2016 m. birželio 25 d., šeštadienis

Julie Murphy "Dumplin"

Romane "Dumplin" pasakojama paauglės Willowdean istorija. Mergina, kovojanti ne su apvaliomis savo formomis, bet su aplinkinių spaudimu, nusprendžia sugriauti stereotipus ir užsiregistruoti į savo mamos organizuojamą grožio konkursą bei tokiu būdu ne tik garantuoti širdies smūgį savo mamai, buvusiai grožio karalienei, bet ir visoms bendraamžėms, besilaikančioms standartiško požiūrio apie grožį. Šis konkursas buvo itin neapgalvotai priimtas veikėjos sprendimas, kuris galiausiai kainavo jai draugystės žlugimą, bet tuo pačiu ir pirmąją meilę, dėl kurios mergina ėjo iš proto. "Dumplin" puikiai atskleidžiamas išėjimas iš komforto zonos - ilgos dvejonės, amžinybę trunkantys savo kūno formų niekinimas, bet galiausiai pagyrimų ir plojimų vertas perlipimas per vidinį graužiką, neleidžiantį tikrajai Willowdean asmenybei ištrūkti į tikrąjį ir malonumų kupiną gyvenimą.

Kadangi esu itin įsitraukusi į reklamos pasaulį, knygos įvaizdis yra neatsiejama pirmo įspūdžio dalis, apie kurią galvoju taip pat ilgai kaip ir apie pačią istoriją. Ką galiu pasakyti - "Dumplin" knygos įvaizdis yra vienas geriausiai ir sumaniausiai apgalvotų per visus šiuos metus, kol rašau šį blogą. Pradedant komentuoti pavadinimą, galiu pripažinti, jog ilgai svarsčiau, kodėl autorė pasirinko būtent tokį, bet ne kartą tiesa paaiškinama istorijoje - pagrindinė veikėja Willowdean turėjo pravardę "Dumplin", kurią jai skyrė ne kas kitas, bet jos mama. Pats žodis "Dumplin" į lietuvių kalbą verčiamas kaip "Kukulis" todėl tikriausiai kyla ne vienas klausimas, kokiu tikslu mama savo dukrą galėtų pavadinti kukuliu? Apie tai šiek tiek vėliau - grįžkime prie bendro knygos įvaizdžio ir ypač viršelio. Ne kartą 2015 metais, skaitydama įvairias recenzijas ir straipsnius apie knygų viršelius pastebėjau, jog būtent ši knyga karaliavo tarp geriausiai įsimenamų knygų viršelių. Visiškai sutikčiau su tokia nuomone, nes modernus minimalistinis dizainas su paauglystės bruožais yra viskas, ko reikia skaitančiam jaunimui. Ironiška merginos viršelyje poza, apvalaina figūra, raudona suknelė išduoda pagrindines knygos paslaptis, o vėliau išaiškėja, kad viršelio mergina ir yra pati Willowdean. Dar vienas man asmeniškai labai svarbus ir paminėti vertas dalykas - knygos antraštė. Ne visi kūriniai turi skiriamąją antraštę, bet ši apžvalga yra skirta tik šiam romanui, todėl visa šlovė tebūnie atitenka tik jam. "Go big or go home" - visiems puikiai pažįstama frazė, kuri puikiai nusako šio romano esmę ir tik dar labiau sustiprina pirmąjį įspūdį apie knygą ir jos įvaizdį. Jeigu jau knygos įvaizdis sugeba sukelti tokius jausmus, tai patys pagalvokite - kokias aukštumas tuomet pasiekia pats siužetas?

Dar vienas skiriamasis romano bruožas - įžymybės įkomponavimas į siužetą. Tai nėra labai dažnas reiškinys ir bandydama analizuoti to priežastis galiu padaryti tik vieną išvada - rašytojai savo romanams siekia išliekamosios vertės, todėl siužetą pritaiko neutraliam laikotarpiui, kad knygą galėtume skaityti ir po keliolikos ar net keliasdešimt metų. Dolly Parton ir yra toji kūrinio žvaigždė. Esu tikra, kad nemaža dalis jūsų net nežino, kas yra garsioji Dolly Parton, todėl pats laikas pasinaudoti išmaniosiomis technologijomis ir pasidomėti - esu tikra, kad pirma pamatyta nuotrauka sugrąžins jūsų atmintį. Dolly Parton buvo ypatinga šio kūrinio dalis. Ji nebuvo veikėja, ji buvo merginų idealas ir autoritetas, bet šiuo atveju tai reiškia, kad Dolly atliko vienodai svarbų vaidmenį net jei ir veikėjai neturėjo tiesioginio kontakto su ja.

"It wasn’t just the look of Dolly that drew us in. It was the attitude that came with knowing how ridiculous people thought she looked, but never changing a thing because she felt good about herself. To us, she is . . . invincible" - žodžiai, sustiprinantys Dolly Parton vaidmenį kūrinyje. Džiaugiuosi, jog tokiai tematikai buvo pasirinkta netradicinė įžymybė, juk šiais laikais idealios moters/merginos titulas atitektų kone kiekvienai ryškesniai pramogų pasaulio atstovei.

Nežinau ar nesuklysiu teigdama, jog "Dumplin" knyga buvo vienas iš tų retų atvejų, kai knygos pradžioje radau leidyklos žodį apie patį kūrinį. Net jeigu po šio aprašymo kils nors menkiausia abejonė, ar verta skaityti šį romaną, patikėkite, minėtasis leidyklos žodis sužadins jūsų smalsumą, nes skaitydama jaučiausi taip, tarsi tuos žodžius rašęs žmogus šokinėtų iš džiaugsmo ir akyse kibirkščiuotų pozityvumo ir užsidegimo liepsnelės. Kodėl teigiu, jog leidyklos žodis nėra dažnas atvejis knygose? Todėl, kad dažniausiai tokį vaidmenį atlieka arba patys rašytojai, arba būna pateikiamas atskiras sąrašas leidyklų, žurnalų, blogų, kurie labai trumpai, bet teigiamai apibūdina knygos kokybę.

Pagrindinė knygos "Dumplin" tema - bandymai pamilti save. Šiame bloge galima rasti ne vieną knygos apie bulimiją ar anoreksiją apžvalgą, bet pagalvojus dar šiek tiek ilgiau pavyksta ant rankos suskaičiuoti knygas apie merginas, kurios jautėsi kompleksuotos dėl savo figūrų, bet nebuvo susijusios su valgymo sutrikimų ligomis. Willowdean buvo mergina, kuri pripažino savo trūkumus, ne kartą juos akcentavo, ne kartą prarado daugybę puikių akimirkų, bet tuo pačiu ji stengėsi pamilti save ir kovoti su aplinkos veiksniais, bandančiais ją nuteikti kitaip... Mergina bijojo būti dėmesio centre dėl savo kūno, todėl tai buvo priežastis, kodėl ji atsisakė gyvenimo malonumų - dalykų, kurių ji visa širdimi troško, bet bijodama apkalbų ir savo kompleksų atsisakydavo.

Man labai patiko kaip autorė Julie Murphy pavaizdavo santykius tarp mamos ir dukters. Galiu pripažinti, jog jie iš vienos pusės netradiciški, bet tuo pačiu smerktini dėl tam tikrų priežasčių, kurių nusprendžiau visgi neįvardyti, nors iš pradžių buvau pasiruošusi pateikti tai įrodančią ištrauką. Nors iš vienos pusės galima manyti, jog mama ir dukra buvo viena kitos priešingybės, autorė puikiai pabrėžė jas siejančias savybes, kurias pastebėti gali tik atkakliausi skaitytojai. Man patiko, kad Willowdean buvo kompleksuota, bet už save pakovoti sugebanti mergina. Ji ne kartą drįso pasipriešinti mokyklos populiariesiems, todėl tai tik dar labiau sustiprina įspūdį, jog Willowdean buvo užsispyrusi gerąja prasme. Visgi sunku, bet privalu pripažinti, jog tie patys kompleksai veikėją versdavo imtis kvailų sprendimų, kai net pačiai norėjosi pačiupti merginą ir gerai papurtyti.

Privalau pridurti dar vieną dalyką - "Dumplin" yra tikras frazių ieškotojų lobis. Įvedus į google paiešką knygos pavadinimą jau iš karto išmeta ir citatų paieškos rezultatus, kurie pateikti vizualiu būdu - įmaišant į knygos viršelio stilių. “I’ve been real lost without her. Like, she was this compass I didn’t even know I had.” - viena iš įsimintinesnių eilučių, susijusi su dar vienu itin svarbiu asmeniu Willowdean gyvenime.

Julie Murphy, itin taikliai pasirinkusi kūrinio tematiką ir ironišką rašymo stilių sukūrė šedevrą, kurį privalo paskaityti kiekviena mergina. Dievinu tokio tipo kūrinius, kai skaitydama galiu ne kartą nusišypsoti, akimis sekti kiekvieną žodį, bet tuo pačiu susimąstyti apie rašytojų siunčiamas žinutes ir pagrindines mintis. "Dumplin" turi viską, apie ką paskaityti privalo kiekviena paauglė, todėl su nekantrumu laukiu, kada šis romanas atsidurs lietuviškų knygų lentynose, nes esu įsitikinusi, kad tokios progos išleisti šį romaną niekas nepraleis. Garantuotai tai bus viena iš tų knygų, patenkančių į labiausiai patikusių perskaitytų knygų 2016 metais topą.



Ar norėtumėte sulaukti šios knygos Lietuvoje?

Taip
Ne
Quiz Maker

1 komentaras:

Makaronai su sūriu rašė...

Labai įdomus aprašymas, iškart užsimaniau perskaityti šią knygą. Ačiū! :-)