Jenny Han "P.S. vis dar tave myliu"

Neskaičiusiems pirmojo serijos romano "Visiems vaikinams, kuriuos mylėjau", šio aprašymo skaityti nepatartina

Tikriausiai nesunkiai iš pirmo žvilgsnio atpažįstate šiuo metu aprašinėjamos knygos viršelį, tiesa? Po daugybės mano rekomendacijų paskaityti "Visiems vaikinams, kuriuos mylėjau" ir tų trumpų akimirkų, kai tikrai tikėjausi, jog paskaitysite, galiu pereiti ir prie antrosios dalies, kuri nustebins visus serijos gerbėjus. Juk ne veltui pirmąją dalį įvardijau kaip vieną geriausių knygų, skaitytų 2015 metais.

Kas įvyko pirmojoje dalyje "Visiems vaikinams, kuriuos mylėjau": Tikriausiai pamenate Laros Džinės parašytus laiškus vaikinams, kuriais ji buvo kurį laiką susižavėjusi - būtent tie laiškai netikėtai atsidūrė vaikinų rankose ir netikėtai pasaulis apvirto aukštyn kojom. Ilgą laiką susižavėjimą sesers vaikinui Džošui slėpusi Lara Džinė ir toliau vengė šio vaikino, kuriam vis dar puoselėjo jausmus, bet  jos gyvenimą grįžo Piteris, su kuriuo Lara Džinė apsimetė bedraugaujanti - taip ir ji, ir Piteris siekė sau naudos. Deja, gyvenimas yra pilnas staigmenų ir Lara Džinė netikėtai pajuto, kad susižavėjo Piteriu ir norėtų su juo rimtų santykių, o jausmai Džošui išblėso. Knygos pabaigoje iki laimingos pabaigos su Piteriu nedaug trūko, bet mokinių ekskursijoje viešai pripažintus jausmus ir karštus bučinius kubile su Piteriu nustelbė visų mokinių pašaipus žvilgsnis - ėmė sklisti kalbos, jog Lara Džinė kubile mylėjosi su Piteriu, nors tai ir nebuvo tiesa. Dėl pažeminimo ir menkos savivertės jausmo Lara Džinė nutolo nuo Piterio, bet jos jausmai išliko tokie patys.

Rašydama aprašymą pirmajai serijos knygai "Visiems vaikinams, kuriuos mylėjau" negalėjau atskleisti ryškių Laros Džinės asmenybės pokyčių, kurie atsiskleidė knygos pabaigoje, nes juk logiška manyti, kad niekas nenori sužinoti įvykių iš anksto. Džiaugiuosi galėdama tai padaryti dabar, nes kai ir kiekvieną kartą primenu serijų tolimesnių dalių aprašymus skaityti tik tiems, kurie skaitė ir pirmąsias dalis. Taigi, pirmojoje serijos dalyje Lara Džinė pamažu suvokė, jog ji bijo įsipareigojimų. Tai labai dažnai pasikartojantis bruožas paauglėms, kurios neitin pasitiki savimi, turi asmenybės trūkumų. Lara Džinė su kitų žmonių pagalba suprato, jog ji tarsi norėjo vaikino, bet jai labiau patiko mintis apie tą svajojimą nei realybė, nes kai ji pagaliau gavo šansą tai išpildyti - mergina ilgą laiką turėjo įtikinėti save ir priimti pokyčius.

Antrojoje dalyje "P.S. Vis dar tave myliu" veiksmas tesėsi iš karto nuo tos vietos, kurioje pasibaigė pirmoji dalis - Laros Džinės sprendimo nutolti nuo Piterio. Visų džiaugsmui pranešu tai, ką ir patys sužinosite knygos anotacijoje - šie santykiai buvo atgaivinti visai netrukus ir kiekviena Laros Džinės akimirka praleista su Piteriu atimdavo žadą. Nors romantinei knygai visuomet reikia intrigų, šioje knygoje Henny Han leido skaitytojams pakankamai ilgai mėgautis darniais poros santykiais, bet apie tai šiek tiek vėliau... "P.S. Vis dar tave myliu" dalyje taip pat buvo kur kas ryškiau akcentuojama draugystės tema - autorės pasirinkimas atgaivinti seniai prarastą draugystę buvo labai gerai apgalvotas, nes vėliau, siužetui pakrypus netikėta linkme, epizodai susiję su draugyste buvo labai interaktyvūs ir reikalingi tam, kad skaitytojams nepasidarytų nuobodu - patikėkite, savo dėmesį išlaikysite nuo pradžios iki galo, nes knyga tikrai superinė.

Dar vienas itin rimtas antrosios serijos dalies motyvas - vaizdo įrašas susijęs su tuo pačiu aistringu bučiniu kubile apie kurį skaitytojai jau sužinojo "Visiems vaikinams, kuriuos mylėjau" pabaigoje.  Tikriausiai pamenate, jog pirmojoje dalyje Lara Džinė buvo išvadinta nepadoriais žodžiais, nors nieko rimto tarp jos ir Piterio iš tiesų neįvyko - to kartais nepaaiškinsi paaugliams, trokšte trokštantiems dramų. Dėl menkavertės savijautos Lara Džinė atsiribojo nuo Piterio ir, rodės, jog viskas negali būti blogiau. Patikėkit, gali. Nors antrojoje dalyje kone iš karto buvo atgaivinta draugystė ir šįkart tikra, mokykloje ir internetinėje erdvėje pasklido vaizdo įrašas vaizduojantis būtent kubilo sceną. Šis įrašas buvo labai svarbus objektas viso kūrinio metu, ne kartą buvo kalbama apie jo grėsmę ir Laros Džinės ateičiai, todėl drįstu manyti, kad šiuo kūriniu autorė norėjo pamokyti paauglius atsargiai elgtis su moderniomis technologijomis, nes tai, kas yra paviešinta internete, niekada nebus ištrinta net jei ir sugebėsite paslėpti nuo publikos akių.

Jenny Han ir jos serija priminė man kodėl taip mėgstu Contemporary romance žanrą. Kam gali nepatikti paaugliška istorija apie merginą, kuri buvo nepasitikinti savimi, priklausė nepopuliariųjų tarpui, bet kuria žavėjosi vaikinai ir ne bet kokie - juk vienas iš tokių buvo kone populiariausias mokyklos vaikinas, kuris ne tik įrodė esąs pagarbus ir ištikimas romantikas, bet ir nuostabus vaikinas Larai Džinei.  Įdomu buvo tai, kad viso kūrinio metu pasigedau Džošo - jo tarsi nebūta, nors pirmoje dalyje jis atliko kone svarbiausią vaidmenį ir mums, skaitytojams teikė daugiausiai vilčių. Autorė neištrynė šio personažo, bet jis tapo antraeilis ir gerokai nustumtas į šalį.

Labai retai romantinėse knygose rašytojai leidžia pasimėgauti puikiai besivystančiais įsimylėjelių santykiais. Jeigu atkreipsite dėmesį, dažniausiai knygos būna dviejų rūšių: tos, kuriose vaikinas ir mergina pripažįsta savo jausmus arba galiausiai gali būti kartu knygos pabaigoje, arba tos knygos, kurių pirmuosiuose skyriuose pripažįstamas susižavėjimas, gal net draugystė, bet arba dėl kažkokio įvykio, barnio ar nepasitikėjimo savimi vienas iš veikėjų nutraukia santykius ir tik knygos pabaigoje jie vėl būna užmezgami iš naujo. Rašytojai mėgsta paerzinti savo skaitytojus - tai ne paslaptis, bet tai užveda paauglius ir dėl to autoriai neatsisako tokių strategijų. "P.S. Vis dar tave myliu" man pasirodė tokia, kuri nepatenka į šias dvi kategorijas - ji tarsi autsaiderė gerąja prasme. Stiprėjantys Laros Džinės jausmai Piteriui ir jų nuoširdi draugystė dominavo kūrinio metu ir gerėjausi tokiais santykiais, bet tuo pačiu jau buvau nuteikusi save pasiruošti kažkokiems pokyčiams - juk toks malonumas negali tęstis viso kūrinio metu, ar ne? Taip ir atsitiko - įsimylėjelių kelyje atsidūrė dar vienas vaikinas Džonas, gavęs meilės laišką ir Laros Džinės bei Piterio pirmoji mergina Ženevjeva...

"You have to let yourself be fully present in every moment. Just be awake for it, do you know what I mean? Go all in and wring every last drop out of the experience"
Pasirinkdama šią citatą, norėjau pabrėžti, jog svarbiausia yra nepamiršti, jog paauglystė yra kvailystė. Nebijokite klysti, nebijokite pasinerti į nuotykius, dėl kurių itin dvejojate, priimkite spontaniškus sprendimus ir elkitės ne taip, lyg vėliau gailėtumės dėl praeityje padarytų klaidų, bet taip, kad vėliau netektų gailėtis dėl to, ko nepadarėte ar bent jau nepabandėte. Man labai patiko daugybė šios dalies ir pirmosios knygos minčių - jos buvo labai gyvenimiškos, labai artimos kiekvienam žmogui. Jaučiausi taip tarsi autorė Jenny Han būtų susisteminusi man aktualias mintis taip, kaip man to nepavykdavo padaryti dėl minčių kratinio, stūksančio mano galvoje.

Knygos eigoje būtent ir sužinosite, kaip vystysis romantiški santykiai tarp Laros Džinės ir Piterio, kaip jiems pavyks įveikti likimo pažertus iššūkius bei svarbiausia, sužinosite, ar visgi jie įveiks visas negandas ir liks kartu, ar naujai besikuriantys meilės trikampiai išardys šiuos santykius, kurie mums, skaitytojams, atrodo tarsi tobuli. Nepaisant visko, "P.S. Vis dar tave myliu" pabaiga buvo labai tinkama šiam kūriniui. Jenny Han geriau ir nebūtų to pavaizdavusi. Viskas buvo labai švelnu ir tyra, pagaliau ir mano išsvajotoji veikėjų lemtis įvyko, nes prisimenant mano begalinį troškimą "Atrankos" serijai pasibaigti Amerikai ir Aspenui likus drauge - tenka pripažinti, kad ne itin dažnai mano norai būna įgyvendinami... Neatskleisiu tikrai kaip viskas baigsis, tikriausiai supratote iš šio aprašymo, kad verta tikėtis visko. Tikrai taip.

Mano bendra nuomonė apie dviejų dalių seriją yra itin teigiama. Prieš paimdama į rankas "P.S. Vis dar tave myliu", dar kartą perskaičiau ir "Visiems vaikinams, kuriuos mylėjau" ir nenustebčiau, jei tolimesnėje ateityje dar kartą norėčiau į rankas vėl paimti abi šias knygas, sukeliančias tokius teigiamus jausmus apie paauglišką meilę. Kaip ir minėjau, Contemporary Romance žanras mane itin žavi ir kol kas šis kūrinys, mano manymu, karaliauja tarp visų skaitytų romantinių knygų. Rekomenduoju ir tikiuosi, kad tarptautinės leidyklos ir toliau džiugins skaitytojus tokiais puikiais leidimais, o svarbiausia, kad Lietuvoje irgi turėsime galimybę "paragauti" tokių gėrybių.

Becca Fitzpatrick "Dangerous lies"

Praėjo daugiau nei metai laiko nuo dienos, kai su didžiuliu pasimėgavimu pabaigiau įtampos kupiną romaną "Plikledis". Net ir šiomis dienomis sulaukiu skaitytojų prašymų parekomenduoti tokių stiprių knygų kaip minėtoji, taip pat šis kūrinys yra vienas iš dažnai rekomenduojamų paskaityti. Ta pati autorė, Becca Fitzpatrick parašė dar vieną kraują stingdantį romaną "Dangerous lies" ir labai nekantrauju pasidalinti savo emocijomis, kurios užplūdo skaitant šią knygą.

Romane "Dangerous lies" pasakojama apie paauglę Estella ir jos sunkų gyvenimą Filadelfijos valstijoje, JAV. Matote, mergina užaugo gyvendama nuolatinėje įtampoje - tėvas buvo palikęs šeimą, o mama nuolatos vartojo narkotikus ir kėlė grėsmę dukrai bei net jos gyvybei. Taip taip, kūrinys būtent ir prasideda nuo akimirkos, kai mes, skaitytojai, sužinome apie netikėtai į mirtiną pavojų patekusią Estella, kuri dėl motinos kaltės buvo atskirta nuo mylimojo ir pateko į liudytojų apsaugos programą, kas reiškė, jog Estellai buvo sukurta nauja tapatybė Stelos vardu bei teko persikelti į visiškai nežinomą Amerikos kampely gyventi kartu su naująja globėja...

Kūrinyje paliečiamos itin aktualios ir reikšmingos jaunam žmogui temos: narkotikai, sunkūs šeimos santykiai, savarankiško gyvenimo paslaptys bei daugybė kitų. Dažnai romanai paaugliams atrodo tarsi perpildyti tokių aspektų, bet Becca Fitzpatrick meistriškai gvildeno šias temas ir dar kartą įrodė savo skaitytojams puikų rašytojos talentą, priverčiantį skaitytojus aikčioti nuo pateiktų įvykių.

Pradėjusi naująjį savo gyvenimą Stelos vardu, mergina jautėsi itin vieniša ir tuo pačiu agresyvi aplinkiniams. Visai kaip mažas šunytis, ką tik atskirtas nuo mamos. Iš tiesų juk taip ir buvo. Persikėlusi į mažą miestelį, kur naujoji globėja, buvusi policijos pareigūnė, įvedė griežtas gyvenimo taisykles ir tokiu būdu sudrumstė savarankišką ir nepriklausomą Stelos gyvenimą. Carmina, Stelos globėja, nebuvo nemaloni moteris. Anaiptol, rašytoja puikiai sugebėjo perteikti rūpestingos ir atkaklios moters charakterį, puikiai įsivaizdavau net kaip ji turėtų atrodyti.

Veikėjų šiame romane nebuvo labai daug. Pagrindinėje siužeto linijoje dominavo Carmina, Stela bei tarsi į ausį visada kvėpuojantys Stelos mama ir blogietis narkotikų prekeivis, dėl kurio Stelai ir teko pabėgti. Taip pat susipažinsite su keliais miestelio gyventojais, bet jie nebus itin reikšmingi ir rašytoja neplėtos jų paveikslų. Gal tai gali pasirodyti monotoniška, bet aš likau patenkinta kūrinio išpildymu ir visi veikėjai buvo savo vietose. Atskirai norėčiau išskirti vietinį paauglį Trigger, kuris nuo pat romano pradžios kėlė grėsmę Stelai ir drumstė ramybę. Knygoje rasite ne vieną epizodą, kurio metu rašytojos stilius primins ir ankstesnįjį jos kūrinį "Plikledis", o tai leidžia numanyti, kad gero neverta tikėtis...

Dar vienam veikėjui norėčiau išskirti net visą pastraipą. Tai buvo kaimynystėje gyvenantis Chet. Jaunuolis, netekęs tėvų, išlaikė keliais metais jaunesnį brolį ir puoselėjo viltis kada nors perkopti į geresnį gyvenimą. Kai po vaikino kojomis pasimaišė Stela, iš karto supratau, kad tarp šių veikėjų užsimegs ryšys. Negaliu atskleisti, ar taip iš tiesų buvo, nes visgi norėčiau priminti, kad mergina turėjo mylimą ir jos laukiantį vaikiną Filadelfijoje, bet turiu pripažinti, kad širdžiai mielų akimirkų tikrai sulauksite.

Kūrinio eigoje merginos laukia sunkūs išbandymai. Net jei kurį laiką pasirodys, jog į Stelos gyvenimą grįžo ramybė, būkite budrūs - juk mergina slapstėsi nuo jos ieškančio nusikaltėlio, taip pat nuolatos rūpinosi į ypatingas aplinkybes patekusios mamos būkle. Ką bekalbėti ir apie ramiai gyventi neleidžiantį Trigger ir apskritai apie jos bandymą pritapti su nauja tapatybe...

Kalbant apie kūrinio pavadinimą, manau, kad "Dangerous lies" puikiai nusako romano esmę, kurią trumpai galiu pakomentuoti. Matote, tokiomis aplinkybėmis gyvenanti Stela privalėjo meluoti visiems vardan savo pačios saugumo. Ji žinojo, kad tokiu būdu niekada nesijaus sava, jog nesusiras artimų žmonių, nes jos padėtis reiškė melu grįstą tapatybę ir įvaizdį, kuriuo visi gyveno. Niekas nepažinojo tikrosios Stelos, bet jie to ir negalėjo padaryti, todėl su kiekvienu melu, net ir menkiausiu pasakojimu mergina vis grimzdo giliau į nežinią.

Rekomenduoju šį romaną visiems "Plikledžio" gerbėjams, spėjusiems įsitikinti nepriekaištingu Becca Fitzpatrick rašymo stiliumi. Puikus romanas, itin greit perskaičiau ir labai rekomenduoju tai padaryti ir jums visiems, esu tikra, kad nenusivilsite.

Ar norėtumėte sulaukti šios knygos Lietuvoje?

Taip

Ne

Sage Quotes

Zoe Sugg "Interneto Mergaitė. Koncertinis turas"

Neskaičiusiems pirmosios serijos dalies "Interneto Mergaitė", šio aprašymo skaityti nepatartina

Perskaičiusi "Interneto mergaitė. Koncertinis turas" ilgai svarsčiau, ar verta rašyti aprašymą šiai knygai, galbūt savo mintis trumpai apžvelgti Facebook puslapyje, tam skirtame albume, bet nepaisant visko, nusprendžiau visgi suteikti jums galimybę sužinoti mano pilnesnę nuomonę ir atskleisiu dalykus, kurie man patiko.

Pirmojoje serijos dalyje pagrindinė veikėja penkiolikmetė Penė, kartu su šeima gyvenanti Anglijoje, netikėtai atsidūrė anapus Atlanto, kur sutiko paauglių numylėtinį dainininką Nojų. Po įsiliepsnojusia romantika kvepiančių atostogų mergina sužinojo tiesą apie Nojaus žinomumą. Blogiausia buvo ne tai, bet faktas, kad vaikinas buvo įsipareigojęs kitai merginai, nors vėliau paaiškėjo, jog šie santykiai buvo surežisuoti. Dar vienas smūgis Penės gyvenime - jos didžiausio pomėgio, blogo rašymo pasislėpus Girl Online slapyvardžiu, demaskavimas, po kurio mergina pasižadėjo niekada neberašyti blogo viešai. Ar taip ir bus?

Garsiosios vlogerės debiutinis kūrinys "Interneto mergaitė" buvo itin sėkmingas - kartu su redaktore Amy Alward sukurto romano egzemplioriai buvo parduodami žaibo greičiu, internete ėmė sklisti kalbos, kad knyga siekia ir Hario Poterio pardavimus. Taigi, po 5 mėnesių po pirmosios knygos išleidimo, gerbėjai nespėjo pamiršti istorijos, nes sulaukė antrosios dalies - "Interneto mergaitė. Koncertinis turas".

Antrojoje serijos dalis  "Interneto Mergaitė. Koncertinis turas"prasidėjo veikėjos egzaminais, po kurių jos laukė turas po Europą kartu su mylimuoju Nojumi. Beprotiškas laukimas savaičių, leidžiamų romantiškiausiuose žemyno miestuose kartu su vaikinu, kurio nematė ištisus du mėnesius, buvo ilgai lauktas svajonės išsipildymas, todėl vos tik prasidėjus turui ir visiems netikėtumams, Penė vis daugiau laiko leidžia viena, svarstydama apie asmeninius prioritetus...
Supratusi, kad knygoje kartosis pažįstama situacija, kai mergina negauna pakankamai dėmesio iš savo įžymaus vaikino, šiek tiek nusivyliau, nes nelabai norėjau skaityti apie tipinį filmo siužetą. Gan greitai veiksmo kryptis pasikeitė ir buvo ryškiai atskleista kita kūrinio mintis - nepaisant aplinkybių, niekada neleisk antrai pusei užgožti tavęs ir tavo siekių. Iš tiesų manau, kad tai labai aktualu visiems, net jei tavo vaikinas ar mergina nėra superžvaigždės. Dažnai santykiai porose būna pagrįsti vieno aukojimusi, bet mano manymu, abi pusės turi prisitaikyti prie norų ir tokiu būdu ieškoti kompromiso. Todėl vos tik Penė pasijautė lyg jos svajonės nebetenka reikšmės, lyg ji praranda savo identitetą, supratau, kad tai velniškai geras autorės pastebėjimas šių laikų paaugliams.

Pamenu, prieš keletą metų viename anglų kalbos vadovėlyje radau posakį "Famous for being famous" - iki šiol negaliu jo išmesti iš savo galvos, nes jis pasako tiek daug tiesos. Penė šioje knygoje irgi buvo atsidūrusi tokioje situacijoje - ji buvo garsi ir atpažįstama ne dėl savo talentų, bet dėl to, kad buvo garsenybės mergina. Didžiausias merginos pomėgis - šį kartą privačiai rašomas blogas nenukentėjo, bet kitas hobis - fotografija - buvo nustumtas į kampą. O juk būtent dėl šių dviejų dalykų mergina ir jautėsi pilnavertė. Būdama nuolatos uždaryta viešbutyje Penė negalėjo realizuoti savęs, kas labai svarbu tokio amžiaus paauglei.

Knygos eigoje autorė pažers ne vieną netikėtą siurprizą, kuris vis atitolins įsimylėjelius vieną nuo kito. Dėl pamesto Penės telefono atsiradęs persekiotojas su grasinimais paviešinti jos gyvenimą, nesantaikos žiežirbas laidantis geriausias Nojaus draugas, nuolatinis keliavimas ir negalėjimas pasimėgauti mylimojo draugija gražiausiuose miestose itin slėgė Penę ir pamatysite, kuo visa tai baigsis.

Manau, kad pirmoji serijos dalis man patiko kur kas labiau nei ši, kuri priminė vieną iš tų paauglių parašytų istorijų apie merginas, įsimylėjusias žvaigždes. Tai tikrai nėra labai profesionalus ar išskirtinis kūrinys, nepaisant to, kad man vis tiek kažkiek patiko keletas jo idėjų, dėl kurių ir nusprendžiau parašyti ištisą apžvalgą romanui. Zoe Sugg sukurta veikėja yra visų paauglių prototipas: juk visos paauglės yra svajotojos, romantiškos būtybės, besistengiančios atrasti savo gyvenimo pašaukimus. Kad ir kaip bebūtų, vis tiek rekomenduoju šį romaną, manau jis tikrai paliks įspūdį ir leis pasinerti į vasariškus nuotykius Europos šalyse. Laukiame tęsinio!

Colleen Houck "Tigro beieškant"

Neskaičiusiems pirmosios serijos dalies "Tigro užkerėjimas" šio aprašymo skaityti nepatartina

Po ilgų rekomendacijos žinučių šiais metais pasiryžau pagaliau paskaityti lietuvių išgirtą "Tigro užkerėjimo" seriją ir dabar jau pabaigiau 4 dalis, nors jūs aprašymų bloge sulauksite maždaug po vieną kas 1-2 mėnesius. Taigi, mažiau nereikalingų plepalų ir pereikime prie esminių dalykų, ko visi ir laukiate - mano nuomonės apie antrąją dalį.

Kas įvyko pirmojoje dalyje "Tigro užkerėjimas":
Tikriausiai pamenate, jog laikinai cirke įsidarbinusi Kelsė artimiau susibendravo ne su kuo kitu, bet su tigru, kurį visai netrukus nupirko ir buvo nuspręsta su Kelsės pagalba tigrą grąžinti atgal į Indiją. Kelionės metu Kelsė sužinojo, jog tigras iš tikrųjų buvo vaikinas vardu Renas, kuris kelis šimtmečius buvo įkalintas tigro kūne. Paslaptingų aplinkybių dėka būtent Kelsės atsiradimas vaikino - tigro gyvenime lėmė tokius pokyčius, kad Renas galėjo 24 minutes per parą atgauti tikrąjį žmogaus pavidalą. Galiausiai jie kartu pasinėrė į nuotykius, padėsiančius panaikinti prakeiksmą, Kelsė taip pat susipažino su iki tol blogiečiu laikytu Reno broliu, kuris irgi buvo įkalintas tigro kailyje. Kūrinio pabaigoje viena dalis prakeiksmo buvo panaikinta, Renas ir jo brolis jau galėjo po 6 valandas per parą atvirsti į žmogų. Taip pat kūrinio eigoje Kelsė pajuto nesustabdomą trauką Renui ir jiedu neoficialiai tapo pora, bet mergina ėmė dvejoti ir visgi dėl nepasitikėjimo savimi kūrinio pabaigoje ji nutraukė šiuos santykius, ir pabėgusi nuo mylimojo grįžo atgal į Ameriką...

Kadangi aprašinėdama antrąją dalį galiu atskleisti savo nuomonę apie svarbiausius "Tigro užkerėjimo" pabaigos įvykius, pasinaudosiu šia galimybe tai padaryti. Man asmeniškai Kelsės grįžimas atgal į Ameriką, tas vadinamasis pabėgimas nuo tikrosios meilės, tikrai nepatiko ir net priminė visiems puikiai žinomą romaną "Penkiasdešimt pilkų atspalvių", kai pagrindinė veikėja pabėgo nuo Kristijano Grėjaus pačio pirmo romano pabaigoje, o antrojoje jiedu kone iš karto vėl buvo drauge. Taip nutiko ir "Tigro beieškant", nes akivaizdu, kad 6 dalių serija nebus vien apie Kelsę be jos vaikino tigro.

"Tigro beieškant" dalį labai lengva suskirstyti į tris atskiras dalis, kurios visiškai skyrėsi viena nuo kitos, todėl pagal tai būtent ir analizuosiu šį kūrinį šiame aprašyme.

1 dalis
Knygos pradžioje Colleen Houck leidžia kiek pasikankinti savo skaitytojams, jos sukurtas personažas bando susikurti naują gyvenimą Amerikoje studijuojant universitete, susitikinėjant su kitais vaikinais. Tokių buvo ne vienas ir ne du, todėl pasijaučiau kiek nejaukiai, nes buvo praėję tiek nedaug laiko, o Kelsė jau norėjo susirasti sau paguodą kito vaikino glėbyje. Toks jausmas, kad autorė neteisingai pabrėžė stereotipinį požiūrį apie išsiskyrusias merginas, jog jos iš karto puola į kito vaikino glėbį. Visiška netiesa ir tiesą sakant pykstu dėl to ant autorės. Kitas blogas pasirinkimas, kuris užsitęsė kone pusę šio romano - nereikalingas meilės trikampis tarp Kelsės, netikėtai į Ameriką atvykusio Reno ir nekalto vaikino iš universiteto, vardu Li. Kelsė visą laiką pripažino sau pačiai, jog myli Reną, troško su juo susitikti ir susitaikyti, bet kai tai įvyko, ji jau bendravo su universiteto draugu ir tarp šių vaikinų įvyko varžytuvės, kurias, savaime suprantama, laimėjo Renas. Vėlgi nereikalinga romano dalis, juk skaitytojų laukia net 6 romanai, ne veltui numanau, kad istorija bus labai ištempta ir tokie nereikalingi epizodai pasikartos kur kas dažniau.

2 dalis 
Antroje knygos dalyje, kaip ir atskleidžia anotacija, įvyksta permainos.  Netikėtai į Ameriką atvyksta ir Reno brolis Kišanas, bet tuo pačiu metu jaunuoliai išsiaiškina, jog pagrindinis jų priešas, įkalinęs juos tigro kailiuose ir siekiantis susigrąžinti prarastus amuletus, surado Kelsę, kurią visi bandė nuslėpti. Dėl šios priežasties įvyko lemtingas susidūrimas, kurio metu viskas apsivertė aukštyn kojomis - Kelsė su Kišanu atsidūrė Indijoje, o Renas liko Amerikoje įkalintas pas priešus. Nepasakosiu smulkiai kas atsitiko, ar ką ilgą laiką Kišanas su Kelse veikė Indijoje, bet atskleisiu, jog jiedu tęsė Kelsės ir Reno pradėtą darbą ir bandė panaikinti vieną prakeiksmo dalį, kad vaikinai atgautų tikrąją žmogiškąją būtį. Šis nuotykis bus itin susijęs ir su Renu, bet įdomumo dėlei toliau nutylėsiu viską. Man patiko fantastikos elementai šio nuotykio metu, tikrai įsivaizdavau, kad Indijos kultūrą atskleidžiantis kūrinys nenuklys nuo mitologinių Indijos pasaulių, bet būtent taip ir atsitiko, skaitytojai bus perkelti į skirtingo pobūdžio pasaulius, primenančius vaikystę ir pasakas prieš miegą.

3 dalis
Ne tik dėl minėtosios nereikalingos pirmos dalies, bet ir dėl kūrinio eigoje dominuojančio meilės trikampio tarp Kišano, Kelsės ir įkalinto Reno mano nuomonė apie šią knygą yra ganėtinai kritiška. Juk tikriausiai ir taip akivaizdu, kad šioje dalyje didžiają dalį laiko Kelsė praleis su Kišanu, todėl manau ir patys nuspėjote apie užsimezgusius jausmus, apie kuriuos Kišanas jau pripažino pirmojoje dalyje "Tigro užkerėjimas". Problema buvo ta, kad šis trikampis toks nereikalingas šioje dalyje, kad net norėjau greičiau pabaigti kūrinį. Kiekvieną kartą Kišanui žengus žingsnį arčiau Kelsės, mergina primindavo jam apie savo jausmus ir meilę Renui, bet jaunesnysis brolis jos ne tik, kad neklausė, bet ir drįso ne kartą pavogti iš jos bučinį. O blogiausia buvo tai, kad pamažu Kelsė pajuto, kad galbūt irgi turi jausmų Kišanui ir ėmė klausti savęs, kas būtų buvę, jei pirmiausia ji būtų sutikusi ne Reną, o Kišaną. Tiesą sakant man buvo gaila už tūkstančių kilometrų įkalinto Reno, kuris net nenutuokė, kas vyko už jo nugaros. Galbūt ir nepaisyčiau tos išdavystės, bet ji buvo visiškai nereikalinga, toks jausmas, kad Kelsė dažnai net pamiršdavo savo tikrąjį mylimąjį ir mėgavosi jaunesniojo brolio kompanija... Prisimenant kitus kūrinius, kuriuose neišvengta meilės trikampių, autoriai profesionaliau išnaudodavo šį aspektą. Pavyzdžiui, Lauren Oliver savo trilogijoje "Delirium" antroje dalyje supažindino savo pagrindinę veikėją su nauju vaikinu ir tarp judviejų užsimezgė jausmais, bet tik dėl to, jog mergina žinojo, kad jos tikrasis mylimasis žuvo dar pirmojoje knygos dalyje. Tokia priežastis yra pateisinama, bet "Tigro beieškant" trikampis, kaip ir visa antra dalis, mano manymu, buvo labai nereikalinga.

Net jeigu komentuodama apie trečiąją dalį turėčiau papasakoti ir apie knygos pabaigą, to negaliu padaryti dėl savaime suprantamų priežasčių. Teks palaukti "Tigro kelionė" aprašymo ir ten išsamiai papasakosiu savo nuomonę apie šios knygos pabaigą. Tiesą sakant, ji buvo geresnė nei tikėjausi, skaitytojai nežinau ar bus labai patenkinti tuo, ar ne - nespėjau susidaryti nuomonės apie veikėjus, kuriuos mėgstate labiau nei kitus. Tuo pačiu nepateisinsiu daugybės nusivylimų, kuriuos patyriau skaitydama šią knygą, nes juk negali epilogai būti intriguojantys ir įdomūs, verčiantys skubėt skaityti sekančias dalis, kai tuo tarpu tiek šimtai puslapių būna nieko verti.

Deja, visgi tenka pripažinti, jog ši dalis "Tigro beieškant" nuvylė mane gerokai nei tikėjausi - dėl šios priežasties mano nuomonė apie visą seriją nukentėjo, bet vis tiek tikiuosi, kad tolimesnės dalys išgelbės serijos reputaciją. Tikiu, kad skaitytojų nuomonė bus visiškai kitokia nei mano, bet manau, kad kartais nuoširdūs mano pastebėjimai ir komentarai jus domina. Nepaisant visko, turiu dar kartą priminti, kad knyga nebuvo bloga, ji tik sukėlė daugybę prieštaringų nuomonių, o tai ir sukelia diskusijas, lemia knygos populiarumą. Jeigu knyga būtų man nepatikusi arba nesudominusi, šio aprašymo čia net nebūtų, vadinasi šiokį tokį įspūdį kūrinys paliko, todėl optimistiškai žiūrėkime į ateitį ir laukiame kitų dalių!

Margaret Mitchell "Vėjo nublokšti II"

Neskaičiusiems pirmosios serijos dalies "Vėjo nublokšti" šio aprašymo skaityti nepatartina

Pirmają garsiosios Margaret Mitchell knygą "Vėjo nublokšti" perskaičiau tą vasarą, kai užsimaniau skirti daugiau dėmesio klasikai ir laiko patikrintiems kūriniams. Tarp jų buvo tokios knygos kaip "Džeinė Eir", "Didieji lūkesčiai", "Nežudyk Strazdo Giesmininko", "Trys Draugai" ir kitos knygos. Jaučiuosi taip, lyg toji vasara būtų buvusi taip seniai, na ne veltui aprašymų archyvas primena, jog šias knygas skaičiau dar 2013 metais!

"Vėjo nublokšti" buvo labai giliai širdyje įstrigęs kūrinys, bet šia klasika būtent ir užbaigiau 2013 metų vasarą, prasidėjo nauji darbai ir visai iš atminties išnyko noras paskaityti tęsinį. Taip ir bėgo metai, o mano planuose antroji dalis vis būdavo nustumta į priekį, todėl niekaip negalėjau jos paimti į rankas, tiesiog fiziškai neturėjau tam laiko ir galbūt šiek tiek net noro. Dabar, 2016 metams prasidėjus, negalėjau atsispirti pagundai paskaityti romano tęsinį ir sužinoti, kaip sekėsi pagrindinei veikėjai Skarlet.

Dar viena priežastis, dėl kurios taip ilgai vengiau skaityti "Vėjo Nublokšti II" yra tai, jog pabaigusi pirmąjį romaną radau ne vieną komentarą apie tai, kaip tęsinio pabaiga nuvylė skaitytojus. Prisipažinsiu, labai dažnai knygų pabaigos nuvilia ar nepateisina lūkesčių, bet šį kartą to išsigandau ir net vengiau sužinoti, kas iš tikrųjų nutiks. Su šia įtaria mintimi ir dabar skaičiau romaną, vis bandydama nuspėti, kas gi atsitiks. Galiu patikinti, jog iš tiesų pabaiga manęs nenustebino taip, kaip kitų skaitytojų. Galbūt toks didelis mano perskaitytų knygų bagažas jau savaime užkerta man kelią nustebti, nes nemažai situacijų kūriniuose kartojasi.

Taigi, pirmiausia turėčiau priminti, kas įvyko pirmojoje dalyje, nors tam prisiminti reikėjo nemažai laiko. "Vėjo nublokšti" - pirmoji serijos dalis - pasakojo apie 19 amžiaus gyvenimą Jungtinėse Amerikos Valstijose, kai vergystė dar buvo legali, kai žmonėms į ausį kvėpavo pilietinis karas. Šiuo laikotarpiu gyveno ir pagrindinė romano veikėja Skarlet - žavinga, drąsi ir atkakli mergina, karštai įsimylėjusi Ešlį. Deja, gyvenimas susiklostė taip, jog Skarlet ištekėjo už kito vyro, o Ešlis tuo tarpu taip pat vedė, bet Skarlet niekada nepamiršo savo jausmų jam. Taip ir bėgo gyvenimas, prasidėjo itin žiaurus karas, kuris buvo labai neįprastai pavaizduotas rašytojos ir net mane sugebėjo kaip reikiant įbauginti. Bet tuo pačiu tai buvo tas akcentas, kuris itin įtraukė ir sudomino, nepaisant to, jog knyga sudarė 600 puslapių. Pirmojoje dalyje dažnai pasirodydavo ir dar vienas vyras, vardu Retas Batleris. Nuo pat pirmos akimirkos, kai jis pokylyje pamatė Skarlet - troško jos ir geidė kaip niekas kitas. Deja, pirmojoje dalyje šio vyro nebuvo tiek daug, bet jis atsirasdavo pačiose tinkamiausiose akimirkose. Knygos pabaigoje Skarlet po karo grįžo į gimtąją Tarą, kuri buvo visai nuskurdusi ir Skarlet bei jos artimieji gyveno didžiuliame skurde. Visgi, mergina buvo itin atkakli ir ryžtinga, todėl nesėdėjo vietoje ir jau tada buvo aišku, kad išsikapstys iš bėdų.


"Vėjo nublokšti II" prasidėjo ten pat, kur ir baigėsi - Skarlet su artimaisiais gyvenant Taroje ir kenčiant skurdą. Skarlet ryžtingai kovojo su visais, troškusiais jai pakenkti ar atimti gimtuosius namus. Šalyje pasikeitė santvarka, buvo panaikinta vergystė, vyko daugybė politinių permainų, todėl asmeninės bėdos dar labiau gėlė širdis. Nepaisant visko, Skarlet rado būdą išbristi iš skolų ir net pradėti verslą - ji dar kartą ištekėjo, iš savo vyro perėmė verslą ir pamažu ėmė klestėti, artėti link pagrindinio tikslo - tapti turtinga ir jaustis saugiai.

Kaip ir pirmame romane, Skarlet gyvenimas buvo aprašomas labai greitu tempu. Tikriausiai pamenate, jog net esminiai gyvenimo įvykiai būdavo neakcentuojami, dažniausiai tik paminimi, nes rašytoja pasirinkdavo kitas akimirkas, į kurias verta gilintis. Jeigu dabar galvojant apie techninę romano pusę, pasakyčiau, kad tai nors ir buvo epinis romanas, nagrinėjantis visą merginos gyvenimą, bet autorė gilinosi ne į įvykius, o veikėjų savijautas, kurias tie įvykiai iššaukė. Dėl šios priežasties vaikų gimimai, vestuvės ir mirtys buvo labai neakcentuojami.

Prieš pradėdama rašyti šį aprašymą, įsijungiau pirmąjį "Vėjo nublokšti" aprašymą šiame bloge vien tam, kad galėčiau stebėti ir savo asmeninius rašymo pokyčius, kaip viskas pasikeitė per tris metus. Tikrai buvo įdomu paskaityti ir palyginti rašymo stilių, kuris galbūt iš esmės nepasikeitė, bet sakinių struktūra, dėstomos mintys ir gilesnis siužeto nagrinėjimas tikrai pasikeitė. Tokiomis akimirkomis galiu tik pasidžiaugti, kiek daug man davė šis blogas ir kokia neįkainojama patirtis rašyti jį jau tiek metų.

Pirmajame aprašyme teigiau, jog Skarlet man atrodė lyg itin stiprios ir ryžtingos moters pavyzdys. Mano nuomonė nepasikeitė ir dabar, galbūt net dar labiau sustiprėjo. Jos pasirinkti būdai kovoti su problemomis buvo labai modernūs ir net netinkami to meto damai, bet Skarlet visiškai nerūpėjo kitų nuomonė, net jeigu ji buvo tapusi pašaipos objektu. Iš esmės šios dvi knygos labai tinka feministinių pažiūrų skaitytojoms, kurioms atrodo, kad moteris yra lygiavertė vyrui. Kodėl apie tai užsimenu? Nes ir pati visiškai pritariu tam. Nepaisant to, jog Skarlet gyveno 19 amžiuje ir visi ją peikė už tai, kad ji atliko vyro darbą ir asmeniškai prižiūrėjo verslą, aš ja žavėjausi ir palaikiau. Dabartiniais laikais ši situacija kardinaliai pasikeitė, bet visuomenėje vis dar išlieka neįprastas požiūris, kad moterims, pavyzdžiui, netinka inžinerinis mokslas, kad jos nesupranta to. Dėl tokio požiūrio merginų ir vaikinų santykis tokiose studijų programose kardinaliai skiriasi, nes daugybė merginų, išgirdusios žodį "Inžinerija" jau bėga kuo toliau nuo jo, net jeigu iš tikrųjų net nežino, kas tai yra.

Skaitydama "Vėjo Nublokšti II" itin atidžiai stebėjau vidinius veikėjų pokyčius, nes metams bėgant veikėjų patirtis įvairiose situacijose didėjo, kaip ir brandus požiūris. Taip, prisipažinsiu, ne kartą smerkiau Skarlet, jos požiūris ir vertybės ne visada mane džiugino, ne kartą norėjau papurtyti ją ir parodyti doros kelią. Nepaisant to, Skarlet tikrai labai pasikeitė. Pirmajame romane Skarlet istorija prasidėjo jai sukakus 16 metų, o antrojoje dalyje kulminacijoje ji jau sulaukė 28 metų, todėl nesunku suprasti, kaip stipriai jos gyvenimas ir požiūris galėjo pasikeisti. Dalis skaitytojų nudžiugs dėl vėliausios Skarlet santuokos, aš taip pat buvau laiminga, nes to laukiau nuo pat pirmos šių žmonių pažinties dienos. Deja, kaip ir teigia knygos anotacija, susitikus dvejoms stiprioms asmenybėms konfliktas yra tiesiog neišvengiamas...

Esu įsitikinusi, kad jeigu atidžiau paieškosite asmeninėse šeimos bibliotekose, tikrai rasite šiuos du kūrinius. Nepraleiskite puikios progos paskaityti šių romanų, sužinoti daugiau apie pilietinį JAV karą, apie kurį nemoko mokyklose, taip pat sužinoti apie tuometinius laikus, kultūrą, požiūrį į moterį ir tiesiog atsipalaiduokit ir mėgaukitės meistriškai parašytu romanu, sukėlusiu tiek daug skirtingų minčių visiems jo skaitytojams.

Claudia Gray "A Thousand Pieces of You"

"A Thousand Pieces of You" ne kartą patekdavo į mano akiratį vien dėl ypatingo knygos viršelio. Aš esu žmogus, kuris domisi grafiniu dizainu, reklamos įvaizdžiais, todėl patys geriausi viršeliai tikrai sulaukia mano dėmesio, nors dažnai visiems primenu, jog neverta spręsti apie knygą pagal jos viršelį... Kartais vertinant knygos viršelį mano spėjimai apie knygos kokybę pasiteisina, bet tikrai būna atvejų, kai nusiviliu knyga. Šį kartą taip neatsitiko ir džiaugiuosi, jog pagaliau perskaičiau "A Thousand Pieces of You", kurią vadinus geresne "Safyrės" serijos versija!

"A Thousand Pieces of You" atskleidžia neįtikėtino pasaulio, kuriame įmanoma keliauti skirtingomis laiko dimensijomis, ypatumus. Žodis dimensija kažkodėl iki šiol man asocijavosi su galaktiniais terminais, todėl tikrai nustebau, jog jau skaitydama pirmuosius knygos puslapius pakeičiau savo nuomonę. Vietoj kelionių po skirtingas galaktikas, planetas ir mums, žmonėms, neįprastus pasaulius, radau į realų pasaulį panašų pasakojimą apie tai, kaip viena mergina kartu su savo draugu keliavo po skirtingus laikmečius ir ieškojo tiesos. Toji mergina buvo Margarita - pagrindinė šios serijos veikėja. Deja, jau kūrinio pradžioje paaiškėja, jog likimas Margaritai nebuvo gailestingas ir itin artimas šeimos draugas, tarsi dar vienas šeimos narys Paul atskleidė tikrąjį savo veidą ir nužudė Margaritos tėvą... Apie patį siužetą pakomentuosiu dar šiek tiek vėliau, o dabar dar norėčiau grįžti prie supratimo apie šios serijos pasaulį. Kiekvienoje dimensijoje įvykstantys reiškiniai iš tiesų įvyksta: jeigu tikroji Margarita egzistuoja savo tikrame pasaulyje, ji egzistuoja ir kitose dimensijose tuo pačiu metu. Kaip teigiama knygoje, egzistuoja dimensija, kurioje naciai laimėjo II Pasaulinį karą; dimensija, kurioje Kinija kolonizavo Ameriką kur kas anksčiau nei Ispanai; netgi dimensija, kurioje Margarita tuo pačiu metu sugalvojo apsirengti žalią palaidinę, kai tuo pačiu metu tikroji Margarita apsivilko mėlyną kitoje dimensijoje - tai sukuria begalinę erdvę, sunkiai suvokiamą ne tik mums, skaitytojams, bet ir kūrinio veikėjams.

Margarita priklausė mokslininkų šeimai, kurioje nuolatiniai eksperimentai ir atradimai buvo tarsi kasdienybė. Ji vienintelė nesidomėjo mokslu, mergina buvo tapytoja ir kaip teigia kūrinio rašytoja, mergina tapydavo tiesą, kurią įžvelgdavo kituose.  Margaritos šeima atrado ir prietaisus, vadinamus "Firebird", kurie tapo tarsi visos serijos simboliu, todėl ir pati knygų serija pavadinta būtent tokiu pačiu pavadinimu. Su šiais mažais pakabukais veikėjai galėjo keliauti po dimensijas ir juos dėvėdami jie neprarasdavo nuovokų apie savo tikruosius pavidalus. Išbandyti daug kartų šį nuostabų atradimą nepavyko - netrukus po sukūrimo buvo nužudytas Margaritos tėvas ir mergina nusprendė atkeršyti jo žudikui, net jeigu tai reiškė nužudyti geriausią draugą Paul. Taip prasidėjo jos ir draugo Theo kelionė po dimensijas, siekiant surasti minėtąjį Paul ir įvykdyti teisingumą.

Sunku įsivaizduoti, ko galima tikėtis kūrinio eigoje. Siužetas nenuspėjamas, nešabloniškas kaip kituose panašaus stiliaus kūriniuose, kur dominuoja netikėtai kovingoje aplinkoje atsidūrusios merginos bandymai kovoti prieš neteisingą rašytojų sukurto pasaulio sistemą. Knygos eigoje mergina aplankė tikrai ne vieną dimensiją ir tai nebuvo paprastas ir paviršutiniškas apsilankymas, nes rašytoja pajėgė kuo išsamiau papasakoti apie kiekvieną Margaritos gyvenimą. Vienas iš tokių buvo itin ryškus ir svarbus kūrinio siužetui: mergina sutiko vaikiną, kuris pakeitė jos požiūrį ir atvėrė akis. Nieko nekomentuosiu daugiau apie šį nutikimą, bet galiu pasakyti, kad tai labai subtilus ir reikšmingas įvykis veikėjos gyvenime, pakeisiantis visą kūrinio siužeto kryptį kita linkme.

Mane labai sužavėjo itin trumpi, bet karts nuo karto pasikartojantys pasakojimai apie nuostabius ir broliškus Theo ir Paul santykius. Tikriausiai buvau kurį laiką pasigedusi broliškos draugystės motyvų knygose, o šis romanas ir vėl sugrąžino geras emocijas. Nepaisant to, jog likimas nusprendė paspęsti pinkles ir išskirti brolių kelius bei vertybes - trumpi grįžimai į praeitį buvo būtent tai, kas padėjo nors kiek pagerinti vieno iš veikėjų reputaciją. Visgi, viliuosi, kad kitose serijos dalyse autorė įterps daugiau broliškų santykių - tai būtų tikrai geras sprendimas, esu tikra, kad skaitytojai man pritartų.

Kiekvienoje dimensijoje tikroji Margarita suvokia, jog pakliūva į ateitį ar praeitį, bet ji vis tiek atsidurdavo šalia savo šeimos.  Vienoje iš dimensijų mergina pakliuvo į itin realybę primenantį gyvenimą, kur jos tėvas dar buvo gyvas. Man buvo įdomu, kaip mergina keliaudama po skirtingus gyvenimus nepasiklydo tarp savo jausmų, neprarado nuovokos ir nesusitapatino su to laikmečio Margarita. Taip, galima manyti, jog dėl to kaltas Firebird pakabukas, kuris ne tik padėjo merginai keliauti, bet ir padėjo neprarasti prisiminimų, bet po tokio kiekio kelionių juk akivaizdu, kad labai lengva pasimesti jausmuose ir pasilikti ten, kur tau atrodo geriausia būtų gyventi - šiuo atveju ten, kur jos tėvas dar buvo gyvas...

Skaitydama Margaritos pasakojimus apie kasdienį jos šeimos gyvenimą, maniau, kad jai šeimos nariai prilygo tarsi super galių turinčius žmones, kuriuos vienijo meilė. Tai buvo tarsi viena tų fantastinių filmų šeimų su super galiomis, tačiau šiuo atveju tos galios pasireiškė tik jiems visiems būnant kartu. Kai netikėtai likimas išskyrė mylinčius žmones, visas pasitikėjimas savimi, ryžtas ir optimistiški ateities įsivaizdavimai tarsi sudužo į tūkstantį dalelyčių, kurias į savo vietas galėjo sugrąžinti tik tikėjimas, jog viltis dar nemirė.

Man labai patiko kaip autorė aprašė merginos skausmą dėl tėvo netekties ir kaip jai sekėsi su tuo kovoti. Dažnai įvairiose knygose, filmuose, randu labai paprastai gyvenimišką situaciją apibūdinančius žodžius, kurie būna itin gerai pritaikyti, todėl nepraleidžiu galimybės juos kur nors užsirašyti. Dažnai pasitaiko situacijų, kai noriu išsakyti kam nors mintis, kurios mane lydi, bet nepavyksta to padaryti, nes kalbu tik sau suprantamomis sentencijomis, todėl knygos ir jose slypinčios mintys yra tarsi atgaiva sielai - labai dažnai randu tas pačias situacijas nusakytas paprastais ir visiems suprantamais žodžiais. Taip atsitiko ir skaitant šią knygą, todėl noriu pasidalinti ištrauka, kuri atspindi visiems dažnai gyvenime pasitaikantį įvykį.
"They say “time heals,” but even now, less than a week after my father’s death, I know that’s a lie. What people really mean is that eventually you’ll get used to the pain. You’ll forget who you were without it". Paprasčiausias paaiškinimas, jog galiausiai žmogus, susidūręs su artimojo netektimi, susitaiko su patirtu skausmu, laikas išgydo žaizdas - tikrai nėra naujas. Bet tai, jog žmogus susitaiko su tuo, nes tiesiog pamiršta, ką reiškia gyventi be skausmo, priprasti prie tokios situacijos - manau yra genialus paaiškinimas.

"At Thousand Pieces of You" man priminė jau senokai skaitytą ir šio blogo skaitytojams pažįstamą "My Name is Memory", kuriame vienas iš pagrindinių veikėjų skirtingose laiko dimensijose bandė susigrąžinti prieš begalybę metų prarastą mylimąją, bet jam teko kovoti su laiko, erdvės skirtumu ir faktu, jog tik jis vienas ją prisiminė net ir po daugelio metų... Abu romanai tikrai labai geri ir verti dėmesio, vienintelis esminis skirtumas buvo tas, jog "My Name is Memory" pagrindinis motyvas buvo reinkarnacija.

Dar viena knygų serija, primenanti bent jau pirmąją "Firebird" serijos dalį "A Thousand Pieces of You" buvo lietuviams pažįstama "Safyrės" serija. Nors prieš paimdama į rankas minėtąją seriją maniau, jog tai bus tikrai vertas dėmesio kūrinys, mano lūkesčių jis nepateisino, todėl labai džiaugiuosi, jog "At Thousand Pieces of You" buvo kur kas geresnis kūrinys, nors abiejuose romanuose dominuoja pagrindinių veikėjų keliavimas po skirtingus laikmečius. Tiesiog taip atsitiko, jog skaitydama "Safyrės" seriją vis norėdavau pakeisti tam tikrus įvykius, papildyti siužetą, todėl autorės pasirinkimai manęs nenudžiugino.

"A Thousand Pieces of You" dalis buvo tikrai ypatinga dar ir dėl neįtikėtinos pabaigos. Tiesą sakant, jei tikėsitės, jog pasakysiu, kad autorė sukūrė tokią intrigą, dėl kurios negalėčiau ramiai miegoti naktimis neišsiaiškinusi tolimesnių įvykių - klystate.  Tai buvo pati geriausia pirmosios dalies pabaiga - suteikianti vilties ir daug žadanti, nors tuo pačiu palieka mus, skaitytojus, visiškoje nežinioje. Nors jeigu atsižvelgsime į visą šį kūrinį, tai nebus naujas dalykas, nes kaip minėjau, skaitydama šį romaną nė karto nepajėgiau nuspėti, kas įvyks toliau, neįsivaizdavau ko dar galima tikėtis kūrinio eigoje. Tikiuosi rašytoja "nepames" šios savybės ir pritaikys ją kitose serijos dalyse, nes dažniausiai bando sugundyti savo skaitytojus su intriguojančiomis dalių pabaigomis, o kai pagaliau į rankas paimi naują dalį - supranti, kad taip ilgai laukei veltui...

Rekomenduoju šį mokslinės fantastikos romaną visiems šio žanro mėgėjams, trokštantiems atrasti kūrinį, kuriame egzistuojantį pasaulį sunku įsivaizduoti realybėje - tai mums, paprastiems skaitytojams nepasiekiamas gyvenimas, kurį galime išgyventi tik knygų pagalba, nes tokie kūriniai kaip šis leidžia mums plėsti vaizduotę ir atsidurti visai kitokiuose pasauliuose, apie kuriuos net sunku pagalvoti. Labai gera knygų serija, kol kas susidariau puikią nuomonę ir nekantrauju, kada galėsiu paskaityti kitas dalis.

Ar norėtumėte sulaukti šios knygos Lietuvoje?

Taip

Ne

Poll Maker

Sabaa Tahir "Žarija pelenuose"

"An Ember in the Ashes" yra visai naujas, 2015 metais išleistas kūrinys, kuris jau dabar pasiekė į paaugliams skirtos literatūros topų viršūnę ir jau dabar numatomas kūrinio tęsinys. Prieš aprašant knygas labai mėgstu paskaityti kitų žmonių nuomones, tad šį kartą nustebau atradusi tokių pasisakymų, kaip kad šis: " "An Ember in the Ashes", however, made me angry. No, not angry - furious. I raged. I panicked. I hated. And damn, it was amazing"

Idėja parašyti tokio stiliaus fantastinį kūrinį autorei gimė ankstyvoje vaikystėje, kai ji atsidūrė aplinkoje, kurioje kartu su savo šeima buvo vertinama pagal odos spalvą. Ne tik mažametė, bet ir jos tėvai patyrė priekabiavimus, o būtent šioje knygoje tokių dalykų apstu. Dar vienas įdomus panašumas tikrai įstrigo mano mintyse: kaip ir "Bado žaidynių" autorė, Sabaa Tahir įkvėpta televizijos laidų nusprendė panaudoti ir motyvą, pagal kurį įvairių šeimų jaunuoliai vaikinai atskiriami nuo tėvų ir perkeliami į atskirus kankinių kalėjimus arba siunčiami tiesiai į armiją..Autorė prisipažįsta, kad pamačiusi tokius reportažus ėmė klausinėti savęs, ar ji sugebėtų padėti savo artimiesiems išvengti tokių baisumų, ar tam pasiryžtų? Būtent tokia buvo ir pagrindinė kūrinio veikėja Laja. Jai teko pareiga ištaisyti klaidas ir išvaduoti vienintelį artimą žmogų - brolį Dariną.

"Žarija pelenuose" kūrinyje pasakojama apie pasaulį, kurio aplinka buvo įkvėpta Senovės Romos. Tai pasaulis, kuriame egzistavo dvi grupuotės, kovojančios tarpusavyje. Pagrindinė veikėja Laja priklausė vadinamajai mokslininkų grupuotei, kurią valdė Martial imperija, susijusi su neturtingasiais ar net vergais. Kai po kaukėmis pasislėpusių kareivių grupuotė įsiveržė į merginos namus, nužudė jos senelius ir išgabeno artimiausią šeimos narį, brolį Dariną, Laja nusprendė kovoti - prisidėjo prie pasipriešinimo grupuotės, kur jos laukė nauji iššūkiai. Pasipriešinimo grupuotės vadai pažadėjo išgelbėti merginos brolį mainais už informaciją iš priešininkų, todėl įsikūnijusi į vergės kailį Laja įžengė pro kaukėtųjų kareivių akademijos duris, kur net nenutuokė, kokie pavojai slypėjo visai čia pat...

Elijas buvo dar vienas pagrindinis veikėjas, pasakojantis istoriją ir iš savo pusės. Kitaip nei Laja, Elijas pats priklausė kaukėtųjų kareivių akademijai, todėl galima sakyti, buvo merginos priešas. Knygos autorė teigia, kad nors kurti Laja personažą buvo kur kas lengviau, Elijas jai pasirodė žymiai įdomesnis ir jo paveikslo kūrimas buvo tarsi nuotykis. Pamažu skaitytojai artimiau susipažįsta su šiuo autorės numylėtinius ir patvirtina savo spėjimus dėl jo gerosios pusės, visgi personažas nebuvo toks blogas, kokiu visi jį laikė...

Visose fantastinio stiliaus knygose skaitytojai nekantrauja sulaukti romantiškų akimirkų. Ši knyga nėra išimtis ir patikėkite, pabaigę šią dalį, liksite nustebinti ar net suklaidinti. Matote, būtent šioje dalyje autorė skaitytojus paliko nežinomybėje: kūrinyje vyravo net du meilės trikampiai ir man bent jau nuoširdžiai sunku pasakyti, kuriuos veikėjus palaikiau morališkai.  Vienas dalykas aiškus, belieka laukti antrosios dalies ir tikėtis, kad autorė išpildys visus lūkesčius. Įdomiausia yra tai, kad aš labai prieštaringai vertinu visus meilės trikampius, o šį kartą man visa tai net patiko, todėl, kad ne romantika buvo svarbiausia romano tema. "Žarija pelenuose" gvildenama kur kas rimtesnes temas, todėl dažnai pasirodė per daug sunku sutelkti visas mintis į svarbiausius kūrinio aspektus.

Skaitydama rizikingus epizodus, kuriuose Laja atlikinėjo svarbiausią savo misiją, itin bijojau dėl šios veikėjus, nes jai grėsė didžiulės nuobaudos. Mergina gyveno akademijoje kaip vergė, neturinti teisių, todėl ji laisvai galėjo būti išnaudojama ar baudžiama. Ką jau minėti apie faktą, kad autorės vaizduojamame pasaulyje egzistavo daugybė skirtingų rūšių kalėjimų, kuriuose buvo užsiimama kankinimais ir kitais baisumais. Vergių šeimininkė, vadinama Komendante, buvo itin negailestinga ir prieštaringai vertinama blogietė. Moteris drįso žeminti ir smurtauti prieš visas savo verges. Ne kartą mano akis užkliuvo už eilučių, kuriuose buvo minimos merginos su išpjautomis akimis ar peiliu sudarkytais veidais. Tokia jau buvo įžūlioji Komendantė, kuri, beje, buvo ir Elijaus mama... Skaitydama visus pavojingus Laja epizodus, nuoširdžiai norėjau, kad mergina neįkliūtų ir nepapultų į šios moters rankas, bet visgi kažin ar mano svajonės bus išpildytos...

Mane labiausiai sužavėjo didžiulis kiekis įvairiapusių veikėjų. Nors aprašinėdama šį kūrinį įvardijau tik kelis, jų buvo kur kas daugiau. Dažnai skundžiuosi, kad veikėjų įvairovė mane dažnai trikdo ir greitai pradedu juos maišyti tarpusavyje, šiame romane kiekvienas veikėjas turėjo savotiško šarmo, išskiriančio jį iš minios. Neskubėkite geriečių laikyti geriečiais, o blogiečių tik blogiečiais. Gyvenimas knygose yra labai panašus į realybę - draugai išduoda draugus, todėl būkite budrūs.

Dažnai skaitydama knygas anglų kalba parašau pastebėjimą apie sudėtingumo lygį. Beveik visais atvejais rašydavau apie tai, kad knyga labai paaugliška, vartojamas nesunkus žodynas ir t.t., bet šį kartą buvo išties labai sunku skaityti. Dar iki šiol manau, kad nevisai teisingai supratau šio pasaulio sampratą ir daugybę esminių dalykų, todėl tik minimaliai galėjau jus supažindinti su tuo. Labai norėčiau dar kartą paskaityti šį kūrinį ir gimtąja lietuvių kalba ir dar labiau įsigilinti į visas vietoves, siužeto smulkmenas, manau dar turėčiau daug kur pasitempti ir suprasti tam tikrus veikėjų poelgius. Dabar, kai pagaliau kūrinys išleistas ir mūsų šalyje, galėsiu tai padaryti.

Knygos eigoje skaitytojai artimiau susipažins su žiauriojo pasaulio tvarka ir visais knygos veikėjais. Sulauksite daugybės veiksmo kupinų epizodų, kurie prikaustys jus prie knygos ir neleis atsitraukti nei akimirkai. Svarbiausia, kad sužinosite, ar bus išlaisvintas Lajos brolis, ar ne, o tai, manau, ir bus įdomiausia kūrinio dalis, ypač po to, kai suprasite, kokiame žiauriame ir pavojų kupiname pasaulyje veikėjai privalėjo kovoti dėl savo įsitikinimų. Nepraraskite vilties ir išlaikykite optimistiškas mintis, nors nepažadu, kad liksite pamaloninti, visgi, trilogijų dalių pabaigose dažniausiai skaitytojai lieka be žado... Patikėkite, tokia lemtis laukia ir dabar...

Jau dabar galiu teigti, kad visiems "Raudonosios karalienės" ir "Divergentės" fanams tiesiog privaloma paskaityti ir įvertinti šį kūrinį, kadangi esu įsitikinusi, kad jums jis patiks. Tos pačios intrigos, veiksmo kupini siužetai, draugai, išduodantys draugus ir daugybė kitų panašumų sieja šias tris knygas.  Esu tikra, kad "Žarija pelenuose" laukia didžiulė sėkmė, žinant, kad jau dabar, pasak goodreads lankytojų, skaitytojai įvertino kūrinį daugiau nei 4,3 žvaigždutėmis, o tai tikrai yra labai geras įvertinimas! Tikriausiai nesunkiai prisiminsite ir Hario Poterio ketvirtąją dalį "Ugnies taurė", kurioje mokiniai pateko į pavojų kupiną pasaulį ir kovojo dėl garbės ir šlovės? Vienas iš pagrindinių "Žarija pelenuose" veikėjų pateks į panašią situaciją, kuri, deja, bus dar baisesnė ir artimesnė mirčiai...

Rekomenduoju šį romaną visiems tiems patiems fantastikos gerbėjams. "Bado žaidynės", "Divergentė", "Raudonoji karalienė", "Shatter me" trilogija, "Bjaurūs. Gražūs. Ypatingi" trilogija, "Delirium" ir daugybė kitų, kurias visas sunku net prisiminti. "Žarija pelenuose" yra tokio pat aukšto lygio kūrinys, kuris privers paaukoti ne vieną laisvą valandą ir įsijaust į veikėjų kailius. Puikus ir dar pakankamai mažai įvertintas romanas privalo atsidurti jūsų knygų lentynose, esu tikra, kad taip ir atsitiks, o toliau kartu galime laukti ir sekančios serijos dalies.

Paula Hawkins "Mergina traukiny"

Skaitytojams, išsiilgusiems kraują kaitinančių detektyvinių romanų, "Mergina traukiny" bus lyg atgaiva sielai, priversianti įsitraukti į istoriją ir kuriam laikui pamiršti asmeninį gyvenimą. Gillian Flynn romanas "Dingusi", Anne Cassidy romanai, Jodi Picoult kolekcija - rodikliai, padėsiantys jums apsispręsti, ar verta skaityti šį kūrinį, 2015 metais puslapio Goodreads lankytojų įvertintą kaip geriausią kategorijos "Mistery and thriller" knygą.

Kūrinyje "Mergina traukiny" pasakojama moters Rachel paini gyvenimo istorija. Rutiniško gyvenimo pasekėja pati nepastebėjo akimirkos, kai kasdien du kartus per dieną važiuodama traukiniu savaime pradėjo stebėti šalikelėje esančio namo ir jo šeimininkų verdantį gyvenimą. Moteris net sukūrė vardus namo gyventojams - Jess ir Jason. Rachel pati pripažino, jog stebėdama svajonių gyvenimą iš šalies ji pavydėjo šiems žmonėms, kurie turėjo tai, ką ji prarado prieš daugelį metų - laimingą šeimos gyvenimą. Bet Rachel net nenutuokė, kad iš tiesų Jess ir Jason pora yra Megan ir Scott, kurie kur kas labiau susiję su Rachel gyvenimu nei ji nutuokė, o svarbiausia - Rachel net negalėjo įsivaizduoti, kad netikėtai Megan bus laikoma dingusia, o su tuo pati moteris bus itin susijusi.

Kai Rachel gyvenimas tapo iliuzija ir ji ėmė gretinti savo žlugusią santuoką su jos įsivaizduojamu tobulu Jess ir Jason gyvenimu, moteris nesuvokė, jog jie taip pat turėjo asmeninių problemų, todėl vos tik jos išlindo į viešumą, Rachel negalėjo patikėti, jog jos svajonių šeimos gyvenimas byra į šipulius, kad tik jai vienai lemta patirti tragišką santuoką. Istorija pasakojama iš trijų moterų perspektyvų: Rachel, jos buvusio vyro žmonos Anna ir net pačios dingusios Megan, o visos šios moterys vienaip ar kitaip susijusios su tuo pačiu asmeniu. Man patiko šis autorės pasirinkimas būtent taip struktūrizuoti šį romaną, nes atskleidžiama tiesa iš skirtingas nuomones turinčių nuomonių, galima susidaryti šališką nuomonę apie susiklosčiusią situaciją.

Dažniausiai skaitytojai jaučia simpatiją pagrindiniams knygų veikėjams, nes net jeigu jie vaizduojami kaip blogiečiai, rašytojai pateikia jaudinančias istorijas, kurie vienaip ar kitaip išteisina jų poelgius. Šiame romane man buvo sunku susitaikyti su mintim, kad pagrindinė veikėja Rachel turėtų būti laikoma geriete, gyvenimo nuskriausta moterimi - kur kas dažniau jaučiau šaltus jausmus, kurie tikrai nepateisino moters poelgių net jei ji pati tiksliai nežinojo ką iš tiesų padarė. Nuolatinis pasiteisinimas, jog ji ne kartą paslaptingai dėl savo alkoholystės problemos neatsiminė esminių įvykių, ėmė erzint, ypač kai išgirdusi tiesą ji bet kokiu atveju neigdavo savo neigiamą poelgį, teigdama, kad to negalėjo būti.

Net jeigu tai detektyvinis romanas, "Mergina traukiny" paliečiamos ir itin aktuali šeimos tema. Manau, kad pagrindinė romano idėj yra įtikinti skaitytojus laiku pastebėti net ir pačius menkiausius pokyčius, nuo kurių ir prasideda asmeninio gyvenimo griūtis. Juk dvi iš šalies puikiai atrodančios pavyzdingos santuokos ne veltui įkomponuotos šiame kūrinyje - jos primena, kad kartais viešas įvaizdis ir šypsena reiškia visai ne laimę, o bandymus nuslėpti problemas. Jog net ir menkiausias barnis ar problemų nutylėjimas gali ateityje nuvesti iki kur kas rimtesnių problemų. Santuoka yra vienas rimčiausių įsipareigojimų, bet norint ją išsaugoti privalu nebėgti nuo problemų, kurias patiria visi, o kovoti su jomis. Dėl šios priežasties ir pagrindinė veikėja Rachel negalėjo pasiduoti ir neišsiaiškinti tiesos apie Megan dingimą - šios moters ir Scott porai ji jautė artumą, Megan ir Scott buvo tarsi pavyzdys, įrodantis, kad laiminga santuoka egzistuoja, todėl ir Rachel visais įmanomais būdais stengėsi išvengti įrodymų, liudijančių priešingai.

Istorija, slypinti romane, man pasirodė labai paini. Autorė Paula Hawkins sugebėjo meistriškai sudėlioti visus įvykius taip, kad galiausiai pasimeti ir nebesupranti, kas kūrinyje atlieka geriečių, o kas blogiečių vaidmenis. Knygos eigoje sužinosite apie paslaptingą raudonplaukį vyrą, apie Megan praeitį ir kūdikį bei kaip Megan buvo susijusi su Tom ir Anna. Taip pat labai įdomi situacija nutiks is Rachel, kuri kažkokiu jai pačiai nežinomu būdu buvo įvykio vietoje, bet nieko neatsiminė, todėl po truputį atgimstantys prisiminimai apie lemtingą naktį bus tarsi užuominos, padėsiančios arba lengviau išsiaiškinti tiesą, arba tai tik dar labiau suklaidins. Knygoje rasite kur kas daugiau neaiškumų, kurie jus itin klaidins, bet įdomumo dėlei, nusprendžiau jų neatskleisti.  Dažnai galvoju apie galimybę parašyti romaną pačiai, todėl man visada įdomu nuspėti, kaip jaučiasi kiti rašytojai, kurdami savo kūrinius. Man asmeniškai detektyvo žanras atrodo itin sudėtingas, o ši knyga buvo net painesnė nei mano itin mėgstama Gillian Flynn "Dingusi". Vien už taiklų ir puikiai apgalvotą darbą rašytoja Paula Hawkins yra verta pagyrimų.

Vienas įdomiausių pastebėjimų apie šį Paula Hawkins romaną tai buvo būtent jo pavadinimas. Radusi šį kūrinį Goodreads puslapyje, nuoširdžiai galvojau, kad tai kūrinys, skirtas jaunimo kategorijai (15-30 metų), o mano spėjimus patvirtino ir lietuviškas pavadinimas "Mergina traukiny". Bėda ta, kad Rachel visai nebebuvo mergina - ji jau buvo subrendusi moteris ir per savo gyvenimą patyrusi kur kas daugiau nei kitos vidutinio amžiaus moterys. Nors kūrinys galbūt ir yra apie suaugusiųjų gyvenimą, šeimos problemas, tai nereiškia, kad jaunimui jis nėra tinkamas, kaip tik labai rekomenduočiau šį kūrinį visiems jau minėtųjų Gillian Flynn, Jodi Picoult gerbėjams, o taip pat ir tiems, kurie mėgsta pasinerti į intrigas ir paslaptimis nusėtus gyvenimus, siekdami kartu su veikėjais išsiaiškinti tiesą.

Paula Hawkins "Mergina traukiny"

Skaitytojams, išsiilgusiems kraują kaitinančių detektyvinių romanų, "Mergina traukiny" bus lyg atgaiva sielai, priversianti įsitraukti į istoriją ir kuriam laikui pamiršti asmeninį gyvenimą. Gillian Flynn romanas "Dingusi", Anne Cassidy romanai, Jodi Picoult kolekcija - rodikliai, padėsiantys jums apsispręsti, ar verta skaityti šį kūrinį, 2015 metais puslapio Goodreads lankytojų įvertintą kaip geriausią kategorijos "Mistery and thriller" knygą, pagal kurią kino megėjai jau greitu metu išvys ekranizaciją didžiuosiuose ekranuose.

Kūrinyje "Mergina traukiny" pasakojama moters Rachel paini gyvenimo istorija. Rutiniško gyvenimo pasekėja pati nepastebėjo akimirkos, kai kasdien du kartus per dieną važiuodama traukiniu savaime pradėjo stebėti šalikelėje esančio namo ir jo šeimininkų verdantį gyvenimą. Moteris net sukūrė vardus namo gyventojams - Jess ir Jason. Rachel pati pripažino, jog stebėdama svajonių gyvenimą iš šalies ji pavydėjo šiems žmonėms, kurie turėjo tai, ką ji prarado prieš daugelį metų - laimingą šeimos gyvenimą. Bet Rachel net nenutuokė, kad iš tiesų Jess ir Jason pora yra Megan ir Scott, kurie kur kas labiau susiję su Rachel gyvenimu nei ji nutuokė, o svarbiausia - Rachel net negalėjo įsivaizduoti, kad netikėtai Megan bus laikoma dingusia, o su tuo pati moteris bus itin susijusi.

Kai Rachel gyvenimas tapo iliuzija ir ji ėmė gretinti savo žlugusią santuoką su jos įsivaizduojamu tobulu Jess ir Jason gyvenimu, moteris nesuvokė, jog jie taip pat turėjo asmeninių problemų, todėl vos tik jos išlindo į viešumą, Rachel negalėjo patikėti, jog jos svajonių šeimos gyvenimas byra į šipulius, kad tik jai vienai lemta patirti tragišką santuoką. Istorija pasakojama iš trijų moterų perspektyvų: Rachel, jos buvusio vyro žmonos Anna ir net pačios dingusios Megan, o visos šios moterys vienaip ar kitaip susijusios su tuo pačiu asmeniu. Man patiko šis autorės pasirinkimas būtent taip struktūrizuoti šį romaną, nes atskleidžiama tiesa iš skirtingas nuomones turinčių nuomonių, galima susidaryti šališką nuomonę apie susiklosčiusią situaciją.

Dažniausiai skaitytojai jaučia simpatiją pagrindiniams knygų veikėjams, nes net jeigu jie vaizduojami kaip blogiečiai, rašytojai pateikia jaudinančias istorijas, kurie vienaip ar kitaip išteisina jų poelgius. Šiame romane man buvo sunku susitaikyti su mintim, kad pagrindinė veikėja Rachel turėtų būti laikoma geriete, gyvenimo nuskriausta moterimi - kur kas dažniau jaučiau šaltus jausmus, kurie tikrai nepateisino moters poelgių net jei ji pati tiksliai nežinojo ką iš tiesų padarė. Nuolatinis pasiteisinimas, jog ji ne kartą paslaptingai dėl savo alkoholystės problemos neatsiminė esminių įvykių, ėmė erzint, ypač kai išgirdusi tiesą ji bet kokiu atveju neigdavo savo neigiamą poelgį, teigdama, kad to negalėjo būti.

Net jeigu tai detektyvinis romanas, "Mergina traukiny" paliečiamos ir itin aktuali šeimos tema. Manau, kad pagrindinė romano idėj yra įtikinti skaitytojus laiku pastebėti net ir pačius menkiausius pokyčius, nuo kurių ir prasideda asmeninio gyvenimo griūtis. Juk dvi iš šalies puikiai atrodančios pavyzdingos santuokos ne veltui įkomponuotos šiame kūrinyje - jos primena, kad kartais viešas įvaizdis ir šypsena reiškia visai ne laimę, o bandymus nuslėpti problemas. Jog net ir menkiausias barnis ar problemų nutylėjimas gali ateityje nuvesti iki kur kas rimtesnių problemų. Santuoka yra vienas rimčiausių įsipareigojimų, bet norint ją išsaugoti privalu nebėgti nuo problemų, kurias patiria visi, o kovoti su jomis. Dėl šios priežasties ir pagrindinė veikėja Rachel negalėjo pasiduoti ir neišsiaiškinti tiesos apie Megan dingimą - šios moters ir Scott porai ji jautė artumą, Megan ir Scott buvo tarsi pavyzdys, įrodantis, kad laiminga santuoka egzistuoja, todėl ir Rachel visais įmanomais būdais stengėsi išvengti įrodymų, liudijančių priešingai.

Istorija, slypinti romane, man pasirodė labai paini. Autorė Paula Hawkins sugebėjo meistriškai sudėlioti visus įvykius taip, kad galiausiai pasimeti ir nebesupranti, kas kūrinyje atlieka geriečių, o kas blogiečių vaidmenis. Knygos eigoje sužinosite apie paslaptingą raudonplaukį vyrą, apie Megan praeitį ir kūdikį bei kaip Megan buvo susijusi su Tom ir Anna. Taip pat labai įdomi situacija nutiks is Rachel, kuri kažkokiu jai pačiai nežinomu būdu buvo įvykio vietoje, bet nieko neatsiminė, todėl po truputį atgimstantys prisiminimai apie lemtingą naktį bus tarsi užuominos, padėsiančios arba lengviau išsiaiškinti tiesą, arba tai tik dar labiau suklaidins. Knygoje rasite kur kas daugiau neaiškumų, kurie jus itin klaidins, bet įdomumo dėlei, nusprendžiau jų neatskleisti.  Dažnai galvoju apie galimybę parašyti romaną pačiai, todėl man visada įdomu nuspėti, kaip jaučiasi kiti rašytojai, kurdami savo kūrinius. Man asmeniškai detektyvo žanras atrodo itin sudėtingas, o ši knyga buvo net painesnė nei mano itin mėgstama Gillian Flynn "Dingusi". Vien už taiklų ir puikiai apgalvotą darbą rašytoja Paula Hawkins yra verta pagyrimų.

Vienas įdomiausių pastebėjimų apie šį Paula Hawkins romaną tai buvo būtent jo pavadinimas. Radusi šį kūrinį Goodreads puslapyje, nuoširdžiai galvojau, kad tai kūrinys, skirtas jaunimo kategorijai (15-30 metų), o mano spėjimus patvirtino ir lietuviškas pavadinimas "Mergina traukiny". Bėda ta, kad Rachel visai nebebuvo mergina - ji jau buvo subrendusi moteris ir per savo gyvenimą patyrusi kur kas daugiau nei kitos vidutinio amžiaus moterys. Nors kūrinys galbūt ir yra apie suaugusiųjų gyvenimą, šeimos problemas, tai nereiškia, kad jaunimui jis nėra tinkamas, kaip tik labai rekomenduočiau šį kūrinį visiems jau minėtųjų Gillian Flynn, Jodi Picoult gerbėjams, o taip pat ir tiems, kurie mėgsta pasinerti į intrigas ir paslaptimis nusėtus gyvenimus, siekdami kartu su veikėjais išsiaiškinti tiesą.

Skaitytojų nuomonės:

Tikrai įtraukianti ir kupina įtampos istorija. Priverčianti skaitant kelis kartus pakeisti nuomonę, kas galėtų būti žudikas :) Rekomenduoju :) ir nekantriai laukiu knygos ekranizacijos spalio mėnesį :)

Labai įtraukianti knyga, patiko, kad yra kelios pasakotojos. Gal iš pradžių šiek tiek painiojausi, kuri šeima, kaip su kuo gyvena, bet lengvai įsivažiavau:) Perskaičiau lengvai, istorija rutuliojasi greitai.
Super! Seniai skaičiau taip įtraukiančią knygą, kai nesinori jos net padėti, todėl, galima sakyti, kad ir perskaičiau vienu prisėdimu. Patiko ir siužetas, ir jo dėstymas skirtingu laiku bei tai, kad pagrindinė veikėja nebuvo nuzulinta tobulybė, o turėjo be galo daug trūkumų ir net vertė nervintis dėl jos poelgių :)

Nepasakyčiau, kad likau sužavėta, bet persiskaitė greitai ir lengvai. Kadangi mėgstu ne „kruvinus“ detektyvus, o labiau psichologinius, o šitas kaip tik toks ir yra, tai už skaitymo lengvumą skiriu 5 žvaigždutes.

Jacob Grey "Krankas.Varnų užkalbėtojas"

2015 knygų pasaulį sudrebino rašytojo Jacob Grey debiutas - knyga "Krankas. Varnų užkalbėtojas" sužavėjo skaitytojus, todėl dar šiemet bus išleista trečioji serijos dalis, o Lietuvoje leidykla Baltos lankos irgi ryžosi išleisti magijos ir nuotykių kupiną istoriją, lyginamą net su garsiuoju Hariu Poteriu.

Paslaptingasis rašytojas Jacbo Grey visai prilygsta savo veikėjui - jis sukūrė tarsi savo asmeninį prototipą - berniuką, varnų užkalbėtoją. Nuo pat mažų dienų vienatvėje gyvenęs trylikametis turėjo neįprastas pašnekoves varnas ir tokiu būdu gyveno uždarame lizde, tikėdamasis vieną dieną vėl sutikti tėvus. Berniuko gyvenimas netikėtai pasikeičia - po pažinties su bendraamže Lidija į Kranko gyvenimą įsiveržė nuotykiai, susiję su vaikino prigimtimi ir kova už būvį.

Knygoje pagrindinis motyvas buvo fantastiniai elementai. Pastaruoju metu pirmenybę teikdavau distopinio stiliaus fantastiniams kūriniams, kur vaizduojamas pasaulis būna panašus į realybę, bet "Krankas. Varnų užkalbėtojas" yra priešingas variantas - magija ir neįtikėtumai dominuoja viso kūrinio metu. Susipažinsite su Kranko galiomis, turėsite galimybę įsivaizduoti, ką reiškia susikalbėti su gyvūnais. Taip taip, iš anksto nusiteikite, jog Krankas bus ne vienintelis gyvūnų užkalbėtojas - jų bus daug ir visokių rūšių, įskaitant ir vaikinui nežinomus priešus, kurie taip pat atliks labai svarbius vaidmenis istorijos metu.

Krankas, didžiąją dalį savo gyvenimo nugyvenęs vienatvėje, buvo nepalyginamai protingas berniukas. Nesu tikra ar knygoje būtų galima rasti kažkokių užuominų apie tai, jog vaikinukas lankė mokyklą, bet drąsiai galiu tuo abejoti. Nepaisant to, vaikinas buvo išsiugdęs teisingas vertybes, buvo nuoširdus, rūpestingas ir ryžtingas. Kita kūrinio veikėja Lidija pasirodė kaip gana kontrastinga asmenybė Krankui: mergina gyveno su mylinčiais tėvais, su kuriais turėsite ne vieną galimybę artimiau susipažinti, taip pat Lidija man pasirodė kaip labai energinga, drąsi ir draugiška mergaitė. Nepamirškite, kad net jeigu autorius pasirinko du priešingos lyties pagrindinius veikėjus, tarp jų nebūtinai turėtume įžvelgti romantikos pėdsakų, juk jie dar visai jauni!

Jaunesnei skaitytojų kategorijai skirta knyga ne kartą buvo lyginama su Hariu Poteriu. Šią nuomonę norėčiau aptarti šiek tiek plačiau, pabrėždama ne tik nedidelius panašumus, bet ir skirtumus. Kitaip nei J K Rowling, Jacob Grey nusprendė "nekankinti" skaitytojų storomis, šimtus puslapių siekiančiomis knygomis ir visą istoriją glaustai sutalpino į standartinės knygos dydį. Galbūt tai ir buvo kažkas, ką įvardinčiau kaip diskutuotiną dalyką, nes tam tikrais atvejais norėjosi stipresnio susipažinimo su veikėjais ar net pasiruošimo lemtingai kovai. Na, bet kokiu atveju nereikia pamiršti, jog autorius orientavosi į jaunesnę auditoriją, todėl gilūs dvidešimtmetės apmąstymai ne visada būna veiksmingi. Nepaisant to, grįžtant prie dviejų fantastinių istorijų lyginimų, nesunku įžvelgti vienišumo jausmą, persmelgusį abu veikėjus, tragiškomis aplinkybėmis netekusius tėvų. Taip pat skaitydama prisiminiau vieną mėgstamiausių Hario Poterio dalių - "Fenikso broliją", todėl tai bus lyg ir užuomina, ko galite tikėtis tolimesnėje istorijos eigoje.

Nuotaikingas pasakojimas iš jaunuolio perspektyvos tikrai įtrauks į magijos kupiną pasaulį ir nepaliks abejingų. Negaliu pasakyti, ar jau galime tikėtis sulaukti kitų serijos dalių lietuviškuose knygynuose, bet esu tikra, jog taip tikrai įvyks. Rekomenduoju kūrinį jaunesniems skaitovams, kaip ir teigiama anotacijoje 8-12+ metų vaikams.

Julie Murphy "Dumplin"

Romane "Dumplin" pasakojama paauglės Willowdean istorija. Mergina, kovojanti ne su apvaliomis savo formomis, bet su aplinkinių spaudimu, nusprendžia sugriauti stereotipus ir užsiregistruoti į savo mamos organizuojamą grožio konkursą bei tokiu būdu ne tik garantuoti širdies smūgį savo mamai, buvusiai grožio karalienei, bet ir visoms bendraamžėms, besilaikančioms standartiško požiūrio apie grožį. Šis konkursas buvo itin neapgalvotai priimtas veikėjos sprendimas, kuris galiausiai kainavo jai draugystės žlugimą, bet tuo pačiu ir pirmąją meilę, dėl kurios mergina ėjo iš proto. "Dumplin" puikiai atskleidžiamas išėjimas iš komforto zonos - ilgos dvejonės, amžinybę trunkantys savo kūno formų niekinimas, bet galiausiai pagyrimų ir plojimų vertas perlipimas per vidinį graužiką, neleidžiantį tikrajai Willowdean asmenybei ištrūkti į tikrąjį ir malonumų kupiną gyvenimą.

Kadangi esu itin įsitraukusi į reklamos pasaulį, knygos įvaizdis yra neatsiejama pirmo įspūdžio dalis, apie kurią galvoju taip pat ilgai kaip ir apie pačią istoriją. Ką galiu pasakyti - "Dumplin" knygos įvaizdis yra vienas geriausiai ir sumaniausiai apgalvotų per visus šiuos metus, kol rašau šį blogą. Pradedant komentuoti pavadinimą, galiu pripažinti, jog ilgai svarsčiau, kodėl autorė pasirinko būtent tokį, bet ne kartą tiesa paaiškinama istorijoje - pagrindinė veikėja Willowdean turėjo pravardę "Dumplin", kurią jai skyrė ne kas kitas, bet jos mama. Pats žodis "Dumplin" į lietuvių kalbą verčiamas kaip "Kukulis" todėl tikriausiai kyla ne vienas klausimas, kokiu tikslu mama savo dukrą galėtų pavadinti kukuliu? Apie tai šiek tiek vėliau - grįžkime prie bendro knygos įvaizdžio ir ypač viršelio. Ne kartą 2015 metais, skaitydama įvairias recenzijas ir straipsnius apie knygų viršelius pastebėjau, jog būtent ši knyga karaliavo tarp geriausiai įsimenamų knygų viršelių. Visiškai sutikčiau su tokia nuomone, nes modernus minimalistinis dizainas su paauglystės bruožais yra viskas, ko reikia skaitančiam jaunimui. Ironiška merginos viršelyje poza, apvalaina figūra, raudona suknelė išduoda pagrindines knygos paslaptis, o vėliau išaiškėja, kad viršelio mergina ir yra pati Willowdean. Dar vienas man asmeniškai labai svarbus ir paminėti vertas dalykas - knygos antraštė. Ne visi kūriniai turi skiriamąją antraštę, bet ši apžvalga yra skirta tik šiam romanui, todėl visa šlovė tebūnie atitenka tik jam. "Go big or go home" - visiems puikiai pažįstama frazė, kuri puikiai nusako šio romano esmę ir tik dar labiau sustiprina pirmąjį įspūdį apie knygą ir jos įvaizdį. Jeigu jau knygos įvaizdis sugeba sukelti tokius jausmus, tai patys pagalvokite - kokias aukštumas tuomet pasiekia pats siužetas?

Dar vienas skiriamasis romano bruožas - įžymybės įkomponavimas į siužetą. Tai nėra labai dažnas reiškinys ir bandydama analizuoti to priežastis galiu padaryti tik vieną išvada - rašytojai savo romanams siekia išliekamosios vertės, todėl siužetą pritaiko neutraliam laikotarpiui, kad knygą galėtume skaityti ir po keliolikos ar net keliasdešimt metų. Dolly Parton ir yra toji kūrinio žvaigždė. Esu tikra, kad nemaža dalis jūsų net nežino, kas yra garsioji Dolly Parton, todėl pats laikas pasinaudoti išmaniosiomis technologijomis ir pasidomėti - esu tikra, kad pirma pamatyta nuotrauka sugrąžins jūsų atmintį. Dolly Parton buvo ypatinga šio kūrinio dalis. Ji nebuvo veikėja, ji buvo merginų idealas ir autoritetas, bet šiuo atveju tai reiškia, kad Dolly atliko vienodai svarbų vaidmenį net jei ir veikėjai neturėjo tiesioginio kontakto su ja.

"It wasn’t just the look of Dolly that drew us in. It was the attitude that came with knowing how ridiculous people thought she looked, but never changing a thing because she felt good about herself. To us, she is . . . invincible" - žodžiai, sustiprinantys Dolly Parton vaidmenį kūrinyje. Džiaugiuosi, jog tokiai tematikai buvo pasirinkta netradicinė įžymybė, juk šiais laikais idealios moters/merginos titulas atitektų kone kiekvienai ryškesniai pramogų pasaulio atstovei.

Nežinau ar nesuklysiu teigdama, jog "Dumplin" knyga buvo vienas iš tų retų atvejų, kai knygos pradžioje radau leidyklos žodį apie patį kūrinį. Net jeigu po šio aprašymo kils nors menkiausia abejonė, ar verta skaityti šį romaną, patikėkite, minėtasis leidyklos žodis sužadins jūsų smalsumą, nes skaitydama jaučiausi taip, tarsi tuos žodžius rašęs žmogus šokinėtų iš džiaugsmo ir akyse kibirkščiuotų pozityvumo ir užsidegimo liepsnelės. Kodėl teigiu, jog leidyklos žodis nėra dažnas atvejis knygose? Todėl, kad dažniausiai tokį vaidmenį atlieka arba patys rašytojai, arba būna pateikiamas atskiras sąrašas leidyklų, žurnalų, blogų, kurie labai trumpai, bet teigiamai apibūdina knygos kokybę.

Pagrindinė knygos "Dumplin" tema - bandymai pamilti save. Šiame bloge galima rasti ne vieną knygos apie bulimiją ar anoreksiją apžvalgą, bet pagalvojus dar šiek tiek ilgiau pavyksta ant rankos suskaičiuoti knygas apie merginas, kurios jautėsi kompleksuotos dėl savo figūrų, bet nebuvo susijusios su valgymo sutrikimų ligomis. Willowdean buvo mergina, kuri pripažino savo trūkumus, ne kartą juos akcentavo, ne kartą prarado daugybę puikių akimirkų, bet tuo pačiu ji stengėsi pamilti save ir kovoti su aplinkos veiksniais, bandančiais ją nuteikti kitaip... Mergina bijojo būti dėmesio centre dėl savo kūno, todėl tai buvo priežastis, kodėl ji atsisakė gyvenimo malonumų - dalykų, kurių ji visa širdimi troško, bet bijodama apkalbų ir savo kompleksų atsisakydavo.

Man labai patiko kaip autorė Julie Murphy pavaizdavo santykius tarp mamos ir dukters. Galiu pripažinti, jog jie iš vienos pusės netradiciški, bet tuo pačiu smerktini dėl tam tikrų priežasčių, kurių nusprendžiau visgi neįvardyti, nors iš pradžių buvau pasiruošusi pateikti tai įrodančią ištrauką. Nors iš vienos pusės galima manyti, jog mama ir dukra buvo viena kitos priešingybės, autorė puikiai pabrėžė jas siejančias savybes, kurias pastebėti gali tik atkakliausi skaitytojai. Man patiko, kad Willowdean buvo kompleksuota, bet už save pakovoti sugebanti mergina. Ji ne kartą drįso pasipriešinti mokyklos populiariesiems, todėl tai tik dar labiau sustiprina įspūdį, jog Willowdean buvo užsispyrusi gerąja prasme. Visgi sunku, bet privalu pripažinti, jog tie patys kompleksai veikėją versdavo imtis kvailų sprendimų, kai net pačiai norėjosi pačiupti merginą ir gerai papurtyti.

Privalau pridurti dar vieną dalyką - "Dumplin" yra tikras frazių ieškotojų lobis. Įvedus į google paiešką knygos pavadinimą jau iš karto išmeta ir citatų paieškos rezultatus, kurie pateikti vizualiu būdu - įmaišant į knygos viršelio stilių. “I’ve been real lost without her. Like, she was this compass I didn’t even know I had.” - viena iš įsimintinesnių eilučių, susijusi su dar vienu itin svarbiu asmeniu Willowdean gyvenime.

Julie Murphy, itin taikliai pasirinkusi kūrinio tematiką ir ironišką rašymo stilių sukūrė šedevrą, kurį privalo paskaityti kiekviena mergina. Dievinu tokio tipo kūrinius, kai skaitydama galiu ne kartą nusišypsoti, akimis sekti kiekvieną žodį, bet tuo pačiu susimąstyti apie rašytojų siunčiamas žinutes ir pagrindines mintis. "Dumplin" turi viską, apie ką paskaityti privalo kiekviena paauglė, todėl su nekantrumu laukiu, kada šis romanas atsidurs lietuviškų knygų lentynose, nes esu įsitikinusi, kad tokios progos išleisti šį romaną niekas nepraleis. Garantuotai tai bus viena iš tų knygų, patenkančių į labiausiai patikusių perskaitytų knygų 2016 metais topą.

Ar norėtumėte sulaukti šios knygos Lietuvoje?

Taip

Ne

Quiz Maker