Pasak autoriaus, idėja parašyti tokio stiliaus kūrinį užklupo jį, kai jis išgirdo dainą "Sister Wolf", kol tuo metu plovė indus. Jam pasidarė gaila, kad vilkai visuomet būna pristatomi iš blogosios pusės, kaip pavyzdžiui piktasis vilkas iš Raudonkepuraitės ar vilkas iš Trijų paršiukų pasakų. Autorius teigia, kad paieškų metu nerado nei vieno atsitikimo, kurio metu vilkas būtų mirtinai užpuolęs žmogų. Dėl šių priežasčių autorius nusprendė parašyti tikrai neilgą, bet veiksmo kupiną romaną, kuriame vilkus parodė iš gerosios jų pusės."Vilko kauksmas" istorija prasidėjo tada, kai berniukas Benas netyčia sutiko medžiotoją ir prasitarė jam, kad aplink jo namus klaidžioja vilkai, nors visiems buvo žinoma, kad Anglijoje vilkai buvo išnykę. Medžiotojas nusprendė pasidomėti šiais faktais ir įrodė sau, kad berniukas nemelavo - vilkų Anglijoje dar buvo likę ir jis nusprendė juos sumedžioti bei tokiu būdu tapti garsiu už tai, kad sumedžiojo paskutiniuosius Anglijos vilkus. Kaip sakoma, dėl garbės, nes pasak medžiotojo, jis taptų gerai žinomu, jei jo planai pavyktų.
Taigi, prasidėjo ne vienerius metus trukusi medžioklė, kurios metu skaitytojai buvo supažindinti artimiau su pagrindiniais vilkais: Vylius, Sidabraplaukė ir dar kiti vilkai, kurie, deja, greitai buvo sumedžioti. Istorija nebūtų tokia įtraukianti ir graudinanti, jeigu ne faktas, kad medžioklės metu vilkė Sidabraplaukė susilaukė trijų vilkiukų, iš kurių tik vienas išgyveno. Netrukus Sidabraplaukė turėjo išsiskirti su Vyliu, nes buvo sužeista. Ji su mažuoju vilkiuku atsidūrė namuose, kuriuose gyveno Benas, berniukas, prasitaręs medžiotojui aplink vilkų egzistavimą.
Benas su tėvais itin rūpinosi vilke su vilkiuku, kartu jie net davė vilkiukui Pilkiuko vardą, maitino jį ir globojo, bet viskas susiklostė taip, kad vilkams teko sprukti iš prieglobsčio ir pasitikti pavojų kupiną likimą. Taip istorija ir tęsėsi, deja, ji nebuvo labai laiminga ir manau, kad įmanoma nuspėti, kuo viskas baigsis.
Buvo įdomu stebėti veiksmą iš vilkų pusės. Ne, jie tikrai nekalbėjo tarpusavyje, net neturėjo minčių, bet turėjo jausmus, kuriuos autorius puikiai atskleidė. Supažindinama atskleisiu, kad pavyzdžiui Pilkiukas kurį laiką gyveno tarp kitų šuniukų ir jautė, kad kažkas negerai, kad jis skiriasi nuo jų, nepritampa. Vėliau jis ėmė lyginti ir kitus faktorius, kaip kad jo garbė ir išdidumas, lyginant su kitais šunimis, kurių jie neturėjo. Ir visa tai buvo dėl to, kad Pilkiukas nebuvo šuo. Jis buvo vilkas.
Melvin Burgess labai puikiai savo skaitytojus supažindino su vilkų gyvenimu. Sužinosite daugybę įvairiausių faktų ir suprasite, kad vilkai yra geresni nei dauguma žmonių.. Vienas iš įstrigusių faktų yra tai, kad vilkai buvo pratę medžioti laukinius gyvūnus, nes nenorėjo artintis prie žmonių ir jų vengė.
Manau, kad jeigu kalbėsiu medžioklės tema, nenuklysiu į šalį. Mano nuomone, medžiotojai yra reikalingi. Nekalbu apie nelegalią medžioklę. Medžiotojai turi daugybę taisyklių, kurių privalo laikytis. Jie negali medžioti kada nori, ką nori ir kur nori. Tam tikriem gyvūnam yra tam tikri laiko tarpai, kurių metu juos galima medžioti. Laikantis šių taisyklių medžiotojai atlieka visuomenei naudingą darbą, nes tuo pačiu sumažina ne tik plintančių ligų skaičių, bet ir avarijų, kurias sukelia būtent gyvūnai, skaičių. Taip, kad jeigu iki šiol teisėte medžiotojus - kviečiu labiau apie juos pasidomėti.
Šis medžiotojas, aprašytas šioje knygoje, yra nepateisinamas ir tokiems tiesiog negalima duoti leidimo medžioti. Jis medžiojo vilkus vien tik dėl garbės ir orumo. Nepaisė nei taisyklių, nei kitų žmonių patarimų ar drausminimų. Tai buvo lyg liga, kuri kainavo vilkų gyvybes. Viso kūrinio metu jaučiau šiam veikėjui didžiulę neapykantą ir jo elgesys buvo tiesiog nepateisinamas.
Šį kūrinį rekomenduočiau gamtos mylėtojams. Jums tikrai patiks. Taip pat ir tiems, kuriems patiko tokios knygos, kaip "Nematoma mėnulio pusė", kuri taip pat aprašyta šiame bloge. Gal panašumų ir nedaug, bet meilė gamtai yra vienijantis faktorius abiems knygoms. Kaip ir sakiau, ši knyga yra skirta jaunesniems, bet tikrai šešiolikmečiai nesijaus sugaišę laiko tokiam kūriniui, kurį sudaro vos 160 puslapių.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą