William Hoffer , Betty Mahmoody "Tik su dukra"

Vasara man yra laikotarpis, kai galiu skaityti knygas, kurias iki tol atidėliojau visus metus. Tai metas, kai pagaliau randu laiko literatūros klasikoms ir garsiausiems pasaulio šedevrams. Tikriausiai pamenatei, kai praeitų metų vasarą kėliau tokius garsių knygų aprašymus, kaip "Nežudyk strazdo giesmininko", "Džeinė Eir", "Didieji lūkesčiai", "Vėjo nublokšti" ir kitus. Šiemet pasistengsiu taip pat paskaityti panašaus stiliaus knygų ir šio blogo viršuje rasite puslapį "2014 m. perskaitytos knygos", kur rasite ne vieną puikiai žinomą knygą.

Taigi, pirmoji šios vasaros knyga - šedevras yra visiems gerai žinoma knyga "Tik su dukra". Šis kūrinys pasakoja apie sunkų Amerikietės gyvenimą. Pagrindinė veikėja Amerikietė Betė ištekėjo už Iraniečio Mūdžio ir kartu jie susilaukė dukrytės Mahtobos. Betė buvo itin intelektuali moteris, todėl savo gyvenimą paskirti Iraniečiui nusprendė tik po ilgų dvejonių ir svarstymų. Įsitikinusi, kad mylimasis Mūdis per visą savo gyvenimą tapo tikru   ėmė pasitikėti vyru. Prabėgus ne vieniems jų santuokos metams, gyvenimas pakrypo kita linkme. Mūdis panoro nusivežti žmoną ir dukrą pas giminaičius Irane...

Tikriausiai darosi įdomu sužinoti, kodėl Betė taip dvejojo dėl santuokos, o ką jau kalbėti apie kelių savaičių atostogas Irane... Matote, tolimuosiuose rytuose vyrauja visai kitokios kultūros. Iranas buvo viena iš šalių, kurioje buvo sudaryta itin priešiška nuomonė apie Jungtines valstijas. Taip pat ten vyravo kita religija, kiti papročiai ir svarbiausia - požiūris į moteris. Irane jos buvo ypač engiamos. Šeimos galva buvo vyras ir tik vyras, todėl moterys visais atvejais turėjo paklusti jiems, jos neturėjo savo balso. Taip pat moterys privalėjo slėpti savo kūną po specialiais, viską dengiančiais drabužiais...

Betė ne veltui nerimavo dėl kelionės. Praėjus dvejoms savaitėms, Mūdis pareiškė, jog į Ameriką jie nebegrįš. Betė negalėjo nieko padaryti: jos ir dukters pasai buvo pas vyrą, jos neturėjo pinigų, o vyrai Irane turėjo visas teises ir ji negalėjo nieko padaryti... Susitaikiusi su naujiena Betė nepasimetė - ji ėmė kurpti pabėgimo planus.

Kūrinio eigoje jūs stebėsite įtemptą Betės gyvenimą Irane ir manau, kad ne vienas iš jūsų pasisems tos stiprybės ir ryžtingumo, kurį turėjo ir pagrindinė veikėja. Ši knyga yra puiki proga susipažinti su rytietiška - musulmoniška kultūra. Bent jau man tai padaryti puikiai pavyko. Buvo sunku suvokti, kad tokie dalykai iš tikrųjų vyksta realybėje, nes šimtai moterų atsiduria tokiose situacijose...

Skaitant knygą atkreipiau dėmesį tik į tai, kad yra dvi jos autorės. Galvojau va, bus proga aprašyti šiek tiek ir apie tai, kodėl kartais knygos turi kelis autorius ir kaip jiems pavyksta viską suderinti. Tik perskaičiusi knygą pamačiau, kad viena iš šios knygos autorių ir buvo Beti Mahmūdi, kuri ir yra pagrindinė veikėja. Nors ne kartą yra minėta, kad istorija tikra, šis faktas tik patvirtina tai, nes ši moteris padėjo savo istoriją perkelti į puslapius...

Iš tiesų kas mane nustebino apie šią knygą labiausiai, tai buvo istorijos vingiai ir tiek daug viltingų akimirkų. Itin didelis skaičius žmonių ruošėsi padėti Betei ir jos dukrai pabėgti. Omenyje turiu ne tik artimus jos giminaičius iš Amerikos, bet ir visai svetimus žmones. Net nesugebėjau jų tiksliia suskaičiuoti, bet nenustebčiau, jei jie netilptų ant abiejų rankų pirštų... Baisiausia buvo tai, kad progų pabėgti gal ir buvo ne viena, bet dauguma iš jų reiškė, kad Betė paliktų dukrą Mahtobą vyrui... To Betė tikrai nebūtų padariusi. Ne veltui knyga ir vadinasi "Tik su dukra". Tai reiškia, kad kiekvienas motinos sprendimas buvo priimtas vardan jos dukters gerovės.

Šioje knygoje kaip niekur kitur pabrėžiamas motinos ir vaiko ryšys. Betės meilė Mahtobai buvo neapsakomai graži. Moteris galėjo paaukoti net savo gyvybę vien tik tam, kad mergaitė išvengtų griežtų tėvo talžymų, kurių nebuvo išvengta...

Pabaigoje kūrinio sužinosite, kaip visgi baigsis šių dvejų veikėjų istorija Irane. Manau, kad kūrinį verta paskaityti vien dėl bendro išsilavinimo, kad sužinotumėte, kokia visgi yra situacija musulmoniškose šalyse, kad galbūt išvengtumėte klaidų, kurias padaro visos moterys, įkliuvusios į tokią padėtį. Labai rekomenduoju šį kūrinį ir siūlau jį nuo 16 metų.

Rebecca James "Saldi kančia"

Rebecca James Lietuvoje išgarsėjo, kai buvo išleista jos knyga „Tobula klasta“. Ši knyga buvo viena pirmųjų, kurią aprašiau šiame bloge. „Tobula klasta“ buvo viena tų knygų, kuria Lietuvos skaitytojai dievino ir dar dabar prisimena ir rekomenduoja kitiems. Leidyklos „Alma litera“ sprendimas išleisti dar vieną autorės knygą pakuteno skaitytojų širdis ir suteikė jiems nuostabią galimybę įvertinti daugiau autorės kūrinių.

„Saldi kančia“ pasakoja apie vaikiną, vardu Timas. Timas nežinojo, ko norėjo iš savo gyvenimo, buvo gan pasimetęs, lengvabūdiškas banglentininkas. Vaikinas gyveno kartu su savo drauge Lila ir jos vaikinu Patriku, bet vieną dieną Lila pareiškė, kad Timui atėjo laikas kraustytis kitur...

Naujieji Timo namai buvo neapsakomo dydžio. Jaunuolis pateko į turtingųjų gyvenimą, apsigyveno kone rūmuose, kuriuose slypėjo daugybė paslapčių. Įdomiausia jam pasirodė tai, kad tuose namuose jis gyveno tik su viena mergina Ana, nors buvo ir daugybė tuščių kambarių...

Ana Timui pasirodė kaip tikra keistuolė. Mergina nešiojo klaikius drabužius, nesirūpino išvaizda, visą laiką jos veidą gaubė liūdesys ir nerimas. Be to, Timas sužinojo, kad Ana sirgo agrofobija. Tai yra liga, kuria sergantis žmogus negali palikti namų dėl jam gresiančių panikos priepuolių. Aptarinėdamas Anos būklę kartu su Lila, Timas vadino savo namo šeimininkę „beprote“.

Jeigu norėtumėte sužinoti daugiau apie Lilą, atskleisiu tai, kad ji irgi labai svarbus šio romano personažas. Vienas iš svarbių faktų apie ją yra tai, kad Lila buvo Timo mergina ir kūrinio pradžioje pagrindinis veikėjas neslėpė savo simpatijos šiai merginai...

Viskas pasikeitė tada, kai Timas atsikraustė į naująjį namą ir geriau susipažino su Ana, kuri, pasirodo, nebuvo jau tokia keistuolė kaip atrodė. Jaunuoliai kartu praleido daug laiko, Timas Anai tikrai daug padėjo ir taro jų užsimezgė šioks toks ryšys, kuris buvo vystomas viso kūrinio eigoje...

Istorija labiausiai intrigavo savo paslaptimis. Name, kuriame apsigyveno Timas, vyko keisčiausi dalykai. Pavyzdžiui, per savo gimtadienio vakarėlį savo kambaryje Timas rado šimtus šlykščių vorų, o kažkurią naktį raudonais dažais, primenančiais kraują, aprašinėtas koridoriaus sienas...

Kūrinyje aktyvūs ir  dar du veikėjai, Markas ir Fiona. Jiedu nuoširdžiai padėjo Lilai po jos tėvų mirties ir dar vieno skaudaus išgyvenimo – Bendžamino mirties. Ką reiškia šis vardas, pati autorė Rebecca James slėpė nuo skaitytojų ilgą laiką, bet galiausiai išsiaiškinsite viską ir knygos kulminacijoje paaiškės dar ne viena, kraują stingdanti tiesa bei bus pralietas vieno iš veikėjų kraujas...Intriguoja, ar ne?

Kalbant apie istoriją bendrai, man tikrai siužetas paliko įspūdį. Galbūt norėjosi daugiau pažinti Anos asmenybę, sužinoti daugiau apie jos ligą ir kaip jai sekėsi su ja gyventi. Įdomu buvo pastebėti ir panašumą su autorės knyga „Tobula klasta“. Šioje knygoje taip pat buvo veikėja, kuri tikriausiai įkyrėjo visiems skaitytojams ir jie, kaip ir aš, norėjo jai trenkti. Esmė tame, kad knygų panašumus galima atrasti labai nežymiai ir tai, tik gerai įsigilinus.

Pastebėjau, kad Rebecca James yra autorė, kuri nelabai gilinasi į smulkmenas, mėgsta rašyti bendrus dalykus. Juk visiems patiktų sužinoti daugiau ir apie Timo bei Lilos draugystę, apie pačios Anos gyvenimą, bet bus gan sunku tai padaryti vien dėl autorės rašymo stiliaus. Na, bet matyt reikia džiaugtis, kad šioje istorijoje nebuvo nieko nereikalingo, nebent kažko galėjome tik pasigesti...

Rekomenduoju kūrinį „Saldi kančia“, kurio pavadinimo reikšmė, beje, suvokiama tik perskaičiuos visą istoriją. Manau, kad knyga tiks ne tik Rebecca James gerbėjams, bet ir tokiems, kurie mėgsta panašias istorijas, kaip ir Pretty Little Liars, nes paslapčių ir neaiškumų šioje knygoje tikrai daug. Tai lyg romantiškas ir širdį paliečiantis detektyvas, kuris nepaliks abejingų skait


Skaitytojų nuomonės:


Knyga gan išskirtinė, pradžia nelabai sudomino, jau buvo kilusi mintis padėti į šalį. Pati pradžia tokia labai net nežinau kaip pasakyt varginanti. Gal ir viskas tikrai būtų gerai bet man, man asmeniškai kažko pritrūko pradžioje. O toliau viskas netgi buvo labai puiku, paprastai labai nemėgstu knygų kurių veikėjai tiesiog varo mane iš proto kaip sakant "tikri kvailiai". Bet autorė per daug neperlenkė, leido skaitytojui susimastyti, pagalvoti, atkurti savo galvoje visus vaizdinius. O pabaigos labai pritrūko, labai jau taip greitai baigės net pagalvojau "jau viskas?". Trūko pabaigos, knygos užbaigimo. Bet šiaip knygą tikrai rekomenduočiau visoms fantastikos ir romantikos mėgėjoms!

Man tai knyga labai patiko. Įtraukė nuo pat pradžios. Buvo labai įdomu skaityti ir spėlioti, kas bus toliau. Knyga tikrai nenuspėjama ir išskirtinė, labai prikaustanti.
Patiko, jog visos paslaptys nepriekaištingai buvo laikomos visoje knygoje, tik pasibaigus viskas buvo atskleidžiama. Pabaiga mane nustebino, kaip ir pati knyga.
Keista. Apibūdinčiau ją kaip keistą knygą. Labai keistą net gi. Savotišką. Kuri tikrai yra super, bet ji savotiška. Skaitydama vis sustodavau ir.. Kaip tai, o kaip suprast? Pala, skaitom iš naujo, kažko nepagavau. Tai tikrai stipri knyga, kurios pabaigos tikrai nesitikėjau, o kai nenuspėji kokia knygos pabaiga bus - turi gerą knygą savo rankose. Ir aš tik sakau tik stiprų taip šiai knygai ir visoms neaiškios abejonėms, mintims kylant ją skaitant. Ir aš tik galiu padėkot tokioms rašytojoms kaip Rebecca, nes kai perskaitai kažką tokio, jautiesi lyg transe. Prašau, duokite man daugiau knygos puslapių.. Dar neskaitytų.

Ėmiau šią knygą į rankas, jau žinodama, kad ji bus tikrai gera. Skaičiau ir pirmąją šios autorės knygą ,,Tobula klasta,, , tikėjau, kad ir ,,Saldi kančia,, niekuo nenusileis. Ir nenusileido. Mano požiūriu, gal netgi yra kiek geresnė nei pirmoji Rebeccos knyga.
Keisti nutikimai, paslaptingi veikėjai, sukrečiančios paslaptys, visko atomazga pabaigoje... Kiekvienas puslapis buvo įdomus ir vis kažkuo nustebindavo, priversdavo dar ir dar kartą žavėtis Rebecca James bei jos rašymo stiliumi. Super! Belieka tik laukti kitos R. James knygos ir tikėtis dar daugiau šiurpuliukų, bėgiojančių po kūną.

Jodi Picoult "Mano sesers globėjas"

Pagaliau atėjo diena, kai gavau galimybę paskaityti šį, visame pasaulyje išgarsėjusį, kūrinį "Mano sesers globėjas". Manau, kad puikiai prisimenate, jog ne kartą aprašinėjau Jodi Picoult knygas ir jūs patys vis manęs klausėte '"O kada aprašysi Mano sesers globėją?". Aš vis su liūdesiu atsakydavau "Kai tik gausiu šią knygą". Kiekvieną kartą užėjusį į biblioteką patikrindavau, ar dar nėra šios knygos, bet jos taip ir nebuvo. Ir taip vos ne 3 metus. Kadangi esu užkietėjusi elektroninių knygų gerbėja, labai nustebau ir apsidžiaugiau, kai pamačiau šios knygos elektroninę versiją.

Tikrai nebepristatinėsiu Jodi Picoult šiame aprašyme, nes tai jau dariau kone visus 4 kartus, kai aprašinėjau kitas jos knygas. Taip, kad "Mano sesers globėjas" yra penktoji autorės knyga šiame bloge ir jau tikrai drąsiai galiu sakyti, kad ši autorė aprašymų skaičiumi populiariausia šiame bloge.
"Kita širdis" http://skaitomknygas.blogspot.com/2013/04/jodi-piccoult-kita-sirdis-pastaruoju.html
"19 minučių" http://skaitomknygas.blogspot.com/2013/05/jodi-piccoult-19-minuciu-per.html
"Neprarask vilties" http://skaitomknygas.blogspot.com/2013/12/jodi-picoult-neprarask-vilties.html
"Susitarimas" http://skaitomknygas.blogspot.com/2013/12/jodi-picoult-susitarimas-gruodzio.html

"Mano sesers globėjas" pasakoja apie laimingą šeimą, kurios gyvenimą pakeitė dukros Keit sveikatos pablogėjimas. Mergaite buvo diagnozuota reta leukemijos forma ir daktarai tiesiai šviesiai pareiškė, kad mergaitei liko nedaug. Keit tėvai nepasidavė ir įvairiais būdais ieškojo būdų, kaip prsilginti dukters gyvenimą. Vienas jų buvo kitas žmogutis, netikėtai atsiradęs šeimos gyvenime - Ana. Jos tėvai nusprendė susilaukti šios mergaitės, kad galėtų padėti Keit. Ana buvo genetiškas Keit atitikmuo, todėl mergaitė nuo pat gimimo padėjo palaikyti sesers gyvybę. Matote, Ana buvo mergaitė - donorė, kuri dovanojo seseriai savo kraujo, kaulų čiulpų ir kitų gyvybiškai svarbių dalykų. Taip šeima išgyveno ne vienerius metus ir Keit gyvenimas tęsėsi gerokai daugiau, nei gydytojai pranašavo.

Kai Ana sulaukė trylikos metų, situacija jos šeimoje nesikeitė. Keit vistiek sirgo, bet merginos susidraugavo taip, kad tapo neišskiriamos. Deja, Keit sveikata pablogėjo ir mergaičių tėvai nusprendė, kad Ana jai padovanos savo inkstą. Galiausiai viskas susiklostė taip, kad Ana atsidūrė advokato kontoroje, kur iškėlė bylą prieš tėvus - mergina norėjo medicininės laisvės, kuri garantuotų jos pačios laisvę priimti sprendimus, susijusius su jos sveikata.

Taigi, tikriausiai jau supratote, kad pagrindinė kūrinio veikėja yra ne Keit, o Ana. Šioje istorijoje autorė atskleidžia ryškią Anos asmenybę ir pasakoja, kaip merginai teko kovoti su tėvais. Matote, visą gyvenimą, nuo pat kūdikystės, Ana privalėjo atsisakyti daugybės dalykų vien dėl to, kad turėjo padėti seseriai ir kęsti didžiausius skausmus. Mergina mylėjo ledo ritulį, jai puikiai sekėsi žaisti, bet vėlgi, dėl sesers ligos, Ana privalėjo atsisakyti galimybės tobulinti save šioje srityje. Galiausiai ji nusprendė padėti tašką šioje istorijoje ir nepadovanoti seseriai būtino inksto. Kyla daugybė klausimų: kodėl? kaip? Juk šios dvi mergaitės buvo geriausios draugės, tad kodėl Ana priėmė tokį sprendimą? Iš tikrųjų, atsakymą į tokį, ir kitus panašius klausimus, sužinosite tik pačioje kūrinio pabaigoje, nes autorė Jodi Picoult nukreips jus visai kita linkme, nei iš tiesų manėte...

Tolimesnėje knygos eigoje susipažinsite su kitais veikėjais, kurie buvo itin svarbūs šioje istorijoje. Taip pat labai daug sužinosite apie leukemiją. Turėsite galimybę sužinoti daugybę įvairių medicininių procedūrų ir atkreipti dėmesį į tai, kaip gyvena visi šeimos nariai aplinkoje, kurioje yra ir žmogus, kurio dienos šiame gyvenime suskaičiuotos. Lyginant "Mano sesers globėjas" su "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos", turiu pabrėžti, kad tai labai skirtingi kūriniai, kuriuos, beje, sieja vienas bendras dalykas - jie abu parodo gyvenimus žmonių, kurie supa sergantį žmogų. Šioje knygoje šie žmonės yra dar svarbesni nei pati Keit.

Jodi Picoult kūryba išsiskiria savo kompozicija. Kaip ir kitur, šiame kūrinyje rasite praeitį susietą su dabartimi. Manau, kad ši kūrinio struktūra labai tinka šiam kūriniui, nes tokiu būdu mes sužinome nuo ko viskas prasidėjo.

Trylikametė Ana nuo pat pradžių man pasirodė kaip labai įdomi ir savita asmenybė. Man iš karto užkliuvo tai, kad ji labai neaiškiai parodė savo nuomonę, labai blaškėsi ir atrodė, kad pati nežinojo, ko iš tiesų norėjo. Omenyje turiu jos apsisprendimą iškelti bylą prieš tėvus. Na, bet kūrinio pabaigoje visi taškai bus sudėti ant i ir viskas susidėlios į savo vietas. Aš bent jau pateisinu jos norą dėl pasirinkimo laisvės. Kaip turi jaustis žmogus, kuris žino, kad buvo pradėtas vien dėl to, kad jo gyvenimas bus paskirtas kažkam kitam? Kaip jaustis, kai mažas vaikas neturi draugų, nes jie žino jos šeimos istoriją? Kaip jaustis, kai turi atsisakyti savo svajonių dėl žmogaus, kuris neaišku kiek laiko gyvens?

Vėžio tematika yra dažnas reiškinys pasaulio literatūroje. Įdomiausia yra stebėti tai, kaip skirtingi autoriai įžvelgia šią ligą ir į ką labiausiai atkreipia dėmesį. Keista, bet visos knygos apie šią ligą yra labai skirtingos ir išraiškingos. Tiesiog nemanau, kad verta paskaityti jas visas ir sustoti vien ties šia literatūra. Tikrai nereikia liūdinti savo gyvenimų tokiais kūriniai, todėl rinkitės įvairaus stiliaus kūrinius.

Daugybė žmonių šį kūrinį rekomenduoja tiems, kurie nori kažko, kas priverstų juos verkti. Nežinau kaip jums, bet man taip nebuvo. Tiesą sakant dar neskaičiau knygos, kuri mane priverstų išlieti ašarą. Aš taip susikoncentruoju ties kūrinių smulkmenomis, todėl galbūt ir neišgyvenu taip, kaip kiti milijonai gerbėjų.

Lyginant su kitom Jodi Picoult knygom, privalau pasakyti, kad esu skaičiusi ir geresnių... Pavyzdžiui "19 minučių: arba "Kita širdis" mane pribloškė ir sužavėjo kur kas labiau nei "Mano sesers globėjas". Nors įdomiausia yra tai, kad išgirdusi pirmą kartą apie šią knygą, kurią aprašinėju, panorau ją paskaityti, bet kadangi neturėjau galimybės, ėmiausi kitų autorės knygų ir jos taip mane sužavėjau, kad maniau, kad "Mano sesers globėjas" privalo pranokti jas visas. Keista, bet taip nebuvo. Todėl labai nuoširdžiai rekomenduoju paskaityti ir kitas autorės knygas ir suprasite, kokia geniali yra Jodi Picoult.

Manau, kad net ir nereikia rekomenduoti šios knygos, nes visi puikiai ją žinote ir suvokiate jos vertę. Todėl net ir svarsčiau ar verta rašyti aprašymą, bet galiausiai nusprendžiau, kad norite išgirsti mano nuomonę, ne kartą to prašėte, todėl čia ir pateikiu ją. Taip, kad mums puikiai visiems žinomos eilutės "Imkite ją ir skaitykite..." būtent ir pasako mano nuomonę apie šią knygą.

Skaitytojų nuomonės


Dieve mano, niekada nemaniau, jog knyga gali taip užgauti mano jausmus. Aš nežinau kaip apsakyti tos knygos nerealumą. Skaitant paskutinius puslapius, aš ėmiau verkti ir verkiau tikrai labai ilgai. Knyga tikrai nereali. Tikrai esu laiminga.
Aš jį būtinai noriu pažiūrėti, nes Mano sesers Globėjas tapo mano mylimiausia knyga. Tikrai tą knygą pasistengsiu iškaikyti kuo ilgiau.
Dėkui, Jodi Picult, už nuostabią knygą. AČIŪ.

Vienintelė knyga,kurią skaitant verkiau.Ir netgi labai....Perskaičius , sedėjau visą dieną ir vis galvojau apie knygą...Labai sukrėtė.Galiu užtikrintai pasakyti,pati geriausia knyga, kokią esu skaičius!Perskaičius šitą knygą,užsinorėjau skaityti kitas jos knygas:)

Labas subtili ir psichologiškai įžvalgi knyga. Turinys išdėstytas lyg vienu atokvėpiu, užkabina nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Aiškiai aprašomos kiekvieno veikėjo pozicijos. Tai knygai suteikia sudėtingumo, bet visiškai neapsunkina- priešingai dar labiau patraukia.

Labai stipri, liūdna, ilgai mintyse pasiliekanti knyga. Perskaičius dar ilgai grįždavau prie veikėjų, jų požiūrio, poelgių, nes neįmanoma įsivaiduoti, kaip pati elgtumeisi jų vietoje.. Tiesa, labai nervino klaidos. Buvo keletas sakinių, kuriame tarp žodžių nebuvo nei vieno tarpo!

Cat Clarke "A kiss in the dark"

Vasarai lekiant į pabaigą pristatau jums dar vieną anglišką knygą, kurią parašė jums puikiai žinoma rašytoja Cat Clarke, Lietuvoje išgarsėjusi kūriniu "Pinklėse". Šis kūrinys aprašytas ir šiame bloge, o aprašymo populiarumas tik parodo, kad ši autorė sugebėjo jus įtikinti savo išskirtine kūryba.

Pinklėse aprašymas:

Pradėjusi skaityti "A kiss in the dark" nė nenumaniau, kad ji palies šiuo metu itin aštrią temą - lytiškumą.  Visi puikiai girdėjote apie 2014 metų Eurovizijos nugalėtoją ir turite susidarę savo atskiras nuomones.Šiuo klausimu nutylėsiu visiškai savo nuomonę, bet susiesiu visa tai su kūriniu, kurį aprašinėju. Cat Clarke veikėja Alex visą gyvenimą augo šalia savo idealo, savo brolio. Mergina nuo pat mažens jį sekiodavo iš paskos, mėgdavo elgtis bei rengtis būtent kaip jis. Galbūt tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl Alex tapo kitokių pažiūrų mergina, kurią ėmė traukti tos pačios lyties atstovės...

Kūrinys "A kiss in the dark" atskleidžia labai tyrą ir neeilinę meilės istoriją tarp dvejų tos pačios lyties atstovių. Na, kol kas nieko šokiruojančio, ar ne? Na, bet privalau atskleisti faktą, kad pagrindinė veikėja Alex pamilo merginą vardu Kate, kuri nė nenutuokė, kad Alex yra mergina. Alex visą laiką, praleistą kartu su Kate taip ir nepasakė, kad ji priklauso moteriškajai lyčiai, o tai nuslėpti sugebėjo skolindamasi brolio drabužius bei maskuodama moteriškus privalumus.  Būtent šis faktas mane pribloškė ir ėmiau svarstyti, kaip elgčiausi ir jausčiausi atsidūrusi tokioje situacijoje.

Kai pamažu jųdviejų santykiai perėjo į kitą lygmenį, prie bučinių, glamonių ir net minčių apie seksą, Kate ne kartą atskleidė savo džiaugsmą, turėdama tobulą vaikiną. Jai nebuvo gėda su juo susikabinti rankomis gatvėje, parodyti draugėms ir tėvams. Deja, ji nežinojo tikrosios tiesos. Iš tiesų pirmojoje kūrinio dalyje, kai istorija buvo pasakojama iš Alex pusės, nieko kito nesužinosite, tik kaip vystėsi šių merginų santykiai, jų meilės romanas. Visas veiksmas prasidėjo tik antrojoje dalyje, kurią pasakojo Kate. O antroji dalis prasidėjo būtent nuo tos akimirkos, kai Kate netikėtai sužinojo tiesą apie savo vaikiną...

Kalbant apie Alex, derėtų paminėti, kad mergina nebuvo egoistė, kuri siekė naudos tik sau, neatskleisdama tiesos. Mergina gyveno dvejonėse dėl savo potraukio merginoms, nors tėvai ir brolis šiuo klausimu ją palaikė visapusiškai. Vos tik į jos gyvenimą pasibeldė Kate - mergina, kuri nesuprato jos tikrosios lyties, Alex pajuto itin stiprius jausmus šiai merginai, kad net nedrįso prieštarauti ar įsiterpti, kai Kate ją pavadino vaikinu. Alex tikrai buvo nuoširdus žmogus, kuris norėjo gero visiems. Ji itin mylėjo savo šeimą, brolį ir Kate. Troško pasakyti jai tiesą ir vis ruošėsi tai padaryti, bet jos planas nepavyko, nes autorė nusprendė paaštrinti situaciją.

Kada istorija buvo pradėta pasakoti iš Kate pusės, mergina buvo sugniuždyta visapusiškai. Ji buvo ką tik sužinojusi siaubingą tiesą, kuri ją pažemino.  Parlėkusi namo pas mylinčią mamą, įskaudinta mergina padarė didžiulę klaidą. Ji jautėsi auka ir norėjo, kad aplinkiniai ją tokia laikytų, tad nenorėdama pareiškė mamai, kad Alex priekabiavo prie jos lytiškai, nors ji to nenorėjo. Va nuo šios akimirkos istorija įgavo dar daugiau spalvų, nes į visą reikalą įsivėlė policija... Viskas geruoju nesibaigė nei vienai iš šių merginų... Bet kas atsitiks toliau, sužinosite tik tada, kai patys perskaitysite.

Kate buvo tipiška gera mergaitė, romantikė. Ji buvo laiminga turėdama mylintį vaikiną ir pati troško su juo pradėti santykiauti lytiškai. Kai antrojoje dalyje ji ėmė pasakoti istoriją iš savo lūpų, mano nuomonė apie ją šiek tiek pasikeitė, bet pateisinu jos veiksmus. Kažin kaip elgtųsi mergina, kuri sužinotų tokią tiesą... Bet tikrai nepateisinu to, kad ji turėdama ne vieną galimybę ištaisyti klaidą, to nepadarė...

Apibūdinau kiekvieną merginą atskirai, o dabar atėjo laikas apibūdinti jas kaip porą, kaip tvirtą kumštį. Manau, kad tiesa sugniuždė Kate, bet jeigu ji būtų sužinojusi tai anksčiau, kažin ar būtų troškusi net pamėginti tokius ekstremalius santykius. Abi merginos turėjo savo paslapčių, padarė po vieną milžinišką klaidą, todėl jų nuodėmės buvo abipusės. Iš tikrųjų, antrojoje dalyje knygos Alex buvo labai užslaptinta, jos beveik neliko, nes Kate nebendravo su ja, vengė jos. Galbūt man labiau norėjosi sužinoti, kaip būtent ši veikėja reagavo į Kate melus...

Autorė Cat Clarke pasirinko labai aštrią temą. Nežinau ar Lietuvoje ši knyga pasirodys, galbūt leidykloms gali pasirodyti, kad jau pati santykių tarp tos pačios lyties asmenų problema yra gan rimta ir reikia su ja atsargiai ir pamažu supažindinti. O ką jau kalbėti ir apie tai, kad Alex melavo apie savo lytį ir troško būti berniuku.... Kas įdomiausia, kai pagalvoji, Alex nesistengė gauti jokių hormonų lyčiai slėpti, ji tai darė labai natūraliais būdais, pasitelkdama brolio drabužiais ir keliais triukais. Ji pati jau buvo panaši į berniuką ir elgėsi panašiai kaip berniukai... Knygoje visiškai nerasite nieko tokio, kur būtų kalbama apie jos norą pakeisti lytį chirurgų pagalba. Iš tiesų tai sunku suprasti ar ji iš viso norėtų pakeisti savo lytį, ar likti tokia pačia. Galbūt ji tai darė tik iš meilės Kate... Na, čia reikėtų paklausyti daugiau žmonių nuomonių, kurie skaitė šį romaną. Manau būtų išsites smagu padiskutuoti su skaitytojais, tad jeigu perskaitysite šią knygą - parašykite man asmeniškai.

Labai labai rekomenduoju šią knygą su originaliu siužetu. Iš tiesų, pastebėjau, kad labai dažnai aprašinėdama knygas rašau, kad jos turi originalius siužetus. Na, bet iš tiesų taip ir yra ir dėl to reikia tik džiaugtis, nes sunku išsiskirti iš minios, kai yra tiek daug nuostabių knygų. Rekomenduoju šį kūrinį mėgstantiems aštrias problemas ir trokštantiems daugiau sužinoti tolerancijos tema.

Ar norėtumėte sulaukti šios knygos Lietuvoje?

Taip

Ne

Poll Maker

Jana Frey "Oras pusryčiams"

Jana Fay yra vokiečių rašytoja, kuri parašė šį kūrinį, itin aktualia tema. Šiame aprašyme jūs rasite informacijos ir mano nuomonės ne tik apie "Oras pusryčiams", bet ir anksčiau išleistą, dar garsesnį kūrinį "Žiemos mergaitės". Galbūt mano nuomonės apie "Oras pusryčiams" nebus tiek daug, lyginant su kitais aprašymais, bet leidžiu jums patiems įvertinti šį klūrinį ir suprasti jo svarbą.

"Oras pusryčiams" yra viena iš kelių knygų paaugliams apie penkiolikmetę merginą, su mitybos sutrikimais. Penkiolikmetė Serafina yra kilusi iš daugiakultūrės šeimos. Mergaitės mama buvo Vokietė, o tėtis Italas. Tai ir nulėmė jos gyvenimo vietų kaitą. Iš mylimos Italijos Serafina su šeima persikraustė į Vokietiją, kur jos gyvenimas pasikeitė visai nenumatyta linkme,

Serafina buvo mergaitė, kuri troško pritapimo, susirasti draugų. Jos jaunesnioji sesutė Marija buvo didelė jos priešinygbė ir visai nesirūpino tokiais dalykais, jau pirmosiomis dienomis naujojoje mokykloje buvo apsupta vaikų. O Serafina jautėsi per daug sukaustyta, kompleksuota, todėl per pamokas sėdėjo viena arba su bendraklasiu nepritapėliu, vardu Mozė.

Išskirtinis bruožas, kuris siejo Mozę ir Serafiną buvo jų apvalumai. Serafina kūrinyje ypač ėmė į tai atkreipti dėmesį, ypač kai šalia jos sukiojosi liesos ir smulkios merginos. Tai jai kėlė nerimą ir galiausiai ji nusprendė šiek tiek sulieknėti ir padailinti savo formas. Tik ar tas jos pasakymas "šiek tiek" nereikš  visai rimtesnių dalykų...

Taigi, kaip jau turėjote suprasti, kūrinys yra apie Serafinos dietas. Kiekviename puslapyje jūs rasite vis ką nors, susijusios su šia tema. Mergina padarė didžiulę klaidą nevalgydama visiškai nieko. Šiam apibūdinimui labai tinka pats knygos pavadinimas "Oras pusryčiams", kuris būtent ir atskleidžia, kad didžiausia merginų problema yra ne pats dietų laikymasis, bet neteisingas svorio metimas ir badavimas. Apskritai autorė pati aprašė Serafiną kaip šiek tiek apvalesnių formų merginą, tikrai ne storą, bet pati veikėja jautėsi blogai net tadai, kai svėrė mažiau nei kitos mergaitės...

Baisiausias buvo turbūt tai, kad Serafinai atsikračius ne vieno kilogramo, ją ėmė pastebėti mokykloje ir ji susirado draugių. Ją kvietė į gimtadienius, į mergaitiškus pasisedėjimus, bet net ir šiomis akimirkomis, kai Serafina labiausiai to tik ir troško, ji atsisakydavo vien dėl to, kad žinojo, jog ten turės ir valgyti.  Maistas jai pasidarė šlykštus ir vemti verčiantis... Iš tikrųjų nenustebau, kad mergaitės atkreipė dėmesį tik į sukūdėjusią Serafiną, nes tokia jau yra realybė - turi kovoti už vietą po saulę. Ypač jaunesnio amžiaus, tokios penkiolikmetės kaip pati Serafina, yra ir pačios bjauriausios ir mažiausiai subrendusios.

Jana Fay rašymo stilius išsiskyrė gebėjimu viską aprašyti labai trumpai. Įvykiai klostosi nežmonišku greičiu, o jeigu viename puslapyje Serafina svėrė 63kg, kitame jau bus 61kg. Šis rašymo stilius nulėmė tai, kad kūrinys yra gan trumpas ir mano nuomone, per daug "skubus". Buvo nelengva labiau įsigilinti į veikėjus, kai buvo aprašomi ne jų jausmai, o labiau poelgiai.

Dabar prieisiu prie to, ką norėjau aptarti dar beskaitydama knygą. Manau, kad puikiai pamenate Laurie Halse Anderson knygą "Žiemos mergaitės". Tai va, dabar labai noriu palyginti šias knygas ir dar kartą rekomenduoti jas kaip atskirus kūrinius, kuriuos verta paskaityti.

Laurie Halse Anderson "Žiemos mergaitės" aprašymas:
http://skaitomknygas.blogspot.com/2013/03/laurie-halse-anderson-ziemos-mergaites.html

Vienas iš svarbiausių šių knygų palyginimų yra tai, kad "Oras pusryčiams" mus supažindina su mergina, kuriai tik prasideda pirmieji ligos simptomai. Kaip sakiau, autorė Jana Fay aprašo jos gyvenimą ir iki svorio metimo ir iki pačios anoreksijos išsivystimo. "Žiemos mergaitės" autorė Laurie Halse Anderson nusprendė aprašyti merginos, kuri jau serga šia baisia liga, gyvenimą. Taigi, labai įdomu palyginti šias knygas iš abiejų autorių pusių. Manau, kad "Oras pusryčiamas" yra skirta galbūt labiau jaunesnėms merginoms, tarp 10-15 metų, o "Žiemos mergaitės" - vyresnėms, todėl, kad ši knyga yra rimtesnė ir tikrai joje nerasite tokių humoristinių ar šiaip lengvesnių akimirkų kaip "Oras pusryčiams" kūrinyje. Na, bet čia kiekvienas turėtų atsirinkti pagal save, nors aš asmeniškai siūlyčiau paskaityti abi šias knygas.

Pabaigai norėčiau pasakyt savo nuomonę dietų laikymosi tema. Merginos ir mergaitės, jums tikrai nereikia prilygti menekenėms, kurios žingsniuoja podiumams. Yra labai daug lieknų merginų, kurios svajoja apie apvalumus ir kaip priaugti papildomų kilogramų. Taip, galbūt būnant 14 metų ir pajusite tą paauglišką nepasitenkinimą kitų atžvilgiu apie jūsų svorį, bet tai tik parodo, kad bendraujate su netinkamais ir nebrandžiais žmonėmis. Tikri draugai niekada nežiūrės į jūsų išorę, jiems bus svarbus jūsų vidinis pasaulis. Tikrai nesakau jums, kad negalite dailinti savo kūnų įvairiomis sporto šakomis ar atsisakydamos penkto šokoladuko per dieną. Palaikykite sveiką gyvenimo būdą ir taip būsite laimingos. Tiesiog nereikia pamiršti, kad viskam yra ribos ir jaunam organizmui neverta alinti savęs ir savo sveikatos, nes dažnai padariniai ateityje pasireiškia siaubingi. Manau, kad leidykla "Alma littera" ir išleido šias dvi knygas būtent jums, kad galėtumėte į šią problemą pažvelgti iš šalies ir prižadėti sau pačioms, kad neleisite sau peržengti tokią ribą.

Labai rekomenduoju šį kūrinį visoms mergaitėms ir jų mamoms. Šioje knygoje taip pat buvo malonu stebėti mamos susirūpinimą dėl dukros sveikatos ir pastangas viską ištaisyti. Dėl to ir rekomenduoju paskaityti ir mamytėms, kad laiku pastebėtumėte problemą, išsiugdžiusią jūsų dukrose.!


Skaitytojų nuomonės:

Tikrai labai patiko. Mergaitės užsispyrimo, manau, pavydėtų ne vienas suaugęs. Bet, žinant, prie ko tai privedė... Rekomenduočiau visiems ir visoms, norinčioms atrodyti "tobulai" :).
Knyga patiko. Vėliau tik pastebėjau , jog knyga paremta tikrais įvykiais. Bet nenustebau, nes knygoje pateikiama problema tikrai dabar yra dažna. Knyga be abejo įdomi ir prikaustanti.

Man labai patiko ši knyga, tuolabiau, kad ji paremta tikrais faktais. Ji nuostabi. Kai skaitai ir žinai, kad visa tai tiesa, kad taip būna labai dažnai ir dažnai tai baigiasi blogai. Mirtimi.

Nebūk liekna! Būk savimi! Tai vienas iš svarbiausių dalykų, pabrėžiamų šioje knygoje. Tai nėra "wow" skaitinys nuo kurio apstulbsite, manau tai net primityvios fazės "aš esu paauglė ir noriu būt tokia, kaip visos kitos" smulkutis aprašymas su daug skaudžių elementų, kurie tik parodo, kokie silpnavaliai galime būti išsižadėdami to, kaip atrodome ir kokie esame. Bet ši knyga - lengvas skaitinys su daug sunkių minčių. Tad jei jūs pasiruošę - keliaukite į apmąstymų sūkurį iš kurio sunkiai išlipsite net pabaigę knygą...

Autorė knygoje sugeba supinti netik meilę ir draugystę bet ir šiuolaikinę ligą - anoreksiją. Knyga įdomi ir labai lengvai skaitosi bei tinka ir pauglėms ir jų tėvams. :)

Išpradžių ši knyga manęs nelabai užkabino, nepatiko rašymo stilius, kažkaip neprofesionaliai parašyta... Nuo knygos vidurio ''įsivažiavau'' ir skaitėsi gan įdomiai bei lengvai. Knygų šia tema esu skaičiusi,tad ši tikrai ne geriausia, bet vistiek, tikrai pamokanti ir sukrečianti knyga. Rekomenduoju.