Rick Yancey "Penktoji Banga"

Rick Yancey yra autorius, kuris parašė net 13 romanų jaunimui! Jo kūryba garsėja visame pasaulyje ir rašytojas yra pelnęs ne vieną tarptautinio mąsto apdovanojimą. Naujausia jo trilogija "Penktoji banga" pasaulį išvydo 2013 metais, dabar jau galime paskaityti kūrinį ir Lietuvoje, na, o gera žinia ir tai, kad 2016 metais sulauksime ir filmo, paremto šia knyga.

"Penktoji banga" pasakoja apie pasaulinę tragediją. Žemę ir vėl užpuolė ateiviai, kurie nusprendė sunaikinti visus likusius gyvus planetos žmones. Norėdami tai padaryti, jie sukūrė bangas. Pirmosios bangos metu žuvo tik keli šimtai tūkstančių žmonių ir taip pat Žemė neteko elektros. Antrosios bangos metu, pasak autoriaus, išliko tik laimingieji, o trečiosios bangos - nelaimingieji. Pasirodžius trečiajai bangai, pagrindinė veikėja Kesė neteko savo mamos. Ketvirtoji banga pražudė Kesės tėvą ir atskyrę šešiolikmetę nuo broliuko Semo. Kesė žinojo vieną dalyką: ketvirtoji banga nebuvo paskutinė. Artinasi penktoji banga...

Kūrinys pasakoja apie Kesės šeimos gyvenimą. Kai paauglė buvo atskirta nuo broliuko, vienintelis jos tikslas buvo jį susigrąžinti ir taip tęsėti jam duotą pažadą. Mergina liko visiškai viena. Jos brolis buvo nugabentas į stovyklą kartu su kitais vaikais, kur vaikai turėjo būti saugūs. Deja, knygos eigoje paaiškės visai kita tiesa apie stovyklą...

"Penktoji banga" yra suskirstyta į dalis, kurias pasakoja skirtingi veikėjai, tarp jų buvo pati Kesė bei Benas Parišas bei kiti. Benas Parišas buvo vaikinas, kuriuo Kesė žavėjosi dar mokykloje. Deja, šis žavuolis net neatkreipdavo dėmesio į Kesę, nežinojo, kad ji egzistavo. Įdomiausia yra tai, kad atsitikus nelaimei, šiuos du veikėjus siejo vienas bendras tikslas: ištęsėti pažadą Semui ir grįžti pas jį. Turiu pridurti, kad viso kūrinio metu jie veikė atskirai, todėl bus labai įdomu stebėti, kaip kiekvienas iš jų stengiasi išpildyti pažadą.

Dar vienas veikėjas buvo Evanas. Kai Kesė liko viena, netikėtomis aplinkybėmis sutiko Evaną ir jaunuoliai pajuto trauką vienas kitam, bet paslaptys, kurias slėpė Evanas, vertė Kesę nerimauti ir galbūt net bėgti nuo šio jaunuolio... Kesė neklydo dėl vieno dalyko, bet jausmai neleido pabėgti...

Taigi pirmoji trilogijos dalis "Penktoji banga" mums pasakoja visą tragedijos istoriją, nuo ko viskas prasidėjo... Manau, kad ši dalis buvo skirta labiau supažindinti skaitytojus su veikėjais, su pačia situacija, o tolimesnėse serijos dalyse prasidės ir pats įdomumas. Daugelis skaitytojų mėgsta šią knygą lyginti su "Sieloneše" vien dėl ateivių situacijos, nors aš drąsiai galiu paneigti, kad tai tik vienintelis panašumas. Net sunku su kuo nors palyginti... Įdomu yra tai, kad skaitydama knygą visą laiką galvojau apie filmą "Aš esu Legenda"...

Istorija tikrai labai gerai parašyta. Kartais pastebiu, kad rašytojai - vyrai susikoncentruoja labiau ties kitais dalykais nei rašytojos - moterys. Bet skaityti yra taip pat labai įdomu. Istorija gali pasirodyti gan nelengva, nes iš tiesų parašyta gan stipriai. Tai pasakojimas apie karą - rasite daugybę mokslinės fantastikos detalių, kurias būtinai gerai apgalvokite, kad kuo geriau suprastumėte pačią istoriją. Beje, esu tikra, kad kūrinys patiks ir vaikinams.

Man iš tiesų patiko visi veikėjai ir jų asmenybės. Patiko kažkur perskaitytas komentaras, kad šiame kūrinyje veikėjai tikrai protingi. Iš tiesų taip ir buvo. Jiems nesunkiai sekėsi išnarplioti įvairiausius klausimus ir suprasti, kur slypi problema... Manau, kad tikrai atkreipsite dėmesį į šį faktą

Nors pradžioje ir gali pasirodyti, kad kūrinys gan sudėtingas ir sunkus, ypač dėl to, kad sunku susigaudyti koks veikėjas pasakoja tam tikrą dalį, nes tai tikrai ne itin paprastai nusakyta, reikia patiems suprasti. Bet nebijokite, įsibėgėjus istorijai nepastebėsite kaip greitai ją "prarysite" ir trokšite tęsinio. Aš asmeniškai nekantrauju paskaityti ir antrąją dalį, bet tai padaryti teks jau anglų kalba, nes Lietuvoje antrosios dalies dar nėra (Tikėkimes, kad bus).

Rekomenduoju kūrinį fantastikos mėgėjams, kurie mėgsta istorijas apie ateivių invazijas. Taip pat knyga tikrai labai tinka ir vaikinams, nebijokite romantikos, nes būdama mergina, akcentavau šį faktą savo aprašyme, nors iš tikrųjų jos ne tiek ir daug knygoje.  Labai puikus kūrinys su labai puikiu ir originaliu lietuvišku viršeliu!

Skaitytojų komentarai:

Antroji trilogijos dalis "The infinite sea"

Ateiviai, pasaulio pabaiga ir pan. Bet...toliau istorija vystėsi greitu tempu ir sužavėo netikėtais posūkiais, netikėtomis situacijomis ir netikėta pabaiga. Visko yra šioje knygoje ir paslapties, ir intrigos, ir nevilties, ir meilės. Žodžiu, labai itiko mano skoniui. Lauksiu antros dalies ir tikėsiuos, kad autorius nenusivažiuos į lankas.

Penktoji banga buvo viena iš mano geriausių kada nors perskaitytų knygų! Rekomenduoju šią knygą visiems, kurie mėgo 'Angelų įsiveržimą'. Bet nesupraskit klaidingai, tai visiškai kitaip negu ten. Galbūt ir šiek tiek panašu, bet tai visiškai kita istorija, kiti veikėjai ir skirtingas rašymo stilius. Kesė tokia įdomi, sarkastiška mergina, kuri tiesiog bando išgyventi viena šiame žiauriame pasaulyje. O ką bepridursi apie kitus veikėjus! Nepasigailėsit perskaitę šitą knygą! Tiesiog tobula, o kiek intrigų!!!! penktoji banga privertė mano žandikaulį nukristi, nesitikėjau tokios bangos! Tobula!!

Labai patiko ši knyga! Skaičiau ir "Angelų įsiveržimą", tačiau šios knygos nepanašios siužetu. Kaip kažkas pastebėjo, tai labiau "Sielonešę" primena :) Čia knyga apie ateivius :) todėl tikrai išsiskiria savo siužetu, intriga, veikėjų charakteriais :) ir knygos rašymo stilius yra rimtesnis, tokia brandesnė rašymo kalba :) man patiko :)LABAI įdomi, įtraukianti knyga. Viskas buvo taip smulkiai aprašyta lyg atrodė, kad žiūrėčiau filmą. Nieko netrūko. Meilė, fantastika, veiksmas, netikėtumai ir t.t. Dabar gailiuosi, kad iš pat pradžių nenorėjau skaityti šios knygos (pasirodė labai paini ir vieno veikėjo) Bet nuliūdino pabaiga, tikėjausi kažko tokio "WOW", bet manau tai dėl to, kad yra 2 dalis ir tikiuosi artimiausiu metu ją perskaityti. 10/10

Nuostabi knygą! Be galo džiaugiuosi, kad nusprendžiau ją perskaityti. Knyga pilna veiksmo, meilės, fantastikos.. Tiesiog visko, ko aš ieškau knygose. Laukiu nesulaukiu, kada pasirodys antroji dalis. Tikiuosi, kad ji bus tokia pat gera, kaip ir ši.
Visiems patariu perskaityti šią knygą, tikrai nepasigailėsite.

Labai labai patiko! Pradėjus skaityti negali atsitraukti...Pirkau šią knygą kažkodėl įsitikinus kad tai nebus knygų seriją, bet pasidomėjus vėliau ir sužinojus kad bus vėl kelios dalys, net pyktelėjau šiek tiek, bet dabar iš tiesų džiaugiuosi, kad dar bu kitų dalių, nes istorija labai labai įdomi ir kas svarbiausia, kaip jau pastebėjo kai kurie skaitytojai, kad veikėjai ne lėkšti, rašymo stilius ir kalba taip pat aukštumoj. Žodžiu tikrai įdomi ir verta dėmesio knyga, verta savo kainos. Labai laukiu kitos dalies, tikiuos iki Kalėdų sulaukti išverstos į lietuvių kalbą :)

Rainbow Rowell "Eleonora ir Pakas"

"Eleonora ir Pakas" priminė man ne tik tai, ką reiškia būti jaunam ir mylėti merginą, bet ir tai, ką reiškia būti jaunam ir pamilti knygą."

John Green, "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos"

"Šis seksualus, įžvalgus ir tendencingas romanas susipina su pank roku ir tikra meile"

Gayle Forman, "Jei pasilikčiau"

"Kvapą gniaužianti knyga apie tikrą meilę ir atstumtuosius"

Stephanie Perkins, "Ana ir Prancūziškas bučinys"

"Eleonora ir Pakas" buvo išrinkta geriausia knyga jaunimui 2013 metais.  Knyga susilaukė milžiniško populiarumo ir sužavėjo net garsiausius autorius jaunimui. Nors knyga populiarumu Lietuvoje didžiuotis nelabai gali, tikiuosi, kad įtikinsiu jus perskaityti šį kūrinį.

Tai pasakojimas apie tikrą meilę, tikrus jausmus. Pirmuosius bučinius, laikymąsi už rankų ir lytėjimą.
Istorija prasideda eiline diena mokykloje, kai Pakas įsėdo į mokyklinį autobusą šalia savo draugų. Netikėtai į autobusą pavėlavusi atlėkė keistuolė mergina - Eleonora. Mergina dėvėjo vyriškus ir plačius drabužius, turėjo itin ryškius raudonus plaukus, į kuriuos buvo įsisegusi ne vieną ir ne du aksesuarus. Mergina turėjo strazdanomis nupuoštą veidą, bet tuo pačiu ji nebuvo graži, buvo stamboka. Šiuo aspektu buvo labai atviraujama.

Niekas nenorėjo priimti šalia savęs bjaurios naujokės, todėl Pako nelaimei, ji atsisėdo prie jo. Vaikinas tikrai blogai jautėsi. Ne dėl to, kad bijojo kitų nuomonės, bet dėl to, kad jam buvo labai nemalonu sėdėti šalia tokios merginos... Praėjus kelioms savaitėms, Pakas pastebėjo, kaip kiekvieną rytą šalia jo sėdinti mergina akimis peržvelgdavo jo tuo metu skaitomus komiksus. Jis atkreipė dėmesį į tai, kad Eleonora skaitė kartu su juo, todėl vieną dieną jis padavė jai keletą komiksų, kad ji galėtų paskaityti namuose ir taip tęsėsi kiekvieną dieną. Įdomiausia yra tai, kad net ir po to, jie neištarė viens kitam nei žodžio.

Knyga yra stipriai susieta su muzika. Visas veiksmas vyrauja 80 dešimtmetyje, kai karaliavo pank rokas bei ausinukai su kasetėmis. Iš tikrųjų, pasirinktas laikmetis yra labai neįprastas, bet puikiai tiko šiai istorijai, kurio nebuvo akcentuojamas "išmanusis" jaunimas. Šiame kūrinyje buvo svarbiausia jausmai ir santykiai, o ne įvykiai, todėl, beje, jų rasite nedaug.

Kadangi jau užsiminiau apie muzikos svarbumą, reikia šiek tiek plačiau užsiminti, ar ne? Pako klausomi įrašai autobuse sudomino Eleonorą, kuri to nepasakė, bet Pakas vis tiek tai suprato, todėl vieną dieną įteikė jai ir keletą kasečių su mėgstamiausiomis grupėmis. Tai buvo antrasis jaunuolių santykių etapas, kai pagaliau jie prabilo ir ėmė daugiau bendrauti, nors labai kukliai ir naiviai...

Viskas, kas toliau prasidėjo, tikriausiai numanote. Įsižiebė tauri abipusė meilė, kuri iš tiesų buvo gan vaikiška ir naivoka, ypač iš vaikino pusės. Matote, yra dar vienas faktas, apie kurį privalau papasakoti.

Pakas gyveno jį mylinčioje šeimoje, kurioje santykiai buvo pagrįsti pasitikėjimu ir tauriais jausmais. Eleonora to neturėjo. Tiesą sakant, ji visai neturėjo normalios šeimos. Anksčiau mergina gyveno nuostabiuose namuose, kartu su tėčiu ir mama. Jie turėjo viską: laimingą gyvenimą, prabangą ir vakarėlius. Deja, likimas susiklostė taip, kad tėvai išsiskyrė, o Eleonora liko su mama, savo broliukais bei sesutėmis, bei naujuoju patėviu. Visa didelė šeimyna gyveno labai skurdžiai: jie neturėjo ką valgyti, visi vaikai miegojo viename kambaryje. Gyvenimo sąlygos buvo tragiškos. Baisiausia buvo tai, kaip patėvis negerbė nei savo žmonos, nei jos vaikų. Kone kasnakt vaikai galėjo gridėti mamą verkiančią, girdėti patėvio užgauliojimus ir matyti kaip jis drįsta pakelti ranką prieš žmoną...Dar ir dabar klausiu savęs: kodėl Eleonoros mama nepaliko baisaus vyro? Kas ją sulaikė? Atsakymo taip ir neradau.

Šis kontrastingumas tarp pagrindinių veikėjų nebuvo vienintelis. Veikėjų net kilmė nesutapo. Nors jie gyveno laisvoje Amerikoje, nebuvo iš ten kilę. Pako mama buvo korejietė, o tėtis amerikietis. O su Eleonora buvo dar įdomiau: Jos mama buvo danė, o tėtis buvo škotas.

 Daug pasakojau apie Eleonorą ir dabar reikėtų užsiminti ir apie Paką. Vaikinas buvo labai gražus, populiarus ir gerbiamas žmogus mokykloje. Jis turėjo griežtą savo nuomonę, bet ne tokią, kad galėtų įtikinti Eleonorą dėl tam tikrų jos gyvenimo pokyčių ir esminių sprendimų. Matote, šešiolikmetis galėtų pasirodyti gan naivokas, nes jis nelabai suvokė, kokį įtemptą gyvenimą gyveno jo mergina. Savaime suprantama, jis mylėjo merginą, bet jis troško jos, būti kartu su ja, liesti ją, bet mažai pagalvojo apie jos gyvenimą jiems nebūnant kartu.

Nors Eleonoros gyvenimas galėjo pasirodyti nedovanotinas, jis buvo dar žiauresnis. Negana to, kad ji kentėjo savo pačios namuose, mergina kentė ir patyčias mokykloje. Niekam nepatiko jos stilius, išvaizda ir papildomi kilogramai ant kūno. Autorė Rainbow Rowell labai puikiai sugebėjo perteikti "blogumo" jausmą savo kūrinyje, nes tikrai lengvai pastebėsite, kaip blogai ir nemaloniai jautėsi Eleonora, kaip jai trūko pasitikėjimo savimi... Manau, kad Eleonora labai puikiai įkūnija merginą, kuriai trūksta pasitikėjimo. Tokių dalykų kaip patyčios niekada nebus, jeigu jūs vaikščiosite aukštai pakelta galva, su šypsena veide, nebijančios pažvelgti į kitus. Merginos, kurios greitai nusuka žvilgsnį, vaikšto nuleidusios galvas ir bijančios išsakyti savo nuomonę labiausiai ir susilaukia pašaipų, nes akivaizdžiai matosi, kokios jos pažeidžiamos. Reikia tobulinti savo asmenybę ir pakovoti už save, nes niekas daugiau to nepadarys už jus!

Knygoje labai įdomiai aprašyta pirmoji meilė. Nežinau ar pastebėjote, ar ne, bet kitose knygose net tada, kai jaunuoliai patiria pirmąją meilę, jie būna aprašyti lyg profesionalūs partneriai: drąsiai paima už rankos, žino, kaip turi elgtis pirmojo bučinio metu, kaip pristatyti savo artimą žmogų kaip savo porą. Taip sakant - gan nenatūraliai. Šioje knygoje šis aspektas priartintas prie realumo ir tikrai puikiai suvoksite abipusį nervinimąsi dėl nepavykusio bučinio ar prisilietimo.

Kūrinyje veiksmo nebus labai daug, nes kaip ir minėjau, autorė norėjo atskleisti pirmosios meilės potyrius ir jausmus, kurie vyravo šioje knygoje. Savaime suprantama, kūrinio kulminacija bus ir tikrai nesitikėsite to, kaip visi įvykiai susiklostys, nes manysite visai kitaip...

Rekomenduoju knygą tokiems skaitytojams, kurie mėgsta kontrastingumą, kurie mėgsta labiau lyrinį žanrą negu epinį. Knyga labai tinka rudenio laikotarpiui, nes veiksmas daugiausia ir vyksta šiuo metų laiku. "Eleonora ir Pakas" geriausiai tiktų nuo 12 metų ir vyresniems. Pirmosios meilės jausmą tikrai sunku aprašyti suaugusiems ir šeimas sukūrusiems autoriams, bet rainbow Rowell tai puikiai pavyko, todėl ir rekomenduoju paskaityti ir taip pat įvertinti knygą, kurią jaunimas išrinko kaip geriausia 2013 metų knyga. Ar sutiktumėte su šia nuomone?


Skaitytojų nuomonės:

Sweet like a candy - taip galiu apibūdinti šią knygą :) Perskaičiau gana greitai - pagrindiniai veikėjai įdomūs, nestandartiniai, o ir pati istorija kupina žavesio, džiugesio, jaunatviško optimizmo - juk ar ne kitokia yra pirmoji meilė :) Rekomenduoju visiems išsiilgusiems romantikos ;)

Labai graži knyga, lengvai skaitosi ir džiugina. Jei kažkam norisi perskaityti kažką šilto ir mielo širdžiai, tai ši knyga būtent jam. Man labai patiko ir leido prisiminti ką reiškia pirmoji meilė. ;]

Knyga labai lengvai skaitosi. Mene manau labiau knygoje įtraukė Eleonoros gyvenimas negu jos santykiai su paku, nes Eleonoros gyvenimas nenuspėjamas. Ji įdomi, spalvinga ir drąsi asmenybė. Baigusi skaityti supratau kad ir aš giliai širdį norėčiau turėti tiek drąsos kaip ji

Tokia gera... parinkti veikėjai labai orginalūs, dar knyga įdomesnė dėl pasirinkto 80's laikotarpio. Knyga sukėlė labai daug jausmų...Džiaugmo, liūdesio, neapykantos...Knygos pabaiga išties sugraudino. Manau gan pamokanti knyga, jog mylint išvaizda nėra svarbiausia. :) Žodžiu, knyga tikrai įstrigs atminty, labai džiaugiuosi ją perskaičiusi...
Labai patiko ši knyga. Graži nebanali istorija apie jaunus žmones, kurie turi peržengti ir savo, ir kitų nustatytus stereotipus. Tekstas parašytas su humoru, tad skaityti šią knygą nenuobodu. Ją skaitydama, jaučiuosi gerai praleidus laiką :)
Labai graži ir jaudinanti istorija. Mažais žingsneliais link didelių jausmų. Knygą perskaičiau per kelias dienas, nes istorija labai įtraukė, norėjosi sužinoti, kaip viskas klostysis toliau. Rekomenduoju perskaityti :)

Antje Babendererde "Nematoma mėnulio pusė"

Pastaruoju metu bloge išvydote vien naujausių lietuviškų knygų paaugliams aprašymus. "Nematoma mėnulio pusė" yra viena iš senesnių knygų ir ji taip pat buvo įtraukta į mano 2014 metų knygų iššūkį, todėl pagaliau ją ir perskaičiau.

Tai pasakojimas apie paauglę, vardu Julija. Merginai buvo 15 metų, ji gyveno Vokietijoje kartu su savo tėvais. Skamba įprastai, bet taip nebuvo. Julijos tėtis buvo indėnas, o pati istorija prasidėjo būtent nuo jo netikėtos mirties. Julija itin sunkiai išgyveno tėčio žūtį, bet viskas pasikeitė tada, kai ji gavo galimybę nuvykti į tėčio gimtinę, kur niekada nebuvo. Kartu su mama, jos taip ir padarė...

Amerikoje, Nevadoje, mergina lankėsi pirmą kartą ir pajuto dėkingumą mamai, kad ši privertė tėtį persikelti į Vokietiją. Kraštas, kuriame užaugo tėtis, buvo skurdus ir visiškai kitoks, nei tas, kurį buvo pratusi regėti pati Julija. Bet praėjus kelioms dienoms mergina pajuto artimą ryšį su laukine gamta ir žmonėm, gyvenančiais jos senelių rančoje. Būtent dėl to, kai jai atėjo laikas palikti kraštą, mergina nusprendė likti dar kuriam laikui.

Būdama Nevadoje, mergina sužinojo labai daug naujo apie savo tėvą. Kai jis buvo gyvas, pasakojo jai įvairias istorijas apie indėnišką savo vaikystę, bet tikrąją tiesą mergina sužinojo tik po jo mirties. Julija sužinojo, kad jos seneliai buvo maištininkai, kovojantys už įvairias teises. Taip pat susipažino su savo pusiau broliu ių pirmos tėčio santuokos. Šis brolis gal iš pažiūros ir pasirodys kaip paprastas vaikinas, bet iš tiesų jis sukels daugybę problemų merginos gyvenime rančoje...

Nevadoje mergina susipažino ir su vaikinu, vardu Simonas. Simonas gyveno Julijos senelių rančoje ir dirbo jiems įvairius ūkio darbus. Nuo pat pirmos akimirkos, kai pamatė Juliją, pajuto jai artimą ryšį ir šiltus jausmus. Simonas išsiskyrė savo kalbos problemomis, mikčiojimu, kurį įgijo po baisios vaikystės traumos... Pamažu Simonas atskleidė savo švelnius jausmus Julijai ir ji atsakė jam tuo pačiu...

Iš šios istorijos glaite tikėtis labai daug. Labai gražūs aplinkos apibūdinimai privers jus pasijusti taip, lyg patys lankytumėtės Nevados kraštuose.  Labai nuoširdžiai aprašyta jaunuolių meilės istorija. Manau, kad kūrinys net šiek tiek primena "Eiprilės meilę", nors sunku pasakyti dėl ko. Tikriausiai dėl panašaus pobūdžio aplinkos aprašymo. Šioje knygoje labai išsamiai ir vaizdingai aprašyti kalnai, o "Eiprilės meilėje" - pelkės.

Kalbant apie indėnišką gyvenimą, turiu jus įspėti, kad tai nebus pasakojimas apie senovės indėnų gyvenimą. Šis pasakojimas labai modernus ir šiuolaikiškas, todėl jis leis jums pažvelgti į dabartinį indėnų gyvenimą ir kaip jiems sekasi šiomis dienomis. Manau, kad "Harkos" gerbėjams tikrai patiks palyginti šiuo du, tos pačios tematikos, bet labai skirtingus kūrinius. Iš tiesų labai daug sužinosite naujų faktų būtent apie pačius indėnus ir tai, ką jie garbina. Manau, kad tai labai praturtins jūsų žinias apie šią kultūrą.

"Nematoma mėnulio pusė" pavadinimas, rodos, nelabai sutampa su pačiu pasakojimu, bet autorė labai įdomiai ir sklandžiai susiejo jį su pačia istorija. Nematomą mėnulio pusę ji palygino su žmonėmis ir jų charakterio savybėmis, kurių mes nematome, bet galiausiai jos atsiskleidžia. Šiame kūrinyje beveik visi veikėjai būtent ir turės savo puses, kurių nerodys aplinkiniams. Todėl pavadinimas labai puikiai tai apibūdina.

Labai rekomenduoju šią, sunkiai atrandamą knygą. Taip kalbu dėl to, kad mažai apie ją yra girdėję ir ji nėra itin populiari, bet turėtų būti kitaip. Kartais, kai knygoms skiriama itin mažai reklamos, skaitytojai tiesiog net neišgirsta apie jas ir patys geriausi ir nuoširdžiausiai parašyti kūriniai lieka nuošalėje. Tikiuosi, kad šis aprašymas bent jau supažindins su tokiu kūriniu, praneš, kad jis egzistuoja. Galbūt net ir panroėsite jį paskaityti, ko labai tikiuosi!

Lauren Miller "Free to Fall"

"Free to fall" yra kūrinys, kuriame veiksmas vyksta 2034 metais. Autorė Laure Miller nuspėjo, kad būtent tokiais metais žmoniją užvaldys elektroniniai įtaisai. Todėl laisvai galima teigti, kad šis kūrinys gal net atitinka mūsų visų ateitis... Skaitydama šį kūrinį mažai žinojau apie ką jis bus ir tik vėliau, netikėtais supratau, kad tai mokslinės fantastikos žanras.

Aurora, pagrindinė veikėja, netikėtais sulaukė laiško iš vienos stipriausių mokyklų pasaulyje. Mergina sužinojo, kad buvo priimta ten mokytis su keliais šimtais stipriausiųjų mokinių, kurie irgi tikėjosi patekti. Aurora netikėtais sužinojo ir tai, kad būtent jos mama, kuri mirė vos jai gimus, mokėsi toje mokykloje ir tai dar labiau paveikė merginos apsisprendimą - ji norėjo patirti tai, ką patyrė jos mama.

Atvykusi į naująją mokyklą, Aurora turėjo kovoti dėl vietos po saule, dėl pripažinimo. Mokykloje mokėsi turtingų tėvų vaikai, kurie buvo motyvuoti kaip ir ji pati, todėl konkurecija tarp mokinių tik augo ir visi norėjo išlikti topų viršūnėse. Netikėtai Aurora sužinojo ir apie slaptą mokinių draugiją, kurios nariai kiekvienais metais ieškojo naujokų, todėl išsirinko Aurorą, kaip vieną iš pretendenčių. Merginai teko atlikti ne vieną išlikimo užduotį ir konkuruoti su kitais mokiniais. Ji troško pakliūti į draugiją, nes sužinojo, kad ir jos mama jai priklausė. Jai nebuvo svarbu, kad nežinojo nei už ką toji draugija pasisakė, nei ką jie veikė...

Nuo pat Auroros atvykimo į mokyklą pradžios, merginos akiratyje atsirado du vaikinai, iš kurių vieną ji pamils. Kadangi tai beveik akivaizdu, tai papasakosiu šiek tiek apie jos išrinktąjį, vardu North. Vaikinukas buvo tokio amžiaus kaip ir Aurora, bet nesimokė Theden mokykloje kartu su ja. Jis buvo pašalintas iš jos dėl tam tikrų nusižengimų... North buvo labai protingas vaikinas, labai daug išmanė apie kompiuterius ir įvairiausius mechanizmus. Vaikinas vadino save "hacker'iu" (liet. programų nulaužinėtojas"). North buvo labai nuoširdus vaikinas, kuris neslėpė savo jausmų Aurorai. Galiausiai mergina atsiliepė į jo jausmus ir jų draugystė be pertraukų truko iki pat kūrinio galo, nes šiame kūrinyje jųdviejų meilė nebuvo pats svarbiausias dalykas.

Knygos eigoje Aurora suvokė kokią žalą darė programa, pavadinimu "Lux". Ši programa buvo asmeninis žmogaus vedlys, kuris galėdavo pasakyti tau viską: kur eiti, ar turi laisvo laiko atlikti tam tikrus veiksmus, ar nesi alergiškas... Taip sakant, šios programos dėka žmonėms nebereikėjo galvoti, ji tai darė už juos. Todėl žmonija tapo priklausoma nuo asmeninio vedlio... Aurora tai suprato ir tam tikri įvykiai privedė ją prie to, kad mergina nusprendė pakeisti situaciją...

Kalbant apie pagrindinės veikėjos mamą, ji šiame kūrinyje atlieka labai svarbų vaidmenį, nors buvo mirusi. Aurora sužinos labai daug naujų faktų apie savo mamą, kurie pakeis jos mąstymą apie tam tikrus dalykus ir įkvėps įvairiems darbams. Mergina taip pat sužinos ir tiesą apie savo tikrąjį tėvą, bei knygos eigoje ji nuspręs pratęsti tai, ką jos mama stengėsi padaryti, bet taip ir nepajėgė. Tai nebus koks eilinis darbas, geriau pranešiu, kad Aurora ruošis kilniam žygdarbiui.

Knygos kulminacija manau Jūsų nenustebins. Tai tikrai kalbu ne iš smerkiančios pusės, o dėl to, kad vienaip ar kitaip tokių veikėjo veiksmų jūs imsitės tikėtis, vos tik labiau pažinsite jos asmenybę. Dar įdomus faktas yra tai, kad tai nėra trilogija ir autorė visas savo idėjas ir mintis sudėjo į vieną knygą. Tai gan retas dalykas fantastinėje literatūroje, žinant, kad tokio tipo trilogijos sudaro nuo 3 iki 10 dalių knygų. Ne kartą esu pastebėjusi komentaruose pasipiktinusius skaitytojus, kuriems atrodo, kad geriau trilogijų nebūtų. Taip yra dėl to, kad, pavyzdžiui, Lietuvoje labai užsitęsia pats leidimo procesas ir galiausiai trilogiją, kurią sudaro ne viena dalis, pavyksta perskaityti tik per kelis metus. Kaip ir knyga "Free to Fall" akcentuoja šiuolaikinį spartų gyvenimą, taip ir šiuolaikinis jaunimas labiau vertina spartesnius procesus.

Išsamiai išnagrinėti Auroros paveikslą yra išties sunku, nes daugiausia jos priimtų sprendimų buvo dėl aplinkos spaudimo, ypač dėl mamos. Autorė aiškiai pabrėžė, kad veikėja norėjo artimiau pažinti savo mirusią mamą, todėl kone kiekvienas jos žingsnis buvo įkvėptas šios moters. Bet Aurora tuo pačiu turėjo labai stiprią asmenbybę, kuri drąsiai reiškė savo nuomonę įvairiais klausimais.

Pirmasis dalykas, kuris leido man mąstyti, kad tai  fantastinis kūrinys, buvo balsas, kurį girdėjo tam tikri žmonės, įskaitant ir pačią Aurorą. Mergina visą savo gyvenimą bandė atsikratyti šio balso, nes žmonėms atrodė, kad tik psichologiškai sutrikę žmonės jį girdi ir jiems riekia specialaus gydymo. Atvykusi į Theden mokyklą, Aurora sutiko daugiau tokių asmenų, kurie girdėjo šį balsą, todėl pasijuto saugesnė. Net sužinojo, kad ši problema persekiojo ir jos mamą, dėl to mergina pamatė, kad jos mama buvo išmesta iš mokyklos vien dėl jos psichologinės būklės. Todėl šis faktas vertė ją slėpti šią paveldėtą savybę. Abejone vadinamas balsas kūrinyje prisidės prie tam tikrų Auroros sprendimų ir atliks svarbų vaidmenį jos gyvenime.

Skaitydama kūrinį labai puikiai įsivaizdavau jo aplinką. Pasaulis, kuriame gyvena Aurora, yra labai modernus, kompiuterizuotas, tvarkingas ir "išmanus". Autorė puikiai įtikino mane taip aprašydama įvairias vietas ir manau, kad tai tik pliusas jai, nes yra rašytojų, kuriems tikrai tai padaryti yra gan sunku.

 Aprašinėjant šį kūrinį, buvo daugybė minčių, kuriomis noriu pasidalinti ir su Jumis, skaitytojais, todėl vien dėl gausaus turinio galima teigti, kad kūrinys vertas pripažinimo. Man asmeniškai kūrinys pasirodė kaip labai stiprus ir labai gerai apgalvotas, be to, autorė palietė labai gerą ir aktualią temą. Labai tikiuosi, kad Lietuvoje šis kūrinys visgi pasirodys ir jūs turėsite galimybę juo pasimėgauti taip, kaip tai dariau ir aš. Na, o kol kas, jeigu manote, kad pakankamai mokate anglų kalbą - siūlau jau dabar pradėti ją skaityti, nors būtent šioje knygoje apstu mokslinių terminų, tad gerai pasvarstykite.

Ar norėtumėte sulaukti šios knygos Lietuvoje?

Taip

Ne

Poll Maker

William Hoffer , Betty Mahmoody "Tik su dukra"

Vasara man yra laikotarpis, kai galiu skaityti knygas, kurias iki tol atidėliojau visus metus. Tai metas, kai pagaliau randu laiko literatūros klasikoms ir garsiausiems pasaulio šedevrams. Tikriausiai pamenatei, kai praeitų metų vasarą kėliau tokius garsių knygų aprašymus, kaip "Nežudyk strazdo giesmininko", "Džeinė Eir", "Didieji lūkesčiai", "Vėjo nublokšti" ir kitus. Šiemet pasistengsiu taip pat paskaityti panašaus stiliaus knygų ir šio blogo viršuje rasite puslapį "2014 m. perskaitytos knygos", kur rasite ne vieną puikiai žinomą knygą.

Taigi, pirmoji šios vasaros knyga - šedevras yra visiems gerai žinoma knyga "Tik su dukra". Šis kūrinys pasakoja apie sunkų Amerikietės gyvenimą. Pagrindinė veikėja Amerikietė Betė ištekėjo už Iraniečio Mūdžio ir kartu jie susilaukė dukrytės Mahtobos. Betė buvo itin intelektuali moteris, todėl savo gyvenimą paskirti Iraniečiui nusprendė tik po ilgų dvejonių ir svarstymų. Įsitikinusi, kad mylimasis Mūdis per visą savo gyvenimą tapo tikru   ėmė pasitikėti vyru. Prabėgus ne vieniems jų santuokos metams, gyvenimas pakrypo kita linkme. Mūdis panoro nusivežti žmoną ir dukrą pas giminaičius Irane...

Tikriausiai darosi įdomu sužinoti, kodėl Betė taip dvejojo dėl santuokos, o ką jau kalbėti apie kelių savaičių atostogas Irane... Matote, tolimuosiuose rytuose vyrauja visai kitokios kultūros. Iranas buvo viena iš šalių, kurioje buvo sudaryta itin priešiška nuomonė apie Jungtines valstijas. Taip pat ten vyravo kita religija, kiti papročiai ir svarbiausia - požiūris į moteris. Irane jos buvo ypač engiamos. Šeimos galva buvo vyras ir tik vyras, todėl moterys visais atvejais turėjo paklusti jiems, jos neturėjo savo balso. Taip pat moterys privalėjo slėpti savo kūną po specialiais, viską dengiančiais drabužiais...

Betė ne veltui nerimavo dėl kelionės. Praėjus dvejoms savaitėms, Mūdis pareiškė, jog į Ameriką jie nebegrįš. Betė negalėjo nieko padaryti: jos ir dukters pasai buvo pas vyrą, jos neturėjo pinigų, o vyrai Irane turėjo visas teises ir ji negalėjo nieko padaryti... Susitaikiusi su naujiena Betė nepasimetė - ji ėmė kurpti pabėgimo planus.

Kūrinio eigoje jūs stebėsite įtemptą Betės gyvenimą Irane ir manau, kad ne vienas iš jūsų pasisems tos stiprybės ir ryžtingumo, kurį turėjo ir pagrindinė veikėja. Ši knyga yra puiki proga susipažinti su rytietiška - musulmoniška kultūra. Bent jau man tai padaryti puikiai pavyko. Buvo sunku suvokti, kad tokie dalykai iš tikrųjų vyksta realybėje, nes šimtai moterų atsiduria tokiose situacijose...

Skaitant knygą atkreipiau dėmesį tik į tai, kad yra dvi jos autorės. Galvojau va, bus proga aprašyti šiek tiek ir apie tai, kodėl kartais knygos turi kelis autorius ir kaip jiems pavyksta viską suderinti. Tik perskaičiusi knygą pamačiau, kad viena iš šios knygos autorių ir buvo Beti Mahmūdi, kuri ir yra pagrindinė veikėja. Nors ne kartą yra minėta, kad istorija tikra, šis faktas tik patvirtina tai, nes ši moteris padėjo savo istoriją perkelti į puslapius...

Iš tiesų kas mane nustebino apie šią knygą labiausiai, tai buvo istorijos vingiai ir tiek daug viltingų akimirkų. Itin didelis skaičius žmonių ruošėsi padėti Betei ir jos dukrai pabėgti. Omenyje turiu ne tik artimus jos giminaičius iš Amerikos, bet ir visai svetimus žmones. Net nesugebėjau jų tiksliia suskaičiuoti, bet nenustebčiau, jei jie netilptų ant abiejų rankų pirštų... Baisiausia buvo tai, kad progų pabėgti gal ir buvo ne viena, bet dauguma iš jų reiškė, kad Betė paliktų dukrą Mahtobą vyrui... To Betė tikrai nebūtų padariusi. Ne veltui knyga ir vadinasi "Tik su dukra". Tai reiškia, kad kiekvienas motinos sprendimas buvo priimtas vardan jos dukters gerovės.

Šioje knygoje kaip niekur kitur pabrėžiamas motinos ir vaiko ryšys. Betės meilė Mahtobai buvo neapsakomai graži. Moteris galėjo paaukoti net savo gyvybę vien tik tam, kad mergaitė išvengtų griežtų tėvo talžymų, kurių nebuvo išvengta...

Pabaigoje kūrinio sužinosite, kaip visgi baigsis šių dvejų veikėjų istorija Irane. Manau, kad kūrinį verta paskaityti vien dėl bendro išsilavinimo, kad sužinotumėte, kokia visgi yra situacija musulmoniškose šalyse, kad galbūt išvengtumėte klaidų, kurias padaro visos moterys, įkliuvusios į tokią padėtį. Labai rekomenduoju šį kūrinį ir siūlau jį nuo 16 metų.

Rebecca James "Saldi kančia"

Rebecca James Lietuvoje išgarsėjo, kai buvo išleista jos knyga „Tobula klasta“. Ši knyga buvo viena pirmųjų, kurią aprašiau šiame bloge. „Tobula klasta“ buvo viena tų knygų, kuria Lietuvos skaitytojai dievino ir dar dabar prisimena ir rekomenduoja kitiems. Leidyklos „Alma litera“ sprendimas išleisti dar vieną autorės knygą pakuteno skaitytojų širdis ir suteikė jiems nuostabią galimybę įvertinti daugiau autorės kūrinių.

„Saldi kančia“ pasakoja apie vaikiną, vardu Timas. Timas nežinojo, ko norėjo iš savo gyvenimo, buvo gan pasimetęs, lengvabūdiškas banglentininkas. Vaikinas gyveno kartu su savo drauge Lila ir jos vaikinu Patriku, bet vieną dieną Lila pareiškė, kad Timui atėjo laikas kraustytis kitur...

Naujieji Timo namai buvo neapsakomo dydžio. Jaunuolis pateko į turtingųjų gyvenimą, apsigyveno kone rūmuose, kuriuose slypėjo daugybė paslapčių. Įdomiausia jam pasirodė tai, kad tuose namuose jis gyveno tik su viena mergina Ana, nors buvo ir daugybė tuščių kambarių...

Ana Timui pasirodė kaip tikra keistuolė. Mergina nešiojo klaikius drabužius, nesirūpino išvaizda, visą laiką jos veidą gaubė liūdesys ir nerimas. Be to, Timas sužinojo, kad Ana sirgo agrofobija. Tai yra liga, kuria sergantis žmogus negali palikti namų dėl jam gresiančių panikos priepuolių. Aptarinėdamas Anos būklę kartu su Lila, Timas vadino savo namo šeimininkę „beprote“.

Jeigu norėtumėte sužinoti daugiau apie Lilą, atskleisiu tai, kad ji irgi labai svarbus šio romano personažas. Vienas iš svarbių faktų apie ją yra tai, kad Lila buvo Timo mergina ir kūrinio pradžioje pagrindinis veikėjas neslėpė savo simpatijos šiai merginai...

Viskas pasikeitė tada, kai Timas atsikraustė į naująjį namą ir geriau susipažino su Ana, kuri, pasirodo, nebuvo jau tokia keistuolė kaip atrodė. Jaunuoliai kartu praleido daug laiko, Timas Anai tikrai daug padėjo ir taro jų užsimezgė šioks toks ryšys, kuris buvo vystomas viso kūrinio eigoje...

Istorija labiausiai intrigavo savo paslaptimis. Name, kuriame apsigyveno Timas, vyko keisčiausi dalykai. Pavyzdžiui, per savo gimtadienio vakarėlį savo kambaryje Timas rado šimtus šlykščių vorų, o kažkurią naktį raudonais dažais, primenančiais kraują, aprašinėtas koridoriaus sienas...

Kūrinyje aktyvūs ir  dar du veikėjai, Markas ir Fiona. Jiedu nuoširdžiai padėjo Lilai po jos tėvų mirties ir dar vieno skaudaus išgyvenimo – Bendžamino mirties. Ką reiškia šis vardas, pati autorė Rebecca James slėpė nuo skaitytojų ilgą laiką, bet galiausiai išsiaiškinsite viską ir knygos kulminacijoje paaiškės dar ne viena, kraują stingdanti tiesa bei bus pralietas vieno iš veikėjų kraujas...Intriguoja, ar ne?

Kalbant apie istoriją bendrai, man tikrai siužetas paliko įspūdį. Galbūt norėjosi daugiau pažinti Anos asmenybę, sužinoti daugiau apie jos ligą ir kaip jai sekėsi su ja gyventi. Įdomu buvo pastebėti ir panašumą su autorės knyga „Tobula klasta“. Šioje knygoje taip pat buvo veikėja, kuri tikriausiai įkyrėjo visiems skaitytojams ir jie, kaip ir aš, norėjo jai trenkti. Esmė tame, kad knygų panašumus galima atrasti labai nežymiai ir tai, tik gerai įsigilinus.

Pastebėjau, kad Rebecca James yra autorė, kuri nelabai gilinasi į smulkmenas, mėgsta rašyti bendrus dalykus. Juk visiems patiktų sužinoti daugiau ir apie Timo bei Lilos draugystę, apie pačios Anos gyvenimą, bet bus gan sunku tai padaryti vien dėl autorės rašymo stiliaus. Na, bet matyt reikia džiaugtis, kad šioje istorijoje nebuvo nieko nereikalingo, nebent kažko galėjome tik pasigesti...

Rekomenduoju kūrinį „Saldi kančia“, kurio pavadinimo reikšmė, beje, suvokiama tik perskaičiuos visą istoriją. Manau, kad knyga tiks ne tik Rebecca James gerbėjams, bet ir tokiems, kurie mėgsta panašias istorijas, kaip ir Pretty Little Liars, nes paslapčių ir neaiškumų šioje knygoje tikrai daug. Tai lyg romantiškas ir širdį paliečiantis detektyvas, kuris nepaliks abejingų skait


Skaitytojų nuomonės:


Knyga gan išskirtinė, pradžia nelabai sudomino, jau buvo kilusi mintis padėti į šalį. Pati pradžia tokia labai net nežinau kaip pasakyt varginanti. Gal ir viskas tikrai būtų gerai bet man, man asmeniškai kažko pritrūko pradžioje. O toliau viskas netgi buvo labai puiku, paprastai labai nemėgstu knygų kurių veikėjai tiesiog varo mane iš proto kaip sakant "tikri kvailiai". Bet autorė per daug neperlenkė, leido skaitytojui susimastyti, pagalvoti, atkurti savo galvoje visus vaizdinius. O pabaigos labai pritrūko, labai jau taip greitai baigės net pagalvojau "jau viskas?". Trūko pabaigos, knygos užbaigimo. Bet šiaip knygą tikrai rekomenduočiau visoms fantastikos ir romantikos mėgėjoms!

Man tai knyga labai patiko. Įtraukė nuo pat pradžios. Buvo labai įdomu skaityti ir spėlioti, kas bus toliau. Knyga tikrai nenuspėjama ir išskirtinė, labai prikaustanti.
Patiko, jog visos paslaptys nepriekaištingai buvo laikomos visoje knygoje, tik pasibaigus viskas buvo atskleidžiama. Pabaiga mane nustebino, kaip ir pati knyga.
Keista. Apibūdinčiau ją kaip keistą knygą. Labai keistą net gi. Savotišką. Kuri tikrai yra super, bet ji savotiška. Skaitydama vis sustodavau ir.. Kaip tai, o kaip suprast? Pala, skaitom iš naujo, kažko nepagavau. Tai tikrai stipri knyga, kurios pabaigos tikrai nesitikėjau, o kai nenuspėji kokia knygos pabaiga bus - turi gerą knygą savo rankose. Ir aš tik sakau tik stiprų taip šiai knygai ir visoms neaiškios abejonėms, mintims kylant ją skaitant. Ir aš tik galiu padėkot tokioms rašytojoms kaip Rebecca, nes kai perskaitai kažką tokio, jautiesi lyg transe. Prašau, duokite man daugiau knygos puslapių.. Dar neskaitytų.

Ėmiau šią knygą į rankas, jau žinodama, kad ji bus tikrai gera. Skaičiau ir pirmąją šios autorės knygą ,,Tobula klasta,, , tikėjau, kad ir ,,Saldi kančia,, niekuo nenusileis. Ir nenusileido. Mano požiūriu, gal netgi yra kiek geresnė nei pirmoji Rebeccos knyga.
Keisti nutikimai, paslaptingi veikėjai, sukrečiančios paslaptys, visko atomazga pabaigoje... Kiekvienas puslapis buvo įdomus ir vis kažkuo nustebindavo, priversdavo dar ir dar kartą žavėtis Rebecca James bei jos rašymo stiliumi. Super! Belieka tik laukti kitos R. James knygos ir tikėtis dar daugiau šiurpuliukų, bėgiojančių po kūną.

Jodi Picoult "Mano sesers globėjas"

Pagaliau atėjo diena, kai gavau galimybę paskaityti šį, visame pasaulyje išgarsėjusį, kūrinį "Mano sesers globėjas". Manau, kad puikiai prisimenate, jog ne kartą aprašinėjau Jodi Picoult knygas ir jūs patys vis manęs klausėte '"O kada aprašysi Mano sesers globėją?". Aš vis su liūdesiu atsakydavau "Kai tik gausiu šią knygą". Kiekvieną kartą užėjusį į biblioteką patikrindavau, ar dar nėra šios knygos, bet jos taip ir nebuvo. Ir taip vos ne 3 metus. Kadangi esu užkietėjusi elektroninių knygų gerbėja, labai nustebau ir apsidžiaugiau, kai pamačiau šios knygos elektroninę versiją.

Tikrai nebepristatinėsiu Jodi Picoult šiame aprašyme, nes tai jau dariau kone visus 4 kartus, kai aprašinėjau kitas jos knygas. Taip, kad "Mano sesers globėjas" yra penktoji autorės knyga šiame bloge ir jau tikrai drąsiai galiu sakyti, kad ši autorė aprašymų skaičiumi populiariausia šiame bloge.
"Kita širdis" http://skaitomknygas.blogspot.com/2013/04/jodi-piccoult-kita-sirdis-pastaruoju.html
"19 minučių" http://skaitomknygas.blogspot.com/2013/05/jodi-piccoult-19-minuciu-per.html
"Neprarask vilties" http://skaitomknygas.blogspot.com/2013/12/jodi-picoult-neprarask-vilties.html
"Susitarimas" http://skaitomknygas.blogspot.com/2013/12/jodi-picoult-susitarimas-gruodzio.html

"Mano sesers globėjas" pasakoja apie laimingą šeimą, kurios gyvenimą pakeitė dukros Keit sveikatos pablogėjimas. Mergaite buvo diagnozuota reta leukemijos forma ir daktarai tiesiai šviesiai pareiškė, kad mergaitei liko nedaug. Keit tėvai nepasidavė ir įvairiais būdais ieškojo būdų, kaip prsilginti dukters gyvenimą. Vienas jų buvo kitas žmogutis, netikėtai atsiradęs šeimos gyvenime - Ana. Jos tėvai nusprendė susilaukti šios mergaitės, kad galėtų padėti Keit. Ana buvo genetiškas Keit atitikmuo, todėl mergaitė nuo pat gimimo padėjo palaikyti sesers gyvybę. Matote, Ana buvo mergaitė - donorė, kuri dovanojo seseriai savo kraujo, kaulų čiulpų ir kitų gyvybiškai svarbių dalykų. Taip šeima išgyveno ne vienerius metus ir Keit gyvenimas tęsėsi gerokai daugiau, nei gydytojai pranašavo.

Kai Ana sulaukė trylikos metų, situacija jos šeimoje nesikeitė. Keit vistiek sirgo, bet merginos susidraugavo taip, kad tapo neišskiriamos. Deja, Keit sveikata pablogėjo ir mergaičių tėvai nusprendė, kad Ana jai padovanos savo inkstą. Galiausiai viskas susiklostė taip, kad Ana atsidūrė advokato kontoroje, kur iškėlė bylą prieš tėvus - mergina norėjo medicininės laisvės, kuri garantuotų jos pačios laisvę priimti sprendimus, susijusius su jos sveikata.

Taigi, tikriausiai jau supratote, kad pagrindinė kūrinio veikėja yra ne Keit, o Ana. Šioje istorijoje autorė atskleidžia ryškią Anos asmenybę ir pasakoja, kaip merginai teko kovoti su tėvais. Matote, visą gyvenimą, nuo pat kūdikystės, Ana privalėjo atsisakyti daugybės dalykų vien dėl to, kad turėjo padėti seseriai ir kęsti didžiausius skausmus. Mergina mylėjo ledo ritulį, jai puikiai sekėsi žaisti, bet vėlgi, dėl sesers ligos, Ana privalėjo atsisakyti galimybės tobulinti save šioje srityje. Galiausiai ji nusprendė padėti tašką šioje istorijoje ir nepadovanoti seseriai būtino inksto. Kyla daugybė klausimų: kodėl? kaip? Juk šios dvi mergaitės buvo geriausios draugės, tad kodėl Ana priėmė tokį sprendimą? Iš tikrųjų, atsakymą į tokį, ir kitus panašius klausimus, sužinosite tik pačioje kūrinio pabaigoje, nes autorė Jodi Picoult nukreips jus visai kita linkme, nei iš tiesų manėte...

Tolimesnėje knygos eigoje susipažinsite su kitais veikėjais, kurie buvo itin svarbūs šioje istorijoje. Taip pat labai daug sužinosite apie leukemiją. Turėsite galimybę sužinoti daugybę įvairių medicininių procedūrų ir atkreipti dėmesį į tai, kaip gyvena visi šeimos nariai aplinkoje, kurioje yra ir žmogus, kurio dienos šiame gyvenime suskaičiuotos. Lyginant "Mano sesers globėjas" su "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos", turiu pabrėžti, kad tai labai skirtingi kūriniai, kuriuos, beje, sieja vienas bendras dalykas - jie abu parodo gyvenimus žmonių, kurie supa sergantį žmogų. Šioje knygoje šie žmonės yra dar svarbesni nei pati Keit.

Jodi Picoult kūryba išsiskiria savo kompozicija. Kaip ir kitur, šiame kūrinyje rasite praeitį susietą su dabartimi. Manau, kad ši kūrinio struktūra labai tinka šiam kūriniui, nes tokiu būdu mes sužinome nuo ko viskas prasidėjo.

Trylikametė Ana nuo pat pradžių man pasirodė kaip labai įdomi ir savita asmenybė. Man iš karto užkliuvo tai, kad ji labai neaiškiai parodė savo nuomonę, labai blaškėsi ir atrodė, kad pati nežinojo, ko iš tiesų norėjo. Omenyje turiu jos apsisprendimą iškelti bylą prieš tėvus. Na, bet kūrinio pabaigoje visi taškai bus sudėti ant i ir viskas susidėlios į savo vietas. Aš bent jau pateisinu jos norą dėl pasirinkimo laisvės. Kaip turi jaustis žmogus, kuris žino, kad buvo pradėtas vien dėl to, kad jo gyvenimas bus paskirtas kažkam kitam? Kaip jaustis, kai mažas vaikas neturi draugų, nes jie žino jos šeimos istoriją? Kaip jaustis, kai turi atsisakyti savo svajonių dėl žmogaus, kuris neaišku kiek laiko gyvens?

Vėžio tematika yra dažnas reiškinys pasaulio literatūroje. Įdomiausia yra stebėti tai, kaip skirtingi autoriai įžvelgia šią ligą ir į ką labiausiai atkreipia dėmesį. Keista, bet visos knygos apie šią ligą yra labai skirtingos ir išraiškingos. Tiesiog nemanau, kad verta paskaityti jas visas ir sustoti vien ties šia literatūra. Tikrai nereikia liūdinti savo gyvenimų tokiais kūriniai, todėl rinkitės įvairaus stiliaus kūrinius.

Daugybė žmonių šį kūrinį rekomenduoja tiems, kurie nori kažko, kas priverstų juos verkti. Nežinau kaip jums, bet man taip nebuvo. Tiesą sakant dar neskaičiau knygos, kuri mane priverstų išlieti ašarą. Aš taip susikoncentruoju ties kūrinių smulkmenomis, todėl galbūt ir neišgyvenu taip, kaip kiti milijonai gerbėjų.

Lyginant su kitom Jodi Picoult knygom, privalau pasakyti, kad esu skaičiusi ir geresnių... Pavyzdžiui "19 minučių: arba "Kita širdis" mane pribloškė ir sužavėjo kur kas labiau nei "Mano sesers globėjas". Nors įdomiausia yra tai, kad išgirdusi pirmą kartą apie šią knygą, kurią aprašinėju, panorau ją paskaityti, bet kadangi neturėjau galimybės, ėmiausi kitų autorės knygų ir jos taip mane sužavėjau, kad maniau, kad "Mano sesers globėjas" privalo pranokti jas visas. Keista, bet taip nebuvo. Todėl labai nuoširdžiai rekomenduoju paskaityti ir kitas autorės knygas ir suprasite, kokia geniali yra Jodi Picoult.

Manau, kad net ir nereikia rekomenduoti šios knygos, nes visi puikiai ją žinote ir suvokiate jos vertę. Todėl net ir svarsčiau ar verta rašyti aprašymą, bet galiausiai nusprendžiau, kad norite išgirsti mano nuomonę, ne kartą to prašėte, todėl čia ir pateikiu ją. Taip, kad mums puikiai visiems žinomos eilutės "Imkite ją ir skaitykite..." būtent ir pasako mano nuomonę apie šią knygą.

Skaitytojų nuomonės


Dieve mano, niekada nemaniau, jog knyga gali taip užgauti mano jausmus. Aš nežinau kaip apsakyti tos knygos nerealumą. Skaitant paskutinius puslapius, aš ėmiau verkti ir verkiau tikrai labai ilgai. Knyga tikrai nereali. Tikrai esu laiminga.
Aš jį būtinai noriu pažiūrėti, nes Mano sesers Globėjas tapo mano mylimiausia knyga. Tikrai tą knygą pasistengsiu iškaikyti kuo ilgiau.
Dėkui, Jodi Picult, už nuostabią knygą. AČIŪ.

Vienintelė knyga,kurią skaitant verkiau.Ir netgi labai....Perskaičius , sedėjau visą dieną ir vis galvojau apie knygą...Labai sukrėtė.Galiu užtikrintai pasakyti,pati geriausia knyga, kokią esu skaičius!Perskaičius šitą knygą,užsinorėjau skaityti kitas jos knygas:)

Labas subtili ir psichologiškai įžvalgi knyga. Turinys išdėstytas lyg vienu atokvėpiu, užkabina nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Aiškiai aprašomos kiekvieno veikėjo pozicijos. Tai knygai suteikia sudėtingumo, bet visiškai neapsunkina- priešingai dar labiau patraukia.

Labai stipri, liūdna, ilgai mintyse pasiliekanti knyga. Perskaičius dar ilgai grįždavau prie veikėjų, jų požiūrio, poelgių, nes neįmanoma įsivaiduoti, kaip pati elgtumeisi jų vietoje.. Tiesa, labai nervino klaidos. Buvo keletas sakinių, kuriame tarp žodžių nebuvo nei vieno tarpo!

Cat Clarke "A kiss in the dark"

Vasarai lekiant į pabaigą pristatau jums dar vieną anglišką knygą, kurią parašė jums puikiai žinoma rašytoja Cat Clarke, Lietuvoje išgarsėjusi kūriniu "Pinklėse". Šis kūrinys aprašytas ir šiame bloge, o aprašymo populiarumas tik parodo, kad ši autorė sugebėjo jus įtikinti savo išskirtine kūryba.

Pinklėse aprašymas:

Pradėjusi skaityti "A kiss in the dark" nė nenumaniau, kad ji palies šiuo metu itin aštrią temą - lytiškumą.  Visi puikiai girdėjote apie 2014 metų Eurovizijos nugalėtoją ir turite susidarę savo atskiras nuomones.Šiuo klausimu nutylėsiu visiškai savo nuomonę, bet susiesiu visa tai su kūriniu, kurį aprašinėju. Cat Clarke veikėja Alex visą gyvenimą augo šalia savo idealo, savo brolio. Mergina nuo pat mažens jį sekiodavo iš paskos, mėgdavo elgtis bei rengtis būtent kaip jis. Galbūt tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl Alex tapo kitokių pažiūrų mergina, kurią ėmė traukti tos pačios lyties atstovės...

Kūrinys "A kiss in the dark" atskleidžia labai tyrą ir neeilinę meilės istoriją tarp dvejų tos pačios lyties atstovių. Na, kol kas nieko šokiruojančio, ar ne? Na, bet privalau atskleisti faktą, kad pagrindinė veikėja Alex pamilo merginą vardu Kate, kuri nė nenutuokė, kad Alex yra mergina. Alex visą laiką, praleistą kartu su Kate taip ir nepasakė, kad ji priklauso moteriškajai lyčiai, o tai nuslėpti sugebėjo skolindamasi brolio drabužius bei maskuodama moteriškus privalumus.  Būtent šis faktas mane pribloškė ir ėmiau svarstyti, kaip elgčiausi ir jausčiausi atsidūrusi tokioje situacijoje.

Kai pamažu jųdviejų santykiai perėjo į kitą lygmenį, prie bučinių, glamonių ir net minčių apie seksą, Kate ne kartą atskleidė savo džiaugsmą, turėdama tobulą vaikiną. Jai nebuvo gėda su juo susikabinti rankomis gatvėje, parodyti draugėms ir tėvams. Deja, ji nežinojo tikrosios tiesos. Iš tiesų pirmojoje kūrinio dalyje, kai istorija buvo pasakojama iš Alex pusės, nieko kito nesužinosite, tik kaip vystėsi šių merginų santykiai, jų meilės romanas. Visas veiksmas prasidėjo tik antrojoje dalyje, kurią pasakojo Kate. O antroji dalis prasidėjo būtent nuo tos akimirkos, kai Kate netikėtai sužinojo tiesą apie savo vaikiną...

Kalbant apie Alex, derėtų paminėti, kad mergina nebuvo egoistė, kuri siekė naudos tik sau, neatskleisdama tiesos. Mergina gyveno dvejonėse dėl savo potraukio merginoms, nors tėvai ir brolis šiuo klausimu ją palaikė visapusiškai. Vos tik į jos gyvenimą pasibeldė Kate - mergina, kuri nesuprato jos tikrosios lyties, Alex pajuto itin stiprius jausmus šiai merginai, kad net nedrįso prieštarauti ar įsiterpti, kai Kate ją pavadino vaikinu. Alex tikrai buvo nuoširdus žmogus, kuris norėjo gero visiems. Ji itin mylėjo savo šeimą, brolį ir Kate. Troško pasakyti jai tiesą ir vis ruošėsi tai padaryti, bet jos planas nepavyko, nes autorė nusprendė paaštrinti situaciją.

Kada istorija buvo pradėta pasakoti iš Kate pusės, mergina buvo sugniuždyta visapusiškai. Ji buvo ką tik sužinojusi siaubingą tiesą, kuri ją pažemino.  Parlėkusi namo pas mylinčią mamą, įskaudinta mergina padarė didžiulę klaidą. Ji jautėsi auka ir norėjo, kad aplinkiniai ją tokia laikytų, tad nenorėdama pareiškė mamai, kad Alex priekabiavo prie jos lytiškai, nors ji to nenorėjo. Va nuo šios akimirkos istorija įgavo dar daugiau spalvų, nes į visą reikalą įsivėlė policija... Viskas geruoju nesibaigė nei vienai iš šių merginų... Bet kas atsitiks toliau, sužinosite tik tada, kai patys perskaitysite.

Kate buvo tipiška gera mergaitė, romantikė. Ji buvo laiminga turėdama mylintį vaikiną ir pati troško su juo pradėti santykiauti lytiškai. Kai antrojoje dalyje ji ėmė pasakoti istoriją iš savo lūpų, mano nuomonė apie ją šiek tiek pasikeitė, bet pateisinu jos veiksmus. Kažin kaip elgtųsi mergina, kuri sužinotų tokią tiesą... Bet tikrai nepateisinu to, kad ji turėdama ne vieną galimybę ištaisyti klaidą, to nepadarė...

Apibūdinau kiekvieną merginą atskirai, o dabar atėjo laikas apibūdinti jas kaip porą, kaip tvirtą kumštį. Manau, kad tiesa sugniuždė Kate, bet jeigu ji būtų sužinojusi tai anksčiau, kažin ar būtų troškusi net pamėginti tokius ekstremalius santykius. Abi merginos turėjo savo paslapčių, padarė po vieną milžinišką klaidą, todėl jų nuodėmės buvo abipusės. Iš tikrųjų, antrojoje dalyje knygos Alex buvo labai užslaptinta, jos beveik neliko, nes Kate nebendravo su ja, vengė jos. Galbūt man labiau norėjosi sužinoti, kaip būtent ši veikėja reagavo į Kate melus...

Autorė Cat Clarke pasirinko labai aštrią temą. Nežinau ar Lietuvoje ši knyga pasirodys, galbūt leidykloms gali pasirodyti, kad jau pati santykių tarp tos pačios lyties asmenų problema yra gan rimta ir reikia su ja atsargiai ir pamažu supažindinti. O ką jau kalbėti ir apie tai, kad Alex melavo apie savo lytį ir troško būti berniuku.... Kas įdomiausia, kai pagalvoji, Alex nesistengė gauti jokių hormonų lyčiai slėpti, ji tai darė labai natūraliais būdais, pasitelkdama brolio drabužiais ir keliais triukais. Ji pati jau buvo panaši į berniuką ir elgėsi panašiai kaip berniukai... Knygoje visiškai nerasite nieko tokio, kur būtų kalbama apie jos norą pakeisti lytį chirurgų pagalba. Iš tiesų tai sunku suprasti ar ji iš viso norėtų pakeisti savo lytį, ar likti tokia pačia. Galbūt ji tai darė tik iš meilės Kate... Na, čia reikėtų paklausyti daugiau žmonių nuomonių, kurie skaitė šį romaną. Manau būtų išsites smagu padiskutuoti su skaitytojais, tad jeigu perskaitysite šią knygą - parašykite man asmeniškai.

Labai labai rekomenduoju šią knygą su originaliu siužetu. Iš tiesų, pastebėjau, kad labai dažnai aprašinėdama knygas rašau, kad jos turi originalius siužetus. Na, bet iš tiesų taip ir yra ir dėl to reikia tik džiaugtis, nes sunku išsiskirti iš minios, kai yra tiek daug nuostabių knygų. Rekomenduoju šį kūrinį mėgstantiems aštrias problemas ir trokštantiems daugiau sužinoti tolerancijos tema.

Ar norėtumėte sulaukti šios knygos Lietuvoje?

Taip

Ne

Poll Maker

Jana Frey "Oras pusryčiams"

Jana Fay yra vokiečių rašytoja, kuri parašė šį kūrinį, itin aktualia tema. Šiame aprašyme jūs rasite informacijos ir mano nuomonės ne tik apie "Oras pusryčiams", bet ir anksčiau išleistą, dar garsesnį kūrinį "Žiemos mergaitės". Galbūt mano nuomonės apie "Oras pusryčiams" nebus tiek daug, lyginant su kitais aprašymais, bet leidžiu jums patiems įvertinti šį klūrinį ir suprasti jo svarbą.

"Oras pusryčiams" yra viena iš kelių knygų paaugliams apie penkiolikmetę merginą, su mitybos sutrikimais. Penkiolikmetė Serafina yra kilusi iš daugiakultūrės šeimos. Mergaitės mama buvo Vokietė, o tėtis Italas. Tai ir nulėmė jos gyvenimo vietų kaitą. Iš mylimos Italijos Serafina su šeima persikraustė į Vokietiją, kur jos gyvenimas pasikeitė visai nenumatyta linkme,

Serafina buvo mergaitė, kuri troško pritapimo, susirasti draugų. Jos jaunesnioji sesutė Marija buvo didelė jos priešinygbė ir visai nesirūpino tokiais dalykais, jau pirmosiomis dienomis naujojoje mokykloje buvo apsupta vaikų. O Serafina jautėsi per daug sukaustyta, kompleksuota, todėl per pamokas sėdėjo viena arba su bendraklasiu nepritapėliu, vardu Mozė.

Išskirtinis bruožas, kuris siejo Mozę ir Serafiną buvo jų apvalumai. Serafina kūrinyje ypač ėmė į tai atkreipti dėmesį, ypač kai šalia jos sukiojosi liesos ir smulkios merginos. Tai jai kėlė nerimą ir galiausiai ji nusprendė šiek tiek sulieknėti ir padailinti savo formas. Tik ar tas jos pasakymas "šiek tiek" nereikš  visai rimtesnių dalykų...

Taigi, kaip jau turėjote suprasti, kūrinys yra apie Serafinos dietas. Kiekviename puslapyje jūs rasite vis ką nors, susijusios su šia tema. Mergina padarė didžiulę klaidą nevalgydama visiškai nieko. Šiam apibūdinimui labai tinka pats knygos pavadinimas "Oras pusryčiams", kuris būtent ir atskleidžia, kad didžiausia merginų problema yra ne pats dietų laikymasis, bet neteisingas svorio metimas ir badavimas. Apskritai autorė pati aprašė Serafiną kaip šiek tiek apvalesnių formų merginą, tikrai ne storą, bet pati veikėja jautėsi blogai net tadai, kai svėrė mažiau nei kitos mergaitės...

Baisiausias buvo turbūt tai, kad Serafinai atsikračius ne vieno kilogramo, ją ėmė pastebėti mokykloje ir ji susirado draugių. Ją kvietė į gimtadienius, į mergaitiškus pasisedėjimus, bet net ir šiomis akimirkomis, kai Serafina labiausiai to tik ir troško, ji atsisakydavo vien dėl to, kad žinojo, jog ten turės ir valgyti.  Maistas jai pasidarė šlykštus ir vemti verčiantis... Iš tikrųjų nenustebau, kad mergaitės atkreipė dėmesį tik į sukūdėjusią Serafiną, nes tokia jau yra realybė - turi kovoti už vietą po saulę. Ypač jaunesnio amžiaus, tokios penkiolikmetės kaip pati Serafina, yra ir pačios bjauriausios ir mažiausiai subrendusios.

Jana Fay rašymo stilius išsiskyrė gebėjimu viską aprašyti labai trumpai. Įvykiai klostosi nežmonišku greičiu, o jeigu viename puslapyje Serafina svėrė 63kg, kitame jau bus 61kg. Šis rašymo stilius nulėmė tai, kad kūrinys yra gan trumpas ir mano nuomone, per daug "skubus". Buvo nelengva labiau įsigilinti į veikėjus, kai buvo aprašomi ne jų jausmai, o labiau poelgiai.

Dabar prieisiu prie to, ką norėjau aptarti dar beskaitydama knygą. Manau, kad puikiai pamenate Laurie Halse Anderson knygą "Žiemos mergaitės". Tai va, dabar labai noriu palyginti šias knygas ir dar kartą rekomenduoti jas kaip atskirus kūrinius, kuriuos verta paskaityti.

Laurie Halse Anderson "Žiemos mergaitės" aprašymas:
http://skaitomknygas.blogspot.com/2013/03/laurie-halse-anderson-ziemos-mergaites.html

Vienas iš svarbiausių šių knygų palyginimų yra tai, kad "Oras pusryčiams" mus supažindina su mergina, kuriai tik prasideda pirmieji ligos simptomai. Kaip sakiau, autorė Jana Fay aprašo jos gyvenimą ir iki svorio metimo ir iki pačios anoreksijos išsivystimo. "Žiemos mergaitės" autorė Laurie Halse Anderson nusprendė aprašyti merginos, kuri jau serga šia baisia liga, gyvenimą. Taigi, labai įdomu palyginti šias knygas iš abiejų autorių pusių. Manau, kad "Oras pusryčiamas" yra skirta galbūt labiau jaunesnėms merginoms, tarp 10-15 metų, o "Žiemos mergaitės" - vyresnėms, todėl, kad ši knyga yra rimtesnė ir tikrai joje nerasite tokių humoristinių ar šiaip lengvesnių akimirkų kaip "Oras pusryčiams" kūrinyje. Na, bet čia kiekvienas turėtų atsirinkti pagal save, nors aš asmeniškai siūlyčiau paskaityti abi šias knygas.

Pabaigai norėčiau pasakyt savo nuomonę dietų laikymosi tema. Merginos ir mergaitės, jums tikrai nereikia prilygti menekenėms, kurios žingsniuoja podiumams. Yra labai daug lieknų merginų, kurios svajoja apie apvalumus ir kaip priaugti papildomų kilogramų. Taip, galbūt būnant 14 metų ir pajusite tą paauglišką nepasitenkinimą kitų atžvilgiu apie jūsų svorį, bet tai tik parodo, kad bendraujate su netinkamais ir nebrandžiais žmonėmis. Tikri draugai niekada nežiūrės į jūsų išorę, jiems bus svarbus jūsų vidinis pasaulis. Tikrai nesakau jums, kad negalite dailinti savo kūnų įvairiomis sporto šakomis ar atsisakydamos penkto šokoladuko per dieną. Palaikykite sveiką gyvenimo būdą ir taip būsite laimingos. Tiesiog nereikia pamiršti, kad viskam yra ribos ir jaunam organizmui neverta alinti savęs ir savo sveikatos, nes dažnai padariniai ateityje pasireiškia siaubingi. Manau, kad leidykla "Alma littera" ir išleido šias dvi knygas būtent jums, kad galėtumėte į šią problemą pažvelgti iš šalies ir prižadėti sau pačioms, kad neleisite sau peržengti tokią ribą.

Labai rekomenduoju šį kūrinį visoms mergaitėms ir jų mamoms. Šioje knygoje taip pat buvo malonu stebėti mamos susirūpinimą dėl dukros sveikatos ir pastangas viską ištaisyti. Dėl to ir rekomenduoju paskaityti ir mamytėms, kad laiku pastebėtumėte problemą, išsiugdžiusią jūsų dukrose.!


Skaitytojų nuomonės:

Tikrai labai patiko. Mergaitės užsispyrimo, manau, pavydėtų ne vienas suaugęs. Bet, žinant, prie ko tai privedė... Rekomenduočiau visiems ir visoms, norinčioms atrodyti "tobulai" :).
Knyga patiko. Vėliau tik pastebėjau , jog knyga paremta tikrais įvykiais. Bet nenustebau, nes knygoje pateikiama problema tikrai dabar yra dažna. Knyga be abejo įdomi ir prikaustanti.

Man labai patiko ši knyga, tuolabiau, kad ji paremta tikrais faktais. Ji nuostabi. Kai skaitai ir žinai, kad visa tai tiesa, kad taip būna labai dažnai ir dažnai tai baigiasi blogai. Mirtimi.

Nebūk liekna! Būk savimi! Tai vienas iš svarbiausių dalykų, pabrėžiamų šioje knygoje. Tai nėra "wow" skaitinys nuo kurio apstulbsite, manau tai net primityvios fazės "aš esu paauglė ir noriu būt tokia, kaip visos kitos" smulkutis aprašymas su daug skaudžių elementų, kurie tik parodo, kokie silpnavaliai galime būti išsižadėdami to, kaip atrodome ir kokie esame. Bet ši knyga - lengvas skaitinys su daug sunkių minčių. Tad jei jūs pasiruošę - keliaukite į apmąstymų sūkurį iš kurio sunkiai išlipsite net pabaigę knygą...

Autorė knygoje sugeba supinti netik meilę ir draugystę bet ir šiuolaikinę ligą - anoreksiją. Knyga įdomi ir labai lengvai skaitosi bei tinka ir pauglėms ir jų tėvams. :)

Išpradžių ši knyga manęs nelabai užkabino, nepatiko rašymo stilius, kažkaip neprofesionaliai parašyta... Nuo knygos vidurio ''įsivažiavau'' ir skaitėsi gan įdomiai bei lengvai. Knygų šia tema esu skaičiusi,tad ši tikrai ne geriausia, bet vistiek, tikrai pamokanti ir sukrečianti knyga. Rekomenduoju.

Jill Hathaway "Impostor"

"Impostor" yra antroji "Slydimas" serijos knyga, tad kaip visada, prieš pradedant tokį aprašymą perspėju neskaityti jo, jeigu neskaitėte pirmosios dalies. Aprašymą rasite čia:  http://skaitomknygas.blogspot.com/2014/02/jill-hathaway-slydimas.html

"Slydimas" baigėsi sužinojimu, kad Vijos vaikinas ir jo motina buvo susiję su pačios Vijos  tėvu ir jo praeitimi. Zeinas ir jo mama planavo atkeršyti merginai ir jos šeimai, bet jiems nepavyko. Vietoj to jie patys žuvo. Vija išsiaiškino viską su tėčiu, susitaikė su Rolinsu ir knyga pasibaigė.

Antroji dalis  "Impostor" prasidėjo netikėtu pagrindinės veikėjos sapnu apie tą pačią avariją, į kurią pakliuvo ir Zeinas su mama. Sapnai ėmė kartotis, bet jie buvo vis išskirtinesni. Mergina nejučiomis atsirasdavo vis kitose vietose. Į ją kažkas kitas įslysdavo, tokiu būdu griaudamas jai gyvenimą. Kaip ir pirmojoje dalyje mergina sieks išsiaiškinti tiesą savo neįtikėtinų galių dėka, bet tai sutrukdys nelaimingas atsitikimas, dėl kurio buvo atsakingos keturios merginos, tarp jų ir seniai prarasta Vijos draugė... Šis nutikimas suvienys merginas, bet joms visoms grėsė pavojus...

Antrojoje dalyje prie Vijos namų slenksčio atsirado ir žmogus, kaip du vandens lašai panašus į Vijos mamą. Tai buvo daugelį metų neregėta mamos sesuo. Vija ima įtarinėti, kad būtent jį įslysdavo į jos kūną, net rado tai patvirtinančių įrodymų, bet tuo pačiu įtarimų turėjo ir dėl kito žmogaus. Pasitvirtins jos spėjimai, ar ne, sužinosite patys.

Šioje dalyje Vija labai suartės su geriausiu draugu Rolinsu. Pirmosios knygos pabaigoje ji sužinojo apie jo stiprius ir šiltus jausmus jai, bet negalėjo atsakyti tuo pačiu. Šioje knygoje mergina vėlgi dvejos dėl savo jausmų, bet galiausiai nuspręsti jai padės nauja veikėja Ana. Rolinsą šioje knygoje išvysite daug dažniau nei pirmojoje.

Autorė šioje dalyje pristato naują veikėją, kurį išlaikysiu paslaptyje. Tikrai buvo neįprasta skaityti, nes buvo sunku susidaryti apie jį nuomonę ir ypač sunku atskirti kuriai pusei jis priklauso: blogiečiams ar geriečiams.

Taip pat "Impostors" sutiksite ir kitų žmonių, kurie turės gebėjimą įslysti į kitus žmones. Nesakysiu, kas jie, bet bus tikrai įdomu. Deja, pabaigoje knygos daugybė klausimų liko neatsakytų, bet tai ir reiškia, kad galime tikėtis dar vienos dalies...

"Impostors" man patiko tuo, kad buvo įtraukta daugiau veikėjų ir jie visi kėlė įtarimų. Be to, nelaimingas atsitikimas tik paaštrino istoriją gerąja prasme. Turiu pripažinti, kad ši dalis gal dar labiau įtraukianti ir intriguojanti nei pirmoji.

Įdomi naujiena yra tai, kad tai ne paskutinė serijos dalis ir ateityje turėtume sulaukti dar bent vienos knygos apie šią istoriją. Internete galima rasti daugybę skaitytojų spėliojimų apie ką ši trečioji knyga galėtų būti. Visų versijos skirtingos, bet kuri pasitvirtins, sužinosime tik ateityje, nes dar net neskelbiama apie šios knygos leidimą tarptautiniu mastu.

Nesakyčiau, kad serija yra labai gera, bet manau, kad fantastikos gerbėjams patiks. Kūrinys išties nesunkus, kaip ir pirmoji dalis, neturėsite problemų su juo. Rekomenduoju įvairaus amžiaus žmonėms, galbūt net nuo 12-13 metų."Impostor" knygos dar nerasite tarp lietuviškų. Ją galite paskaityti anglų kalba.

Ar norėtumėte sulaukti šios knygos Lietuvoje?

Taip

Ne

Poll Maker

Maite Carranza "Užnuodyti žodžiai"

"Užnuodyti žodžiai" yra penkiasdešimtoji mano perskaityta knyga 2014 metais. Smagus faktas yra tai, kad lygiai penkiasdešimt knygų perskaičiau per pusę metų, nes šiandien, kai rašau šį aprašymą, yra liepos 15 diena.

Kūrinys pasakoja apie tragišką paauglės likimą. Penkiolikmetė Barbara buvo pagrobta ir įkalinta keturis metus. Visus tuos metus ji buvo uždaryta tarp keturių sienų ir neturėjo susisiekimo su išoriniu pasauliu. Vienintelis jos pašnekovas buvo jos pagrobėjas. Dienas Barbara leido skaitydama knygas bei žiūrėdama visiems puikiai žinomą serialą "Draugai".

"Užnuodyti žodžiai" istorija yra padalinta į kelių žmonių pasakojimus: Barbaros mamos Nurijos, geriausios draugės Evos, pačios Barbaros ir inspektoriaus, tiriančio bylą. Kadangi buvo ne vienas pasakotojas, galėjome žinoti kas vyko uždarytos Barbaros gyvenime bei tuo pačiu jos šeimos narių gyvenimuose.

Buvo išties nelengva stebėti, kaip kankinosi Nurija,  mama. Moteris visai palūžo, bet ji buvo vienintelė, kuri po keturių metų vis dar tikėjo, kad dukra buvo gyva. Geriausia Barbaros draugė Eva visus tuos keturis metus praleido gailėdama savo draugės ir nutrūkusios jų draugystės. Prieš Barbaros dingimą merginos itin susipyko dėl pagrindinės veikėjos paslapčių, kurios labai didelę įtaką padarys kūrinio pabaigai...

Kūrinys pasisuko kita linkme kai Barbara atrado telefoną, kurį paliko jos pagrobėjas. Deja, ryšio nebuvo įmanoma rasti vietoje, kur ji buvo įkalinta, bet netikėtai, jis atsirado kelioms sekundėms ir sugebėjo juo pasinaudoti, padarydama vieną vienintelį ir lemtingą skambutį, kuris sukėlė visus anksčiau minėtus veikėjus ant kojų. Galiausiai būtent šis skambutis ir padėjo išaiškinti pagrobėją ir suteikė vilties atrasti pačią merginą.

Iš tiesų pati istorija įtraukia ne dėl to, kad tai būtų itin šaunus trileris apie merginos pagrobimą ir ne dėl to, kad trokščiau sužinoti, kaip viskas pasibaigs. Labiausiai mane domino istorija, slypinti istorijoje. Barbara turėjo ne vieną paslaptį ir tik kūrinio eigoje pamažu bus galima suprasti ir išsiaiškinti kodėl ir kaip viskas įvyko. Šioje istorijoje slypės tiek daug neatsakytų klausimų, kurie tiesiog varys jus visus iš proto, kaip tai dartė ir mane.

Pagrindinė veikėja Barbara mane nustebino savo gudrumu. Ji ne kartą bandė pabėgti ir tam panaudojo ne vieną genialų būdą, deja, jai vis nesisekė. Nors mergina ir buvo problematiška, giliai širdyje gailėjosi dėl tam tikrų savo padarytų klaidų. Įdomu yra tai, kad nuo pat pirmos akimirkos maniau, kad jos pagrobėjas yra labai aiškus ir atvirai įvardintas, bet tik pačiuose paskutiniuose puslapiuose buvo išaiškinta visai kitaip nei maniau... Autorė sugebėjo taip suklaidinti, kad netekau amo ir visai nenumaniau, kad istorija gali nukrypti tokia linkme. Tai ir buvo didžiausias šio kūrinio pliusas.

Knyga "Užnuodyti žodžiai" nagrinėja ne vieną, šiomis dienomis aktualią temą. Nenorėdama atskleisti pikantiškų detalių, atskleisiu ne visas. Bet viena iš tų temų buvo draugystė ir pasitikėjimas. Istorijoje, kurią pasakojo Eva, buvo nusakyta, kaip atšalo merginų santykiai ir kaip jos ėmė tolti viena nuo kitos, nes būtent paslaptys jas išskyrė.  Abi merginos padarė ne vieną klaidą, bet svarbiausia, kad jos sugebėjo tai pripažinti.
Kita nagrinėjama tema buvo santykiai tarp mamos ir dukros. Šiuo atveju jie buvo itin komplikuoti. Nors Nurija iš pažiūros atrodė kaip labai mylinti ir rūpestinga mama, Barbara nepasitikėjo ja, neišsipasakojo, todėl jos gyvenimas pamažu ir griuvo, kol ji buvo priversta pabėgti iš namų į vietą, kur ją ir pagrobė...

Kūrinio eigoje sužinosite apie Barbaros gyvenimą iki pagrobimo: apie jos santykius su vaikinu Martinu, santykius su tėvais, pačia ana, su ispanų kalbos mokytojumi... Taip pat bus atskleista kraupi tiesa apie merginos vaikystę, kuri paveikė jos asmenybę. Bet svarbiausia, jūs išsiaiškinsite apie visas Barbaros paslaptis, išsiaiškinsite apie pagrobėją ir visgi kaip pasibaigs kūrinys: ar Barbara bus atrasta? Ar ji bus gyva?

Knyga man labai labai patiko ir tikrai džiaugiuosi galėdama ją rekomenduoti jums. Kaip jau minėjau, joje rasite visko: įtampos, intrigų, paslapčių, dramos ir kitų dalykų, kurie jus įtrauks į patį pasakojimą ir nebepaleis... Labai rekomenduoju šią knygą tiems, kuriems patiko ir "Ieškant Džei Džei" (Taip pat aprašyta šiame bloge), nes kažkodėl visą laiką skaitydama šią knygą galvojau apie pastarąjį kūrinį.
Ši knyga buvo labai gerai įvertinta pasauliniu mąstu ir yra pirmoji ispanų rašytos knyga šiame bloge.

Skaitytojų nuomonės:

Pradėjau skaityti šią knygą, bet labai greit praradau susidomėjimą. Tiesiog neužkabino, o ir kiek nuobodoka, kad viskas pateikta monologu. Tikėjausi, kažko įspūdingiau.

Pradžioje buvo keista skaityti knyga be dialogų, knygą kuri parašyta tikrai išskirtinai, tačiau tai tikrai labai gražus stilius. Man labai patiko, kaip pirmą kartą skaitant šitaip. Knyga skaitosi lengvai pripratus prie stiliaus, man patiko veikėjai kurie tikrai išpildyti ir visapusiškai aprašyti. Knyga išskirtinė ir tikrai verta perskaityti. ;]

Puiki, prikaustanti, įtraukianti knyga su netikėtais siužeto vingiais. Istorija pasakojama kelių veikėjų lūpomis, kas tik dar labiau leidžia įsitraukti į pasakojimą ir pažvelgti į viską iš skirtingų pusių.

Puiki, įtraukianti, tačiau kiek netradiciška lietuvių skaitytojų atžvilgiu, nes pokalbiai mums įprastais skyrybos ženklais neišskirti.

Perskaičiusi pabaigą nenustebau, nes kilo šiokių tokių įtarimų, pagrobėją buvo įmanoma išaiškinti jau pačiam skaitytojui
Knyga parašyta tikrai neblogai. Įtraukianti. Svarstai ir analizuoji, kas tas pagrobėjas ir bandai susigaudyti kas ir kaip. Visgi kaltininką nustačiau dar iki jam išaiškėjant.
Jeigu galvojant, "o kas, jeigu tokia situacija realiai vyktų" - apima šiurpas ir norisi klykti dėl tokios neteisybės. Neabejoju, kad tokių ar labai panašių situacijų vyksta ir realiame gyvenime. Tačiau nebūtinai su happy end'u.