Jodi Picoult "Mano sesers globėjas"

Pagaliau atėjo diena, kai gavau galimybę paskaityti šį, visame pasaulyje išgarsėjusį, kūrinį "Mano sesers globėjas". Manau, kad puikiai prisimenate, jog ne kartą aprašinėjau Jodi Picoult knygas ir jūs patys vis manęs klausėte '"O kada aprašysi Mano sesers globėją?". Aš vis su liūdesiu atsakydavau "Kai tik gausiu šią knygą". Kiekvieną kartą užėjusį į biblioteką patikrindavau, ar dar nėra šios knygos, bet jos taip ir nebuvo. Ir taip vos ne 3 metus. Kadangi esu užkietėjusi elektroninių knygų gerbėja, labai nustebau ir apsidžiaugiau, kai pamačiau šios knygos elektroninę versiją.

Tikrai nebepristatinėsiu Jodi Picoult šiame aprašyme, nes tai jau dariau kone visus 4 kartus, kai aprašinėjau kitas jos knygas. Taip, kad "Mano sesers globėjas" yra penktoji autorės knyga šiame bloge ir jau tikrai drąsiai galiu sakyti, kad ši autorė aprašymų skaičiumi populiariausia šiame bloge.
"Kita širdis" http://skaitomknygas.blogspot.com/2013/04/jodi-piccoult-kita-sirdis-pastaruoju.html
"19 minučių" http://skaitomknygas.blogspot.com/2013/05/jodi-piccoult-19-minuciu-per.html
"Neprarask vilties" http://skaitomknygas.blogspot.com/2013/12/jodi-picoult-neprarask-vilties.html
"Susitarimas" http://skaitomknygas.blogspot.com/2013/12/jodi-picoult-susitarimas-gruodzio.html

"Mano sesers globėjas" pasakoja apie laimingą šeimą, kurios gyvenimą pakeitė dukros Keit sveikatos pablogėjimas. Mergaite buvo diagnozuota reta leukemijos forma ir daktarai tiesiai šviesiai pareiškė, kad mergaitei liko nedaug. Keit tėvai nepasidavė ir įvairiais būdais ieškojo būdų, kaip prsilginti dukters gyvenimą. Vienas jų buvo kitas žmogutis, netikėtai atsiradęs šeimos gyvenime - Ana. Jos tėvai nusprendė susilaukti šios mergaitės, kad galėtų padėti Keit. Ana buvo genetiškas Keit atitikmuo, todėl mergaitė nuo pat gimimo padėjo palaikyti sesers gyvybę. Matote, Ana buvo mergaitė - donorė, kuri dovanojo seseriai savo kraujo, kaulų čiulpų ir kitų gyvybiškai svarbių dalykų. Taip šeima išgyveno ne vienerius metus ir Keit gyvenimas tęsėsi gerokai daugiau, nei gydytojai pranašavo.

Kai Ana sulaukė trylikos metų, situacija jos šeimoje nesikeitė. Keit vistiek sirgo, bet merginos susidraugavo taip, kad tapo neišskiriamos. Deja, Keit sveikata pablogėjo ir mergaičių tėvai nusprendė, kad Ana jai padovanos savo inkstą. Galiausiai viskas susiklostė taip, kad Ana atsidūrė advokato kontoroje, kur iškėlė bylą prieš tėvus - mergina norėjo medicininės laisvės, kuri garantuotų jos pačios laisvę priimti sprendimus, susijusius su jos sveikata.

Taigi, tikriausiai jau supratote, kad pagrindinė kūrinio veikėja yra ne Keit, o Ana. Šioje istorijoje autorė atskleidžia ryškią Anos asmenybę ir pasakoja, kaip merginai teko kovoti su tėvais. Matote, visą gyvenimą, nuo pat kūdikystės, Ana privalėjo atsisakyti daugybės dalykų vien dėl to, kad turėjo padėti seseriai ir kęsti didžiausius skausmus. Mergina mylėjo ledo ritulį, jai puikiai sekėsi žaisti, bet vėlgi, dėl sesers ligos, Ana privalėjo atsisakyti galimybės tobulinti save šioje srityje. Galiausiai ji nusprendė padėti tašką šioje istorijoje ir nepadovanoti seseriai būtino inksto. Kyla daugybė klausimų: kodėl? kaip? Juk šios dvi mergaitės buvo geriausios draugės, tad kodėl Ana priėmė tokį sprendimą? Iš tikrųjų, atsakymą į tokį, ir kitus panašius klausimus, sužinosite tik pačioje kūrinio pabaigoje, nes autorė Jodi Picoult nukreips jus visai kita linkme, nei iš tiesų manėte...

Tolimesnėje knygos eigoje susipažinsite su kitais veikėjais, kurie buvo itin svarbūs šioje istorijoje. Taip pat labai daug sužinosite apie leukemiją. Turėsite galimybę sužinoti daugybę įvairių medicininių procedūrų ir atkreipti dėmesį į tai, kaip gyvena visi šeimos nariai aplinkoje, kurioje yra ir žmogus, kurio dienos šiame gyvenime suskaičiuotos. Lyginant "Mano sesers globėjas" su "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos", turiu pabrėžti, kad tai labai skirtingi kūriniai, kuriuos, beje, sieja vienas bendras dalykas - jie abu parodo gyvenimus žmonių, kurie supa sergantį žmogų. Šioje knygoje šie žmonės yra dar svarbesni nei pati Keit.

Jodi Picoult kūryba išsiskiria savo kompozicija. Kaip ir kitur, šiame kūrinyje rasite praeitį susietą su dabartimi. Manau, kad ši kūrinio struktūra labai tinka šiam kūriniui, nes tokiu būdu mes sužinome nuo ko viskas prasidėjo.

Trylikametė Ana nuo pat pradžių man pasirodė kaip labai įdomi ir savita asmenybė. Man iš karto užkliuvo tai, kad ji labai neaiškiai parodė savo nuomonę, labai blaškėsi ir atrodė, kad pati nežinojo, ko iš tiesų norėjo. Omenyje turiu jos apsisprendimą iškelti bylą prieš tėvus. Na, bet kūrinio pabaigoje visi taškai bus sudėti ant i ir viskas susidėlios į savo vietas. Aš bent jau pateisinu jos norą dėl pasirinkimo laisvės. Kaip turi jaustis žmogus, kuris žino, kad buvo pradėtas vien dėl to, kad jo gyvenimas bus paskirtas kažkam kitam? Kaip jaustis, kai mažas vaikas neturi draugų, nes jie žino jos šeimos istoriją? Kaip jaustis, kai turi atsisakyti savo svajonių dėl žmogaus, kuris neaišku kiek laiko gyvens?

Vėžio tematika yra dažnas reiškinys pasaulio literatūroje. Įdomiausia yra stebėti tai, kaip skirtingi autoriai įžvelgia šią ligą ir į ką labiausiai atkreipia dėmesį. Keista, bet visos knygos apie šią ligą yra labai skirtingos ir išraiškingos. Tiesiog nemanau, kad verta paskaityti jas visas ir sustoti vien ties šia literatūra. Tikrai nereikia liūdinti savo gyvenimų tokiais kūriniai, todėl rinkitės įvairaus stiliaus kūrinius.

Daugybė žmonių šį kūrinį rekomenduoja tiems, kurie nori kažko, kas priverstų juos verkti. Nežinau kaip jums, bet man taip nebuvo. Tiesą sakant dar neskaičiau knygos, kuri mane priverstų išlieti ašarą. Aš taip susikoncentruoju ties kūrinių smulkmenomis, todėl galbūt ir neišgyvenu taip, kaip kiti milijonai gerbėjų.

Lyginant su kitom Jodi Picoult knygom, privalau pasakyti, kad esu skaičiusi ir geresnių... Pavyzdžiui "19 minučių: arba "Kita širdis" mane pribloškė ir sužavėjo kur kas labiau nei "Mano sesers globėjas". Nors įdomiausia yra tai, kad išgirdusi pirmą kartą apie šią knygą, kurią aprašinėju, panorau ją paskaityti, bet kadangi neturėjau galimybės, ėmiausi kitų autorės knygų ir jos taip mane sužavėjau, kad maniau, kad "Mano sesers globėjas" privalo pranokti jas visas. Keista, bet taip nebuvo. Todėl labai nuoširdžiai rekomenduoju paskaityti ir kitas autorės knygas ir suprasite, kokia geniali yra Jodi Picoult.

Manau, kad net ir nereikia rekomenduoti šios knygos, nes visi puikiai ją žinote ir suvokiate jos vertę. Todėl net ir svarsčiau ar verta rašyti aprašymą, bet galiausiai nusprendžiau, kad norite išgirsti mano nuomonę, ne kartą to prašėte, todėl čia ir pateikiu ją. Taip, kad mums puikiai visiems žinomos eilutės "Imkite ją ir skaitykite..." būtent ir pasako mano nuomonę apie šią knygą.

Skaitytojų nuomonės


Dieve mano, niekada nemaniau, jog knyga gali taip užgauti mano jausmus. Aš nežinau kaip apsakyti tos knygos nerealumą. Skaitant paskutinius puslapius, aš ėmiau verkti ir verkiau tikrai labai ilgai. Knyga tikrai nereali. Tikrai esu laiminga.
Aš jį būtinai noriu pažiūrėti, nes Mano sesers Globėjas tapo mano mylimiausia knyga. Tikrai tą knygą pasistengsiu iškaikyti kuo ilgiau.
Dėkui, Jodi Picult, už nuostabią knygą. AČIŪ.

Vienintelė knyga,kurią skaitant verkiau.Ir netgi labai....Perskaičius , sedėjau visą dieną ir vis galvojau apie knygą...Labai sukrėtė.Galiu užtikrintai pasakyti,pati geriausia knyga, kokią esu skaičius!Perskaičius šitą knygą,užsinorėjau skaityti kitas jos knygas:)

Labas subtili ir psichologiškai įžvalgi knyga. Turinys išdėstytas lyg vienu atokvėpiu, užkabina nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Aiškiai aprašomos kiekvieno veikėjo pozicijos. Tai knygai suteikia sudėtingumo, bet visiškai neapsunkina- priešingai dar labiau patraukia.

Labai stipri, liūdna, ilgai mintyse pasiliekanti knyga. Perskaičius dar ilgai grįždavau prie veikėjų, jų požiūrio, poelgių, nes neįmanoma įsivaiduoti, kaip pati elgtumeisi jų vietoje.. Tiesa, labai nervino klaidos. Buvo keletas sakinių, kuriame tarp žodžių nebuvo nei vieno tarpo!