangakmenis" man pasirodė labiau elegantiškesnis ir kilmingųjų gyvenimus primenantis kūrinys nei "Atranka".

Knygos eigoje susipažinsite su įvairiais veikėjais apie kuriuos neužsiminsiu, išskyrus du. Vienas iš jų buvo Violetos įvaizdžio kūrėjas, šis žmogus nuo pat pirmos jų susitikimo akimirkos ėmė su ja kitaip bendrauti nei visi kiti žmonės, kurie surogantes laikė daiktu. Lucien ilgai dirbo rūmuose ir žinojo daugybę paslapčių, todėl keletą iš jų sužinojo ir Violeta. Patikėkite, nieko gero tai nereiškė... Taip pat Lucien prisidėjo prie labai svarbaus žingsnio, apie kurį sužinosite tik paskaitę romaną "Brangakmenis"

Dar vienas labai ypatingas vaikinas buvo Ash. Matote "Brangakmenio" pasaulyje egzistavo ne vien surogantės. Taip pat buvo ir kitos panašios sistemos, visuomenės skirstymai. Ash taip pat buvo kilęs iš neturtingųjų šeimos ir vien dėl noro padėti sesutei, jis sutiko su vienos moters pasiūlymu tapti palydovu. Jo darbas buvo paprastas - lydėti merginas į vakarėlius, leisti su jomis laiką. Ash atsidūrė rūmuose kartu su Violeta dėl to, kad jis turėjo leisti laiką kartu su hercogienės dukterėčia, kuri laukė savo sužadėtuvių. Ash veikėja pamilsite nuo pat pirmų akimirkų. Kartu su Violeta jie neturės daug akimirkų, bet jos bus ypatingos, kadangi jie greitai supras savo jausmus viens kitam. Deja, Violeta puikiai suvokė, kad norint įgyvendinti Lucien sugalvotą planą jai, jaunuoliams nelemta būti kartu...

Manau, kad tema, nagrinėjama šiame kūrinyje, yra labai netradicinė. Knygos jaunimui dažniausiai apsiriboja kitokiais dalykais, nei gimdymu. Bet nuvilsiu, nors tai pagrindinis veikėjos tikslas - pagimdyti vaiką hercogienei - jis buvo gan susiaurintas ir buvo pasakojama apie kitus dalykus dėl ko aš džiaugiausi.

Knygos eigoje susipažinsite su šiuo ypatingu pasauliu, su nuostabiais ir išskirtiniais veikėjais. Manau, kad vos tik pabaigsite kūrinį suprasite, kad jis tikrai skiriasi nuo "Atrankos serijos". Labai sujaudino knygos pabaiga, kuri leidžia suvokti, kad  laukti tęsinio. Aš tai tikrai laukiu, nes autorė sustabdė veiksmą pačiu įdomiausiu metu ir taip, kad nebuvo įmanoma nuspėti visko...

Rekomenduoju šį kūrinį netradicinės literatūros gerbėjoms (taip, labiau merginoms). Manau ši serija sulauks labai didelio pasisekimo pasauliniu mastu. Pasibaigus "Atrankai", atėjo laikas naujoms istorijoms, naujiems nuotykiams, kuriuos ši knyga ir vaizduoja. Aš labai likau patenkinta ir įdomu bus pasiskaityti daugiau įvairiausių recenzijų ir nuomonių apie šią knygą. Nuoširdžiai manau, kad "Brangakmenio" serija pateisins mano lūkesčius kur kas labiau nei "Atrankos" serija.

Neseniai buvo paskelbtas ir antrosios dalies "White Rose" viršelis, laukiam knygos!

Melvin Burgess "Vilko kauksmas"

Melvin Burgess skaitytojai puikiai žino, nes tai yra kone populiariausias rašytojas paaugliams. Šį kartą perskaičiau vieną naujausių autoriaus išleistų knygų Lietuvoje ir ši knyga skirta jaunesniems skaitytojams, bet kviečiu paskaityti visus, nes oficialiai tapusi pilnamete galiu pasakyti, kad istorija, aprašyta kūrinyje, yra neapsakomai graži.

Pasak autoriaus, idėja parašyti tokio stiliaus kūrinį užklupo jį, kai jis išgirdo dainą "Sister Wolf", kol tuo metu plovė indus. Jam pasidarė gaila, kad vilkai visuomet būna pristatomi iš blogosios pusės, kaip pavyzdžiui piktasis vilkas iš Raudonkepuraitės ar vilkas iš Trijų paršiukų pasakų. Autorius teigia, kad paieškų metu nerado nei vieno atsitikimo, kurio metu vilkas būtų mirtinai užpuolęs žmogų. Dėl šių priežasčių autorius nusprendė parašyti tikrai neilgą, bet veiksmo kupiną romaną, kuriame vilkus parodė iš gerosios jų pusės.

"Vilko kauksmas" istorija prasidėjo tada, kai berniukas Benas netyčia sutiko medžiotoją ir prasitarė jam, kad aplink jo namus klaidžioja vilkai, nors visiems buvo žinoma, kad Anglijoje vilkai buvo išnykę. Medžiotojas nusprendė pasidomėti šiais faktais ir įrodė sau, kad berniukas nemelavo - vilkų Anglijoje dar buvo likę ir jis nusprendė juos sumedžioti bei tokiu būdu tapti garsiu už tai, kad sumedžiojo paskutiniuosius Anglijos vilkus. Kaip sakoma, dėl garbės, nes pasak medžiotojo, jis taptų gerai žinomu, jei jo planai pavyktų.

Taigi, prasidėjo ne vienerius metus trukusi medžioklė, kurios metu skaitytojai buvo supažindinti artimiau su pagrindiniais vilkais: Vylius, Sidabraplaukė ir dar kiti vilkai, kurie, deja, greitai buvo sumedžioti. Istorija nebūtų tokia įtraukianti ir graudinanti, jeigu ne faktas, kad medžioklės metu vilkė Sidabraplaukė susilaukė trijų vilkiukų, iš kurių tik vienas išgyveno. Netrukus Sidabraplaukė turėjo išsiskirti su Vyliu, nes buvo sužeista. Ji su mažuoju vilkiuku atsidūrė namuose, kuriuose gyveno Benas, berniukas, prasitaręs medžiotojui aplink vilkų egzistavimą.

Benas su tėvais itin rūpinosi vilke su vilkiuku, kartu jie net davė vilkiukui Pilkiuko vardą, maitino jį ir globojo, bet viskas susiklostė taip, kad vilkams teko sprukti iš prieglobsčio ir pasitikti pavojų kupiną likimą. Taip istorija ir tęsėsi, deja, ji nebuvo labai laiminga ir manau, kad įmanoma nuspėti, kuo viskas baigsis.

Buvo įdomu stebėti veiksmą iš vilkų pusės. Ne, jie tikrai nekalbėjo tarpusavyje, net neturėjo minčių, bet turėjo jausmus, kuriuos autorius puikiai atskleidė. Supažindinama atskleisiu, kad pavyzdžiui Pilkiukas kurį laiką gyveno tarp kitų šuniukų ir jautė, kad kažkas negerai, kad jis skiriasi nuo jų, nepritampa. Vėliau jis ėmė lyginti ir kitus faktorius, kaip kad jo garbė ir išdidumas, lyginant su kitais šunimis, kurių jie neturėjo. Ir visa tai buvo dėl to, kad Pilkiukas nebuvo šuo. Jis buvo vilkas.

Melvin Burgess labai puikiai savo skaitytojus supažindino su vilkų gyvenimu. Sužinosite daugybę įvairiausių faktų ir suprasite, kad vilkai yra geresni nei dauguma žmonių.. Vienas iš įstrigusių faktų yra tai, kad vilkai buvo pratę medžioti laukinius gyvūnus, nes nenorėjo artintis prie žmonių ir jų vengė.

Manau, kad jeigu kalbėsiu medžioklės tema, nenuklysiu į šalį. Mano nuomone, medžiotojai yra reikalingi. Nekalbu apie nelegalią medžioklę. Medžiotojai turi daugybę taisyklių, kurių privalo laikytis. Jie negali medžioti kada nori, ką nori ir kur nori. Tam tikriem gyvūnam yra tam tikri laiko tarpai, kurių metu juos galima medžioti. Laikantis šių taisyklių medžiotojai atlieka visuomenei naudingą darbą, nes tuo pačiu sumažina ne tik plintančių ligų skaičių, bet ir avarijų, kurias sukelia būtent gyvūnai, skaičių. Taip, kad jeigu iki šiol teisėte medžiotojus - kviečiu labiau apie juos pasidomėti.

Šis medžiotojas, aprašytas šioje knygoje, yra nepateisinamas ir tokiems tiesiog negalima duoti leidimo medžioti. Jis medžiojo vilkus vien tik dėl garbės ir orumo. Nepaisė nei taisyklių, nei kitų žmonių patarimų ar drausminimų. Tai buvo lyg liga, kuri kainavo vilkų gyvybes. Viso kūrinio metu jaučiau šiam veikėjui didžiulę neapykantą ir jo elgesys buvo tiesiog nepateisinamas.

Šį kūrinį rekomenduočiau gamtos mylėtojams. Jums tikrai patiks. Taip pat ir tiems, kuriems patiko tokios knygos, kaip "Nematoma mėnulio pusė", kuri taip pat aprašyta šiame bloge. Gal panašumų ir nedaug, bet meilė gamtai yra vienijantis faktorius abiems knygoms. Kaip ir sakiau, ši knyga yra skirta jaunesniems, bet tikrai šešiolikmečiai nesijaus sugaišę laiko tokiam kūriniui, kurį sudaro vos 160 puslapių.

Patricia McCormick "Pjūvis"

Prisipažinsiu, dievinu knygas, kuriose galima rasti autoriaus pasakojimų apie tai, kaip jis rašė knygą, kas jį įkvėpė. Taip sakant, mane žavi laiškai skaitytojams. Patrick McCormick yra autorė, kuri kiekvienoje knygoje nepamiršta aprašyti kūrimo proceso, kuris leidžia suprasti tam tikrus jos priimtus sprendimus, vienaip ar kitaip paveikiančius istorijas.

Pasakodama, kaip parašė kūrinį "Pjūvis", autorė atskleidžia, kad mintis apie pjaustymąsi ilgai kirbėjo jos mintyse, nors ji pati niekada to nedarė. Apsilankiusi institucioje, kurioje kovojama su tokiomis paauglių problemomis, autorė išklausė merginų pasakojimų ir sukūrė vieną kūrinį, kurį centro merginos įvertino labai palankiai ir kiekviena rado ką nors bendro tarp savo problemų ir knygos istorijos. Taip sakoma, "Pjūvis" nėra istorija apie vieną problematišką merginą, bet apie visas.

"Pjūvis" yra antroji autorės knyga, kurią skaičiau. Pirmoji "Niekada nesuklupk" palietė mane iki sielos gelmių ir nekantravau paskaityti daugiau autorės kūrybos. Lietuvoje yra išleista ir dar viena autorės knyga "Parduota". Visos trys knygos yra labai skirtingų tematikų, kurios, rodos, nesusijusios tarpusavyje. Bet vienas bendras dalykas aiškus - kiekviena autorės knyga yra parašyta aktualiomis, rimtomis temomis.

Pirmiausia norėčiau pradėti nuo kūrinio kompozicijos, kuri labai priminė Laurie Halse Anderson "Žiemos mergaitės". Nežinau, pamenate, ar ne, bet Laurie Halse Anderson knygoje pagrindinė veikėja turėjo rimtų mitybos sutrikimų, bet siužetas prasidėjo ne nuo to, kaip išsivystė liga pagrindinei veikėjai, bet apie tai, kaip ji įsitvirtino jos organizme ir žalojo ją ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Šį kartą knygoje "Pjūvis" situacija panaši, nes pagrindinė veikėja buvo pjaustymąsi pripažįstanti paauglė, kuri pasakojo apie savo gyvenimą pagalbos problematiškoms merginoms centre.  to, kūrinį galima vadinti be pabaigos... Tik šio teiginio negaliu argumentuoti, jums patiems reikės išsiaiškinti, kodėl taip yra...

Pasakojant Kali istoriją, svarbu atsižvelgti į tai, kodėl mergina pradėjo žaloti save. Tiesą sakant, priežastys man pasirodė absurdiškos ir nevertos tokio dėmesio, bet tikriausiai galima daryti prielaidą, kad kartais net ir bereikšmės problemos gali privesti prie baisiausių veiksmų. Kali pasakojo, kad viskas prasidėjo nuo jos šeimos tarpusavio santykių ir brolio ligos - astmos.

Kali gyveno psichikos pagalbos centre "Pajūrio pušyne", nors jame gyvenančios merginos mieliau rinkosi pavadinimą "Nupušimas". Autorė labai puikiai atskleidė kasdienį šių merginų gyvenimą. Įdomu paminėti yra tai, kad ten gyveno ne tik tos, kurios žalojo save pjaustymais, bet ir turinčios įvairių kitų sutrikimų: mitybos sutrikimų, psichologinių ir kitų. Visos merginos, gyvenančios centre, buvo labai paslaugios viena kitai ir pasiryžusios padėti.

Kali buvo labai sunku prisitaikyti prie rutiniškos veiklos, iš pradžių ji net nesistengė kažką keisti tam, kad pasveiktų. Savo pasipriešinimą normoms ji parodė nekalbėjimu. O tai tikriausiai turėtų priminti knygą "Kalbėk", kurią taip pat parašė minėtoji Laurie Halse Anderson. Apskritai kalbant apie šias dvi autores, nesunku pastebėti, kad jos linkusios rašyti gyvenimiškai svarbiomis ir aktualiomis temomis. Knygoje "Kalbėk" pagrindinė problema yra merginos tylėjimas. Ji patyrė daug žalos, bet nesiruošė niekam apie tai pranešti ir stengėsi su tuo susigyventi, nors jai sekėsi nekaip... Kali, "Pjūvio" veikėja, tiesiogine to žodžio prasme nekalbėjo net su šeimos nariais. Tai buvo didžiausia jos reakcija į visą sistemą, bet mergina sugebėjo perlipti per šį barjerą ir pasiekti tai, ko troško.

Man labai patiko knygos epizodas, kuriame Kali, netyčia atradusi detalę metalo, nusprendė ir toliau save žaloti. Vos tik įsipjovė, ji pajuto skausmą, nors iki tol visą laiką jusdavo palaimą ir palengvėjimą - dėl to ji ir norėjo toliau tęsti šį savęs žalojimą, kuris buvo tapęs kaip narkotiku. Tąkart pajutusi skausmą ji suvokė, kad iki tol rinkosi tik blogus sprendimus ir nusprendė pakeisti situaciją.

Knygoje labai įdomiai pateikiami Kali ir psichologės individualūs pokalbiai. Būtent šie apizodai rašomi pirmuoju asmeniu, bet tose vietose į psichologę kreipiamasi Tu. Kad geriau suprastumėte mano mintį, pridedu pavyzdinį sakinį: "Tu sėdi savo krėsle pasidėjusi tuščią popieriaus lapą.". Tikiuosi nesuklysiu, teigdama, jog pirmą kartą susiduriu su tokiu rašymo stiliumi, kuris mane itin suintrigavo ir sudomino. Šios išskirtos akimirkos su psichologe bus kone svarbiausios visame kūrinyje, nes būtent jų metu daugiausiai susipažinsite su veikėjos asmenybe.

Vienintelis romano trūkumas - jo trumpumas. Galbūt tiems, kurie mėgsta trumpus skaitinius, patiks, bet man norėjosi daugiau, kad viskas būtų kur kas labiau išplėtota. Dabar, rodos, vos spėjau įsijausti į istoriją, o ji jau baigėsi. Taip, kad garantuoju, kad greitai perskaitysite šią knygą, kurią šiandien ir rekomenduoju ne tik dėl savo tematikos, bet ir dėl išskirtinio rašymo stiliaus.


Pabaigai pridedu šiame aprašyme minėtų kitų knygų aprašymų nuorodas:

Patrick McCormick Niekada nesuklupk
Laurie Halse Anderson Kalbėk
Laurie Halse Anderson Žiemos mergaitės



Skaitytojų nuomonės:

Išties rimta ir opi tema atskleidžiama lengvai, netgi ganėtinai paprastai, tačiau tikrai ne blogąja prasme. Tai nesudėtingas kūrinys, kuris išties priverčia susimąstyti. Tiesa, norėjosi, kad būtu kiek labiau atskleisti jausmai, tačiau galbūt toks pagrindinės veikėjos būdas. Be to, susidariau įspūdį, kad knygos esmė tai ir yra, tas kelias į save, supratimas ką ir kodėl jauti. Dėl to kūrinys galėjo būti ilgesnis, labiau išplėtotas, bet ir taip patiko gerą įspūdį. Visgi, nepavadinčiau jo įkvepiančiu ar pamokančiu, bet, manau, to knygai ir nereikia. Svarbiausia, kad priverstu susimąstyti, o išvadas geriausia pasidaryti pačiam :)

Įdomi knyga, bet man joje trūko šiek tiek daugiau jausmingumo.Nors lengvai persiskaitė aš norėjau šiek tiek platesnės istorijos, daugiau atsakymų. Bet buvo puikus kūrinys, kuris supažindino su žmonėmis, kurie savo skausmu dorojasi žalodami save.

Tiesą sakant, paėmusi šią knygą nesitikėjau iš jos kažko nuostabaus ir nepaprasto. Bet ji tikrai pranoko mano lūkesčius :D Mano nuomone, šioje knygoje puikiai atskleidžiamos tam tikros vertybės ir žinoma bendravimo bei psichikos sutrikimai. Niekada nepažinojau žmogaus kuris pjaustėsi ar turėjo kitokių čia aprašomų problemų ir jos man atrodė labai tolimos. Tačiau perskaičius šią knygą supratau, kad visa tai yra arti ir niekada negali žinoti kas iš tavo artimųjų, pažįstamų ar draugų gali skendėti visiškoje neviltyje ir griebtis tokių drastiškų priemonių jai "malšinti".

Gillian Flynn "Dingusi"

Po viso mėnesio itin paaugliškų knygų šį kartą atokvėpiui pristatau kažką rimtesnio. Ši knyga buvo viena iš knygų, kurias planavau paskaityti 2014 metais, t.y. Knygų iššūkio knyga.  Nors ją perskaičiau dar vasaros viduryje, galiu pasakyti, kad iki šiol kartais apie ją pagalvoju ir nusišypsau, nes tokio "absurdo", kuris mane taip pakeretų gerąja prasme seniai nebuvau skaičiusi.

"Dingusi" buvo pripažinta kaip geriausia 2012 metais išleista knyga. Tikriausiai tai buvo vienas iš dalykų dėl kurių panorau įsitikinti knygos "tobulumą" pati. Tikrai nesigailiu. Tai istorija apie sutuoktinius Niką ir Eimę ir kaip jų gyvenimą pakeitė vienas įvykis, atitinkantis ir knygos pavadinimą.

Romano pradžioje buvo pristatyta ši pora ir jų gyvenimas buvo aprašytas kaip įprastas, eilinis. Kai atėjo penktųjų jų santuokos metų diena, Nikas grįžo namo ir rado betvarkę, kuri skelbė apie žmonos dingimą. Vos tik policija pasirodė, jie puolė ieškoti Niko žmonos, bet neatmetė galimybės, kad pats Nikas galėjo būti susijęs su jos dingimu...

Pirmoji romano dalis susideda iš Niko pasakojimų apie dabartį ir iš Eimės dienoraščio. Pritarsiu kitiems skaitytojams ir pasakysiu, kad pirmoji dalis buvo ko gero pati neįdomiausia iš visų trijų, bet tai manęs neprivertė padėti knygą į šalį. Šioje dalyje skaitytojai turėjo galimybę labiau įsigilinti į Eimės ir Niko tarpusavio santykius ir suprasti, kad jie nebuvo tokie tobuli, kokie galėjo pasirodyti. Eimė savo dienoraštyje atskleidė tamsiąją Niko pusę ir skaitytojai susidarė įspūdį, kad šis veikėjas yra blogietis. Bet įdoiausia yra tai, kad pati autorė iš karto leido suprasti, kad Nikas nekaltas dėl žmonos dingimo.

Antrojoje knygos dalyje viskas apsivertė aukštyn kojomis. Sužinosite labai intriguojančią tiesą apie Eimės dienoraštį ir susidarysite visai kitokią nuomonę apie abu veikėjus. Tiesą sakant, bus sunku atskirti kuris priklauso gerųjų pusei, o kuris blogųjų. Antrojoje dalyje taip pat Eime jau pasakos apie dabartį ir sužinosite kas iš tikrųjų jai atsitiko: a rji visgi buvo pagrobta, ar pabėgo, ar kurpė savo planus...

Trečioji kūrinio dalis buvo pati netikėčiausia, nes antroji dalis baigėsi labai gudriai. Apie šią dalį užsiminsiu mažiausiai, kad neatskleisčiau viso knygos įdomumo, bet patikėkite, verta laukti ir kentėti.

Gilinantis labiau į pačią istoriją, šiek tiek papasakosiu plačiau apie šių žmonių gyvenimus. Eimė buvo turtuolių vienintelė dukra, buvo gan išlepinta ir nepažinojo to skurdaus gyvenimo. Ji mylėjo Niką kaip ir jis mylėjo ją, bet jųdviejų santykiai pamažu ėmė gęsti. Matote, Eimė kelis savo santuokos metus apsimetinėjo tuo, kuo nebuvo - tobula žmona. Ji apsimetė, kad nepyko, jog vyras jųdviejų planus iškeisdavo į kokią kitą veiklą, kuri nebuvo susijusi su Eime. Eime viskuo domėjosi, neprieštaravo vyrui ir apsimetė laiminga, kieta žmona - ko daugiau ir gali norėti vyras? Bet netrukus ji atskleidė savo tikrąjį veidą ir tuomet sutuoktinių santykiai atšalo. Va tada ir paaiškėja bent jau mums, skaitytojams, kad Nikas užmezgė romaną su gerokai jaunesne mergina ir tokiu būdu padarė didžiulę klaidą, kurią privalėjo ištaisyti...

Šiame romane yra labai akcentuojamos vestuvių metinių dienos. Ir Eimė, ir Nikas plačiai pasakojo apie šias ypatingas dienas ir kartu turėjo tradiciją. Eimė kiekvienais metais prislapstydavo užuominų skirtingose vietose. Nikas turėdavo rasti užuominas ir taip priartėdavo prie pagrindinės jo dovanos. Eimei dingus vestuvių metinių dieną, Nikas rado tas užuominas ir nusprendė sekti paskui jas, kol galiausiai ėmė aiškėti, kur šuo buvo pakastas...

Kaip jau minėjau, Nikas buvo vienas iš įtariamųjų Eimės dingimo byloje. Visuomenė nusisuko nuo jo, kai sužinojo apie jo slaptą romaną, kai išgirdo apie daugybę įkalčių, kurie liudijo ne jo naudai... Beje, tiek įkalčiai turės labai įdomią reikšmę ir toje pusėje, apie kurią nenoriu pasakoti, prasidės visas "absurdiškumas" ir įdomumas. Ak, net pirštai niežti iš to noro viską papasakoti, bet deja. Jums patiems teks susirasti šią knygą ir paskaityti.

Vertinant šių veikėjų asmenybes, tai labai sunku išskirti vieną iš jų, susidaryti kažkokią nuomonę, nes kaip jau minėjau, autorė Gillian Flynn sugebėjo labai puikiai mus suklaidinti... Bet galiu pasakyti, kad ir Eimė, ir Nikas buvo labai gudrios asmenybės ir tai būtent mane ir žavėjo. Nepaisant visų "nesąmonių", kurios įvyko jų gyvenime, jie tobulai vienas kitam tiko ir tiesiog papildė vienas kitą.

Labai patiko autorės rašymo stilius, tikrai vien dėl jo galima būtų paskaityti šį kūrinį. Taip, kaip ji sugebėjo visus mus, savo skaitytojus, apgauti, manau, kad yra velniškai sunku padaryti, bet jai tai pavyko. Manau, kad jos sugalvotas siužetas ir keikvienos detalės apgalvojimas labai tiko šiam kūriniui ir privertė jį tapti geriausia 2012 metų knyga.

Negaliu apsakyti kaip džiaugiuosi, kad perskaičiau šią knygą. Tai buvo kažkas tokio, ko seniai ieškojau ir laukiau. Nors knyga Lietuvoje ir priskiriama kaip knyga suaugusiems, užsienyje yra įvairiausių nuomonių šiuo klausimu, bet esmė tame, kad jeigu esate pasiruošę tokiam labai vykusiam trileriui, tuomet čiupkite knygą ir pulkite skaityti! Na, bet kadangi dažnai sulaukiu klausimų, tokių kaip "Nuo kelių metų geriausiai tinka ši knyga?", atsakysiu taip: mano manymu, kad nuo 16 metų, nes yra dalykų, kuriuos vyresni skaitytojai labiau akcentuoja nei jaunesni, todėl jie greičiau supranta viską ir įsigilina labiau. Lietuvos kino teatruose gan neseniai pasirodė ir filmas, paremtas šia knyga, kurį taip pat nekantrauju išvysti ir palyginti, nors jau dabar žinau, kad filmas tikrai negalės būti geresnis nei knyga, nes neįmanoma nupasakoti tam tikrų momentų.