2014 m. gegužės 30 d., penktadienis

Patricia McCormick "Niekada Nesuklupk"

Ar kada nors pagalvojote apie gyvenimą be šeimos? Ar esate girdėję skylančios kaukolės garsą? Ar įsivaizduojate, kad kada nors gali nutikti taip, kad norėsite suvalgyti žmogaus kepenis? Būtent knyga "Niekada nesuklupk" ir aprašo šiuos, bei dar daugiau baisesnių dalykų, kurie nutiko vienuolikmečiui iš Kambodžos. Tai pasakojimas su tikra istorija.

Kūrinys pasakoja apie XXa. laikus, kai Kambodžoje prasidėjo karas ir žmonės buvo išsiųsti į darbo stovyklas. Berniukas, vardu Arnas, buvo atskirtas nuo savo šeimos ir privalėjo išlikti gyvas, nes taip pažadėjo savo tetai, kuri jį globojo. Paskutiniai iš jos lūpų išgirsti žodžiai įkvėpė jį nepasiduoti ir stengtis išlikti gyvam iš visų jėgų.

Patekęs į darbo stovyklą, berniukas nei neįsivaizdavo, kad kada nors gali būti taip baisu. Berniukams buvo privalu dirbti visą dieną, nuo ryto iki vakaro. Jiems buvo skiriamos itin mažos ryžių dozės, kurios privertė kankintis iš bado ne vieną jauną vaiką, nemažai jų dėl šios priežasties mirė. Aprašant šias darbo stovyklas, buvo akcentuojamos ne jos. Buvo aprašomas milžiniškas mirčių kiekis. Pasakotojas ir pagrindinis veikėjas pasakojo savo istoriją ir atskleidė, kad berniukai tiesiog eidami dirbti griūdavo vietoje, todėl jis vis kartojo sau žodžius "Niekada nenugriūk". Šiais žodžiais ir pavadintas šis kūrinys "Never fall down", kuris, dėl neaiškių priežasčių, Lietuvoje buvo pavadintas pavadinimu "Niekada nesuklupk".

Tokio tipo kūriniai, kuriuose vaizduojami realaus gyvenimo įvykiai, dažniausiai nesibaigia laimingai. Autoriai pripažįsta, kad ne visuomet dera sukurti laimingą pabaigą, norint pabrėžti visai kitus dalykus, šiuo atveju darbo stovyklas. Bet nenuvilsiu jūsų ir atskleisiu, kad šį kūrinį galite skaityti su viltimi, kad viskas bus gerai.

Knygos eigoje jūs pasinersite į skausmingas Arno gyvenimo akimirkas darbo stovykloje, stebėsite, kaip berniukas deramai užsitarnavo vietą orkestre ir taip pagerino ir pailgino savo gyvenimą. Nustebsite, kai Arnas taps vienu iš priešininkų karių ir jiems padės mainais už gyvybę ir gerą vardą... Be to, galėsite nuosekliai ištirti šią besivystančią asmenybę, kurią itin paveikė visi, jį ištikę įvykiai. Tai pabrėžti yra labai svarbu, nes tokie įvykiai sugadina žmones ir laisvai galime vadinti Arną atstovu iš sugadintos kartos su jau pažeista psichika. Taip kalbu ir dėl to, kad knygos eigoje Arnas gaus galimybę grįžti į ankstesnįjį, normalų gyvenimą, į kurį integruotis jam bus labai sunku. Berniukas vistiek nesijaus saugus, jausis pažeidžiamas ir sapnuos ne vieną košmarą, susijusį su jo praeitimi. Šiame aprašyme aš gan nemažai atskleidžiu detalių apie patį siužetą, bet taip yra dėl to, kad tai nėra taip svarbu, kaip faktas, kad jūs galite susipažinti su kitos kultūros istorija, su tikro žmogaus tragiška istorija.

Kūrinio pabaiga pasirodys tikriausiai kaip pats didžiausias šviesos pliūpsnis šioje istorijoje. Arnas taps vienu iš išrinktųjų... O tai reiškia, kad jis turės didžiulę galimybę išgelbėti tūkstančius savo tautiečių... Su šiais žodžiais ir baigsiu pasakoti apie siužetą ir jau patys atskleisite, kaip gi berniukui pavyks tai padaryti.

Visa istorija, kaip ir minėjau, yra aprašyta iš pačio Arno pusės. Iš pradžių mane trikdė kūrinyje pasitaikiusios klaidos, ėmiau kaltinti ir vertėją dėl jų, bet galiausiai, paskaičiusi autorės žodžius pabaigoje, supratau, kad toks buvo jos tikslas - neiškraipyti Arno pasakojamosios kalbos.

Pagrindinis veikėjas man neatrodė lyg vienuolikos metų berniukas, bet kaip paauglys penkiolikmetis. Na taip, dera pripažinti, kad ne vienoje vietoje buvo galima atkreipti dėmesį į naivias Arno mintis, bet viskas yra pateisinama dėl jo amžiaus. Man asmeniškai šis veikėjas pasirodė kaip labai drąsus, ryžtingas berniukas, kuris nebijojo net pačių kareivių, nebijojo laužyti taisyklių ir siekė svarbiausios užsibrėžto tikslo - išlikti gyvamn.

Lyginant šį romaną su kitais, turime tikrai ne vieną puikų pavyzdį ir Lietuvių literatūroje. Būtent mūsų tautiečiai žino, ką reiškia tokios stovyklos ir kaip jos sugadina žmogų. Lietuvoje šia tema garsėja kūriniai "Dievų miškas", bei kiek labiau jaunimui pritaikytas "Tarp pilkų debesų", kuris aprašytas ir šiame bloge. Manau, kad labai gerai, kad leidykla išleido ir kūrinį "Niekada nesuklupk", nes ta pati literatūra, susijusi su tom pačiom jaunimo problemom, jau turbūt įkyrėjo ne vienam, o šis kūrinys - tai kažkas kitokio.

Labai rekomenduoju šį kūrinį visiems, išsiilgusiems rimtų, bet ir jausmingų istorinių romanų, kurie paliečia žmonių širdis ir priverčia labiau vertinti tai, ką turime. Labai stiprus ir rimtas kūrinys, kuris įstrigs tikrai ne vieno jūsų širdyje.



Skaitytojų nuomonės:

Labai gera knyga. Man tai labai panašu į Sibirą kai buvo kankinami žmonės. Tik čia veiksmas vyko Kambodžoje. Ir visas pasakojimas yra berniuko, kuriam buvo tik 10 metų kai raudonieji kmerai užpuolė jų šalį. 4 metus teko išgyventi žudymus, badą,skurdą. Giliai man įstrigo šis paskojimas.


„Niekada nesuklupk“ – tai tikra istorija paremtas romanas, kurio autorė amerikiečių rašytoja ir žurnalistė Patricia McCormick. Šis pasakojimas apie Arno Chorno Pondo gyvenimą nuo tada, kai į jo gimtąjį miestą Kambodžoj atvyksta raudonieji khmerai. Tai vaiko prisiminimai apie mirtį, karą, kančias, ligas, išskirtas šeimas, pastangas išgyventi, pasirūpinti kitais ir netgi muziką. Vaizdai nepagražinti, būtent tokie, kokie išliko Arno atmintyje po visų išgyventų baisybių.
Knygos kalba savita, iškart tampa akivaizdu, kad pasakoja vaikas. Pasak autorės, ji negalėjo įsprausti teksto į gramatikos ar sintaksės taisykles, nes taip istorija praranda savo (Arno) šviesą. Ir nors nežinau šios istorijos kito varianto, manau, toks sprendimas tinkamas. Kalba paprasta, aiški, neapsunkinta įmantriais žodžiais ar sąvokomis, kuriu vaikas ir nežinotu. Ir nors pradžioje tai skaitosi keistai, netgi primena vertėjo klaidas, labai greit supranti – tai dalis pasakojimo, kuria reikia priimti.
Be kalbos stiliaus, šiame kūrinyje nelabai yra ką dar vertinti. Visgi, tai tikras pasakojimas, išgyvenimai, kurie sukrečia ir verčia susimąstyti iki skausmo. Žinoma, visada galima prikibti prie smulkmenų, kurios priklauso nuo autorės, o ne asmens, kurio istorija pasakojama. Tačiau perskaičius šią knygą, kam prireikė vos kelių valandų, norėjosi sužinoti daugiau. Mat pabaigoje surašyta labai trumpai ir glaustai kas nutiko žmonėms, dalyvavusiems Arno gyvenime, bet norėtųsi sužinoti kas tuo metu dėjosi ir jų galvoje, ką jie prisimena, kaip jaučiasi. Bet „Niekada nesuklupk“ yra Arno istorija, todėl nuo pirmų iki paskutinių puslapių gyvename su juo: stebime mirtis, netenkame šeimos, peržengiam visas ribas, kad išgyventume, atgailaujame ir gūžiamės iš baimės. Tai ne kūrinys vien parodyti pasauliui kaip Arnas padėjo Kambodžai po visų tų išgyvenimų, ką jis tikrai vis dar stengiasi padaryti. Kaip pats jis sakė padėkoje knygos pabaigoje: tai pagerbimas visoms raudonųjų khmerų aukoms, kurių dauguma tebuvo dar vaikai. Jie visi išliko gyvi Arno širdyje, o dabar ir šios knygos puslapiuose.

Gal ir šokiravo iš pradžių klaidos, bet kai pagavau kelių besikartojančių klaidų sistemą (pav ., vienaskaitą vietoj daugiskaitos) , greitai perkandau stilių, juolab autorė pabaigos žodyje buvo apie klaidas perspėjusi ir net perlais pavadinusi. Kaip niekas kitas autorė perteikė raudonųjų chmerų terorą. Perskaitysi 5 dokumentines knygas apie tą laikotarpį Kambodžoje ir susipainiosi tarp faktų, o čia esmių esmė gyslomis su krauju liks vaikščioti.

2 komentarai:

Miglė rašė...

Apie šią knygą sužinojau iš šio blog'o. Knygos aprašymas mane sudomino, taigi ilgai nelaukus skubėjau į biblioteką. Prieš 15min aš ją pabaigiau skaityti. Ši knyga tokia nerealiai įdomi, tokia pamokanti, tačiau ir žiauri. Siūlyčiau perskaityti visiems.
P.S. Dėkoju, tau Gabija, kad skleidi mums žinias apie knygų pasaulį.:)

Gabyx2 (www.skaitomknygas.blogspot.com) rašė...

:>