2014 m. lapkričio 14 d., penktadienis

Patricia McCormick "Pjūvis"

Prisipažinsiu, dievinu knygas, kuriose galima rasti autoriaus pasakojimų apie tai, kaip jis rašė knygą, kas jį įkvėpė. Taip sakant, mane žavi laiškai skaitytojams. Patrick McCormick yra autorė, kuri kiekvienoje knygoje nepamiršta aprašyti kūrimo proceso, kuris leidžia suprasti tam tikrus jos priimtus sprendimus, vienaip ar kitaip paveikiančius istorijas.

Pasakodama, kaip parašė kūrinį "Pjūvis", autorė atskleidžia, kad mintis apie pjaustymąsi ilgai kirbėjo jos mintyse, nors ji pati niekada to nedarė. Apsilankiusi institucioje, kurioje kovojama su tokiomis paauglių problemomis, autorė išklausė merginų pasakojimų ir sukūrė vieną kūrinį, kurį centro merginos įvertino labai palankiai ir kiekviena rado ką nors bendro tarp savo problemų ir knygos istorijos. Taip sakoma, "Pjūvis" nėra istorija apie vieną problematišką merginą, bet apie visas.

"Pjūvis" yra antroji autorės knyga, kurią skaičiau. Pirmoji "Niekada nesuklupk" palietė mane iki sielos gelmių ir nekantravau paskaityti daugiau autorės kūrybos. Lietuvoje yra išleista ir dar viena autorės knyga "Parduota". Visos trys knygos yra labai skirtingų tematikų, kurios, rodos, nesusijusios tarpusavyje. Bet vienas bendras dalykas aiškus - kiekviena autorės knyga yra parašyta aktualiomis, rimtomis temomis.

Pirmiausia norėčiau pradėti nuo kūrinio kompozicijos, kuri labai priminė Laurie Halse Anderson "Žiemos mergaitės". Nežinau, pamenate, ar ne, bet Laurie Halse Anderson knygoje pagrindinė veikėja turėjo rimtų mitybos sutrikimų, bet siužetas prasidėjo ne nuo to, kaip išsivystė liga pagrindinei veikėjai, bet apie tai, kaip ji įsitvirtino jos organizme ir žalojo ją ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Šį kartą knygoje "Pjūvis" situacija panaši, nes pagrindinė veikėja buvo pjaustymąsi pripažįstanti paauglė, kuri pasakojo apie savo gyvenimą pagalbos problematiškoms merginoms centre.  to, kūrinį galima vadinti be pabaigos... Tik šio teiginio negaliu argumentuoti, jums patiems reikės išsiaiškinti, kodėl taip yra...

Pasakojant Kali istoriją, svarbu atsižvelgti į tai, kodėl mergina pradėjo žaloti save. Tiesą sakant, priežastys man pasirodė absurdiškos ir nevertos tokio dėmesio, bet tikriausiai galima daryti prielaidą, kad kartais net ir bereikšmės problemos gali privesti prie baisiausių veiksmų. Kali pasakojo, kad viskas prasidėjo nuo jos šeimos tarpusavio santykių ir brolio ligos - astmos.

Kali gyveno psichikos pagalbos centre "Pajūrio pušyne", nors jame gyvenančios merginos mieliau rinkosi pavadinimą "Nupušimas". Autorė labai puikiai atskleidė kasdienį šių merginų gyvenimą. Įdomu paminėti yra tai, kad ten gyveno ne tik tos, kurios žalojo save pjaustymais, bet ir turinčios įvairių kitų sutrikimų: mitybos sutrikimų, psichologinių ir kitų. Visos merginos, gyvenančios centre, buvo labai paslaugios viena kitai ir pasiryžusios padėti.

Kali buvo labai sunku prisitaikyti prie rutiniškos veiklos, iš pradžių ji net nesistengė kažką keisti tam, kad pasveiktų. Savo pasipriešinimą normoms ji parodė nekalbėjimu. O tai tikriausiai turėtų priminti knygą "Kalbėk", kurią taip pat parašė minėtoji Laurie Halse Anderson. Apskritai kalbant apie šias dvi autores, nesunku pastebėti, kad jos linkusios rašyti gyvenimiškai svarbiomis ir aktualiomis temomis. Knygoje "Kalbėk" pagrindinė problema yra merginos tylėjimas. Ji patyrė daug žalos, bet nesiruošė niekam apie tai pranešti ir stengėsi su tuo susigyventi, nors jai sekėsi nekaip... Kali, "Pjūvio" veikėja, tiesiogine to žodžio prasme nekalbėjo net su šeimos nariais. Tai buvo didžiausia jos reakcija į visą sistemą, bet mergina sugebėjo perlipti per šį barjerą ir pasiekti tai, ko troško.

Man labai patiko knygos epizodas, kuriame Kali, netyčia atradusi detalę metalo, nusprendė ir toliau save žaloti. Vos tik įsipjovė, ji pajuto skausmą, nors iki tol visą laiką jusdavo palaimą ir palengvėjimą - dėl to ji ir norėjo toliau tęsti šį savęs žalojimą, kuris buvo tapęs kaip narkotiku. Tąkart pajutusi skausmą ji suvokė, kad iki tol rinkosi tik blogus sprendimus ir nusprendė pakeisti situaciją.

Knygoje labai įdomiai pateikiami Kali ir psichologės individualūs pokalbiai. Būtent šie apizodai rašomi pirmuoju asmeniu, bet tose vietose į psichologę kreipiamasi Tu. Kad geriau suprastumėte mano mintį, pridedu pavyzdinį sakinį: "Tu sėdi savo krėsle pasidėjusi tuščią popieriaus lapą.". Tikiuosi nesuklysiu, teigdama, jog pirmą kartą susiduriu su tokiu rašymo stiliumi, kuris mane itin suintrigavo ir sudomino. Šios išskirtos akimirkos su psichologe bus kone svarbiausios visame kūrinyje, nes būtent jų metu daugiausiai susipažinsite su veikėjos asmenybe.

Vienintelis romano trūkumas - jo trumpumas. Galbūt tiems, kurie mėgsta trumpus skaitinius, patiks, bet man norėjosi daugiau, kad viskas būtų kur kas labiau išplėtota. Dabar, rodos, vos spėjau įsijausti į istoriją, o ji jau baigėsi. Taip, kad garantuoju, kad greitai perskaitysite šią knygą, kurią šiandien ir rekomenduoju ne tik dėl savo tematikos, bet ir dėl išskirtinio rašymo stiliaus.


Pabaigai pridedu šiame aprašyme minėtų kitų knygų aprašymų nuorodas:

Patrick McCormick Niekada nesuklupk
Laurie Halse Anderson Kalbėk
Laurie Halse Anderson Žiemos mergaitės



Skaitytojų nuomonės:

Išties rimta ir opi tema atskleidžiama lengvai, netgi ganėtinai paprastai, tačiau tikrai ne blogąja prasme. Tai nesudėtingas kūrinys, kuris išties priverčia susimąstyti. Tiesa, norėjosi, kad būtu kiek labiau atskleisti jausmai, tačiau galbūt toks pagrindinės veikėjos būdas. Be to, susidariau įspūdį, kad knygos esmė tai ir yra, tas kelias į save, supratimas ką ir kodėl jauti. Dėl to kūrinys galėjo būti ilgesnis, labiau išplėtotas, bet ir taip patiko gerą įspūdį. Visgi, nepavadinčiau jo įkvepiančiu ar pamokančiu, bet, manau, to knygai ir nereikia. Svarbiausia, kad priverstu susimąstyti, o išvadas geriausia pasidaryti pačiam :)

Įdomi knyga, bet man joje trūko šiek tiek daugiau jausmingumo.Nors lengvai persiskaitė aš norėjau šiek tiek platesnės istorijos, daugiau atsakymų. Bet buvo puikus kūrinys, kuris supažindino su žmonėmis, kurie savo skausmu dorojasi žalodami save.


Tiesą sakant, paėmusi šią knygą nesitikėjau iš jos kažko nuostabaus ir nepaprasto. Bet ji tikrai pranoko mano lūkesčius :D Mano nuomone, šioje knygoje puikiai atskleidžiamos tam tikros vertybės ir žinoma bendravimo bei psichikos sutrikimai. Niekada nepažinojau žmogaus kuris pjaustėsi ar turėjo kitokių čia aprašomų problemų ir jos man atrodė labai tolimos. Tačiau perskaičius šią knygą supratau, kad visa tai yra arti ir niekada negali žinoti kas iš tavo artimųjų, pažįstamų ar draugų gali skendėti visiškoje neviltyje ir griebtis tokių drastiškų priemonių jai "malšinti".






1 komentaras:

Gotto rašė...

Pritariu, kad galėjo būti labiau išplėtota visa istorija, bet ir be to knyga labai suintrigavo. :)