Veronica Roth "Insurgentė"

Neskaičiusiems pirmosios dalies "Divergentė", negalima skaityti aprašymo.

Divergentė

Veronica Roth, sulaukusi didžiulės šlovės dėl kūrinio "Divergentė", parašė iš šios istorijos tęsinį. Šį kartą jis vadinasi "Insurgentė". Šios knygos pavadinimo paaiškinimą rasite pačioje knygoje.

Po to, kai Tričė išduoda namus, pasirinkdama ne Nuolankiųjų, o Bebaimių luomą, nutiko daugybė dalykų. Mergina tapo tikra bebaime, mušėsi su vaikinais, vos nebuvo nužudyta, prarado vieną iš savo draugų, mamą, tėtį... Įsimylėjo... Ėmė kovoti su valdžia...

Ši knyga itin skyrėsi nuo pirmosios trilogijos dalies. Aprašinėdama "Divergentę", minėjau, jog kitaip nei "Bado žaidynių" trilogijoje, šioje knygoje nėra žmogaus, atsakingo už visus luomus, aukščiausios valdžios. Nemelavau, nes kol kas aprašinėjau pirmąją knygą, kur taip ir buvo, bet antroje dalyje viskas pasikeitė. Tričė privalėjo kovoti su Eruditų valdytoja, kuri ir buvo atsakinga dėl visų žmonių mirties, dėl jos tėvų mirties, dėl sukeltos sumaišties ir norėjimo sužlugdyti Bebaimių luomą, paverčiant juos vergais.

Tričė, kartu su mylimuoju Tobijumi (Ketvertu) nusprendžia prisidėti prie kovojančių už Eruditų vadės nuvertimą. Jiems tai sekasi neblogai, nes prie Bebaimių prisideda ir Nuolankieji bei... Beluomiai. Taip, šie žmonės, visą gyvenimą slėpėsi nuo valdžios ne dėl to, kad jos būtų bijoję, bet dėl to, jog planavo kaip ją nuversti, sugriauti luomų sistemą. Nors Bebaimių bei Beluomių požiūris kiek skiriasi, jie sugeba dirbti drauge.

Kai ant pečių užgula mintys apie žuvusius žmones, visus apima depresija. Ypač Tričę, kuri neteko ne tik manos ir tėčio, bet ir brolio, kuris nusprendė padėti Eruditams. Be to, pagrindinę veikėją itin paveikė sąžinės balsas - ji negalėjo atleisti sau už geriausios draugo Vilo nužudymą. Ši mintis neleido jai ramiai gyventi, todėl mergina pasikeitė, tapo uždaresne, dažniau ginčydavosi, ėmė blogėti jos ir Tobijaus santykiai. Nors jaunuoliai jautė, jog vienas be kito negali - paslaptys ir dalykai, skiriantys juos lyg nematoma siena, veikė juos abu - jaunuoliai nebegalėjo pasitikėti vienas kitu, nors širdyse norėjo šokti vienas kitam į glėbį.

"Insurgentė" yra knyga, kupina veiksmo. Įvykiai klostosi greitai, ne taip kaip pirmoje knygoje. Tiek visko daug įvyksta, kad net sunku sudėlioti mintis į vietas. Visi įvykiai priveda prie tam tikrų veiksmų. Šioje knygoje sužinosite ar Tričė ir Tobijus liks kartu, ar išaiškės Tobijaus paslaptys apie tėvus? Ar beluomiai tikrai sutiks su Bebaimių keliamomis sąlygomis dėl karo? Ar bus nuversta nuo sosto Eruditų vadė? Ar Tričė prisipažins nužudžiusi draugą? Ar Tričė liks gyva? Tiek daug klausimų prie kurių dar keliolika prisidėtų, bet nenoriu labai jūsų intriguoti...

Lygindama šią knygą su pirmąja trilogijos dalimi, norėčiau pasakyti, jog abi knygos buvo išties labai geros, iš anksto apgalvotos, kupinos jaudinančių akimirkų ir užburiančios. Džiaugiuosi, jog atradau šią trilogiją, nes ši pateko į mano mėgstamiausių fantastinių knygų sąrašėlį.

Šią dalį privalu paskaityti visiems, pradėjusiems "Divergentės" trilogiją, nes mano manymu, tai pati geriausia dalis iš visų. Daugybė veiksmo, jautrių ir emocionali scenų bei pagrindinės veikėjos pasirinkimų, kurie privers jus skaityti įsitempus, nenuvils jūsų.




Skaitytojų nuomonė:

Galvojau nepirksiu šių knygų, nes jau nesu paauglė ir jų jau prisiskaičius. Bet.. esant akcijai knygoms, vis dėlto įsigijau "Divergentė". Pasiėmiau knygą ir pradėjau skaityti.. Taip patiko, kad neatsiplėšiau nuo jos ir kitą dieną nusipirkau "Insurgentė". Vakar baigiau skaityti pirmąją dalį, o šiandien baigsiu šią. Knyga lengvai skaitosi, truputi panaši į "Bado žaidynes". Jau laukiu nesulaukiu trečiosios dalies.

Ką tik baigiau šią knygą... Ir pirmąją ir antrąją įveikiau per vieną dieną. Net negalėčiau sakyti, kad įveikiau. Rodos nespėjau versti puslapių, o vienas svarbus mintis skverbiantis įvykis vijo kitą. Esu linkusi greitai panirti į knygą ir palikti realų pasaulį bent toms kelioms valandoms, kol kūrinio puslapiai laiko mane prirakintą... Tačiau turiu pripažinti faktą - ši knyga yra verta ir daugiau. Rodos galėčiau amžiams likti Tričės pasaulyje ir nuolat keliauti per sunkumus ir nuostabius jausmus, kuriuos jiedu su Tobiju jaučia vienas kitam. Nežinau kodėl, bet mane tai traukia. 
Divergetė ir Insugertė... Tai knygos, kurios dar ilgai nepaliks mano minčių ir leis trumpam pabėgti nuo kasdienybės. :)
Ir jei dar jų neskaitėte, neleiskite, kad išankstinė nuomonė, jog tai tas pats, kaip Bado žaidynės panaikintų tą saldų naujo pasaulio pažinimo skonį :) nes patikėkite... Tai viena nuostabiausių istorijų, kurias teko skaityti :) nors tikrai ne daug knygų, kurios palieka tokią didelę žymę mano mintyse :) Ši trilogija, esu tikra paliks, ir dar ilgai nepamiršiu Tričės ir jos pasaulio, kuris akimirką virto manuoju :)

Labai nerealios knygos, antrąją dalį perskaičiau mažiau negu per dieną, taip užsivedžiau, kad nebegalėjau sustoti. Galvojau, kad man vienai ta knyga panaši į "Bado žaidynių" trilogiją, pasirodo ne. Labai laukiu 3 dalies, o dar kai perskaičiau, kad bus filmas, begalo laukiu ir jo, kažin, atitiks aktoriai įsivaizduotus veikėjus, ar ne?
Kam patiko "Bado žaidynių" trilogija, perskaitykit ir šias knygas, tikrai patiks :)

E L James "Penkiasdešimt pilkų atspalvių"

E L James yra auotrė, kuri parašiusi šį kūrinį, visai nesitikėjo, kad jis taps populiarus visame pasaulyje. Šiuo metu "Penkiasdešimt pilkų atspalvių" yra viena populiariausių knygų, kurias aprašo įvairūs tinklaraščiai, knygų rekomenduotojai. Vis regėdama šį pavadinimą prieš savo akis, išdrįsau perskaityti šią knygą ir aš, nors žinojau, kad tai itin erotinė knyga suaugusiems. Bet tikrai nesitikėjau, kad ji bus tokia, kokia buvo...

Anastazija yra universitetą baiginėjanti studentė, gyvenanti visai paprastą, neintriguojantį gyvenimą kartu su drauge Keite. Mergina nebuvo įsimylėjusi, niekada neturėjo santykių su vaikinu, niekada nedarė to, ko Keitė negalėjo išsižadėti - sekso.

Vienas vienintelis pokalbis su Kristianu Grėjumi, pavaduojant Keitę, pakeitė Anastazijos gyvenimą visiems laikams. Kristianas Grėjus buvo labai žavus, elegantiškas, gražus ir seksualus vyras, kurį moterys ryte rydavo savo akimis. Bet spaudoje šio vyro niekada nebuvo galima išvysti kartu su moterimi. Visose nuotraukose jis pozuodavo vienas. Tai išprovokavo Anastaziją paklausti kiek tiesmuko klausimo "Ar jūs gėjus?". Merginos atvirumas ir paprastumas sužavėjo milijardierių Kristianą Grėjų.

Turėdamas kalną pinigų, Kristianas Grėjus rasdavo būdų kaip susitikti Anastaziją, kad jai tai pasirodytų atsitiktinumas. Deja, kiekvieną kartą jai paklausus apie vyro gyvenimą, jis užsisklęsdavo savyje ir tylėdavo, nesakydavo tiesos. Toks jau jis buvo. Paslaptingiausias ir pats keisčiausias žmogus, kurį Anastazija pažinojo, bet šis faktas ir traukė ją prie to vyro. Nežinomybė.

Kristianas Grėjus visuomet atsirasdavo pačiose netikėčiausiose situacijose. Pajutęs, kad nebegalės gyventi be Anastazijos, vyras ryžtasi žengti žingsnį ir prasitarti apie save, nors ir nedaug. Manęs, kad išgirdusi tiesą Anastazija pabėgs kuo toliau nuo jo, jis suklydo. Mergina buvo pasiruošusi viskam, nes jos mintis jau buvo užbūręs šis paslaptingas vyras, kurio ji, tiesiogine prasme, geidė ir troško. Sakydama, jog tai erotinė knyga, nemeluoju. Sekso scenos prasidėjo būtent tada, kai Anastazija prarado nekaltybę būdama su Kristianu Grėjumi! Mergina suprato, kad negalės vyro išbraukti iš savo gyvenimo ir nusprendė apsvarstyti labai keistą ir iš pirmo žvilgsnio beprotišką pasiūlymą. Vien  tik tam, kad galėtų dar kartą patirti dangiškus jausmus. Bet ar sąžinė jai leis taip pasielgti?

"Pernkiasdešimt pilkų atspalvių" yra knyga suaugusiems. Tikrai nerekomenduoju jos didžiąjai daliai savo skaitytojų. Kadangi netrukus tapsiu septyniolikmete, būtent tokio amžiaus ir siūlau perskaityti šią knygą, ne anksčiau. Neskubėkite užaugti, mielieji!

Ši knyga jus šokiruos, prikaustys, vers susimąstyti. Patikėkite, žinau, ką sakau.

Skaitytojų nuomonės:

Baigiau šiandien skaityti pirma knyga LT versija, angliškos neskaičiau :) man knyga begalo patiko...nes tie apsiseilėję romanai, kur visa knyga laikosi už ranku ir ant pacio galo galu gale pasibučiuoja jau buvo atsibodę :) čia kažkas buvo naujo, grubaus ir seksualaus :) 
Kadangi esu plataus spektro skaitytoja tai vien dėl bendro išsilavinimo tikrai buvo įdomi :) 

Perskaičiau, apėmė kažkoks slogus jausmas, kažkodėl. Svarsčiau, kur yra tas paprastas kabliukas, kuris užkrečia toje knygoje. Tas pats ir "Saulėlydyje", ir dar Giedrė Bružienės knygoje "ilja. Paliesti Dievą", kurią neseniai skaičiau. Tikriausiai tas kabliukas, kuris veža moteris, yra vyras dominantas, jaunas kūnu ir senas siela, turtingas, liūdnas ir emociškai nepasiekiamas. Bružienės knyga sužavėjo mane labiausiai, kur kas vertingesnė ir man labiau prie širdies "sekso laukimas', o ne tas atvirasis 50, nuo kurio pertekliaus reikėjo "užversti akis". Visgi įtariu nuraudusi kaip žarija, kad pirksiu ir kitas 50 dalis...

Perskaičiau visas tris knygas anglų kalba ir nenusivyliau, bet ir šedevru nepavadinčiau. Kai kurios siužeto vietos buvo tikrai įdomios, o erotinės scenos greitai atsibodo ir norėjosi greičiau sužinoti kaip klostysis veikėjų santykiai. Manau skaityti tikrai verta, jei yra laisvo laiko.

Nuostabi knyga :) paprasta Pelenės istorija, talentingos autorės paversta intriguojančia istorija. Mano nuomone, tų erotinių epizodų tikrai per daug, nes skaitant labiau norisi sužinoti, kaip toliau klostysis herojų santykiai, tačiau jų santykiavimas vis tęsiasi ir tęsiasi.. :) bet, tai nėra blogai, nes ši knyga būtent tokia ir yra.. Todėl prieš paimdami ją į rankas visi žinome, ko tikėtis. Man buvo įdomu ją perskaityti dėl to, nes visas pasaulis apie ją kalba. Lygiai dėl tos pačios priežasties skaičiau "Sostų žaidimas" nors fantasy knygų maniau nemėgstanti. Aš, kuri skaito viską iš eilės, labai džiaugiuos, kad perskaičiau ir tokią knygą, kad ir kokia ji būtų "juodinanti dvasią" - kaip kažkas išsireikškė :) Nemanau, kad kas nors gali užteršti žmogaus vidų, jei tas žmogus - homo sapiens.

O ką apie šią knygą manote jūs?

(Pažymėkite jums tinkančią reakciją ir pakomentuokite)

Gabyx2

Vaiva Blažytė "Geltona pieva"

Vaiva Blažytė - viena jauniausių rašytojų Lietuvoje, gavusi galimybę išleisti knygą būdama vos septyniolikos metų. Mano metų! Vaiva, viena iš nedaugelio lietuvių rašytojų, drįstančių rašyti knygas paaugliams. Kodėl? Nes knygos paaugliams dažniausiai būna "sunkios". Tai knygos apie sunkų paauglių gyvenimą, jų klaidas ir nuosmukius bei kaip visas gyvenimas gali pasikeisti per vieną dieną. Būtent apie tai ir yra knyga "Geltona pieva".

"Geltona pieva" yra knyga, kuriai sunku rasti žodžių, norint tinkamai apibūdinti. Tai knyga apie pakilimus ir nuosmukius, apie klaidas ir nesėkmingus bandymus jas ištaisyti. Apie jaunuolį Tadą, kuris net nesitikėjo, kad jo gyvenimas nukryps tokia linkme, kokia ir nukrypo.

Tadas buvo uždaras jaunuolis, gyvenęs su tėvu. Vaikinas itin mylėjo savo mamą, savo paguodą, gyvenimo spindulėlį, bet vyras, kurį jis visą gyvenimą laikė tėvu, ją nužudė. Tadas žinojo šį faktą, bet laikė tai užgniaužęs savyje. Tai buvo pirmoji iš daugelio jo padarytų klaidų... Praėjus keleriems metams, Tadas ir toliau kentėjo nuo gyvenimo kartu su žmogžudžiu, kuris jo negerbė ir niekinio įvairiausiais būdais. Netikėtai atėjo diena, kai Tadas sužinojo tiesą, kuri ir privedė vaikiną prie tam tikrų veiksmų, privertusių jį bėgti...

Grėtė buvo dar viena knygos veikėja, itin susijusi su Tadu. Tai mergina, kurią Tadas pamatęs vakarėlyje pamilo iš pirmo žvilgsnio. Grėtė buvo vienintelė Tado paguoda po jo negailestingų poelgių. Tik dėl jos vaikinas nesiryžo atsisakyti savo gyvybės, nors ne kartą tam buvo pasitaikiusi tinkama proga. Grėtė Tadui buvo lyg gyvenimo įkvepėja. Jaunuolius siejo šilti, bet kėbloki santykiai. Nė vienas iš jų tiksliai nežinojo, ką jautė vienas kitam, bet tai nesutrukdė jiems būti drauge.

Tadas padarė daugybę klaidų per itin trumpą laikotarpį. Jaunuolis tai žinojo, bet nedrįso pripažinti to. Viena klaida nulėmė visas kitas, neišvengiamas. Dabar galvoju, kad būtų įdomu suskaičiuoti, kiek klaidų vaikinas padarė. Tai, jeigu galvojate skaityti šią knygą, pabandykite suskaičiuoti jas ir pranešti man apie tai, kad galėčiau pasidalinti šiuo skaičiumi su skaitytojais. ;)

Knygoje kaip niekad daug filosofiškų Tado pamąstymų, kurie, tiesą sakant man užkliuvo ir net norėjosi juos praleisti. Vaikino minčių knygoje tiesiog apstu. Vaiva Blažytė sukūrė vaikiną, itin galvojantį apie gyvenimo prasmę, bet nesistengiantį įprasminti gyvenimo, padaryti jį prasmingu. Tai itin įdomus kontrastas, bet tie filosofiški pamąstymai ne visiems gali patikti, nes jų išties buvo daug.

"Geltona pieva" yra knyga, kurioje galite rasti visko: narkotikų, vakarėlių, pabėgimų iš namų, nusikaltimų, muštynių, barnių su tėvais, seksualinių orientacijų, sekso, neištikimybės, draugystės, problemų su teisėsauga, mirties... Užsienio autoriai dažniausiai pasirenka vieną iš šių akcentų ir remdamiesi juo parašo knygą, o Vaiva kaip tik nusprendė panaudoti viską iš karto. Ir jai pasisekė, buvo įvertinta. Juk ne kiekviena septyniolikmetė išleidžia knygą, ar ne? Taip, kad tik nuo jūsų priklauso, ar skaitysite knygą, ar visgi įrašysite ją į sąrašą tų, kurias žadate perskaityti, nors to niekada nepadarote...

Mano nuomonė:

Šią knygą tikrai verta paskaityti, pajusti kaip rašo septyniolikmečiai. Tuo labiau, jog visi akcentai, paminėti praeitoje pastraipoje yra sudėti į vieną knygą. Taip, to gali pasirodyti net per daug, bet manau, kad viskas parašyta su logika: padaręs vieną, neištaisomą klaidą ir norėdamas nesijausti dėl to bloga ir kad nesužinotų apie tai kiti, turi daryti dar begalę kitų klaidų... Kaip ir minėjau, kiek per daug buvo Tado filosofijos, taip pat įstrigo vieta, kur vaikinas pasielgė kaip tikras šunsnukis. Bent jau ta vieta man pasirodė dar blogesnė nei pati didžiausia vaikino padaryta nuodėmė... Bet apie tai nekalbėsiu. ;) Jei norite sužinoti šią vietą, rašykite man privačią žinutę į Facebook puslapį "Mes skaitom knygas - jaunimui", būtinai paaiškinsiu. ;)

Skaitytojų nuomonės: Šį kartą kiek kitokios. Su literatūra susijusių žmonių nuomonės:

Tikrai džiugina jaunos autorės drąsa imtis sudėtingos gatvės vaikų temos. Našlaitystė, abejingumas mokyklai, benamių dalia, narkomanija, keblūs santykiai, neišvengiamas vienišumas ir didžiulis meilės poreikis – visa tai stebėtinai taikliai apčiuopta ir įsijaučiant aprašyta.
Jūratė Sprindytė

Vaidos Blažytės romanas „Geltona pieva“ (2002) [...] yra unikalus atvejis ne tik moksleiviškų konkursų istorijoje, bet ir lietuvių literatūroje. Būta jaunų poetų ir prozininkų, tačiau taip anksti subrendusių, kad šešiolikos metų parašytų normalų romaną ir galėtų būti vertinamas jau ne moksleiviškos kūrybos kontekste, – iki šiol neturėjome.
Elena Nijolė Bukelienė // Proza ties tūkstantmečio riba. Kaunas, 2004

Vaidos Blažytės „Geltona pieva“ [...] iš esmės yra natūralus besiintegruojančios ir besiglobalizuojančios literatūros proceso produktas. Jame sudėti beveik visi nūdienos akcentai, būdingi labai jauniems žmonėms. Ekstravertiškas, trilerio bruožų turintis romanas su kinematografiška vaizdų seka. Kategoriškai netvirtinu, bet manau, kad stilius rašytojui yra įgimtas kaip pirmoji nuodėmė, ir jau pirmame kūrinyje matyti jo slinktys bei paralelės. Tikiuosi, kad V. Blažytei dėl paprasto, nepretenzingo, nemetaforiško, bet pakankamai įtaigaus, gyvenimiško, neapkabinėto kalbos „makaronais“ stiliaus ateity nereiks nei labai graužtis, nei atgailauti.
Renata Šerelytė, rašytoja // Literatūra ir menas. 2002 m. gruodžio 6 d.

Nežinau, kaip jis geriausiai pasiekiamas, nežinau, kas lemia kūrinio įtikinamumą, bet būtent dėl šių ypatybių vertinu jaunos autorės V.Blažytės romaną „Geltona pieva“ (2002), pasakojantį apie aitrų jaunuolių marginalų pasaulį. Juk dėl autentikos, kuri sukuriama ne vien iš faktografinių detalių ar intarpų, o visų pirma rodant individualias reakcijas, ir tapo tokia populiari šiandien eseistika.
Algis Kalėda // Literatūra ir menas. 2003 m. kovo 7 d.

O ką apie šią knygą manote jūs?

(pažymėkite jums tinkamą reakciją ir pakomentuokite)

Gabyx2

Marcus Zusak "Knygų vagilė"

Pastaruoju metu vėl susidomėjau knygomis, kuriose veiksmas vyksta karo laikotarpiu. Knygų vagilė yra knyga apie mergaitę ir jos likimą 1939 - 1943 metais. Apie knygų vagilę. Apie draugystę. apie meilę. Apie prisirišimą. Apie tikslo siekimą. Apie mirtį...Apie gyvenimą...

Lizelė - mergaitė, kurios gyvenimas pasisuka kita kryptimi. Turėjusi ir broliuką ir mamą, per vieną akimirką jų netenka ir atsiduria visiškai svetimų žmonių rankose, kuriuos turi laikyti tėvais. Lizelė pamažu apsipranta su nauju gyvenimu, išmoksta gyventi su naujaisiais tėvais ir stengiasi įtikti, pritapti. Dar ankstesniame gyvenime mergaitė rado knygą "Duobkasio vadovas". Nuo jos prasidėjo mergaitės istorija su knygomis. Tai buvo pirmoji knygų vagilės pavogta knyga dėl kurios mergaitė ištisas naktis ne miegojo, o mokėsi skaityti su naujuoju tėčiu, nes tik tokiu būdu galėjo prisiminti broliuką. Nors mergaitė ir buvo knygų vagilė, mušdavosi su berniukais, buvo gan berniokiška, ji turėjo ir savo švelniąją pusę, kurią nesunku įžvelgti.

Kūrinys susideda iš 10 dalių su skirtingomis istorijomis apie knygas. Kiekviena dalis yra skirta vienai knygų vagilės pavogtai knygai. Tai nebus vien pasakojimai, kaip Lizelė pavogė tas knygas. Tose dalyse jūs paragausite ir šilto, ir šalto. Paskaitysite apie tai, kas vyko mergaitės ir jos artimų žmonių gyvenimuose jai skaitant būtent vieną ar tai kitą knygą.


Kambarys pamažu ėmė trauktis, kol iki lentynų knygų vagilei teliko
žengti kelis mažus žingsnelius. Atžagaria ranka ji perbraukė per
knygų nugarėles pirmojoje lentynoje klausydamasi, kaip jos skamba,
užgautos rankos pirštų nagų. Skambėjo kaip muzikos instrumentas
arba kaip bėgančio žmogaus žingsniai. Perbraukė abiem rankomis.
Paskui perbraukė greičiau. Vieną lentyną po kitos. Ji ėmė juoktis.
Juokas sklido iš gomurio, o kai galop ji nutilo, stovėdama kambario
viduryje dar ilgai žvilgčiojo tai į lentynas, tai į savo pirštų galus.
Kiek knygų ji palietė?
Kiek jų pajuto?
Priėjusi vėl perbraukė per knygų nugarėles, tik šį kartą kur kas
lėčiau, norėdama delnu pajusti lengvą kiekvienos jų iškilumą. Tai
buvo stebuklas, grožis, žėrintis nuo sietyno žemyn krintančiuose
spinduliuose. Kelis kartus ji jau buvo betraukianti knygą iš lentynos,
bet neišdrįso sutrikdyti jų grožio. Buvo jis pernelyg tobulas.

Tai ištrauka vietos, kuri, ko gero, labiausiai pabrėžia knygos pavadinimą ir pačios knygos reikšmę. Tai ištraukėlė, kuri apie brangią Lizelės akimirką. Apie tai, ką jai reiškė knygos. Įkėliau šią ištrauką su priežastimi. Manau, kad kiekvienas turėtume vertinti knygas taip, kaip tai darė Lizelė, mergaitė, kuri pradėjo skaityti nuo knygos "dubkasių vadovas". Ar galite patikėti, kad maža mergaitė skaitytų tokią knygą? Ar galite įsivaizduoti save su tokia knyga rankose? Turbūt ne. Šiais laikais, kai ir bibliotekose, ir knygynuose knygų asortimentas itin platus, dažnai neišsirenkame ką skaityti, nekalbant apie tuos, kurie iš viso neskaito. O ar pagalvojote, kad anksčiau knygos buvo vienas didžiausių turtų? Jog ne kiekvienas galėdavo jų turėti. Kaip Lizelė. Jai nebuvo svarbu, kokia tai knyga ir apie ką ji, jai buvo svarbiausia pats žinojimas ir jausmas, kad galėsi perskaityti knygą.

"Knygų vagilė" yra pasakojimas su, ko gero, pačiu įdomiausiu pasakotoju. Lizelės istoriją pasakoja ne pati mergaitė, ne jos artimieji ar draugai, bet mirtis. Mirtis yra kūrinio pasakotoja. Šiai istorijai tai kuo puikiausiai tiko, nes kūrinys yra apie karo metus, kai mirčių buvo labai daug. Mane sužavėjo šis autoriau pasirinkimas, o ypač mintys ir pastabos, kurias Mirtis įterpdavo tarp pasakojimų, Tikrai buvo skaityti kūrinį, į kurį ji žvelgė iš šalies ir pasakojo. Jos pastebėjimai, pasakojimai ne tik apie Lizelę, bet ir kitus žmones buvo nepriekaištingi. Vien dėl šios priežasties siūlau perskaityti knygą.

"Knygų vagilė" yra išties jausminga ir jautri knyga. Skaitydami sutiksite įvairiausių veikėjų, kuriuos net nenorėdami pamilsite. Tikrai. Tai labai gyvenimiškas kūrinys, su puikiomis mintimis, pastabomis apie to meto laikus Vokietijoje, apie kultūrines ypatybes... Kiek primena "Anos Frank dienoraštį". Kodėl? Patys pamatysite, perskaitę šį kūrinį.

Nuoširdžiai rekomenduoju šį kūrinį žmonėms, mylintiems knygas kaip ir aš. Tai išties sustiprins jūsų jausmus ir pagarbą knygoms, primins, kodėl mes mėgstame skaityti. Taip pat siūlau perskaityti ir tiems, kurie nelabai mėgsta knygas ir nevertina jų. Manau, kad perskaitę bent kiek pakeisite savo nuomones. Dar rekomenduoju ir tiems, kurie žavisi kūriniais apie draugystę, meilę, vertybes bei 2 Pasaulinio karo laikotarpiu.

Skaitytojų nuomonės:


Nemėgstu knygų, kuriose sudominti bandoma tokiomis frazėmis, kaip šios knygos anotacijoje. Todėl tikrai neplanavau skaityti pačios knygos. Tačiau smalsumas visgi nugalėjo, todėl perskaičiau.
Veiksmas vyksta 1939-1943 metais Vokietijoje. Mirtis, vaikštanti po pasaulį ir renkanti žmonių sielas, vieną dieną netyčia pamato mergaitę, knygų vagilę Lizelę, kurios gyvenimas ir yra pasakojamas šioje knygoje. Ji gyvena pas globėjus, mokosi skaityti ir kartu su draugu Rudžiu vagia knygas. Tačiau jos gyvenimas, kaip ir daugelio karo metu gyvenusių vaikų (ir ne tik) yra nelengvas…
Nors skaitant knygą, buvo visai įdomu, bet padėjus ją į šalį, jau kitą dieną pasigedau šios knygos sukelto įspūdžio – jo tiesiog neliko. Gal ir įdomi istorija, pasakojimo būdas, tačiau perskaičius knygą liko tik chaotiškas įspūdis “kažko apie karą”. Man pritrūko gilumo. Autorius man pasirodė gan silpnas. Toks jausmas, kad nesvarbu kaip ir kas parašyta – svarbu, kad apie karą. Kažkaip neįtikino ir pasakotoja – Mirtis.



Labai patiko tai, kad pasakojimą atliko Mirtis. Autoriaus pasakojimo stilius lengvas, įtraukiantis ir užburiantis. Pati istorija rutuliojasi įvairiapusiškai. Ji sudomina, prajuokina ir galiausiai sugraudina iki sielos gelmių. Tikrai nesigėdysiu pasakydama, kad išliejau ne vieną ašarą skaitydama istorijos pabaigą, o ją baigusi pasijaučiau lyg įsigijusi naują draugą. Tokia ši knyga. Ji lieka širdyje, palieka sieloje pėdsaką. Žinoma, ką nors gal ir atbaidys tai, kad rašoma apie 


"Knygų vagilė" nėra bloga knyga, istorija gana jautri ir išradingai pateikta. Bet yra kažkoks "bet", kuris neleidžia jos išliaupsinti ir skirti maksimumą balų. Kas yra matęs daugiau nei vieną filmą ar laidą apie karą, tam ši knyga turbūt pasirodys skystoka. Nežinau, kaip vertinčiau, jei būčiau paauglė, o dabar vertinu taip.

Lauren Oliver "Pandemonium"

Neskaičiusiems pirmosios knygos "Delirium" negalima skaityti šio aprašymo.

Ilgai laukiau akimirkos, kada nuspręsiu rašyti būtent šios knygos aprašymą. Kažkas dėl kažkokių priežasčių man trukdė tai padaryti, nors knygą perskaičiau jau senokai... Bet štai, atėjo tas lauktas momentas, kai klausiu savęs "Kodėl gi ne?" Taigi pristatau jau trečiąją Lauren Oliver knygą, aprašytą šiame bloge. Tai ne kas kitas, bet "Delirium" serijos antroji dalis - "Pandemonium".

Lauren Oliver oficialiai patvirtino žinias apie "Delirium" knygų serijos ekranizaciją. Nežinia kada, bet ko gero nuo rudens išvysime naują serialą, su pačiais netikėčiausiai aktorių pasirinkimais. Pagrindiniai aktoriai:
Emma Roberts - Lena. Šiuo pasirinkimu nesu visiškai nusivylusi. Emma ne kartą vaidino nebloguose filmuose, o ir Lenos vaidmeniui neatrodo svetima.

Daren Kagasoff - Aleksas. Šis pasirinkimas mane labiausiai nustebino, nes mano manymu, šis aktorius nė kiek neprimena auksinius plaukus turinčio Alekso. Na, pagyvensim, pamatysim kaip čia bus.

Jeanine Mason  - Hana, geriausia Lenos draugė. Šis pasirinkimas taip pat mane nustebino. "Delirium" knygoje buvo ne kartą pabrėžta, jog Lena nėra gražuolė, atvirkščiai. O jos draugė Hana buvo vaikinų numylėtinė, gražuolė iš prigimties. Kol kas dabar man Lena gražesnė... Tai man atrodo nesąžininga, nes tokių faktų nederėtų keisti. Manau, kad tai ypač paveiks kompleksuotas mergina, kurios pirmą kartą skaitė knygą, kurioje pagrindinė veikėja nėra holivudinė gražuolė, na, o dabar... Nusivylimas.

Gregg sulkin - Džulianas. Šis veikėjas ko gero nėra girdėtas, skaičiusiems tik pirmąją "Delirium" knygą Bet patikėkite, jis itin svarbus antrojoje... Apie aktorių nekalbėsiu, nes nenoriu per daug papasakoti... ;)

Kodėl šį aprašymą pradėjau nuo žinių apie serialą ir veikėjų sąrašo? Būtent dėl Džuliano....

"Pandemonium" prasidėjo vietoje, kurioje pasibaigė "Delirium". Tyruose, miške, kur Lena sugebėjo pabėgti, nors tuo tarpu jos mylimasis Aleksas nesugebėjo... Likusi viena Lena vos nepalūžo. Mylimojo netektis, pabėgimas, visiškai nauja vieta ir kitas ją ėmė bauginti. Tik po kiek laiko mergina sugebėjo pakliūti į gyvenvietę, kur glaudėsi žmonės, kaip ji.... Perbėgeliai...

Gyvenimas Tyruose Lenai neatrodė toks gražus, kaip ji tikėjosi. Perbėgeliams nuolat teko slapstytis, rūpintis maistu, saugumu ir visais kitais reikalais, apie kuriuos Lena net nepagalvojo. Likusi viena, mergina jautėsi kaip niekad vieniša, dažnai gailėdavosi savo poelgio, gydėsi savo sužeistą širdį dėl Alekso žūties.

Labai nemėgstu aprašinėti antrąsias dalis... Turbūt dėl to taip ilgai delsiau aprašyti "Pandemonium". Tiesiog sunku neprasitarti kažko, kas sugadintų jums norą skaityti...  Pasistengsiu išvengti tokių klaidų ir aprašyti kuo subtiliau, neatskleidžiant daugybės faktų.

Lauren Oliver šį kartą pasirinko kitokį rašymo būdą, kuris kiek primena rašytojos Jodi Piccoult. Kaip? Autorė taip pat tyčia "maišė" dabartį su praeitimi, kol galiausiai viskas susijungė ir galėjome skaityti tik tuo metu vykusius įvykius, ne praeitį. Iš pradžių bent jau man buvo ganėtinai sunku įsijausti, suprasti, buvo tikrai painu. Nemažai skyrių reikėjo perskaityti kol galiausiai apsipratau. Nenoriu nieko gąsdinti, nes galbūt čia tik man taip, tad nebijokite ;)

Rodos, "Delirium" knygoje buvo viskas aprašyta: įsimylėjimas, kova ir visa kita, tad ko galima tikėtis "Pandemonium" knygoje? Toks klausimas man buvo iškilęs ne kartą. Tikriausiai ir jums taip. Pandemonium knyga, kitaip nei "Delirium" yra apie kovą dėl išlikimo, revoliucijos. Lena taip pat prisideda prie šios kovos ir užima tikrai svarbią vietą. Kaip ir pridera ;) Merginai tenka grįžti į gyvenimą, kur "meilė" buvo liga. Dėl kokių priežasčių? Patys sužinosite paskaitę. 

Knygoje atsiranda dar viena atsiskyrėlių perbėgelių grupė. Kitaip nei grupuotė, kurios narė yra ir Lena, naujoji grupė dėl revoliucijos kovojo kitais, drastiškesniais būdais ir taip suteršė visų perbėgelių vardą, nors grupuotės visai nebuvo susijusios.

O dabar apie naująjį veikėją Džulianą. Tai vaikinas, kurio tėvas užima itin svarbų postą valdžios įstaigose. Nesuklyskite, Džulianas nėra perbėgelis. Jis kaip tik labai aktyviai pasisako už ligos "meilė" išgydymą. Nors dėl sveikatos būklės tai padaryti jam itin sunku ir pavojinga, vaikinas itin laukia operacijos ir ryžtasi rizikuoti, norėdamas parodyti visiems, kad meilę iš tiesų reikia išgydyti. Likimas pažeria pokštą ir suveda Leną bei Džulianą. Jiems kartu tenka išvengti nemalonumų ir stengtis išgyventi netikėčiausioje situacijoje. Nors jaunuoliai palaikė visiškai priešingas puses, aplinkybės privertė juos stoti išvien ir kovoti... Kodėl ir kaip? Neatskleisiu, teks patiems išsiaiškinti,

"Pandemonium" yra knyga, kurioje išvysite kur kas mažiau romantikos nei pirmojoje knygoje. Kur kas... Antroji dalis yra labiau orientuota į kovą su valdžia, revoliuciją bei su šiomis temomis susijusius dalykus. Autorė nusprendė, jog meilės užteko pirmojoje dalyje, šį kartą ji norėjo kažko rimčiau. Nors pagrindinė kūrinio tema ir yra kova dėl meilės, taip kad nenusivilsite perskaitę.

Drįstu teigti, jog pirmoji knyga man labiau patiko. Ji kiek lengvesnė ir kur kas romantiškesnė nei antroji. Joje lengviau įsijausti į veikėjų kūnus, suprasti ir įsigilinti į patį perversmą. Nors antrosios knygos pabaiga jus tikrai tikrai nustebins. Viliuosi, kad šis autorės posūkis paveiks trečiąją knygą ir ji bus panašesnė į pirmąją. Taip trečioji knyga šiuo metu yra rašoma ir tai ne paslaptis. Belieka laukti jos atsiradimo. ;) Ak, kiek daug laukimo, ar ne? Tikiuosi, kad laikas prabėgs taip greitai, kaip ir laukiant serialo, kuris, tikiuosi, manęs nenuvils.




Skaitytojų nuomonės:(Deja, jų šįkart ne per daugiausiai, nes knyga yra gan nauja, o aš stengiuosi atrinkti pačius nuoširdžiausius ;) )

Esu pritrenkta knygos pabaigos (gerąja prasme). Knyga paliko nepakartojamą įspūdį. Ši net gal labiau patiko negu "Delirium". "Pandemonium" buvo kiek dinamiškesnė, tas lėmė mano neatsitraukimą nuo knygos. Žinios apie serialą - fantastiškos! Tikiuosi viskas išsipildys.... Labai laukiu ir domiuosi, kada bus išleista trečioji dalis? Laukimas tiesiog žudo... :)

Tiesiog suryjau knygą. Žiauriai patiko! Netgi labiau negu pirma. Tokios knygos pabaigos tikrai nesitikėjau. Neįsivaizduoju ką darys Lena. Tikiuosi 3 knyga bus išleista greitai!!!! 3 knyga pavadinimu "Requiem"

O ką apie šią knygą manote jūs?

(Pažymėkite jums tinkančią reakciją ir pakomentuokite)

Gabyx2

Jodi Piccoult "19 minučių"

Jodi Piccoult "19 minučių"

Per devyniolika minučių galima nušienauti veją prie namų, nusidažyti plaukus arba iškepti sklindžių, sulankstyti šeimos skalbinius arba užplombuoti dantį. Per devyniolika minučių galima sustabdyti pasaulį arba tiesiog nušokti nuo jo krašto į bedugnę.

Per devyniolika minučių taip pat galima atkeršyti..

Jodi Piccoult šiame bloge nėra naujiena.  Tai autorė, kurianti knygas aktualiomis temomis. "19 minučių" knyga yra lyginama net su pačiu garsiausiu autorės kūriniu "Mano sesers globėjas". Atsiranda net tokių, kurie dvejoja, kuris kūrinys geresnis.

Sakydama, jog autorė rašo aktualiomis temomis, nemeluoju. Jos knygos tuo ir skiriasi. Vietoj pigių romaniūkščių autorė pasirinko kitą variantą. "19 minučių" knygos tema yra itin aktuali užsienyje, ypač JAV. Reikia tiesiog dėkoti, kad tai nevyksta  Lietuvoje. Nes šis kūrinys apie šaudynes mokykloje ir kaip tai paveikė aplinkinius žmones.

Jodi Piccoult stilių perprato ko gero kiekvienas jos knygų skaitytojas. Vienas tų bruožų - itin platus veikėjų sąrašas. Kiekvienas veikėjas prisideda prie istorijos ir nulemia vienus ar kitus įvykius.

Istorija prasidėjo nuo dienos, kai jaunuolis Piteris įžengė į mokyklą su šautuvu ir nušovė daugiau nei 10 bendramokslių. Knygoje labai puikiai ir jaudinančiai aprašytas šis įvykis. Sunkiausia yra kūrinio pradžia - kyla begalė klausimų, kaip "kodėl?". Autorė išmaniai aprašė visą Piterio gyvenimo istoriją ir tik pamažu radau atsakymus, į pačios užduotus klausimus. Nesvarbu, kad viskas prasidėjo šaudynėmis, svarbiausia, kaip autorė sugebėjo atksleisti visą tiesą, susieti su įvykiais, su dabartimi.

Kiek plačiau paaiškinsiu kūrinio kompoziciją. Jodi Piccoult pasirinko įdomų, bet veiksmingą būdą - ji aprašė šaudynes ir sumaišė dabartį su praeitimi. Kol buvo aprašinėjami įvykiai po šaudynių, autorė vis įterpdavo skyrelius su praeitimi, kur mums išaiškėdavo įvairios tiesos. Taip sakant praeitį supynė su dabartimi. 

Jodi Piccoult vadinama rašytoja suaugusiems, bet jos literatūrą vertina ir paaugliai. Šis kūrinys būtent akcentuoja paauglius, patyčių temą, dėl kurios Piteris ir padarė klaidą.

Šiek tiek apie veikėjus:

Piteris yra vaikinas, kurį ko gero galima vadinti pagrindiniu kūrinio veikėju arba priežastimi kūrinio atsiradimo.  Vaikinas buvo kitoks nei kiti vaikinai: silpnas, nepopuliarus, keistos išvaizdos. Visi šie dalykai privedė populiariuosius paauglius prie patyčių. Kūrinio eigoje sužinosite kaip ir kodėl vaikinas pasiryžo tokiam poelgiui.

Džouzė - mergina, dalyvavusi žudynėse. Per stebuklą išliko gyva, o kodėl taip įvyko, sužinosite patys. Deja Džouzės vaikinas nužudomas, merginai pakrinka psichika, ji negali ir nenori atsigauti, gyventi toliau. Jos sąžinę slegia kaltė. Džouzė aprašoma kaip paauglė, bijanti būti kitokia. Mergina vaikystėje buvo Piterio draugė, bet vėliau jųdviėjų keliai išsiskyrė...

Aleksė - Džouzės mama, teisėja. Jodi Picocult ją aprašo kaip moterį, suprantančią savo klaidas, bet nesugebančią jų ištaisyti, pasikeisti. Aleksė nelaikė savęs gera motina dukrai, vis priekaištaudavo sau, kad neskiria jai daugiau dėmesio nei galėtų. Bet viskas pasikeičia po lemtingo įvykio, kai ji vos nepraranda dukters. Ji nusprendžia kovoti su visais, kad tik jos dukra galėtų ramiai miegoti.

Kūrinyje yra ir kitų, itin svarbių veikėjų, apie kuriuos dabar nutylėsiu, manau, kad patiems bus įdomu juos nagrinėti. 

"19 minučių" autorė Jodi Piccoult parašė su tikslu, atkreipti visuomenės dėmesį į itin aktualią JAV šalies problemą. Šalyje ne kartą vyko tokios žudynės, bet kelio užkirsti tam dar niekas nerado. Lietuvoje mes, mokiniai, turime daugybę paskaitų ir pokalbių apie patyčias ir kokia iš tiesų opi problema tai yra, bet dažniausiai mokiniai tik dar labiau ima šaipytis iš kitų vaikų vietoj to, kad pasikeistų.  Manau, kad Lietuvoje šios paskaitos tiesiog neduoda naudos, nes jas sukūrė JAV gyvenantys mokslininkai, tikėdamiesi užkirsti kelią tokiom patyčioms, kurios aktualios jų šalyje. Mūsų šalis tokios rimtos problemos neturi, bet vistiek mums pristatoma tokia programa. Manau, kad jei mokiniai žinotų, kas vyksta už Atlanto, tokios problemos neliktų, visi suprastų padarę klaidą.

Jodi Piccoult nusprendė parašyti kūrinį šia tema, išvydusi pranešimą per žinias apie susišaudymą mokykloje. Autorei buvo itin sunku aprašyti tokį kūrinį, jai net teko bendrauti su mokiniais ir jų tėvais, kurie susidūrė su tokiais įvykiais. "19 minučių" yra labai jautrus, sukrečiantis ir sutelkiantis kūrinys, kuris, mano manymu, turėtų paveikti ne vieno žmogaus širdį. Ypač to, kuris drįsta šaipytis.

Mano nuomone, šis kūrinys yra vienas geriausių, aprašančių patyčių temą. Dabar lengva rasti tokių knygų, viena iš jų yra taip pat skaityta "Ir vis dėlto šausiu", kuri vis dėlto nesukėlė tiek minčių ir jausmų kaip ši knyga. Manau, kad kiekviena išsilavinęs žmogus, žinantis šią JAV problemą turėtų pamąstyti apie tai ir pagalvoti, ką galėtų padaryti, kad taip neatsitiktų jo vaikui.

Skaitytojų nuomonės:

Puiki knyga. Iš mano 4 skaitytų šios autorės knygų ją lyginčiau su "Mano sesers globėjas". Nepasakyčiau net kuri labiau patiko. Tiesiog perskaičiusi "mano sesers globėją" neprisiverčiau daugiau nei metus į rankas pasiimti jokios kitos knygos, o po šios ("19 minučių") atsirado nenumaldomas noras perskaityti visas J.Picout knygas...
Skaitėsi labai lengvai (kaip, beje, ir visos jos knygos)-įtraukė jau nuo pirmo puslapio. Pagrindiniai personažai labai ryškūs, nesunku su jais susitapatinti...Vis tik, skaitant jaučiasi šioks toks autorės šąliškumas-nesudėtinga atsirinkti "geriečius" ir "blogiečius", kitaip nei "Mano sesers globėjas" knygoje-dalies aukų sunku gailėtis, nors ir poelgis siaubingas. Vis tik autorės sugebėjimas leisti pamatyti, atrodytų, labai aiškius dalykus kitomis akimis-stulbinantis...Matyt, tai ir yra jos sėkmės raktas.

Knyga yra tiesiog nuostabi. Ji sukrečia ir tuo pačiu žavi savo subtilumu, gebėjimu pasiekti tą širdies kertelę ir paskatinti žmones susimąstyti apie tai, kas vyksta. Tiek daug kalbama apie jaunimą kaip apie ateities kartą, bet ar ne visi drauge turėtume kurti tą ateitį? Knyga skaitosi lengvai, bet tai, ką ji palieka po savęs, yra stipru.

Šią knygą daugiau rekomenduočiau jaunajai kartai, psichologiškai giliems žmonės, kurie ne vien mato tik tai, kas randama paviršiuje, ir siūlyčiau perskaityti ypatingai tiems, kurie dar neturi savo vaikų arba kurių vaikai dar visiškai maži. Ši knyga negali nepatikti.

Kaip matau, autorės ir yra toks tikslas, kad kiekvienas pats atsakytų į tikrai sunkius psichologinius klausimus, įsigilinus į situaciją pilnai. Labai patinka, kad rodo realybę, rašo giliai. Kartais net pagaunu save, kad imu stebėtis, kad viskas vyksta lygiai taip pat JAV kaip ir LT, kalbant apie patyčias mokykloje, kur mokytojų lygiai tokia pati situacija - mato, bet nesprendžia problemos.Mano subjektyvus atsakymas, kad viskas vyksta dėl to, kad mokykloje dirba ne tie žmonės, kurie iš tikro turėtų dirbti, t.y. vieta ne bet kam, o tik gerbiantiems savo profesiją ir vertiems pagarbos asmenims.

pati geriausia šios autores knyga. žaviuosi ja dėl to,kad šioje knygoje labai profesionaliai taciau suprantamai viskas pateikta. intriga išlaikyta iki galo. negalėjau atsitraukti, skaičiau tiek dienom tiek naktimis, rytais keldavausi anksčiau kol vaikas dar miega,kad galėčiau paskaityti.nuostabi knyga. labai rekomenduočiau paauglius auginančioms mamoms.

Man dabar 12 metų, ką tik perskaičiau šią knygą. Esu iš tų mergaičių mokykloje kurios yra gana populiaros , ir tikrai ankščiau šaipiausi iš vaikų kurie nepritapo. Ne taip žiauriai kaip rašo šioje knygoje, bet vistiek. Perskaičius šią knygą, aš supratau, kaip bjauriai elgiausi, ir tikrai daugiau taip nesielgsiu. Atsiprašiau vaikų iš kurių šaipiausi... Ir manau kad suaugusieji neturėtų drausti skaityti tokias knygas, kaip tik, tokio amžiaus vaikams tai padaro visiškai kitą požiūrį į patyčias. Siūlau perskaityti šitą knygą.

Vakar baigiau skaityti šia knyga..Žinot, knyga labai emocionaliai parašyta, taip pat įvykusi nelaime atskleidžiama iš kelių skirtingų požiurių, kas yra subtilu...Labai patiko knyga, tikrai rekomenduoju perskaityti tiek paaugliams, tiek ir suaugusiems, nes šioje knygoje taip atskleidžiami tėvų ir vaikų tarpusavio santykiu subtilybes...

nė vieno vaikino, tad aš manau čia pirmasis pasireikšiu. likau sužavėtas knyga. net labai.
kai pradėjau skaityt, matyt nebuvau pasirengęs tokiai painiai (nors ji ir nebuvo labai paini tiesą sakant..) istorijai, tad ties šimtuoju puslapiu sustojau, padėjau knygą. po keliu mėnesių visgi prisiverčiau perskaityt nes labai ją rekomendavo pradinių klasių auklėtoja.
perskaičiau per pora dienų neatsitraukdamas ir likau LABAI SUŽAVĖTAS. atpažinau save knygoje Piterio vietoje.
knyga įkvepianti gyvenimui ir nepasidavimui mokykloje (turiu omeny smurtą ir moralinę žalą).
net pasiilgau mokyklos perskaitęs :)

FANTASTIKA!!! aplodismentai autorei, nes tai geriausia iki šiol mano skaityta knyga! (autores perskaičiau visas 4). siužetas įtemptas, labai nuodugniai išanalizuotas kiekvieno veikėjo charakteris, įpinti platus jų gyvenimu aprašymai nulėmė įvykių tėkmę, ir nors skaitant atrodo, kad pabaiga aiški, vis tik jos sulaukus supranti, kad niekas nebeaišku (autore negaili staigmenų . Pabaigoje suvoki, kad nėra vienos nuomones ir taip kaip žmogų gali nuteisti, taip galima rasti argumentu ji pateisinti. Giliu apmąstymų jums, aš balsuoju už!

Labai gera knyga, verta kiekvieno lito. Perskaičiau ją per parą laiko, niekaip negalėjau atsitraukti. Įsitraukiau į tų veikėjų gyvenimus, į patį įvykį, žmonių išgyvenimus. Ši knyga sužadina labai daug apmąstymų, iškelia klausimų į kuriuos ne visada gali atsakyti vienareikšmiškai. Rekomenduoju tikrai. Skaitykit - nepasigailėsit.

Tai išties vienas geriausių rašytojos romanų, kaip visada "užkabina" nuo pirmo puslapio. Skaitant vėl kyla daug klausimų: kaip aš pasielgčiau, kokia turi būti motinos, tėvo meilė vaikui, kodėl nematom ar nenorim matyti "tiksinčios bombos" šalia savęs ir leidžiam įvykti pačiam blogiausiam dalykui pasaulyje...

Visiems rekomenduoju.

Veronica Roth "Divergentė"

Veronica Roth yra dar visai jauna autorė, išgarsėjusi būtent šiuo kūriniu, kuris pakerėjo ne vieno skaitytojo širdį. Knyga "Divergentė" itin lyginama su "Bado žaidynių" trilogiją. Tą girdėjome ne kartą. Bet rašant kiekvieną istoriją, būni įkvėptas kažkokio kūrinio... Šis aprašymas, kurį jums ir parašiau bus kiek platesnis. Parašysiu ne tik apie knygą, bet ir palyginsiu kūrinį su kitais (pabrėžiu kitais).

Ši knyga yra apie pasaulį, suskirstytą į penkis luomus, tikinčius skirtingais dalykais. Tokiu būdu žmonės, kurie sugalvojo šiuos luomus, nusprendė valdyti pasaulį, norėjo jį padaryti taikų. Kiekvienas žmogus, gimęs viename ar kitame luome, įvairių pagalbų padedamas gali išsirinkti luomą, kuriame jis norėtų gyventi visą savo gyvenimą. Bet deja, išsižadėjęs savo luomo - išsižadi ir savo šeimos. Nuolankiųjų luome gyveno žmonės, kurie stengėsi neišsiskirti iš minios, rūpinosi kitais, visiems padėjo. Jie buvo geraširdžiai, kurių niekas atrodo nebijotų, bet už Nuolankiųjų veidų slepiasi šis tas daugiau... Tai galima spręsti iš Beatričės, pagrindinės kūrinio veikėjos ir Nuolankiųjų atstovės... O gal...? O gal Divergentų?

Beatričė ir jos brolis Kalebas - tėvus mylintys ir gerbiantys vaikai. Jiedu gerai sutaria, mėgsta išsipasakoti, pasitiki vienas kitu. Deja, dieną, kai jie turėjo pasirinkti luomus, abu jaunuoliai suvokia, kad ne viskas buvo išpasakota... Beatričė pasirenka kitą luomą. Bebaimių.

Knygos veiksmas ir prasideda nuo tos akimirkos, kai Beatričė tampa Bebaime. Mergina nuvežama tiesiai į bebaimių būstinę, kur turėjo prasidėti treniruotės, paruošiančius jaunuolius į kiekvieną luomą. Mergina ne tik turėjo įveikti savo baimes, trūkumus. Ji turėjo kautis dėl išlikimo, nors išsiskyrė savo fizišku silpnumu, smulkiu kūnu. Bet mergina nė nesiruošė pasiduoti. Ji kovojo. Kaip? Sužinosite perskaitę knygą...

Bebaimių būstinėje Beatričė nesijaučia vieniša, palikusi tėvus ir brolį. Anaiptol. Ji susiranda draugų, vėl pasijaučia mylima ir reikalinga. Knygoje išvysite begalę draugiškų ir nelabai žmonių, kaip Kristina, Suzana, Vilas, Alas, Erikas, Ketvertas, Piteris ir kiti. Kiekvienas iš šių žmonių, taip pat ir kiti, kurių neįvardijau, labai svarbūs šiame kūrinyje.

Mano nuomonė:
Divergentė yra gražus kūrinys. Niekada nevartoju žodžio "gražus", nes jis nieko nepasako, bet šį kartą kitokio ir nerandu. Tai kūrinys apie draugystę, pagarbą, ryžtą, drąsą, laisvę ir dar daugelį kitų dalykų. "Divergentė" man patiko. Man patinka tokie kūriniai, kuriuose itin pabrėžtos vertybės, kurios turėtų būti svarbios mums visiems. Tai jautrus, šiltas, drastiškas, bet daug ką žadantis kūrinys, kurį rekomenduoju visiems žmonėms, pastebėjusiems, kad mano skonis sutampa su jūsų!

Skaitytojų nuomonės:
Knyga gana įdomi, iš ties labai lengvai skaitoma. Gal netgi per lengvai, tačiau yra ir keletas įdomesnių minčių, apie kurias būtų galima susimąstyti. Kažkiek primena „Bado žaidynes“, bet, mano nuomone, tikrai joms neprilygsta. Ir vis dėlto, negalėčiau šios knygos vertinti blogai, nors kažko lyg ir pritrūko... veikėjus lengva pamėgti, jie nėra per daug nusaldinti, kita vertus, kai kuriems žuvus jokia nuostaba ar gailestis nekilo, tarsi to ir būtų buvę galima tikėtis.

Na, toms, kurioms patinka jaunimo literatūra, manau patiks ir „Divergentė“. Ir dar, manau, kad filmas turėtų išeiti iš ties neblogas, laukiu... ;)

Man patiko, kad autorė labai gražiai supina nuotykius ir meilę, ne pasakoja tiesmukai, o jausmus ir sprendimų motyvus atskleidžia per veikėjų poelgius. Tai knyga, pilna ne tik nuotykių, bet ir temų apmąstymams. Ne tik pagrindiniai, bet ir kiti veikėjai turi ryškius charakterius (tai ir Tričės mama, tėtis, Erikas, Ketverto tėtis), o ir tą pačią situaciją dėl savo požiūrio ir charakterio visi vertina skirtingai. Knyga daugiasluoksnė, nors rodos, kad pasakojama Tričės istorija.

Taigi o dabar šiek tiek lyginimų...(Neskaičiusiems knygos nepatartina)

Panašumai į kitas knygas:

1. Galimybė pasirinkti luomą man priminė "Hario Poterio" pirmąją knygą, kur moksleiviai taip pat galėjo pasirinkti "luomą". (nežinau kaip pavadinti ;) )

2. "Divergentėje" treniruojant Bebaimius buvo rašomi pažymiai, kurie daug ką lėmė. Visai kaip "Bado žaidynėse", ar ne?

3.Tai pasakojimas apie pasaulį, kuriame vyrauja skirtingi luomai kaip ir "Bado žaidynėse" skirtingos apygardos.

4. Tričės draugo Alo mirtis primena Katnis draugės Ru mirtį.

5. Kaip ir "Delirium" bei "Bado žaidynės" taip ir ši knyga prasideda diena, kai kažkas svarbaus, lemiančio ateitį, nutinka. 

6. "Divergentė" primena "Delirium", nes abiejuose kūriniuose nėra itin griežtų valdžios apribojimų.

7. Taip pat kūrinys panašus į "Delirium", nes pasirinkus luomą, kaip ir po atliktos operacijos, tavo gyvenimas pasikeičia visapusiškai.

8. Beatričė savo tvirtumu ir sumaniu mąstymu primena Katnis Everdin.

9. Kaip ir knygoje "Sielonešė" "Divergentės" veiksmas vyksta požemiuose.

10.Taip pat knyga panaši į "Sielonešę", nes peržengus slenkstį/skardį esantį požemyje - iš jo nebeištrūksi...

Esminiai skirtumai:

Divergentė tikrai nėra kūrinys, kuris be proto panašus į kitus tokio pobūdžio. Tai labai savitas, labai jausmingas kūrinys, pabrėžiantis visai kitas vertybes.  "Divergentė" kitaip nei "Bado žaidynės" yra apie pasaulį, kuriame valdžia nėra jau tokia stipri ir sureikšminta. Aprašomoje knygoje nėra tokio žmogaus, kaip prezidentas Snou. Yra viena moteris, bet ji tikrai nėra tokia reikšmiga kaip Snou. Labai patiko kūrinio pabaiga, kuri tikrai nepriminė kitų. Ypač dalis, susijusi su meile ;))) Taip pat pagrindinė veikėja Beatričė yra ne tokia jau stipri kaip Katnis. Tiesą sakant, manau, kad jeigu joms tektų kovoti Bebaimių dvikovoje, Katnis netrukus nugalėtų Tričę, kuri pasižymi kitomis savybėmis. Skirtumų atrasti galima daug, bet tiesiog neverta ieškoti nei jų, nei dar kažkokių panašumų, nes neįmanoma parašyti kūrinio, kuris nė kiek neprimintų kitų. Tiesiog verta įvertinti kiekvieno autoriaus darbą ir gerbti jį už jo nuopelnus, nes parašyti knygą ir ją išleisti humanitarams reiškia tą patį, kaip tiksliukams laimėti Nobelio premiją. ;)