Ruta Sepetys "Salt to the sea"

I have been waiting for this book for it to be finally released, it took me even longer to finally have it in my hands and be able to read it. Eventually, it took me only one evening to not only finish another bestselling book by Ruta Sepetys, but also to spread my ideas and thoughts here, in this blog. For those of you do not know, Ruta Sepetys is Lithuanian author living in the United States. Her first book "Between shades of grey" was a great success and I cannot wait until October, 2018, because after a long wait the movie adaptation for this book will hit the screens.I admit it, "Salt to the sea" was one of the greatest books I have read in 2017 and it was the reason why I returned to this blog - to my secret, but still often visited place by you, my dear readers. 

Just as everyone's beloved "Between shades of grey" story, "Salt to the sea" takes its reader back to the period of World Wars. This time Lithuanian author chose to write about a "Wilhelm Gustloff" ship and its story which not many people across the world are aware of, including four characters, representing different countries, trying to catch the ship in order to escape from the death. I love history, I love historical books and movies, but even I have not heard about this ship, so it was an exciting reading about the tragic in Baltic sea. 

Ruta Sepetys chose to write about the year of 1945 - the year when the second World War was coming to its end. During this period Lithuanian Joana, Polish Emily, and Prussian (the country which at that time still existed) Florian met each other under unexpected circumstances while trying to catch the ship in the middle of their journeys. There were more significant characters in this book, but the story was told from their perspectives only - each refugee had had their own chapters in order for us, readers, to get to know them from the inside. The fourth storyteller, not mentioned among the three of them, was German Alfred had a more technical role for this book - he represented the other side of the story - the bad ones. Alfred was a special character , he was much different than other characters, but I will tell you more about him in a bit.

We are not introduced to the lives of the characters before they had to leave their homes - author decided to keep one direction, but even so, every line about the homesickness of the characters helped to imagine them more easily in the surroundings which were not destroyed by the war - in this way readers are able to get to know the characters as they actually were. I will admit it, I have not been living in Lithuania for the past few months, I did not have a lot of time to even have a glance at the books, but I experienced the greatest adventure of my life. Being away from my home country made me notice myself paying more attention to Lithuanian aspects in this book: how back in those days one character admired the storks and how excited she was to see them coming back to the nature after a long and dreary winter. In 1945, not taking a war into consideration, people felt happiness for things which now may not even seem important or relevant, they knew how to "stop the charming moment" as one Lithuanian author once meant by being able to enjoy the current moment. Now we see those moments pass and we focus more on the "better future" without actually knowing what it means or if there will be one. What I mean by this, is that while I was reading this book, there were many occasions when I questioned my own values of my life, the fragility of life and love for my home country. I hope that you too will be able to feel the same way I did, that you will find something that you feel close to.

While evaluating the writing style of this author, I can easily recognise her unique style and choice of words which made us all fall in love with her first books. Her writing style makes us embody the characters and to understand what they felt. After finishing "Salt to the sea" I spent some time reading foreign reviews about this book and what I noticed was the fact that not everyone enjoyed the short paragraphs and short chapters. Personally I was not irritated by them, having read 3 of Ruta Sepetys books so far I see her eager to experiment with writing techniques and I actually admire author for challenging herself. She was able to test something new, but at the same to to stick to her own guts and this is one of the reasons why most of her books become worldwide bestsellers. Some fragments of this book felt like short hints about further events and what else could be expected. Before I started this story, I had not read the book annotations for a long time in order to feel even more exciting, but eventually I remembered the main object - the tragic events of the ship. Even though 40% of the story-line is related to narrative about characters trying to catch the ship and every reader believes that the escape is the most important part of the book, suddenly things turn around completely and you find yourself feeling completely lost, but even more captured.

Referring back to the characters, I believe many readers got the impressions, based on which, you are suppose to feel sorry for 4 of the characters and their friends of the journey. Their lives were portrayed in a deeper manner, readers were introduced to some details from their past lives, but even the fact that the story is developed in the surroundings or the war where you see a lot of people dying among our heroes, you cannot feel the same level of sadness for them as you would for the main ones. Why? I keep asking myself this, but I believe that this again is related to the writing style of the author. This could be considered as a negative aspect of the book, but again, the fact that the author herself did not experience these events makes it easier to understand it. The book is based on true events which were told by people who survived the tragic and every story is put into only one thin book...

I will not describe each character in detail, I believe you would all like to meet them and make your first impressions about them yourselves, but I will break this statement by telling you more about Alfred. He was one of those characters which do not fit in among others. He introduced the other side of this story - from the perspective of the enemy, as he represented the soldier who was waiting for the refugees in the port. Do not think that Alfred was a bad guy in all terms, author created him as a naive and brain washed soldier. Alfred was a true follower of the fuhrer whom he believed in. But what he wanted the most was to return back to the love of his life to whom he wrote letters to, telling fake stories about his fake achievements.

Well-aimed and a little bit ironical remarks of the author made me look at this book differently, as if it was much livelier and full of energy, spirit. Yes, war topic is undoubtedly heavy and for our generation not imaginable, but sometimes even during the hardest moments in life it is important to find some light - in this case, some sense of humour which made this story even more special. We are all optimists, some of us more than the others, but still, so why don't we look at the world through pink glasses? Maybe many of you would question this point of mine, but I feel more captivated by this book because of those short phrases that directed my mind further from the tragic story-line. 

As I have already mentioned, I finished this book during one evening with only a few breaks. Before the second break I had already reached the chapter which was the most expected probably by all the readers in the world. It seemed as if there was a change of a happy ending for everyone, but suddenly it was not. Many people agree on the fact that this story is like European Titanic story, but I would like to remind the readers, especially every single Lithuanian, to focus not on the love story and romantic side of the book, but on the tragic based on true events. Titanic included rich people who had a desire to travel, to see the world. And yes, there were many of those we were not that fortunate, but at least they were still free and independent, when Wilhelm Gustloff passengers were not - they were running from the death.

For the concluding point of this book I would like to mention some of the genius decisions made by Ruta Sepetys. Her writing style keeps fascinating me and helps me to understand, that even though every minute a new book is released in the world and due to the digital platforms almost everyone can call themselves writers, it is still possible to find those captivating hooks and the ability to play with the language, to manipulate. What I mean is the name of this book and its explanation in the book. I believe that from now on, having read this, I will not be the only one looking at the Baltic see or any other see differently. Keep in mind this metaphor, try to find it hidden in the book and cherish it, because it is our history, our tragic which should be known for everyone. Another recommendation for the readers would be to try finding a connecting point between both books "Salt to the sea" and "Between shades of grey" - I am pretty sure you will not be disappointed!

I really wanted to read this book since the moment I found out about it - and I am more happy now, when I actually did it. I hope that all of my loyal readers do read all of the books by Ruta Sepetys - they are my absolute favorites. I do not feel very pleasantly after reviewing this story very positively because of the tragedy which took millions of lives, but I want to emphasise the title of the book "Salt to the sea" which summarises the whole story and helps us to honour the lives taken away.

Lara Avery "Memory book"

Ką darytumėte pajutę, jog pamažu prarandate laiko nuovoką ar trumpalaikę atmintį? Kaip reaguotumėte į nuolatinės atminties šlubčiojimą ir svarbiausių gyvenimo akimirkų prisiminimų praradimą? Naujausioje rašytojos Lara Avery knygoje "Memory book" galima rasti atsakymus į šiuos klausimus, nes romanas būtent ir pasakoja apie merginą, kurios likimas ne rožėmis klotas.

Pagrindinė romano veikėja Samantha, draugų vadinama Sammie buvo itin mėgstama mokykloje, turėjo mylinčią šeimą, buvo protinga ir aktyvi debatininkė bei netgi paskelbta veladictorian, kas reiškia, jog labiausiai nusipelnęs mokyklos abiturientas paruošia išleistuvių ceremonijos metu kalbą, skirtą visai mokyklai. Neeilinis Sammie gyvenimas buvo iš anksto suplanuotas - mergina turėjo daugybę lūkesčių artėjančiai ateičiai, ji planavo persikelti į Niu Jorką, kur galėtų studijuoti universitete, bet lemtingą akimirką, kurios metu jai buvo diagnozuota klastinga bei paveldima liga, apvertė planus aukštyn kojomis.

Kaip pasakytų pati Sammie, Memory book yra jai pačiai skirta knyga. Pagrindinė veikėja, turinti puikų humoro jausmą, vis šaiposi iš savęs primindama sau pačiai ir mums, skaitytojams, jog jos pačios rašoma knyga arba vadinamasis "dienoraštis" iš tiesų yra Word dokumento failas kompiuteryje, nors mes visi tikrai esame pripratę skaityti apie popierinius variantus. Sammie pradėjo rašyti šį dienoraštį todėl, kad sužinojusi apie ligą, nuspėjo, kad ateityje jai prireiks kažko, kas padėtų jai prisiminti, todėl detaliai ir jai suprantamai išdėstė esminius tuometinio savo gyvenimo faktus bei įvykius.

Niemann-Pick - Sammie ligos pavadinimas. Nesu medicinos ekspertė, tuo labiau apie tokią diagnozę išgirdau pirmą kartą gyvenime. Ryškiausi jos simptomai, kaip jau galėjote pagalvoti, atminties praradimas, bet visa tai gali privesti net iki mirties... Jeigu liga būtų tiesiog susijusi su ilgalaikės atminties praradimu, Sammie gyvenimas būtų buvęs tikrai kitoks nei jis buvo. Deja, klastingos ligos baisioji pusė yra neįtikėtinai žiauri, todėl pasiruoškite viskam - kūrinys numargintas liūdnomis ir širdį veriančiomis akimirkomis.

Vos tik pradėjau skaityti kūrinį ir susipažinau su esminiais jo elementais, padėjau romaną trumpam laiko tarpui į šalį ir ėmiau svarstyti, kokia galima romano baigtis, ko aš galiu tikėtis? Iš tiesų didžioji dalis mano spėjimų buvo negatyvūs arba intriguojantys, ne kartą pagavau save prisimenant vieną mėgstamiausių Lauren Oliver romanų "Kai aš žuvau", kurio pabaiga šokiravo mane taip, kad iki šiol atsargiai imu panašaus stiliaus knygas į rankas, pasiruošusi visiems įmanomiems siužeto vingiams.

Sammantha pamažu perprato savo klastingą ligą ir iš anksto sugebėjo nuspėti, kokiomis akimirkomis galėjo pasikartoti nerimą keliantys užmarštumo simptomai. Bet net jei mergina ir sugebėjo nenoromis sužlugdyti savo mokyklos laikų svajonę, vėliau susitaikė su lemtimi ir net pačią baisiausią ir svarbiausią gyvenimo akimirką ji sugebėjo tvirtai ir be jokių trugdžių išpildyti savo tikslą. Šios dvi akimirkos man pasirodė labai motyvuojančios, ypač antroji, nes pagrindinė veikėja nujautė galimas pasekmes, bet vis tiek neatsisakė savo garbingos pareigos, buvo šventai įsitikinusi, kad būtent ji gali kontroliuoti savo ligą, kad būtent ji yra savo kūno valdovė ir tai padėjo pasiekti jai aukštumas.

Kūrinio eigoje turėsite progą susipažinti labiau su Niemann-Pick liga bei svarbiausia pamatyti, kaip pagrindinė veikėja Sammie su ja kovojo. Mergina ryžtingai neatsisakė savo tikslų ir svajonių, žengė tikslo link ir jūs pamatysite, ar jai pavyks įveikti laiko tekmę ar visgi liga pavogs gražiausius merginos gyvenimo metus. Romano eigoje taip pat kartu su Sammie patirsite tą jaunyste trykštantį pirmos meilės jausmą, kai du įsimylėjeliai nedrąsiai pamažu pripažįsta savo jausmus; taip pat pažinsite ir kitus pagrindinės veikėjos draugus, kurie atliks labai svarbius vaidmenis viso romano metu.

Romanas "Memory book" man labai priminė knygą "Everything everything", kurią skaičiau jau senokai, bet tiesiog abu kūriniai susiję ta pačia tematika ir kūrinio nuotaika. Iš vienos pusės tai galbūt ir geras palyginimas, nes visgi "Everything everything" man paliko visai nemažą įspūdį ir įsiminė, nors leidykla ir nusprendė jos neišleisti. Bet vertinant iš kitos pusės, sunku pasakyti, ar "Memory book" leidėjams pasirodys verta dėmesio, kai panašaus stiliaus kūrinį jie jau atmetė.

Nors kaip supratau Lara Avery romanas "Memory book" yra laikomas viena karščiausių naujienų paaugliams, drįsčiau ginčytis šiuo klausymu, argumentuotama, jog ne visiems kūrinio tematika gali pasirodyti priimtina ar atitinkanti savitus skaitymo skonius. Man romanas iš esmės patiko, nors taip pat negalėčiau jo įtraukti į geriausių skaitytų kūrinių sąrašus. Kas čia žino, galbūt gimtąja kalba perskaitytas kūrinys pasirodytų netgi dar patrauklesnis ir artimesnis, todėl galutinio sprendimo dėl leidimo pateikti negaliu.

Austin Kleon "Vok kaip menininkas"

Bandant atrinkti vieną pagrindinę šio kūrinio mintį, pabandysiu išreikšti ją taip: geras menininkas yra savotiškas vagis, kuris perkuria kitų idėjas savaip ir tokiu būdu tampa unikalus bei atranda savo kelią. Knygoje "Vok kaip menininkas" atskleidžiama būtent kaip tai padaryti, jaučiasi autoriaus noras įkvėpti skaitytojus kurti ir tai tikrai veikia (patikėkite, remiuosi asmenine patirtimi).

Knygoje ryškus modernistinis šių dienų pasaulis: autorius ragina viskuo domėtis naudojant Google paieškas, liaudiškai tariant neveja į šuns dienas ir tų, kurie apsimeta visažiniais menininkais bei net ragina pabandyti apsimetinėti kažkuo kol to galiausiai pasiekiama.

Nesu tikra ar esu didelė tokio stiliaus (pavadinkim 'patarimų') knygų mėgėja, bet ši visgi įtraukė ir nuteikė gan pozityviai. Autorius Austin Kleon nepateikė iš galvos surinktų patarimų, skatinančių rūpintis savo kaip kūrėjo gyslelėmis. Jis pateikė daugybę įdomių faktų, negirdėtų citatų, nemažai tiriamosios medžiagos. Labai jaunatviškas ir įtaigus rašytojo stilius įtrauks jus nuo pat pirmų knygos puslapių, o įvairios nuotraukos ir ranka daryti piešiniai dar kartą patvirtints rašytojo kūrybinę gyslelę


Visgi tiems, kurie galvoja, jog šios apžvalgos užtenka norint suprasti knygos esmę ir nenorintiems paskaityti pilnos versijos, pridėsiu ir savo nuomonę. Šiuo metu labai domiuosi Instagram'o ypatumais, skaitau daug straipsnių, stebiu daug žmonių ir, kaip pasakytų Austin Kleon, atlieku savotišką tyrimą. Tikriausiai ne vienas žinote dažnai pateikiamas Instagram'o anketų populiarumo priežastis: jog raginama išlaikyti spalvų stilių, panašią tematiką, kelti atitinkamus postus kaip tarkim garsaus prekės ženklo kavos gėrimas - IT IS A MUST - pasakytų tikri instagrameriai. Aš visgi siūlau išlaikyti savitumą ir stengtis kurti savo turinį pagal savo įsitikinimus ir požiūrį, nes vienodai pateikiamas turinys galiausiai gali nieko gero neatnešti. Taip pat teigiama ir šioje knygoje - tikras menininkas turi vogti taip, jog galiausiai transformuotų ir suasmenintų idėjas pagal save, o ne tik mėgdžiotų kitų darbus.

Visgi pati save laikydama menininke pabaigai priminsiu jau ir knygoje paminėtą mintį- visada kaupkite savo idėjas ateičiai. Galbūt pasirinksite tai daryti senamadišku būdu besinešiojant užrašų knygutę, galbūt įsirašysite idėjas į telefoną - jūsų pasirinkimas. Bet atminkite, jog kūrybiningus žmones minčių kratiniai aplanko kiekvieną dieną ir šiomis, informacijos pertekliaus dienomis, nerizikuokite prarasti savo geneliausių minčių!

Kaip autorius patarimų kūrybiškumo tema knygoje sugebėjo įtraukti ir pinigų tematiką? Kaip atrodo jo, kaip aktyvaus ir ganėtinai nemažai pasiekusio kūrėjo darbo vieta? Kaip susieti kūrybinę gyvenimo pusę turint begalę kitų veiklų, įskaitant ir suaugusiojo žmogaus 40 valandų per savaitę darbą ir pareigas? Į visus šiuos ir be galo daug visiems galvose kirbančių klausimų Austin Kleon pasistengė atsakyti savo kūrinyje ir patikėkite, sužinosite daugybę paprastų, bet genialių idėjų bei atsakymų.

Kam rekomenduočiau skaityti šią knygą? Tikriausiai labiausiai tiems, kurie išgyvena du skirtingus, bet nežinios kupinus laikotarpius: mokyklos baigimą ir visus aukštojo mokslo metus, kai slaptai tikimasi išlaikyti tą amžino studento statusą ir turėti šansą gyventi be įsipareigojimų ar suaugusiųjų žmonių rūpesčių. Ta nėra vienintelė Austin Kleon knyga, esu tikra, jog dar bent vieną iš jo parašytų dar tikrai paskaitysiu ir gal net apžvelgsiu šiame bloge. Taip pat nebijokite pasidomėti šiuo rašytoju plačiau tiek YouTube video įrašuose, tiek Google straipsniuose rasite tikrai įdomių ir dėmesio vertų istorijų - kviečiu šį kartą neapsiriboti tik viena knyga ir praplėsti akiratį būtent tada, kai tai tikrai įmanoma - skaitmeniniame amžiuje.

Džiaugiuosi, jog internete pamačiau lietuvius, skaitančius šią knygą, tai buvo tarsi lengvas atradimas 2018 metų pradžiai, pradedant rūpintis užsibrėžtų tikslų įgyvendinimu, naujomis ir dar nepasinaudotomis galimybėmis ir pažadais atrasti savo pašaukimą. Vienam, bet itin pozityvių minčių vakarui skirta knyga galbūt padės jums drąsiau žengti žingsnį link savo svajonių - būtent to tikiuosi ir aš šiais naujais metais - kūrybiškų ir pozityvių pačios kurtų akimirkų.

Jandy Nelson "The sky is everywhere"

Jandy Nelson yra rašytoja, kur mane pakerėjo savo kūriniu "Padovanosiu tau saulę", todėl nusprendžiau paskaityti daugiau jos kūrinių ir radau šią, debiutinę jos knygą "The sky is everywhere", kuri buvo visiškai kitokia nei "Ill give you the sun", bet paliko tikrai didelį įspūdį.

"The sky is everywhere" pasakoja apie merginą, vardu Lennie. Lennie gyvenimas nebuvo toks įdomus ir spalvingas kaip jos sesers Bailey, bet Lennie tai patiko, ji buvo laiminga dėl sesers. Bailey buvo žmogus, kuriam įžengus į kambarį, pasaulis prašvisdavo įvairiomis spalvomis, mergina buvo ne vieno numylėtinė, visi ją mėgo. Bailey turėjo ir labai mylintį ir pasiaukojantį vaikiną Toby, su kuriuos net buvo pasiruošusi kurti bendrą ateitį, bet viskas vieną dieną pasikeitė. Neaiškiomis aplinkybėmis Bailey mirė ir taip sugriuvo ne tik šios merginos, bet ir ją mylinčių žmonių pasauliai...


Nors taip galėjo pasirodyti, knyga nėra apie Bailey. Pagrindinė veikėja visgi yra Lennie ir tik jos dėka galima sužinoti tiek daug visko apie mylimą seserį. Lennie buvo sugniuždyta, jai itin trūko sesers, trūko jos pasakojimų ir trūko akimirkų, kurių metu jos kartu dalindavosi savo mintimis ir svajonėmis. Merginas ypač vienijo tai, kad jų mama buvo dingusi. Dar kai Lennie turėjo vos kelis metus, jos ir Bailey mama nusprendė pabėgti ir ieškoti geresnio gyvenimo svetur, bent jau taip aiškino mergaičių močiutė, kuri jas ir užaugino. Tai yra dar vienas pavyzdys, kai visgi karjera yra didesnis prioritetas nei šeima... Net praėjus daugybei metų, mergaitės ir jų močiutė neprarado vilties, kad mama grįš...

Mirus Bailey, Lennie gyvenimas iš esmės pasikeitė ne tik dėl to, kad ji neteko mylimiausio žmogaus pasaulyje, bet ir dėl kitų priežasčių. Viena iš jų buvo į Lennie gyvenimą netikėtai įžengęs vaikinas, vardu Joe. Nors Lennie dar gerai nepažinodama jo, nuvertino vaikiną, bėgant laikui tarp jaunuolių užsimezgė neapsakomai stiprus ryšys. Jiedu net nepajuto, kai pamilo vienas kitą... Lennie gailėjosi tik dėl vieno dalyko - kad negalėjo viso šio stebuklo papasakoti sesei...

Knyga nebūtų tokia intriguojanti, jei ne dar vienas vaikinas... Tikriausiai nustebinsiu pasakydama, kad tai yra Toby - Bailey vaikinas ir sužadėtinis. Po merginos mirties, Toby nenustojo lankytis Lennie namuose, padėjo merginų močiutei ir tokiu būdu stengėsi pajusti tai, ką juto būdamas kartu su Bailey. Ilgi ir nenutrūkstantys pokalbiai tarp jo ir Lennie nustebino abu šiuos veikėjus, nes net jausdami nuoskaudą širdyse, jiedu puolė viens kitam į glėbį...

Šis meilės trikampis yra pats nebanaliausias iš visų, apie kokius esu skaičiusi. Nors Lennie buvo Bailey sesuo ir ją tokiu būdu išdavė, priežastis buvo visai ne meilė. Tai, kas siejo Lennie su Toby, visai skyrėsi nuo jos santykių su Joe. Knygoje labai puikiai paaiškinama, jog Lennie ir Toby buvo patys mylimiausi Bailey žmonės, todėl ji padalino savo širdį į dvi puseles ir padovanojo jas šiems veikėjams. Būtent dėl to Toby ir Lennie jautėsi gerai vienas kito glėbyje - kartu jie sudėjo širdies puseles ir atkūrė Bailey...

Lennie ir Joe santykius labai nesunku apibūdinti - itin romantiškis. Autorė Jandy Nelson nuostabiai aprašė judviejų akimirkas ir jausmus, kuriuos jie jautė vienas kitam. Kiekviena kartu praleista akimirka, kiekvienas ištartas žodis - tai lyg mėlynas ir beribis dangus, kuris būtent ir atitinka knygos pavadinimą "The sky is the limit". Vien dėl Jandy Nelson romantiškosios pusės ir gebėjimų taip gražiai viską aprašyti, verta paskaityti šį kūrinį. Manau, kad Lennie ir Joe meilė yra labai tyra ir linkėčiau, kad kiekvienas patirtų tokią pirmąją meilę.

Man labai patiko "The sky is everywhere" pavadinimo interpretacija. Kažkuris veikėjas, kuris nebuvo itin svarbus šioje istorijoje, pasakė Lennie, kad dangus prasideda nuo žmogaus pėdų ir tęsiasi iki begalybės. Autorė leido suprasti, kad gabalėlis dangaus yra didžiausia žmogaus laimė, o kadangi dangus yra beribis, tavo laimė taip pat yra neišsenkanti ir tau tiesiog tereikia ją surasti ir mokėti džiaugits net mažiausiomis smulkmenomis.

Manau, kad galima sakyti, kad Lennie gyvenimas po sesers mirties pagerėjo. Iki tol Lennie visada būdavo Bailey šešėlyje, bet dėl to nei kiek nesiskundė. Tik po sesers mirties Lennie sugebėjo atrasti save kaip asmenybę ir ją tobulinti. Lennie charakteris man pasirodė išskirtinai ramus ir nepriekaištingas - net sunkiausiose situacijose mergina reagavo ramiai, visuomet buvo pasiruošusi atsarginį planą, nes buvo tikra kovotoja.

Deja, kad ir kokia meilė gali būti saldi, nereikia pamiršti Toby... Kad ir kaip norėtumėte to išvengti, bet iš karto pasakysiu, šis veikėjas ne savo noru sugadins santykius tarp Lennie ir Joe taip, kad net visiems mums, skaitytojams, skaudės širdis ilgai... Tikrai bus įdomu skaityti kaip vystysis veiksmas šiame kūrinyje ir kaip viskas baigsis.

Šio aprašymo dėka būtų sunku patikėti, kad kūrinį parašė ta pati Jandy Nelson, kuri savo originalumu išsiskyrė kūrinyje "I'll give you the sun". Man asmeniškai net ir pats meilės trikampis buvo kažkas tokio "oho" ir esu tikrai, kad taip pasijus kiekvienas skaitytojas.  Na, bet aš nebūčiau aš, jeigu neatskleisčiau dar keleto pikantiškų detalių, kurios privers jus čiupti šią knygą...

Lennie buvo muzikantė. Ji grojo klarnetu ir buvo viena iš geriausių savo srities specialisčių mokykloje. Būtent muzika ir suvedė ją su Joe, kuris taip pat buvo muzikantas. Įdomu yra tai, kad visą gyvenimą sesės kalbėjo apie tai, kaip Bailey studijuos garsiausiame menų universitete - Džulijarde. Deja, merginai mirus, ši svajonė žlugo. Kaip bebūtų keista, vienas veikėjas sugrąžino šią svajonę ir Lennie suprato, kad ji to nori galbūt nei jos sesuo...

Taip pat išskirnė kūrinio detalė buvo poemos... Jas rašė pati Lennie ir pateikdavo labai ypatingoje vietoje, kuri labai turės didelę įtaką kūrinio pabaigai. Visos Lennie poemos bus susijusios su jos ir Bailey santykiais, kiekvienas skyrius arba prasidės, arba baigsis bent viena iš veikėjo poemų.

Labai labai rekomenduoju paskaityti ir "The sky is everywhere", nes abu Jandy Nelson kūriniai yra tiesiog nepriekaištingi. Jie lengvai skaitosi, intriguojantys ir tiesiog sunku juos pamiršti. Labai tikiuosi, kad būtent ir šis kūrinys atsiras ir Lietuvoje, nes beprotiškai noriu, kad ir jūs turėtumėte galimybę "paragauti" dar vieno rašytojos gėrio, na, o aš tuo tarpu lauksiu kitų autorės knygų!

Colleen Houck "Tigro lemtis"

Neskaičiusiems pirmųjų serijos knygų "Tigro užkerėjimas", "Tigro beieškant" bei "Tigro kelionė", nerekomenduoju skaityti šios apžvalgos.

Aprašant ketvirtąją tos pačios seirjos dalį nebereikia ilgų pristatymų apie autorę, apie pačią istoriją. Manau, kad ilgą laiką prekyboje dominuojančios knygos ir susidomėjusių skaitytojų skaičius pasako viską už save - tai yra istorija, verta visų dėmesio. Taigi, su tokia mintimi sėdau skaityti ir "Tigro lemtis", nors galiausiai susidariau kontraversišką nuomonę. Daugiau nei metus laiko juodraščiuose save eilės laukusi knygos apžvalga pagaliau pasiekė dienos šviesą.

"Tigro kelionė" buvo dalis, kuri pamažu ėmė smugdyti visos serijos reputaciją ir ypač mano gerą nuomonę ir įspūdį apie pirmąsias dalis. "Tigro lemtis" šią nuomonę šiek tiek pataisė, bet visgi privalau pripažinti, kad pirmosios dvi serijos dalys užkėlė kartelę aukštai, kai tuo tarpu kitos dvi smukdė viską žemyn.

"Tigro lemtis" ir vėl pasakojami įvykiai nuo tos vietos, kur jie ir baigėsi. Tikriausiai nereikia priminti, kad Kelsė pasiaukojo didžiausiam priešui Lokešui tam, kad išgelbėtų savo mylimus žmones. Taigi, ši dalis nuo pat pradžių mus įtraukia į istoriją, apgaubtą nežinios šydu, bet netrukus viskas pasikeičia ir be abejonės, Kelsė ištrūksta į laisvę labai gretai, todėl šiuo atveju nenustebinsiu, kadangi viskas vyksta dar knygos pradžioje.

Vėl kartojasi tas pats scenarijus, kai Colleen Houck prieš tai skaitytos dalies pabaigoje suteikė vilties, jog kažkas labai rimto laukia mūsų, skaitytojų, bet iš tikrųjų tiesa nėra tokia širdį glostanti ir kaip ir visas kitas dalis, taip ir šią lydės ta pati veiksmų rutina, neleidžianti pamiršti pasikartojančių paieškų vardan tigrų išlaisvinimo.

Pagaliau šioje dalyje galėjome susipažinti ir su savarankiška ir nepriklausoma veikėjos puse. Nuolatos stebėjome ją pavojuose, kur visada į pagalbą puldavo du įsimylėję vaikinai, o šioje dalyje ne vieną išbandymą turėjo atlaikyti pati Kelsė. Kad ir kaip bebūtų, mane Kelsės asmenybė nuvylė, ypač tam tikri jos pasirinkimai ir sprendimai. Kuo toliau, tuo ėmiau manyti, kad mergina neverta nė vieno iš tigrų, nes nuolatinis savęs gailėjimasis keturiose serijos dalyse tapo per daug pažįstamas.

Kalbant apie romantinę knygos pusę, galiu pripažinti, kad romantiškų akimirkų tikrai bus daug, bet jos nenustebins jūsų. Neatskleisiu su kuriuo vaikinu Kelsė artimai bendraus didžiąją dalį šios knygos, kaip viskas pasibaigs, bet turėkite omeny, kad ji vis dar jaučia meilę abiems tigrams: ir Renui, ir Kišanui, o tai gali reikšti bet ką.

Knygos eigoje veikėjai stengsis įvykdyti paskutinę lemiamą užduotį, norėdami panaikinti tigrų prakeiksmą. Taip pat laukia nuožmi kova su didžiausiu priešu, daugybė netikėtų išbandymų, keliavimas laiku ir ilgai laukta atomazga, kuri verčia pasvarstyti, kodėl autorė rašo dar vieną kūrinį "Tigro lemtis" jei jau po šios dalies atrodo tarsi viskas sustojo į savo vietas ir kūrinys lyg ir baigtas. Na, pagyvensim - pamatysim, o dabar visgi rekomenduoju paskaityti šį kūrinį, viliuosi, kad dar nepraėjo serijos bumas ir vis dar atsiranda paimančių šias knygas į rankas. Šiuo atveju man įdomesnė JŪSŲ nuomonė, ar man vienai pasirodė, jog pirmos dvi serijos dalys taip sudomino, o trečioji ir ketvirtoji vos ne privertė pamiršti apie pačią seriją?

Catherine Rider "Bučinys Niujorke"

Naujausia Catherine Rider serija Bučinys Niujorke" pelnė mano palankumą vos tik patekusi į mano rankas. Kūrinys, visiškai atitinkantis contemporary romance knygos stilių, nenuvylė manęs ir šį kartą, nes likau sužavėta žiemiška meilės istorija ir jau dabar nekantrauju sulaukti tęsinio.

Kūrinyje "Bučinys Niujorke" pasakojama dviejų jaunų žmonių istorija. Studentai Entonis ir Šarlotė buvo du neseniai mylimų žmonių palikti ir įskaudinti veikėjai, kurie susipažino oro uoste, kadangi merginos laukė skrydis atgal į gimtąją Angliją. Įskaudinti jaunuoliai iš pradžių neparodė jokio noro bendrauti, bet netikėtai abu atsidūrė tokioje pačioje situacijoje, o Charlotte rasta knyga "10 žingsnių norint pamiršti buvusįjį" galiausiai suvienijo veikėjus, kurie Kūčių vakarą kartu praleido Niujorke, vykdydami 10 ypatingų žingsnių, vildamiesi pamiršti širdies nuoskaudas.

Ne itin tradicinio stiliaus siužetas jau iš karto sudomino mane ir nekantravau sužinoti, kas bus toliau. Knyga  tarsi priminė linksmuosius kalnelius - pradžia buvo intriguojanti ir daug žadanti, vėliau gera nuotaika šiek tiek išblėso, bet netikėtai viskas pasisuko į dar geresnę pusę nei prieš tai. Net jei kūrinys priklauso romantikos žanrui, kaip sakoma, buvo visko: ir šilto, ir šalto, todėl kontrastas išlaikytas puikiai. Autorė sugebėjo išlaikyti skaitytojų, o ypač mano, dėmesį nuo pradžios iki pat pabaigos.

Jau nuo pat pirmųjų puslapių suvokiau, kad tai bus itin modernus ir šiuolaikiškas kūrinys, tinkantis ypač mano kartos žmonėms. Įžvalgos apie nenusisekusią How i met your mother pabaigą, kandūs komentarai apie selfie stick'us bei tam tikros detalės iš tiesų pasirodė labai artimos bei tokiu būdu romanas tapo dar mielesnis širdžiai, kai žinai, jog po kokio penkmečio šią knygą paėmę skaityti jaunuoliai galbūt net ir nežinos vienų ar kitų būtent 2016 metų subtilybių.

Labai užskaitau Catherine Rider sprendimą pateikti nestereotipišką požiūrį į svajonių šalį JAV, o ypač vieną didžiausių pasaulio miestų - Niujorką. Atvykėlė Britė knygos pradžioje po kelių mėnesių gyvenimo valstijose nekentė šalies ir troško iš jos pabėgti - ne taip, kaip kituose kūriniuose JAV yra nuolatos idealizuojama. Ši idėja buvo išlaikyta nuo pradžios iki pabaigos, bet visgi sužinosite, ar vienos nakties nuotykiai privers ją apsigalvoti ir grįžti.

Pagrindinis veikėjas ir pasakotojas Entonis man priminė itin rūpestingą ir mandagų vaikiną. Vien tai, jog vaikinas sutiko praleisti vakarą kartu su neįtikėtinų minčių turinčia Šarlote vien dėl nerimo paliekant vieną merginą dideliame mieste, parodė jo geras manieras, o vėliau sekę įvykiai tik dar labiau visą šį įspūdį sustiprino ir pridėjo daug daug karmos taškų. Net jei iš pradžių sugebėjau susidaryti nuomonę, jog šis vaikinas yra tikras pastumdėlis, vaikinas greitai sugebėjo susitvarkyti savo reputaciją.

Kalbant apie kitą pagrindinę veikėją ir pasakotoją, kuri šiame kūrinyje yra svarbiausia, Šarlotė buvo sukurta kaip labai atkakli ir ryžtinga mergina. Man patiko jos komentarai, jos požiūris į gyvenimą. Juk abu jaunuoliai buvo ką tik išgyvenę išsiskyrimus, kai juos abu paliko buvę mylimieji, bet Šarlotė sugebėjo tvardytis ir sulaikyti besiveržiančias emocijas, nors tai buvo labai sunku. Mane žavėjo, jog veikėja suvokė, kad merginos nėra vaikinų žaisliukai ir kad svarbių jos gyvenimo sprendimų negali paveikti būtent vaikino vaidmuo jos gyvenime - tokia siunčiama rašytojos žinutė priminė viso kūrinio idėją ir manau buvo itin aiškiai ir puikiai pateikta skaitytojams.

Knygos eigoje jus pasitiks daugybė nuotykių, skirtingos vietovės, veiksmai - sunku patikėti, kad tiek visko veikėjai spėjo patirti vos per 6 valandas. Kiekvienas jų sprendimas buvo pagrįstas minėtosios knygos pagrindu - norėdami pamiršti buvusius mylimuosius jie pasinėrė į nuotykius, o dešimties žingsnių knyga vainikavo šio romano skyrius. Rašytoja tikrai neleis jums nuobodžiauti, nes knyga labai spalvinga ir turininga. Turėsite progą susipažinti ir su buvusiais veikėjų mylimaisiais, kartu sudalyvauti vakarėlyje, stebėsite, kaip jaunuoliai stengsis įveikti savo baimes, sužinosite daugiau apie Anthony šeimą bei patirsite daug netikėtumų ir širdžiai mielų akimirkų.

Man labai patiko, jog šis kūrinys buvo itin romantiškas, itin tinkantis Kalėdų tematikai, bet tuo pačiu turėjo to modernumo, apibūdinimui net mielai panaudosiu mėgstamą anglišką būdvardį "edgy", kuris labai aiškus, bet tuo pačiu sunkiai išverčiamas į lietuvių kalbą. Nesu didžiulė gerbėja lėkštų romantinių knygų apie saldžią meilę ir tuos pačius pasikartojančius išsiskyrimus be priežasties, bet to šioje knygoje ir neradau, kas mane nustebino gerąja prasme.

"Bučinys Niujorke" - viena geriausių dar 2016 metais skaitytų contemporary romance knygų. Jau dabar nekantrauju paskaityti tęsinį, tikiuosi jis nenuvils manęs, o tik dar labiau sustiprins gerą nuomonę. Esu beveik įsitikinusi, kad tokio stiliaus siužetas privalo patekti net ir į didžiuosius ekranus, nes istorija buvo itin kruopščiai ir puikiai apgalvota bei pateikta.

Tyler Oakley "Binge"

Tyler Oakley yra vienas žinomiausių Youtube žvaigždių. 26 -erių metų vlogeris užkariavo gerbėjų širdis savo nuoširdžiais bei humoro kupinais video, todėl daugumą pradedančių Youtube vlogerių būtent lygiuojasi į šį vaikiną ir nori sekti jo pėdomis.Tyler parašė savo autobiografinį romaną, kuriame atskleidė kitą savo gyvenimo pusę ir papasakojo daugybę nežinomų istorijų. Jeigu pamenate, Facebook puslapio paskyroje šio vaikino knygos reklamą įvardijau kaip puikų rinkodaros sprendimą, nes mane iš karto sudomino romanas ir štai, jau dabar aš jį perskaičiau.

Tyler savo romaną pradėjo nuo pasakojimų apie vaikystę. Atrodo, kad "Binge" yra paprastas paaugliškas romanas, bet vaikinas papasakojo ir rimtą savo gyvenimo pusę, kuri jį pavertė tokiu, koks jis yra dabar - nuo pat ankstyvos vaikystės Tyler pats turėjo prasimanyti pinigų, todėl jo karjera prasidėjo nuo puikiai visiem žinomo citrininio gėrimo pardavinėjimo savo kieme. Tyler atskleidžia, jog nuolatinis darbas privertė jį išmokti disciplinos ir atsakingumo, ko retam paaugliui, kuriam dažnai būna ranka pasiekiama, trūksta.

Man patiko tai, kad nors istorija apie Tyler yra tikra, vaikinas pauglystėje laikė save nevykeliu, bet pagal stereotipišką požiūrį tokie žmonės juk dažniausiai būna nedrąsūs, neaktyvūs ir tarsi užsisklendę savyje, o Tyler net galvodamas apie save blogai sugebėjo ne kartą užlipti į sceną, kur atlikdavo įvairius vaidmenis mokyklos spektakliams, miuziklams. Manau, kad tokie dalykai, pastebimi ankstyvoje vaikystėje, yra tarsi rodiklis į ateitį, parodantis, kad ateityje tokio žmogaus laukia pasisekimas - taip ir atsitiko. Šiandien Tyler yra vienas žinomiausių Youtube vlogerių.

Tyler savo autobiografiniame romane pasakoja ir apie tai, kaip jam sekėsi interviu dėl darbo vienoje geidžiamiausių kompanijų darbuotojams - Google. Nemažą dalį romano siužeto būtent ir sudaro pasakojimai apie tai, kaip sunku iš tiesų Tyler buvo susirasti darbą ar net nuspręsti, ko jis būtent norėjo iš savo gyvenimo. Tyler kviečia jaunus žmones nepasiduoti spaudimui ir visais įmanomais būdais stengtis atrasti save. Tyler siunčia žinutę, kad niekada neverta stovėti vietoje ir laukti, kol sėkmė pati pas jus ateis - jūs privalote jos siekti ir nevalia bijoti rizikuoti, kardinaliai keičiant gyvenimo būdą ar ypač gyvenamąją vietą. Konservatoriškas požiūris šiuo atveju netinka, todėl linkiu pasisemti Tyler gyvenimo išminties kaip tik įmanoma labiau.

Tyler savo romane drąsiai atskleidė ir niūriąją savo gyvenimo pusę: problemos tarp tėvų, skaudi tėvo reakcija į sūnaus lytinę orientaciją bei nerviniai vaikino protrūkiai, pasiekus išsekimo ribą. Tyler pripažįsta, jog daug laiko praleidžia galvodamas, kaip pasikeistų gyvenimas, jeigu staiga jis ištrintų visas socialinių tinklų anketas ir tarsi išnyktų iš interneto - vaikinas pripažįsta, jog pastaruosius 8 metus jis savo Youtube kanalo žiūrovams atskleidė kone visas asmeniškiausias gyvenimo detales.

Romaną sudarančios linksmos istorijos yra numargintos juokingomis vlogerio vaikystės nuotraukomis, o tai man ypač patiko, nes tai parodo, kad net ir garsus žmogus kaip Tyler Oakley moka pasijuokti iš savęs, kai tuo tarpu daugelis paauglių vengia rodyti vaikystės ir paauglystės nuotraukos vien dėl pasitikėjimo savimi trūkumo. Šis autobiografinis romanas ypač tinka ir vaikinams, nes Tyler labai puikiai ir išsamiai papasakojo apie savo paauglystę ir kaip jam sekėsi susibendrauti su kitais bei pasiekti tai, ką jis turi dabar.

One Direction gerbėjai sukluskit - šiai grupei knygoje dėmesys itin ypatingas: Tyler pasakoja, kad nuo pat paauglystės buvo vienas aktyviausių grupės gerbėjų, todėl turėsite progą sužinoti, kaip iš paprasto gerbėjo vaikinas tapo žurnalistu, ėmusiu iš grupės interviu, o dar įdomiau bus vėlesnės intrigos tarp jo ir vieno grupės nario...

Kadangi iš dalies laikau save karjeriste, nutuokiančia, ko noriu iš gyvenimo, galiu pasakyti, kad man įdomiausia buvo skaityti apie tai, kaip Tyler sekėsi kilti karjeros laiptais. Vaikinas ne kartą šmaikštavo, jog studijuodamas komunikacijas pasirinko mokslą, kuris tikriausiai vienas neperspektyviausių jo atžvilgiu, bet tuo pačiu metu vaikinas išliko optimistiškas ir žinojo, kad galiausiai sėkmė ir jam nusišypsos, o jeigu ne - jis pats ją susikurs. Taip ir atsitiko, todėl Tyler daugeliui pasirodys įkvėpimo šaltinis, skatinantis tobulėti ir neatsisakyti savo tikslų. Manau būtent tai yra aktualu jaunam žmogui, dažnai pasiklydusiam savo mintyse apie ateitį. Kaip Tyler pasakytų - jeigu patirsite vieną nuopuolį, nenuleiskite rankų ir mokykitės iš savo klaidų, nes tik tokiu būdu jūs tapsite trokštami rinkos darbuotojai.

Buvo smagu rasti ir konkrečių Tyler Youtube video pavadinimų ir tokiu būdu skaitant knygą pažinti šį žmogų ne tik kaip rašytoją, bet kaip ir vlogerį - jo pagrindinę veiklą. Anksčiau nebuvau girdėjusi apie Tyler Oakley, nors ši pavardė man tikrai pasirodė girdėta. Tik nutoraukos, kurią pasidalinau Facebook puslapio paskyroje dėka sužinojau apie Tyler ir tik šiek tiek vėliau gavau jo knygą, kurią panorau paskaityti ir įvertinti.

Rekomenduoju šį linksmą ir nuotaikingą romaną ne tik Tyler Oakley gerbėjams, bet ir visiems, mėgstantiems autobiografinius romanus, kupinus tikrų ir gyvenimiškų istorijų. "Binge" yra išties neeilinė knyga, kuri privertė mane apie ją galvoti ir vis norėti paimti ją į rankas, pratęsti skaitymą. Nors tikriausiai netapsiu nuolatine Tyler Oakley video žiūrove, bet vaikino, kaip rašytojo gebėjimai mane tikrai sužavėjo.

Katharine McGee "Gražiosios melagės"

Pradėdama romano "Gražiosios melagės" aprašymą, suintriguosiu Jus bei pristatysiu jau šiek tiek žinomų faktų apie kūrinio sėkmę. Televizijos kompanija ABC, kurianti tokius serialus kaip "Pretty Little Liars" jau įsigijo teisę ekranizuoti šią knygų seriją ir ateityje sulauksime naujo ir įspūdingo serialo. "Gražiosios melagės" yra dar oficialiai neišleistas kūrinys, bet jau dabar vertimo teisę įsigijo daugiau nei 26 šalys. Susipynę mokslinės fantastikos bei contemporary romance stiliai perkėlė šį romaną į aukštesnį lygmenį, o pastebėjimas, jog istorija, aprašyta kūrinyje, visai primena vieną žinomiausių serialų Gossip Girl, verčia aikčioti iš susižavėjimo.

Kūrinyje "Gražiosios melagės" pasakojama apie paauglišką gyvenimą 2118 metais. Tolima ateitis, technikos naujovės, moderni ir neįprasta gyvenamoji aplinka prisidėjo prie šio fantastinio kūrinio unikalumo. Nors 2118 metai atrodo tokie tolimi ir nepasiekiami, galima manyti, kad pasaulis po šimto metų kardinaliai bus pasikeitęs - paaugliškos dramos niekur nedings! Veikėjai Avery, Leda, Watt, Rylin bei Eris, iš kurių perspektyvos pasakojama ši neįprasta istorija, gyveno sunkiai 2016 metais gyvenančiam žmogui įsivaizduojamame dangoraižyje, kurį sudarė šimtai skirtingų aukštų, kur buvo įsikūrę skirtingą socialinę padėtį užimantys žmonės: neturtingieji glaudėsi žemiausiuose aukštuose, o visuomenės elitas - pačiame viršuje. Jokio kito pasaulio nebuvo, šiame dangoraižyje virte virė gyvenimas.

Istorija prasidėjo prologu, kur pažįstama situacija, suintriguojanti skaitytojus, neleidžia nuobodžiauti viso kūrinio metu - tai buvo vakarėlis, kurio kulminacija buvo mergina, nušokusi nuo dangoraižio stogo. Prologe nebuvo atskleista, kas buvo toji mergina, kodėl ji nušoko arba buvo nustumta - jokių mirties aplinkybių nebuvo. Visgi vėliau, kai prasidėjo individualūs 6 pagrindinių veikėjų skyriai, paaiškėjo, jog viena iš merginų ir buvo arba nušokusioji, arba prie to savaip prisidėjusi.

Buvo sunku išsirinkti vieną mylimiausią veikėją, nes jie visi buvo unikalūs ir savaip žavūs. Asmeninės savybės ir istorijos sudarė didžiąją dalį šio kūrinio siužeto ir visiems veikėjams buvo skiriamas vienodas dėmesys, nors dažniausiai sunku išvengti vieno ar dviejų personažų dominavimo. Prisipažinsiu, man asmeniškai dažnai būna sunku apsiprasti su dideliu kiekiu veikėjų įvairaus žanro kūriniuose, dažnai pamirštu juos arba pradedu maišytis, bet šį kartą taip nebuvo, o tai mane itin nustebino - autorė sugebėjo juos atskirti vienus nuo kitų nepaisant to, jog beveik visi priklausė visuomenės elitui. Šiek tiek plačiau supažindinsiu su pagrindiniais veikėjais:

Avery - gražiausia mergina 2118 metų pasaulyje tiesiogine prasme. Technologijoms tobulėjant, tėvai prieš susilaukdami vaikų galėdavo pakeisti jų DNR ir sukurti tobulus vaikus, nors tik Avery teko tokia galimybė. Ši mergina tarsi buvo aukščiau nei pats elitas - turtinga jos šeima turėjo viską, ko troško, bet Avery trūko vienintelio dalyko - užtikrintos ateities su uždrausta meile...

Leda - geriausia Avery draugė, taip pat priklausanti turtingųjų sluoksniui, turėjo daugybę problemų su narkotikais, dėl kurių ji vasarą praleido reabilitacijos klinikoje ir mokėsi atsisakyti šių nuodų. Deja, net patys artimiausi draugai nežinojo apie tikrąją Leda vasarą, o negana to, mergina buvo karštai įsimylėjusi Avery brolį Atlas...

Eris - dar viena turtingųjų šeimai priklausanti mergina, kuri taip pat buvo viena iš Avery geriausių draugių. Eris gyvenimas susiklostė taip, jog netikėtų aplinkybių ir atskleistos tiesos dėka merginai teko persikelti iš dangoraižio aukščiausių aukštų į pačius žemiausius, todėl knygoje turėsite galimybę sužinoti, kaip jai sekėsi susitaikyti su tokiu likimu...

Watt - vienas pagrindinių romano vaikinų. Watt nebuvo turtingas, nebuvo išskirtinis, bet jis buvo unikalus, nes turėjo nelegalų robotą galvoje, kuris padėjo jam priimti svarbiausius sprendimus ir net uždirbti pinigus. Šis vaikinas vienaip ar kitaip bus susijęs su detektyvinių paslaugų reikalaujančia Leda bei jam nepasiekiama mergina Avery...

Rylin - tenka pripažinti, jog visgi galbūt ši mergina man pasirodė kaip įdomiausia veikėja pirmoje šios serijos dalyje. Galbūt jos gyvenimas nebuvo labai įspūdingas, gal net vienas iš labiausiai stereotipiškų, bet jos istorija man tikrai labai patiko. Rylin buvo itin neturtinga mergina, turėjusi išlaikyti save ir savo seserį, kurioms nuolatos stigo pinigų. Mergina netikėtai įsidarbino bendraamžio turtuolio bei mergišiaus Cord namuose ir labiau susipažino su šiuo vaikinu, kartu turėjo daugybę įspūdingų ir širdžiai mielų akimirkų, bet juk negali viskas būti taip tobula, tiesa?

Mokslinė fantastika yra itin nelengvas žanras, ypač skaitantiems kūrinius anglų kalba. Dažnai tokiuose romanuose dominuoja terminai ir įvairūs paaiškinimai, ne visada suprantami net ir atidžiai perskaičius. Kadangi nusprendžiau, jog mano aprašinėjamas romanas priklauso šiai kategorijai, galiu pripažinti, kad tai nebuvo tas kūrinys, kurį būtų sunku skaityti. Visai priešingai.

 Kai buvau maža, man ir mano bendraamžiams buvo įprasta manyti, jog ateityje visus žmonių darbus atliks robotai, mašinos galės skraidyti ir eismas vyks ore, jog mokyklose išnyks vadovėliai ir mokiniai mokysis naudodami kompiuteris... Tai tik keli prisiminimai iš daugelio kitų, kurie iš tiesų pamažu virsta tikrove. Studijuodama viešuosius ryšius gavau galimybę giliau pažvelgti į medijas ir visas technologijas, kurias mes, žmonės, naudosime ateityje. Tai tiesiog neapsakomai intriguojantys ir tuo pačiu net bauginantys prietaisai ir naujovės, kardinaliai pakeisiančios žmogaus veiklas. "Gražiosios melagės" yra knyga, kuri tarsi supažindina mus su ateitimi, bet ne taip kaip kitos fantastinės knygos, kuriose ateities spėjimai mums, skaitytojams, leidžia logiškai suvokti, jog tokie dalykai niekada neįvyks. Kitaip nei kitose knygose, skaitydama "Gražiosios melagės" pajėgiau įsivaizduoti tokią realybę iš tiesų.

Robotas galvoje, šaldytuvas, skaičiuojantis kalorijas bei kiti ateityje sukurti prietaisai buvo visų pagrindinių veikėjų kasdienybė, be kurios gyvenimas sugriūtų. Įdomu buvo tai, jog automobiliai šiame pasaulyje buvo taip pat uždrausti, nes galiausiai žmonės priėmė sprendimą, jog

mašinos buvo uždraustos ir buvo retenybė, nes kiekvienais metais autoavarijų skaičius vis didėjo ir toks sprendimas buvo neišvengiamas.

Tuo pačiu knyga priklauso ir Contemporary Romance žanrui, kuris patinka ne tik man, bet visoms skaitančioms paauglėms. Tokie kūriniai kaip šis dažniausiai pasižymi neįtikėtinai paprastu rašymo stiliumi, intrigų linijomis siužete bei romantikos elementais, kurių "Gražiosios melagės"

Galima manyti, jog "Gražiosios melagės" iš dalies primena Gossip Girl romaną. Nuolatiniai vakarėliai, apsipirkinėjimai brangiausiose parduotuvėse, mokyklos gyvenimas, paaugliškos dramos - tai tik keli elementai, primenantys visiems puikiai žinomą serialą. Galvoje net nesunku sudėlioti vaidmenų atitikmenis su serialo veikėjais, o tai tik dar labiau sukuria ryškų vaizdinį galvoje. Manau, kad šis autorės sprendimas sukurti tokio stiliaus kūrinį buvo labai taiklus ir apgalvotas, o ką jau bekalbėti apie fantastinius elementus, kurie leidžia lengviau įsivaizduoti ateitį.

Labai smagu skaityti kūrinį, kai visiškai nenutuoki, kas gali įvykti visai netrukus, kur autorė nukreips visą siužeto liniją. Tai buvo visiškai kitoks fantastinis kūrinys - labai realistiškas, subtilus ir paliečiantis kone kiekvieną paaugliams aktualią temą: draugystę, meilę, išdavystes, pinigus, šeimos problemas bei daugybę kitų. Labai man patiko, jog kūrinio siužetas buvo itin puikiai suplanuotas ir tikriausiai kiekvienas įvykis, kurį patyrė visi veikėjai, kiekviena detalė buvo itin svarbi, nes visumoje tai ir privedė prie kūrinio kulminacijos, net jeigu dar tebeskaitant knygos vidurį taip galėjo ir neatrodyti. Rekomenduoju šį romaną kaip itin intriguojantį kūrinį, kurio tęsinio laukiu nuo pat tos akimirkos, kai perskaičiau paskutinį puslapį. Labai apsidžiaugiau pamačiusi, jog knygą išleido ir Lietuvoje, todėl visi galėsite patirti tai, ką aš patyriau - nepakartojamą laiką ir puikias emocijas. Laukiame tęsinio!

Rūta Šepetys "Druska Jūrai"

Po dar vienos ilgos pertraukos dar viena knygos apžvalga pasiekė šio blogo "lentynas". Visus metus laukiau šios knygos, dar ilgiau laukiau galimybės ją paskaityti ir štai prireikė vieno vienintelio vakaro, kad ne tik perskaityčiau dar vieną Rūtos Šepečio bestselerį, bet ir liečiau savo mintis čia. Prisipažinsiu, ilgą laiką nerašant apžvalgų nesitikiu, jog sukursiu kažką prasmingo, priversiančio jus čiupti knygą į rankas, bet tai dar vienas kūrinys 2017 metais dėl kurio grįžau čia, į savo slaptus, bet vis dar skaitytojų nuolatos lankomus namus.

Kaip ir visų mylima "Tarp pilkų debesų" istorija, taip ir "Druska Jūrai" nuneša skaitytoją į karo laikotarpį. Šį kartą lietuviško kraujo turinti rašytoja pasirinko papasakoti mažai kam pasaulyje išvis žinomą laivo „Wilhelm Gustloff" istoriją ir keturis skirtingų tautų veikėjus, trokštančius patekti į šį pabėgelių laivą ir išsigelbėti nuo mirties. Myliu istoriją, myliu istorines knygas ir filmus, bet net ir aš nebuvau girdėjusi šio laivo istorijos ir paskaičiusi šią knygą esu laiminga, galėjusi sužinoti apie šią Baltijos jūros nelaimę. Rūta Šepetys pasirinko 1945 metus, kai Antrasis pasaulinis karas ėjo į pabaigą ne vokiečių naudai. Šiuo laikotarpiu lietuvaitė Joana, Lenkė Emilija bei iš tuo metu egzistavusios Rytų Prūsijos kilęs Florianas netikėtomis aplinkybėmis susitiko keliaudami link minėtojo laivo. Kartu su jais buvo ir daugiau ryškių veikėjų, bet būtent šių lūpomis buvo pasakojama istorija - kiekvienam bėgliui buvo skirti trumpi skyreliai, leidžiantys istoriją pamatyti iš įvairių perspektyvų. Ketvirtasis istorijos pasakotojas nebuvo kartu su minėtais paklydėliais, tai buvo Vokietis Alfredas, kurio "techninis" vaidmuo prilygsta šnipo paskirčiai - tarsi kitos akys skaitytojams, norintiems sužinoti kitą barikados pusę. Alfredas buvo ypatingas veikėjas, itin išsiskyrė nuo likusių trijų pasakotojų, bet apie tai šiek tiek vėliau.

Nedaug žinojome apie keturių istorijos pasakotojų gyvenimus iki paliekant namus, autorė šiuo klausimu nusprendė apsiriboti, bet net ir kiekviena eilutė privertė apie tėvynės ilgesį ir namus leido labiau įsivaizduoti veikėjus ne karo ir baimės akivaizdoje - pažinti juos tokius, kokie iš tikrųjų buvo. Prisipažinsiu, pastaruosius keturis mėnesius gyvenau ne Lietuvoje, neturėjau net laiko pažiūrėti į knygų pusę, bet išgyvenau tikriausiai patį nuostabiausią savo gyvenimo nuotykį. Deja, tų 4 mėnesių neužteko, jie prabėgo lyg kelios dienos ir aš netgi jaučiuosi lyg niekada nebūčiau to patyrusi, kai vėl grįžau į tikruosius namus. Taip, po pastarųjų įvykių nebežinau ko noriu iš gyvenimo, noriu pasistengti atrasti naujus kelius ir skaitydama šią knygą ne kartą pagaudavau save atkreipiančią dėmesį į tokias smulkmenas kaip vienos iš veikėjų meilė gandrams bei nesibaigiantis džiaugsmas pasitinkant juos grįžtančius namo po gūdžios žiemos. 1945 metais, nebūtinai karo metais, žmonės mėgavosi net menkiausiomis akimirkomis, jie iš tiesų mokėjo "sustabdyti akimirką", o dabar visi stebime tas akimirkas bėgančias pro šalį ir laukiame "geresnės" ateities nežinodami nei kas tai yra, nei ar išvis tokia bus. Ką noriu pasakyti, tai, jog skaitydama šią knygą ne kartą prisiminiau tikrąsias vertybes, gyvenimo trapumą ir meilę tėvynei - labai tikiuosi, jog tai pajusti pavyks ir jums, jog kiekvienas šioje knygoje atrasite kažką artimo sau.

Vertinant rašytojos rašymo stilių, nesunku atpažinti visų mylimą braižą, kurio dėka tarsi patys galime persikelti į veikėjų kūnus. Paskaičiusi kūrinį susiradau ne vieną užsienietišką apžvalgą ir pastebėjau, jog ne visiems patiko trumpi tekstai. Asmeniškai man jie netrukdė. Man kaip tik smagu, jog autorė su kiekvienu kūriniu mėgsta eksperimentuoti, bet tuo pačiu išlika ištikima sau, todėl jos knygos ir tampa bestseleriais pasauliniu mastu. Tam tikri knygos fragmentai būdavo tarsi trumpos, bet itin ryškios autorės užuominos apie tolimesnius įvykius ir ko galima tikėtis. Ilgą laiką prieš paimdama knygą į rankas buvau neskaičiusi jos anotacijos, bet pamažu skaitydama kūrinį prisiminiau jo esmę - laivą su tragiška lemtimi. Net jeigu 40% istorijos susiję su pasakojimu kaip veikėjai stengėsi patekti į laivą ir net jei tikiesi, kad tai ir yra kūrinio esmė - patekti į tą išsigelbėjimo laivą, bet vėliau jautiesi apgautas, nes istorija pasisuka kita kryptimi.

Šiek tiek grįžtant prie istorijos veikėjų, į galvą netikėtai šovė mintis, jog tikriausiai ne vienas skaitytojas susidarė tokį įspūdį, pagal kurį buvo gaila tik 4 pagrindinių veikėjų ir su jais keliavusių draugų. Būtent jų gyvenimai buvo šiek tiek plačiau vaizduojami, sužinojome daugiau detalių iš praeities, bet net jeigu vystoma tokia skaudi karo tematika ir ne kartą minimi mirštantys žmonės šalia mūsų herojų, jų tiesiog nėra gaila, nors jie tokie patys nekalti gyventojai kaip ir pagrindiniai. Kodėl? Įdomu pasidarė ir man, bet vėlgi viskas rišasi su autorės paprastu rašymo stiliumi. Galbūt išskirčiau tai kaip ir minusą, bet vėlgi reikia nepamiršti, jog Rūta Šepetys neišgyveno istorijos pati, ji rėmėsi kitų žmonių pasakojimais ir perteikė viską vienoje ganėtinai plonoje knygoje... Nepasakosiu daug apie visus keturis veikėjus, manau, kad patys norėsite artimiau su jais susipažinti ir susidaryti pirmus įspūdžius, bet visgi šiek tiek papasakosiu apie savo mintis apie Alfredo personažą. Tai buvo venas tų veikėjų, kurie tarsi krenta iš konteksto. Šį kartą jis parodė istoriją iš kitos pusės - iš priešo perspektyvos, nes atlikdamas kareivio pareigą laukė pakeleivių laivų uoste. Nemanykite, jog Alfredas buvo tikras blogiukas, autorė jį sukūrė kaip naivų kareivį, kuriam tiesiogine to žodžio prasme buvo išplautos smegenys. Tai yra, veikėjas buvo itin atsidavęs fiureriui, o dar labiau sau ir savo gyvenimo meilei, kuriai rašė laiškus, pasakodamas netikras istorijas apie savo netikrus žygdarbius.

Taiklios ir iš dalies ironiškos autorės pastabos karts nuo karto privertė kitaip pažvelgti į kūrinį, lyg jis būtų kur kas gyvesnis ir pilnesnis gyvybės. Taip, karo tema yra neapsakomai sunki ir mūsų kartai net neįsivaizduojama, bet kartais ir sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis stengiesi atrasti bent dalelę humoro jausmo, o šiuo atveju tai pripildė istoriją tikrumo. Juk visi esame optimistai, tad kodėl gi ne pažiūrėti į pasaulį kitomis akimis net ir karo metu? Tikriausiai skaičiusieji drįstų abejoti mano tokiu pastebėjimu, bet aš jaučiausi kur kas labiau įsitraukusi vien dėl tų trumpų frazių, nukreipiančių mintis nuo baisios siužeto linijos.

Prisipažinsiu, šią knygą perskaičiau per vieną šeštadienio vakarą su keliomis pertraukomis. Prieš antrąją pertrauką buvau jau pasiekusi tą vietą, kurios kaip ir tikriausiai didžioji dalis skaitytojų laukė, kur viskas buvo kažkiek aprimę ir galėjai pajausti artėjančią gražią pabaigą ir vėl viskas subiro į šipulius... Daugelis pripažįsta, jog tai Europietiška Titaniko istorija, bet aš labai norėčiau, jog ypač lietuviai skaitytojai pamirštų tokį palyginimą ir susikoncentruotų ties tragiško karo tematika, o ne meilės istorija. Juk Titanike plaukė pasiturintys žmonės, trokštantys keliauti, pamatyti pasaulį. Taip, nemaža dalis buvo neturtingos klasės atstovai, bet jie buvo laisvi ir nepriklausomi, priešingai nei „Wilhelm Gustloff" keleiviai, kurie bėgo nuo mirties.

Pabaigai norėčiau paminėti kelis genialius rašytojos sprendimus, kurie iki šiol mane verčia stebėtis rašymo ypatumais ir suprasti, jog net ir dabar, kai kone kas minutę pasaulyje gimsta nauji kūriniai ir beveik kiekvienas gali save vadinti rašytoju, vis dar įmanoma atrasti tų kabliukų bei gebėjimo originaliai žaisti su kalba. Omenyje turiu knygos pavadinimą ir jo paaiškinimą kūrinyje. Manau, kad ne viena aš nuo šiol į Baltijos jūrą ar išvis bet kokią jūrą žiūrėsiu kitaip. Būtinai prisiminkite autorės metaforą ir saugokite ją širdyse, nes ši istorija liečia mūsų tautos tragediją.
Dar vienas patarimas būsimiems knygos skaitytojams: pasistenkite atrasti neryškią šios knygos sąsają su "Tarp pilkų debesų". Esu tikra, jog būsite nustebinti!

Taigi, antrą kartą metuose apsireiškiau šiame bloge ne veltui. Labai norėjau paskaityti šią knygą, labai džiaugiuosi galėjusi tai padaryti ir tikiuosi, kad visi ištikimi šio blogo skaitytojai skaitote visas Rūtos Šepečio knygas, kurios vertos mėgstamiausių knygų sąrašo. Nesijaučiu itin maloniai taip pozityviai vertindama istoriją, nes visgi ji gimė dėl mūsų tautą ir visą Europą palietusios tragedijos, nusinešusios milijonus gyvybių, bet verta prisiminti, jog apie šio laivo ir žmonių katastrofą žino ne visi, nors tikrai vertėtų. Todėl būtinai linkiu prisiminti autorės pavadinimo metaforą, vainikuojančią visą kūrinį ir kaskart atsidūrus prie jūros pagerbti aukų atminimą.

Kiera Cass „Sirena“

Net jeigu manote, kad dingau visiems laikams - klystate. Mėnesių pertrauka ir atvirai visiems prieinamas blogas gyvas - kas mėnesį čia apsilanko daugiau nei 10 000 skaitytojų, o tarp jų ir aš - karts nuo karto stebiu matomumą ir gyvavimą. Šį kartą grįžau trumpam ne tik dėl to, kad patikrinčiau jūsų domėjimąsi knygomis, bet ir dar kartą po nemenkos pertraukos aprašyčiau knygą, vertą visų dėmesio.

Kaip ir kiekvieną kartą pristatinėdama knygas šiek tiek papasakodavau ir apie jų autorius. Šį kartą tikrai to nereikia - juk tai pati Kiera Cass! Rašytoja, kurios knygų apžvalgos šiame bloge pagal peržiūras visuomet pirmauja top dešimtuke. Šis aprašymas ypatingas, knyga „Sirena“ yra būtent toji, nuo kurios rašytoja pradėjo savo karjerą, kurią vėliau vainikavo visų mylima „Atrankos“ serija.

Visada žavėjausi magišku jūros pasauliu, kuriame verda povandeninis gyvenimas bei dažnai sutinkamos mistinės būtybės, aprašytos pasakose. Ne veltui mėgstamiausia mano pasaka būtent ir yra „Undinėlė“. Tai itin plačiai visuomenėje diskutuotina istorija, verčianti susimąstyti ar tikrai derama vaikams. Galbūt dėl šios priežasties man ji tokia ir ypatinga, kodėl visos pasakos visuomet turi baigtis laimingai? Kaip bebūtų, magiškasis vandens pasaulis, artima trauka undinėlėms ir privertė mane laukti „Sirenos“ bei trokšti greičiau ją paskaityti.

 Apie „Sireną“ sužinojau po paskutiniosios „Atrankos“ dalies išleidimo ir, savaime suprantama, maniau, jog tai bus nauja rašytojos knyga, sužavėsianti tūkstančius gerbėjų. Netrukus sužinojau, jog „Sirena“ nėra nauja knyga, bet buvo nuspręsta ją naujai perleisti, atnaujinti tiek priminimą apie jos egzistavimą, tiek įvaizdį, tiek dalį siužeto. Iš tiesų šiek tiek gaila, jog tikriausiai nei mes, nei didžioji dalis „Sirenos“ skaitytojų nebūtume sužinoję apie knygą ar sulaukę jos Lietuvoje, jeigu ne  „Atranka“ - rašytojos marketingistų komanda tarsi pasinaudojo garsiosios trilogijos įtaka ir populiarumu ir nusprendė atgaivinti menkutį prisiminimą apie kitą, ne ką prastesnę, autorės knygą, kuri verta tiek pat ar netgi dar daugiau dėmesio.

Jeigu manėte, jog aprašinėjamos knygos pavadinimas reiškia pagrindinės veikėjos vardą, o knygos siužetas bus nukreiptas į undinėles - klystate, nors klaidingai pamaniau ir aš pati. Pagrindinė veikėja, 19-metė Kalen, netikėtomis aplinkybėmis tapo sirena - antgamtine būtybe, priklausančia jūrai. Šioje istorijoje buvo kelios sirenos ir visos savaip ypatingos: kiekviena mergina turėdavo atitarnauti jūrai daugybę metų tam, kad vėliau vėl taptų paprastomis merginomis. Šios sirenos turėjo ypatingą gebėjimą bendrauti su jūra, jų motina. Merginos galėjo gyventi įprastą gyvenimą žemėje, pramogauti, mokytis. Jos buvo nuostabaus grožio, nesenstančios - atrodo viskas, ko gali trokšti mergina, bet deja, jos negalėjo kalbėti šalia žmonių, nes taip galėjo išduoti savo tikrąsias sirenų būsenas. Bet istorija nebūtų tokia įdomi, jeigu ne neigiamus jausmus sukeliantis merginų įsipareigojimas - kartą per metus nuskandinti laivą su turistais ir tokiu būdu pamaitinti jūrą. Istorija ir taip atrodo intriguojanti ir įtraukianti, o ką bekalbėti apie įsisukusį romaną tarp sirenos ir žemės gyventojo?

Labai sužavėjo pačios jūros vaidmuo. Ji buvo tarsi vaizduojama tarsi blogietė, bet netrukus supranti, jog šis vaidmuo neutralus - verčiant puslapį po puslapio geriau susipažįsti su jūra ir ši pažintis sukelia daugybę vidinių prieštaravimų taip, kad net pabaigusi kūrinį negalėčiau sau tvirtai pasakyti, kaip vertinu šį vaidmenį. Net rašydama šią pastraipą daugybę kartų panaudojau žodį "vaidmuo" vien dėl to, jog jūra buvo tarsi nematoma būtybė, neturinti kūno, bet galinti stebėti aplinką, sirenų veiksmus ir mintis bei bendrauti su jomis. Buvo labai neįprasta, bet įdomu skaityti, savita personifikacijos forma pasirodė labai įtaigi.

Mėgavausi kiekvienu knygos puslapiu. Intriguojanti istorija, retai knygoje aptarinėjama tokio magiško pasaulio forma ir tas jausmas, kad skaitydama kuri galvoje teorijas ir bijai, kad bent viena iš jų išsipildys - neapsakomai geras jausmas po pertraukos vėl į rankas paėmus kūrinį. Šioje knygoje Kiera Cass ypatingą dėmesį skyrė žmogiškiems jausmams ir tikrai buvo nesunku tą pajausti: itin švelniai ir įtaigiai aprašytas ryšys tarp motinos ir dukros; seserimis save vadinančių sirenų draugystė, verčianti pasiaukoti. Žmogiška meilė tarp ne visai žmogiškos poros - sirenos ir žemės vaikino - buvo aprašyta tiesiog neįtikėtinai gerai. Kiekviena judviejų praleista akimirka kartu vertė mane aikčioti ir trokšti, kad tie trumpi puslapiai niekados nesibaigtų.

Nemažai skaitytojų stengiasi lyginti „Sireną“ su garsiąja „Atrankos“ serija. Vieni sako, kad „Sirena“ paliko didesnį įspūdį, kiti priešingai teigia, jog niekas neaplenks „Atrankos“. Tikriausiai įdomi ir mano nuomonė, ar ne? Aš patarsiu paprastai - nesistenkite lyginti šių kūrinių, mėgaukitės abejomis istorijomis skirtingai - jos to vertos. Pasinerkite į du magiškus pasaulius, atsipalaiduokite ir įsijauskite į istorijas, juk jas abi parašė ta pati autorė - kam ta konkurencija? Abu kūriniai yra labai skirtingos tematikos, bet abu sužadina ypatingus jausmus, tad paskaičius kūrinį jauti šilumą ir vidinę ramybę - vertinkite rašytojos gebėjimą sukurti tokią atmosferą.

Labai rekomenduoju „Sireną“ paskaityti ne dėl to, jog ją sukūrė „Atrankos“ serijos autorė, bet dėl to, jog tai yra knyga, verta aplodismentų ir pagyrų. Juk nuo jos prasidėjo Kiera Cass rašytojos karjera, galbūt jei ne ši knyga, ji nebūtų sukūrusi ir „Atrankos“. Kaip bebūtų, rekomenduoju „Sireną“ vertinti kaip individualų kūrinį ir pamiršti ją supančias detales - linkiu nepamiršti tikro pasimėgavimo knygos suteikiamais jausmais, o ši knyga būtent tai ir daro - paliečia kiekvieno skaitytojo širdį.

Nicola Yoon "Viskas, viskas"

Nesunku pastebėti, kad knygos, susijusios su mirtinomis ligomis ar pasakojančios apie žmones, kurių verta gailėtis, traukia skaitytojus, ypač jaunimą. Kone populiariausia iš tokių temų yra vėžys, apie kurį knygų yra sukurta be galo daug ir skaitytojai pripažįsta, kad ne kartą tokios istorijos privertė nubraukti ašarą. Po daugybės tokių perskaitytų knygų man ėmė kilti klausimas, kodėl žmonės mažiau domisi kitomis baisiomis ligomis sergančiais žmonėmis? Juk pasaulyje yra tūkstančiai ligų apie kurias mes, neišmanantys apie mediciną, nieko nežinome. Samprotauju šia tema, norėdama šiek tiek suteikti užuominų apie ką yra knyga "Viskas, viskas", kuri parodo kiek kitokią ligoto žmogaus būseną. Privalu pabrėžti, jog žinios apie knygos išleidimą Lietuvoje jau kurį laiką sklinda internete.


"Viskas, viskas" pasakoja apie aštuoniolikmetę merginą Madeline, kuri visą savo gyvenimą praleido namuose kartu su savo mama. Vos tik Madeline gimė, jos tėtis su merginos broliu žuvo tragiškomis aplinkybėmis ir merginos mama turėjo tik vieną paguodą - savo naujagimę. Deja, likimas nebuvo dosnus ir pagrindinei šio kūrinio veikėjai, nes jai buvo diagnozuota itin reta liga, dėl kurios mergina buvo alergiška visiškai viskam. Gražiausios jaunystės Madeline jaunystės dienos bėgo namuose, pritaikytuose būtent jai.

Madeline išmoko susigyventi su savo liga. Ji net neįsivaizdavo, koks gyvenimas slypi už namų durų, bet nesistengė kelti sau nereikalingų minčių. Ji turėjo galimybę mokytis nuotoliniu būdu, didžiausias jos pomėgis buvo knygos, kuriose ji daugiausiai sužinodavo apie tą tikrą gyvenimą. Sulaukus pilnametystės Madeline ėmė svarstyti, kad gyvenime jai kažko trūko. Kaip tik tuomet į kaimynystę atsikraustė nauja šeima, o kartu su ja, žmogus, atvėręs Madeline duris į gyvenimą...

Liga, aprašyta šiame kūrinyje, yra vaizduojama labai subtiliai ir santūriai. Mažai apie rašoma apie simptomus, labiau atskleidžiamas Madeline bandymas gyventi taip, lyg nieko nebūtų. Mama buvo didžiausias jos ramstis, kuris stebėjo kiekvieną dukters judesį ir stengėsi suteikti kuo daugiau malonumų. Deja, mama nenorėjo, kad dukra priartėtų prie pavojų kupino pasaulio, todėl po ilgų kaimynystėje gyvenančio Olly ir Madeline susirašinėjimų, ji neleido savo dukrai su juo susitikti. Šiam reikalui sutvarkyti autorė Nicola Yoon sukūrė dar vieną veikėją - Carla, kuri buvo Madeline slaugytoja ir draugė. Ši moteris ir padėjo Madeline slapta susitikti su Olly, kai visas kūrinio įdomumas ir prasidėjo. Deja, bet slapstymaisi dažniausiai baigiasi blogai...

Užsiminsiu, kad Madeline su Olly kartu patirs ir išgyvens daugybę akimirkų. Man labai patiko šių veikėjų bendravimas, nes Olly net neparodė gailesčio merginai, jam labiau rūpėjo ją apsaugoti nuo pavojų. Patiko, kad jiems nereikėjo to ypatingo prisipažinimo apie jausmus, kaip būdinga eiliniams paauglių romanams. Jaunuoliai abu tą suprato ir neslėpė, nereikalavo grandiozinių prisipažinimų. Be to, mergina pati jautė savo trauką Olly, bet ji to labai nesureikšmino. Ji tiesiog šmaikštaudama žino, kad tikrai įsimylės vaikinas, bet tai bus katastrofa.  Man patiko, kad Madeline neneigė savo jausmų net pačiai sau, ji jų nesistengė užgniaužti, tiesiog leido įvykiams plaukti pasroviui.

Mane sužavėjo autorės sugebėjimas taip įtraukti į istoriją. Galima sakyti, kad kompozicine puse knyga primena Jerry Spineli "Žvaigždė", nes abejose knygose veiksmas pradžioje vyksta labai ramiai, lėtai, o vėliau įvyksta sprogimas, po kurio prasideda pats įdomumas ir net nepajunti kaip baigi skaityti. Labai suintrigavo kūrinio pabaiga. Jums neatskleidžiau net pusės esminių įvykių, nors patikėkite, visko bus daug. Juk akivaizdu, kad 18 metų namuose praleidusi mergina pradės svajoti apie ištrūkimą į laisvą, ar ne? Kūrinio pabaigoje įvykiai pasisuks visai kita linkme, kurios tikrai neįmanoma nuspėti. Likau sužavėta ir pakerėta.

“You’re not living if you’re not regretting.” Žodžiai, paimti iš knygos, labai puikiai apibūdina visą pagrindinę mintį, kurią norėjo aprašyti autorė.  Kiekvienas žmogus bijo rizikuoti, todėl leidžia nešamas minios savo rutiniškame gyvenime. Tai labai atspindi konservatorišką požiūrį, nors modernioje visuomenėje turėtų būti atvirkščiai: turint tiek daug literatūrinių pavyzdžių, turėtų būti nesunku apsvarstyti savo gyvenimą ir kažką jame keisti, kad būtų galima teigti, jog tikrai gyveni. Šie žodžiai. Šioms mintims įtvirtinti taip pat rekomenduoju paklausyti ir įsigilinti į OneRepublic dainą "I lived".

Vienintelis knygos trūkumas - visi paveiksliukai, diagramos, tvarkaraščiai ir visa kita, ką įmanoma praleisti. Galbūt tai tik dar labiau intriguotų skaitytojus, kad visgi kažkas naujo, bet iš tikrųjų tai čia tik nereikalingi specialieji efektai. Juk knyga parašyta ne vaikams, kuriems patinka tokios knygos kaip "Prietrankos dienoraštis". Knyga yra skirta rimtomis temomis besidomintiems paaugliams.

Pagaliau galima teigti, kad abu pagrindiniai veikėjai yra subrendę. Dažniausiai knygose paaugliams galima rasti variantų, kai tik vienas kuris nors veikėjas būna patyręs gyvenime, o šį kartą taip buvo abiems. Nesuklyskite, nesakau, kad abu jaunuoliai mąsto ir elgiasi kaip vidutinio amžiaus žmonės, bet man patiko veikėjų požiūris į gyvenimą. Ir Olly, ir Madeline turėjo savų problemų, bet jas sprendė pasitelkdami protą, o ne jausmus, kas yra labai būdinga. Didelis pliusas už tai!

Gerai pamąsčius manau, kad knyga sulauktų didelio susidomėjimo ir populiarumo. Pasirinkta tema yra labai netradicinė, o pasiekus antrąją knygos pusę jau sunku suvokti, ko dar nebuvo knygoje ir ko dar galima tikėtis.  Tokios knygos turėtų sulaukti daugiausiai pagyrų, nes esu tikra, kad rašant jas, autoriams, turintiems galvose konkrečius planus, labai sunku neatskleisti įvykių taip, kad būtų įmanoma nuspėti kūrinio pabaigą. Nicolla Yoon tai padaryti pavyko.

Patricia Schroder "Mėtinės padūkėlės"

2015 metais nemažai laiko skyriau knygoms, kurias jau buvau skaičiusi anksčiau, bet panorau tai padaryti dar kartą. Nemažai iš jų buvo mokyklai ir egzaminams rekomenduojamos knygos, nemažai buvo tokių, kurias skaičiau anglų kalba ir panorau įvertinti lietuvišką variantą, ir buvo tokių, kurias tikrai labai ilgą laiką norėjau dar kartą paskaityti. "Mėtinių padūkėlių" serija tiesiogine to žodžio prasme uždominavo 2015 metų pabaigą, nes su mielu noru krimtau šias knygas kone kasdien. Šis serijos aprašymas nebus vienas iš tų, kuriame detaliai analizuojamos serijų dalys. Išsamiai ir apibendrinančiai išdėstysiu savo nuomonę apie visas šias šešias dalis kaip vieną knygų seriją ir jos vertinimą.

"Mėtinės padūkėlės" mano vaikystėje buvo itin svarbi knygų serija, užėmusi didžiulę vietą mano širdyje. Šie šeši romanai man įsiminė iki šiol, iki šiol puikiai pamenu tam tikras neeilines skaitymo aplinkybes ir ką tuo metu galvojau apie kūrinius. 2005 metais Lietuvoje išleistas pirmasis "Mėtinių padūkėlių" romanas pavergė ne tik mano, bet ir visų mano draugių širdis vien tik todėl, kad tai buvo itin tyras, nuotykių ir paaugliškų paslapčių kupinas romanas, kurio istoriją norėjo patirti kiekviena mergaitė.

Pirmoje knygos dalyje "Mėtinės padūkėlės" skaitytojai turėjo galimybę susipažinti su nuotykių ištroškusiomis geriausiomis draugėmis Emilija, Race ir Lu, bei jų didžiausiais priešais - grafaitėmis bei DŽEMAJUS vaikinais. Pamažu ima ryškėti, jog šiuos bendraamžius siejo tik neapykanta ir konkurencija, bet ir šiltesni jausmai... Taip pat būtent šioje dalyje atsirado dar viena pagrindinė veikėja - ketvirtoji mėtinių padūkėlių narė Malėja. Būtent nuo to viskas ir prasidėjo ir tęsėsi net šešiuose tęsiniuose...

Knygose įvardijami laikai, kai tikra draugystė, paženklinta kraujo priesaika, vis dar egzistavo ir turėjo neįkainojamą prasmę. Laikai, kai turėti telefoną buvo prabanga, kurios pagrindinės veikėjos neturėjo ir jautė, jog vieni iš jų priešų turėjo pranašumą prieš jas šiuo atžvilgiu. Itin smagūs penktokų nuotykiai net neatitinka jų amžiaus, nes intrigų ir paaugliškų linksmybių buvo apstu kaip pas šešiolikmečius.

Nors visos 4 buvo lyg ir pagrindinės, Malėjos vaidmuo buvo ryškiausias jau nuo pat pirmos dalies: auksaplaukė gražuolė pirmoje dalyje savo įvaizdį susikūrė melagystėmis, antroje dalyje būtent ji buvo objektas, kurio ištikimybę tikrino kitos merginos, trečiojoje dalyje merginoms teko pakovoti dėl Malėjos, kurią mama vertė persikelti į kitą mokyklą. Pamažu pripažinusios savo jausmus DŽEMAJUS vaikinams, ketvirtojoje knygoje merginos nusprendė burtais įtikinti save priešingai, penktojoje dalyje svarbiausias objektas buvo karaokės konkursas, na, o paskutinėje dalyje - Emilijos kaprizai ir pagaliau atsakytas klausimas - kaip baigsis merginų istorija: ar jos ir toliau liks priešės su vaikinais DŽEMAJUS bei grafaitėmis? Galbūt viskas pasisuks kita, skaitytojams palankesne kryptimi? Visa tai sužinosite tik paskaitę visą knygų seriją, kuri, beje, labai įtraukianti, šmaikšti ir užmušanti nuobodulį

Skaitydama šią knygų seriją 2015 metais, kai man yra 19-a, galiu pasakyti, kad merginų draugystė iš tolo neprilygsta pavydėtinai ir neišskiriamai svajonių draugystei. Anaiptol. Įžūlioji ir vadovauti mėgstanti Emilija tarsi netinka merginų būryje, nes ji akiplėšiškai nuolatos visoms primena apie savo privilegijas ir pranašumą jų atžvilgiu. Kaip bebūtų, autorė sukūrė prieštaringai vertinamą veikėją tam, kad dar labiau padidintų kontrastą tarp merginų ir paverstų jas itin skirtingomis asmenybės. Vis dėlto, reikia nepamiršti, kad merginų buvo keturios, o DŽEMAJUS vaikinų trys, todėl kivirčai ir pavyduliavimai tiesiog neišvengiami - juk reikia pasidalinti vaikinais, ar ne?

Manau svarbu paminėti, kad autorė Patricia Schroder Lietuvoje yra žinoma dar ir dėl kitų kūrinių: "Geriausia draugė - kvaila višta",  "Princesė Gvendolina", "Antonijos gyvenime sumaištis" ir kitos knygos. Populiari ir lengvu rašyo stiliumi garsėjanti rašytoja nesėdi vietoje, jai nestinga įkvėpimo, nes pažvelgus į jos kūrinių skaičių originalia vokiečių kalba, ima raibuliuoti akys nuo didžiulio romanų pasirinkimo.

Sunku patikėti, kad šešias knygas sudarančią knygų seriją perskaičiau vos per savaitę laiko. Lengvas rašymo stilius, pritaikytas jaunesniai skaitytojų kategorijai, garantuoja įspūdžių kupiną laiką ir gerus prisiminimus, po kurių mergaitės galės nors kuriam laikui atitrūkti nuo socialinių tinklų pasaulio ir sužinoti, kokios ypatingos ir žavios gali būti paaugliškos istorijos apie meilę, pagardintos intrigomis, draugystėmis, paslaptimis ir nuotykiais. Buvo gera prisiminti vaikystę ir tikiuosi, kad susigundysite paskaityti!

Jeanne Ryan "Nerve"

Apie romaną "Nerve" sužinojau po tam tikrų paieškų, prasidėjusių po apsilankymo kino teatre. Prieš akis didžiajame ekrane pasirodė efektų ir intrigų kupinas anonsas, kuris man neleido ramiai gyventi iki akimirkos, kol ieškodama internete patvirtinau savo spėjimus - filmas sukurtas pagal to paties pavadinimo dar 2012 metais. Iš karto kilo klausimas, kodėl tik kino teatre sužinojau apie šio kūrinio ekranizaciją, kai tuo tarpu apie visus filmus, kuriamus pagal itin populiarias knygas paaugliams, sužinau dar gerokai prieš pradedant jų produkciją?

Tada aš atsidūriau skaitytojų pamėgtame ir pačios dažnai naudojamame puslapyje Goodreads, kur atrasta knygos anotacija prasidėjo žodžiais "For fans of The Hunger Games", kas manęs tikrai neintrigavo ir dar prieš pradėdama skaityti knygą žinojau, kad bandysiu tai nuneigti, kaip ir su kitomis knygomis, lyginamomis su kultiniu bestseleriu. Bet apie tai vėliau. Dar vienas dalykas, į kurį atsižvelgiu rinkdamasi knygas - reitingavimas, pagal kurį skaitytojai nebuvo labai gailestingi romanui, vidutiniškai sulaukusiam varganas 3.45 žvaigždutes. Nenuostabu, kad rinkdamasi iš tūkstančių knygų anglų kalba prioritetu laikau knygas, kurios turi bent 4 žvaigždutes, bet vėlgi, romaną "Nerve" nusprendžiau paskaityti tik dėl pamatyto filmo anonso, kuris tikrai sudomino.

Viename interviu Jeanne Ryan teigia, jog mintis parašyti pirmąjį romaną "Nerve" kilo stebint dukterėčios naudojimąsi telefonu, kurį ji apibūdintų kaip klaidžiojimo tarp virtualaus ir realaus gyvenimo. Tai rašytoja susiejo su savo įspūdžiais stebint televizijos šou, ypač žmonėmis, kurių gyvenimas priklausė nuo socialinių tinklų, todėl jai šovė į galvą mintis, jog šiuos stebėjimus galima perkelti į knygą. Būtent to ir galite tikėtis, skaitydami šią knygą, nes atsidursite realybėje, kurioje materialūs aspektai ir socialiniai tinklai manipuliuoja žmonių jausmais, priverčiant elgtis taip, kaip niekada nesitikėtum iš savęs.

Romane "Nerve" pasakojama apie paauglę Vee, nuolatos gyvenančią svajonėse apie geresnį gyvenimą ir karjerą mados industrijoje. Savanoriškai dirbdama mokyklos dramos teatro užkulisiuose veikėja suvokia mėgstanti stebėti kitų neįprastus gyvenimus labiau nei savo pačios. Tokiu būdu susipažįstame su virtualios realybės žaidimu Nerve. Tūkstančiai žaidėjų, pasiryžusių pelnyti akimirką šlovės, drąsiai iššoko iš savo komforto zonos, atlikdami organizatorių paskelbtas užduotis. Išaušo diena, kai ir Vee nusprendė surizikuoti ir įrodyti sau pačiai, jog jos gyvenimas yra šio to vertas ir įdomus. Nuo tos akimirkos tarsi iš naujo prasidėjo kūrinys, tarsi iš naujo pažinome pagrindinę veikėją ir leidomės kartu su ja į nekaltus paaugliškus nuotykius.

Kiekvieną kartą stebėdama užduotis atliekančią Vee klausiau savęs "Ar aš tam pasiryžčiau?". Viduryje kavinės apsipilti vandeniu ir garsiai kartoti apie tai, kaip seksualiai jaučiuosi, viešai dainuoti serenadą, apsimesti prostitute bei daug kitų intriguojančių ir iš pirmo žvilgsnio neįpareigojančių užduočių. Iki tam tikros ribos tikrai nemanau, kad būčiau atsisakiusi tokių kvailysčių vien tam, kad pelnyčiau siūlomus trokštamus dalykus ar tiesiog tam, kad smagiai praleisčiau laiką ir turėčiau iš ko pasijuokti vėliau. Bet visuomet yra kabliukas, tiesa? Užduotys darėsi vis beprotiškesnės, prizai vertingesni, intrigų tik daugėjo, o galiausiai žaidimas palietė ir asmeninį Vee gyvenimą...

Vee nebuvo vienintelė svarbi veikėja romane. Kartu su ja aktyviai veikė ir pačio žaidimo organizatorių paskirtas partneris Ian, kuriam mergina neslėpė susižavėjimo nuo pat pirmų akimirkų. Istorijoje svarbų vaidmenį turėjo ir geriausias merginos draugas Tommy, padėjęs nufilmuoti pirmąsias jos užduotis, ne ką mažiau svarbi buvo ir draugė Sydney, kūrinio eigoje patekusi į nemalonią situaciją vėlgi tik žaidimo dėka. Taip sakoma, veikėjų nebuvo per daug, bet kiekvienas iš jų turėjo ypatingai svarbų ir kruopščiai apgalvotą vaidmenį.

Grįžtant prie romano palyginimo su "Bado žaidynėmis", pasikartosiu - panašumų beveik nėra. Čia tas pats, kas lyginti Hario Poterio seriją su Mėtinėmis padūkėlėmis. Vėlgi, tai nebuvo skaitytojų išsakyta mintis, tai buvo neblogai apgalvotas rinkodaristų triukas, kuris padėjo padidinti kūrinio perkamumą. Juk "Bado žaidynėse" buvo visai kita situacija, visai kiti prioritetai nei šiame, itin šiuolaikinį pasaulį pabrėžiančiame romane. Jeigu manęs paklaustų, su kuo aš lyginčiau šį kūrinį, neabejotinai įvardinčiau kiek mažokai susidomėjimo Lietuvoje sulaukusią Lauren Oliver knygą "Panika", kurią vis dar rekomenduoju paskaityti.

Manau, kad "Nerve" puikiai iliustruojamas šiuolaikinis jaunimas, socialinių tinklų įtaka kasdieniniam gyvenimui ir prioritetams. Galbūt rašydama šią recenziją ir mažai tai akcentuoju, bet socialinis gyvenimas ir privedė veikėjus prie tam tikrų sprendimų, privatumo nebūvimo ir kitų neigiamų aspektų. Man buvo tikrai įdomu ir lengva skaityti romaną, puikiai suprantu, kodėl jį nusprendė ekranizuoti nepaisant visų esminių pokyčių, kurie ryškėja ir filmo anonse. Rekomenduoju paskaityti "Nerve" knygą "Panikos" gerbėjams, "Mūsų ateitis" gerbėjams ir visiems, kuriuos sudomino tas pats filmo anonsas, kuris sudomino ir mane.

Holly Smale „Geek Girl. Tobulas gyvenimas“

Neskaičiusiems ankstesnių serijos dalių "Geek Girl.Moksliukė" bei "Geek Girl. Netikėlis modelis", šio aprašymo patartina neskaityti

Holly Smale sukurta serija sudrebino paauglių gyvenimus ir pasakojimai apie neįtikėtinus Harietos nuotykius įsiminė ilgam. Trečioji serijos dalis vėl pažers daugybę netikėtumų ir linksmų bei romantikos kupinų nuotykių kartu su visų mylima veikėja penkiolikmete Harieta. Moksliukės serija puikiai tinka dienai, kada užklumpa tinginiukas, nes vienu prisėdimu sukrimsite kūrinį per kelias valandas.

Praėjusioje serijos dalyje "Geek Girl. Netikėlis modelis" Harieta persikėlė keliems mėnesiam į tolimąją Japoniją kur jos laukė tarptautinio modelio karjera. Palikusi kūdikio besilaukiančius tėvus bei į užsienį išsiųstą geriausią draugę, išgyvenusi išsiskyrimą su Niku, veikėja patyrė, ką iš tiesų reiškia būti modeliu Japonijoje. Deja, viskas susiklostė taip, kad Japonijoje Harieta patyrė ne vieną išdavystę, ne vieną nuoskaudą keliantį įvykį, todėl nusprendė atsisakyti modelio karjeros, bet vienas geras dalykas kūrinio pabaigoje įvyko - ji susitaikė su Niku.

Trečiojoje serijos dalyje "Moksliukė. Tobulas gyvenimas" Harietos tėvai pranešė netikėtą naujieną - Harietos tėtis gavo darbą Niujorke kur jie persikels mažiausiai šešiems mėnesiams...Visai patiko idėja - persikėlimas iš Anglijos į Ameriką. Tai man priminė visiškai atskirą seriją, nes nepamenu, kad būčiau skaičiusi kažką panašaus, kai ne pirmoje dalyje veikėjai patiria masinius pokyčius, kaip šiuo atveju išsikraustymas. Todėl visai buvau suinteresuota paskaityti ir įvertinti situaciją. Dar geriau buvo tada, kai sužinojau, kad Harietos gyvenimas Niujorke nebus geresnis ir kad mergina klydo įsivaizdavusi, jog gyvens miesto centre esančiame turtuolių dangoraižyje. Realybė nebuvo tokia žavi, o aš kaip tik tuo ir mėgavausi, juk negali ir taip tokia saldžiai romantiška serija būti dar mažiau panaši į realybę.

Nors Harieta ir buvo žinoma kaip moksliukė (ką buvau visai pamiršusi skaitydama šią dalį), mergina nėra labai sumani gyvenimiškose situacijose, kas vėlgi verčia manyti, kad ne visada manymas, jog apsiskaitęs žmogus, siekiantis aukščiausių įvertinimų mokykloje, yra gudresnis nei tas, kuris galbūt mažiau sėdi prie knygų, bet turi logišką mąstymą ir moka išsisukti iš padėties. Dėl šios priežasties manau autorė šiek tiek prasilenkė su realybe ir tas bandymas nenukrypti nuo kūrinio pavadinimo su moksliukės etikete tampa vis labiau nepavykęs ir atrodantis tarsi tai būtų priverstinis bruožas.

Knygos eigoje sužinosite kaip Harietai sekėsi pritapti naujame gyvenime anapus Atlanto, kaip klostysis jos ir Niko santykiai, sužinosite, ar tikrai baigėsi veikėjos modelio karjera. Ši dalis itin kupina paaugliškų dramų, netikėtumų ir įvairių siužeto vingių, todėl tikrai nenuobodžiausite, nors tikrai pripažįstu, kad siužete tikrai buvo neužglaistytų skylių, kurios drumstė ramybę. Kaip ir ankstesnėse dalyse džiaugiausi Holly Smale išsamiais aprašymais. Ji puikiai pavaizdavo modelio gyvenimą pirmose dalyse, puikiai aprašė Japonijos kultūrą, o šį kartą ir garsiausias Niujorko vietas, apie kurias visiems privalu žinoti.

Būtent šioje dalyje Harietai pagaliau sukanka ilgai lauktas šešioliktasis gimtadienis, o kartu su juo atėjo ir mąstymas, jog nuo šiol mergina turi elgtis savarankiškai, lyg suaugusioji. Turėsite progą stebėti, kaip ši mintis ne kartą pakišo koją pagrindinei veikėjai ir kaip sunku jai buvo išlipti iš visų užgriuvusių bėdų. Na, bet nenusiteikite neigiamai, autorė išlaikė išpuoselėtą ir visų pripažintą jaunavišką stilių, leidžiantį nusiteikti itin pozityviai ir mėgautis moksliukės paauglės nuotykiais.

Teigiamai vertinu šią paauglišką seriją skirtą galbūt šiek tiek jaunesniai auditorijai. Manau, kad tokie kūriniai nuspalvina gyvenimą ir parodo, kad Young Adults literatūrą neturi būti vien apie problemas. Kiekvienoje Moksliukės dalyje randu daugybę ir neigiamų aspektų, dažnai klausiu savęs "Kodėl aš ir vėl skaitau šią istoriją?", bet svarbiausia yra tai, kad aš vis grįžtu prie jos, o tai ir yra priežastis, kodėl rekomenduoju šį lengvą ir įtraukiantį romaną.

Marieke Nijkam "This is where it ends"

Per 54 minutes mes spėjame pažiūrėti mylimo serialo seriją, spėjame pareiti namo iš mokyklos, spėjame vos įsijungti internetą ir laikas prabėga nepastebimai. Per 54 minutes buvo nužudyti 39 Amerikos valstijos mokiniai. "This is where it ends" yra išgalvota istorija su netikrais veikėjais, bet tiesa, slypinti kūrinyje, primena pasauliui apie Amerikos tragediją, paliečiančią valstybę, nes nuo 2013 metų daugiau nei 200 mokyklų patyrė katastrofą, kurios metu buvo sušaudyti tūkstančiai nekaltų vaikų...

Nors rašytoja Marieke Nijkamp gimė ir gyvena Olandijoje, jos debiutinis romanas "This is where it ends" paliečia šalį anapus Atlanto vandenyno, Nuo vaikystės save knygų graužike laikanti moteris susidomėjo mokyklų šaudymo tematika ne dėl nuolatos žiniasklaidoje pateikiamų faktų, bet norėdama suprasti, kaip iš tiesų jautėsi žmonės, išgyvenę tokią katastrofą - dėl šios priežasties moters galvoje gimė keturi veikėjai, keturi šio romano pasakotai, kurių lūpomis buvo atskleista ne tik 54 minutes trūkusi istorija, bet ir tai, kas slypėjo kur kas anksčiau.

"This is where it ends" pasakojama apie netikėtai mokslo metų pradžios proga prasidėjusį šaudymą mokykloje. Mokyklos direktorius, tradiciškai sukvietęs visus mokinius ir darbuotoją į salę savo iškilmingai kalbai net nenutuokė, kad po valandos pusė jo kolegų bus negyvi. O viso to kaltininkas nebuvo serijinis žudikas, ar įgudęs profesionalus šaudytojas - tai buvo tos pačios mokyklos mokinys, ilgai planavęs ataką. "Getting out alive is no longer the goal—not dying yet is." - buvo rašoma knygoje po to, kai norėdami pabėgti iš salės mokiniai suprato esą įkalinti joje - visos durys buvo užrakintos ir panikos riksmus pakeitė šūviai.

Kurdama šios knygos aprašymą nusprendžiau neatskleisti faktų apie pagrindinius veikėjus, nors jie, atlikdami pasakotojų vaidmenis, buvo itin svarbūs asmenys ir pačiam šaudytojui. Kūrinio eigoje greitai pajusite artumą šiems paaugliams, rašytoja puikiai atskleidė šeimyniškus ryšius, todėl tik tik kėlė dar didesnį nerimą dėl jų gyvybės. Nors gretai spėjome šiek tiek susipažinti su veikėjais bei susidaryti nuomonę apie juos, romane buvo vis kartojama ta pati eilutė "Tyler is back" net jei nežinome kas tas Tyler, nei kaip jis susijęs su jaunuoliais, tik vėliau paaiškėjo skaudi tiesa.

Skaitydama kūrinį džiaugiausi, kad ne visi pasakotojai buvo įstrigę salėje ir tokiu būdu autorė sukūrė ne uždarą erdvę, skaitytojams leido pažvelgti į situaciją iš įvairių pusių ir susipažinti su kitų žmonių reakcijomis bei gelbėjimo situacija. Iš tiesų ne kartą pagavau save keliančią klausimus, kodėl būtent taip keistai veikė policija, kodėl neskubėjo įsiveržti į salę ir gelbėti vaikų, kai visą šį reikalą ėmėsi tvarkyti veikėjų, pats lįsdamas į mirtiną pavojų.

Nelaimės kaltininkas Tyler irgi buvo ganėtinai svarbus veikėjas pasakotojams. Jis buvo brolis, buvęs vaikinas, o įdomiausia, kad jo buvusi draugė, likusi už salės ribų, pamatė jo tuščią automobilį ir suprato ne tai, kad jis tikriausiai šaudytojas, o tai, kad jis salėje ir padės visiems išsigelbėti. Tai tuomet ir kyla klausimas, kodėl jis taip pasielgė? Kas jį privertė elgtis priešingai nei vaikinas, kurį visi įsivaizdavo.

Patiko, kad viena iš veikėjų ėmėsi iniciatyvos gelbėti situaciją, nors buvo atskleista jos asmenybė ir tikrai nebuvo panašu, kad ji būtų viena iš drąsesnių merginų, galbūt kaip tik priešingai. Tokiu būdu nesunku įsivaizduoti, kad šokiruojančiomis aplinkybėmis visi pasikeičia neatpažįstamai, net patys nenutuokdami, jog viduje turi tokių savybių.

Turiu pripažinti, kad šaudymo mokyklose tema mane labai intriguoja. Žiūrėdama serialus jaučiu didžiausią įtampą, kai netikėtai epizodai pasisuka šia kryptimi. Deja, serialuose dažniausiai būna taip, kad vieną seriją iškenčiamas pragaras, o sekančią jau gyvenimas vėl grįžta į vėžes. Todėl džiaugiuosi knygų galia atskleisti gilesnę išgyvenusiųjų pusę, sužinoti kaip jie jautėsi ne tik nelaimės metu, bet ir po visko, nes aktoriai nesugeba "įgarsinti" savo minčių, kai tuo tarpu knygose būtent mintys ir yra labiausiai įtraukiantys aspektai. Vienintelė kita knyga, kurioje taip pat susižavėjusi (net baisu vartoti tokį žodį šiai temai) skaičiau apie panašius įvykius mokykloje buvo Jodi Picoult "Devyniolika minučių", kurią irgi labai rekomenduoju. Būtent minėtoje knygoje vykstantis veiksmas tęsiasi daugiau nei 54 minutes, kur kas daugiau nei savaitę ar dvi, bet joje atskleidžiamos tokio poelgio priežastys, katastrofos eiga bei pasekmės.

Rekomenduoju šį kūrinį anglų kalba visiems, besidomintiems aktualijomis, visiems, trokštantiems įgyti adrenalino jausmą beskaitant kūrinį su tokia galybe baimę keliančių jausmų. Nežinau, galbūt man vienintelei tokios tematikos kūriniai kelia susidomėjimą, o serialuose tokie vaizdai priveda iki drebulio ir ašarų, bet esu tikra, kad tokia aš esu ne viena ir labai kviečiu pasidomėti šaudymu mokyklose nebūtinai skaitant knygas, bet pasirenkant straipsnius, kuriuose būtų pateikiama net ir informacija kaip reikia elgtis tokiais atvejais.