The impossible knife of memory

Laurie Halse Anderson, viena žinomiausių rašytojų paaugliams, po kelių metų pertraukos grįžo į kūrybinį kelią su trenksmu, pristatydama dar vieną savo romaną, paliečiantį skaudžią temą ne vienam individui. Knyga, išleista 2014 metų pradžioje, jau iš karto pretendavo į Goodreads metų knygos paaugliams rinkimus ir pelnė tūkstančių paauglių simpatijas.

"Kalbėk"
"Žiemos Mergaitės"

Kūrinyje pasakojama apie mergina, vardu Hayley ir jos gyvenimą kartu su tėčiu. Pagrindinės veikėjo tėtis yra karys-veteranas, kuris tarnavo Amerikiečių misijose Irake ir Afganistane. Hayley mama buvo mirusi, todėl vienišas tėvas paliko dukterį su savo naująja mergina Trish, kuri buvo alkoholikė ir galiausiai paliko šeimą. Kai Hayley tėvas grįžo iš misijų ir vėl tapo įprastu piliečiu, su dukra praleido keletą metų keliaudami po Ameriką jo sunkvežimyje, kuriame tuo pačiu metu jis pats mokė savo dukrą to, ko jos bendraamžiai mokėsi mokykloje. Bet kai atėjo paskutinieji Hayley, kaip mokinės, metai, tėvas nusprendė apsistoti gimtinėje, kur dukra galėtų keliauti į mokyklą kartu su kitais mokiniais ir spręsti planus dėl koledžo. Tikriausiai skamba kaip įprastas gyvenimas, ar ne? Bet Hayley tėčiui visgi nebuvo taip lengva prisiderinti prie paprasto civilių gyvenimo, nes ramus ir neįtemptas gyvenimas galiausiai privedė prie siaubingų prisiminimų apie karo laikus, prie košmarų, kurie gąsdino ne tik jį, bet ir jo dukrą. Nuo grįžimo į gimtinę dienos, tėvas susirado netinkamą įtaką darančius draugus ir savo liūdesį skandino alkoholyje... Svarbiausias šio kūrinio akcentas - Hayley - kiekvieną kartą palikdama namus ir eidama į mokyklą, bijo grįžti namo...

Gali pasirodyti, kad papasakojau visą knygos siužetą, bet nebijokite, taip tikrai nėra. Įvardijau tik svarbiausius įvykius, lėmusius pagrindinius knygos siužeto aspektus. Kaip galėjote suprasti, autorė ir šį kartą pasirinko labai neįprastą temą - apie buvusios karo didvyrius. Keisčiausia yra tai, kad kai baigiasi karinės misijos, vykstančios net ir šiomis dienomis, vienų ar kitų tautų atstovai džiūgauja dėl sėkmingų baigčių ir tik tai būna pranešama spaudoje. Kažkodėl niekas neakcentuoja to, ką tenka patirti kariškiams, išgyvenusiems siaubingus įvykius ir kaip jiems sunku integruotis į įprastą gyvenimą. Aš to tikrai nesureikšmindavau, bet ši knyga atvėrė man akis.

Hayley yra mergina, kenčianti baimėje. Dauguma ją įvadintų kaip įžūlią mergiotę vien dėl tam tikrų jos veiksmų mokykloje ar šiek tiek kitokio požiūriu, įgyto vien dėl tokio susiklosčiusio gyvenimo. Mergina bendravo gan šiurkščiai, atkakliai reiškė savo nuomonę ir įsitikinimus, o tai manau yra tikrai neblogas pavyzdys, nors dažnai mergina likdavo nesuprasta ar net nubausta.
Man pasirodė, kad Hayley jautėsi nemylima ir manė, kad tai tai jos įgimta ir paveldėta savybė, kurios ji negali atsisakyti, negali nieko mylėti taip, kaip tie žmonės yra verti būti mylimi.
Mergina vengė jausmų proveržio, nes jautė savo namų spaudimą, jos tėvo požiūris į gyvenimą ir charakteris buvo nepakenčiamas, todėl ji jautėsi taip, lyg nenorėtų, kad mylintis žmogus pažintų tą jos gyvenimo dalį ir galvotų, kad ir ji tokia pati

"The impossible knife of memory" yra kone pirmoji iš mano skaitytų Laurie Halse Anderson knygų, kuri yra apie meilę. Taip, tarp visų Hayley gyvenimo ydų buvo galima atrasti ir gabalėlį šviesos, kuri įkvėpė Hayley geriems darbams ir norui gyventi. Finn buvo tas vaikinas, suteikęs jai vilčių apie šviesią ateitį. Kol Hayley namuose gyvenimas pamažu virto pragaru ir jos tėvas savavališkai bandė atsiriboti nuo pasaulio ir atsisakė priimti pagalbą, Hayley patyrė priešingybę ir Finn pagalba galėjo atrasti gyvenimo privalumų kaip kad galėjimas būti savimi šalia mylimo žmogaus. Manau, kad šie jaunuoliai puikiai tiko vienas kitam: jie tarsi papildė viens kitą ire džiaugiuosi, kad tai nebuvo tokio stiliaus knyga, kur jaunuoliai tik knygos pabaigoje supranta savo jausmus viens kitam ir pripažįsta tai. Mes, skaitytojai, gavom galimybę stebėti šių žmonių vystymąsi ne tik būnant drauge, bet ir kaip atskiros asmenybės.

Sunku nupasakoti tikruosius Hayley jausmus ir išgyvenimus patirtus namuose, aplinkoje, kur viskas turėtų būti jauku, miela ir šilta. Taip nebuvo, nes Hayley tėvas buvo agresyvus ir nebijantis ranką pakelti alkoholikas, kuriuo pasitikėti nebuvo įmanoma. Kiekvieną kartą į namus Hayley įžengdavo su baime. Galima samprotauti, kad dėl to mergina neturėjo daug draugų, vengė artimo kontakto su žmonėmis, nes nenorėjo, kad jie pamatytų jos tikrąjį gyvenimą, kuriame dominavo jos tėvo žiaurumas.

Pagrindinės veikėjos prisiminimai apie praeitį buvo šilti, kupini gražių akimirkų, kokių turime visi mes. Šie prisiminimai, deja, buvo nepalyginami su merginos dabartimi, todėl ji stengėsi viską užmiršti, nes mintys apie gražią praeitį skaudino ir neatitiko tikrovės. Todėl knygos pavadinimas "The impossible knife of memory" tikriausiai ir apibūdina šią merginos situaciją, kai Hayley stengėsi atsiriboti nuo praeities ir ateities bei gyventi tik kraupioje dabartyje.

Kūrinys suteiks daugybę laiko apmąstymams apie gyvenimą ir esu tikra, kad pajusite dėkingumą savo tėvams dėl to, ką turite. Hayley, kitaip nei jūs, savo pasaulyje buvo viena ir jautėsi itin vieniša, nemylima, todėl savaime suprantama, tai neprivedė prie nieko gero. Nuostabus ir pažįstamas autorės rašymo stilius jus įtrauks į istoriją ir nepajusite, kaip tapsite jos dalimi, norėsite padėti merginai ir išgelbėti ją nuo kančių. Rekomenduoju knygą paaugliams nuo 16 metų, nes esu tikra, kad jūs sugebėsite įsijausti ir tinkamai suprasti tai, ką norėjo pasakyti autorė. Labai stiprus kūrinys su išgyvenimais, kuriuos patiria tūkstančiai vaikų savo tėvų, grįžusių iš karinių misijų, akivaizdose.

Ar norėtumėte sulaukti knygos Lietuvoje?

Taip

Ne

make a quiz

Salla Simukka "Balta kaip sniegas"

Neskaičiusiems pirmos serijos dalies "Raudona kaip kraujas", šio aprašymo nepatartina skaityti.

Raudona kaip kraujas

2015 metų Knygų mugės, vykstančios šiomis dienomis, proga, nusprendžiau paskelbti aprašymą knygos, kurios autorę galėsite gyvai pamatyti ir pačioje mugėje bei sudalyvauti susitikime su pačia rašytoja šeštadienį 17 valandą. Pristatinėdama pirmąją serijos dalį "Raudona kaip kraujas" tikrai nesitikėjau, kad istorija apie pagrindinę veikėją Snieguolę pasisuks būtent taip, kaip tai atsitiko antrojoje dalyje.

Priminimui papasakosiu kaip viskas baigėsi "Raudona kaip kraujas dalyje":
"Aiškindamasi gimnazijos draugės Elisos tėčio verslo reikalus ir jos namų kieme numesto maišelio su kruvinais banknotais paslaptį, ji įsivėlė į kvaišalų platintojo kilpas. Korumpuoto narkotikų kontrolės skyriaus policininko ryšiai galiausiai Snieguolę nuvedė į prabangų pokylį. Ten paaiškėjo, kad pokylio organizatorius Baltasis Lokys - tai dvi moterys, identiškos dvynės. Snieguolei iš pobūvio teko sprukti, nes ją atpažino ir ėmė persekioti Baltojo Lokio parankinis. Galiausiai po Snieguolės parodymų parankiniai buvo suimti, bet Baltojo Lokio pričiupti nepavyko." Snieguolė ir pati nukentėjo - į ją paleista kulka kliudė šlaunį, nors mergina nenukentėjo mirtinai... Po visų šių įvykių Snieguolė pažadėjo vieną - daugiau nebesivelti į jokius pavojingus reikalus...

Praėjus trims mėnesiams po lemtingų įvykių, Snieguolės gyvenimas vėl grįžo į įprastas vėžes, nors šį kartą romano veiksmas persikėlė į vieną gražiausių Europos miestų - Prahą. Deja, Salla Simukka nepaliko savo sukurtos veikėjos ramybėje ir paruošė jai naujų nuotykių ir siurprizų. Vienas iš jų - netikėtai sutikta veikėja Lenka, kuri įtikinusi Snieguolę, prisistatė kaip jos vyresnioji sesuo...

Šį kartą autorė Salla Simukka pasirinko labai retai kūriniuose paaugliams nagrinėjamą temą - religines sektas. Viena tokių dominavo viso kūrinio metu ir buvo susijusi ne tik su Snieguolės sese Lenka, bet ir kitais veikėjais, kurie nebuvo itin svarbūs, todėl jų tiesiog neminėsiu. Vien pažvelgus į spalvingą autorės išvaizdą ir asmenybę, sunku patikėti, kad toks žmogus galėtų rašyti tokiomis rimtomis ir drąsiomis temomis. Būtent tuo ir žavi knygų pasaulis ir dar kartą primena mums visiems, kad nevalia vertinti knygos pagal jos viršelį...

Jeigu jau užsiminiau apie sektas, tikriausiai vertėtų plačiau jas aprašyti. Pasaulyje egzistuoja tūkstančiai tokių sektų su skirtingais tikslais ir požiūriais į gyvenimą.  Dažniausiai sektų nariai ieško tokių aukų savo gretoms papildyti, kurios iš pažiūros gali atrodyti labai nusivylę ir nepasitikintys savimi. Sektantams išorinis pasaulis - nuodėmių ir paklydimų kupinas katilas. Dažnai tokios religinės organizacijos būna labai pavojingos ir dažnai baigiasi narių mirtimis, todėl yra labai svarbu nepasiduoti "religingųjų" hipnozėms, kurios prisistato esą Jėzaus Kristaus pasiuntiniai žemėje ir kad jiems buvo įsakyta padaryti vieną ar kitą. Manau, kad jaunimas Lietuvoje ir taip nėra labai religingas, aišku tai priklauso nuo šeimos požiūrio ir vertybių, bet nuoširdžiai patariu nesivelti į jokius pokalbius su žmonėmis, kurie, rodos, nekaltai kviečia padiskutuoti apie religiją...

Siejant religines sektas su romanu, galiu papasakot šiek tiek plačiau apie čia aprašomą sektą, nes jos vaidmuo kūrinyje yra itin svarbus. Visų pirma ir svarbiausia - Lenka priklausė šiai draugijai ir savaime gudrioji Snieguolė buvo įtraukta į šią painiavą. Sektantai vadino save Baltąja šeima, buvo labai garsūs visoje Čekijoje ir tikėjo esą kraujo giminės su Jėzumi. Šie sektantai buvo plačiai aptarinėjami spaudoje ir buvo įsakyta tam tikroms įstaigoms sekti šiuos žmones, galinčius kelti pavojų civiliams...

Knygos eigoje daugiau susipažinsite su seserimis ir jų santykių vystymųsi, sutiksite ir daugiau veikėjų na ir žinoma nebus apsieita be veiksmo epizodų. Man pasirodė įdomu tai, kad ši knyga beveik niekuo nesusijusi su pirmąja serijos dalimi ir ją galima skaityti kaip visai atskirą kūrinį. Ankstesnėje dalyje sutikti veikėjai čia liko užmiršti ir vietoj jų atsirado naujų. Įdomu kaip bus su trečiąja trilogijos knyga: ar autorė nuspręs sugrąžinti kažkurios dalies veikėjus ar vėl iš naujo sukurs dar vieną pasakojimą...

"Raudona kaip kraujas" knygoje tikrai buvo pasigęsta romantikos, skaitytojams ir man buvo kilę įtarimų, kad galbūt Snieguolė ims simpatizuoti vienam iš savo draugų, bet taip neatsitiko. Salla Simukka "Balta kaip sniegas" dalyje atvėrė skaitytojams akis ir pažėrė visai nenumatytų detalių. Šiame kūrinyje ryškiai aprašyta dar viena veikėja, likusi Snieguolė gimtinėje. Jos vardas buvo Liepsna ir tai buvo Snieguolės sielos draugė... Neatskleisiu jokių detalių, bet iš tiesų dėl šių elementų knyga man priminė mylimą Cat Clarke kūrinį "A kiss in the dark", kurį tikrai labai rekomenduoju ir tikiuosi sulaukti jo Lietuvoje.

Iš tiesų "Balta kaip sniegas" man patiko kur kas labiau nei pirmoji dalis, galbūt tam įtakos turėjo mano anksčiau išgirtas unikalios temos pasirinkimas. "Balta kaip sniegas" yra visai neilga ir labai greitai skaitosi, todėl pakaks kelių valandų ir jau žinosite tolimesnius Snieguolės nuotykius ir visas įmantrybes, aprašytas kūrinyje.
Vėlgi priminsiu nepraleisti išskirtinės progos susitikti autorę knygų mugėje ir išgirsti jos pasakojimą apie savo trilogijos kūrimą. Autorė taip pat dalins autografus, tad nepamirškite pasiimti ir jos parašytų knygų kartu su savimi.

Aš dalyvausiu 2015m. Knygų mugėje ir susitikime su rašytoja Salla Simukka, o tu? :)

Susan Ee "Pasaulis Po to"

Neskaičiusiems pirmosios dalies "Angelų įsiveržimas" šio aprašymo nepatartina skaityti.

"Angelų įsiveržimas" 

Tikriausiai puikiai žinote apie žaibo greičiu išpopuliarėjusią autorę Susan Ee ir jos trilogiją "Angelų įsiveržimas". Nekantraudama pristatau jums ir antrosios dalies "Pasaulis Po to" aprašymą ir iš anksto labai rekomenduoju visą knygų seriją.

Šiek tiek priminimų apie pirmąją serijos dalį:

Pabaigoje knygos įvyko šiurpi kulminacija, kurios metu Penryn rado savo septynmetę sesutę, kurios paieškos ir buvo plačiausiai aprašomos  dalyje. Deja, sesei buvo sudarkytas veidas, ji buvo sužalota ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Nukentėjo ir pati Penryn, nes jai įgėlė Skorpionas ir visi galvojo, kad mergina mirė, nors iš tiesų liko paralyžiuota. Rafas, tikėjęsis susigrąžinti savo ankstesnįjį gyvenimą, per klaidą gavo ne savo, bet demono sparnus, o tariama Penryn mirtis paveikė jį itin stipriai. Vaikinas atsiskyrė nuo Penryn, grąžinęs jos kūną šeimai, o pats patraukė savo keliais....

Jau pabaigusi "Angelų įsiveržimas" ėmiau daug tikėtis ir iš antrosios dalies "Pasaulis Po to", nes autorė Susan Ee sugebėjo mane pririšti prie istorijos. Dažnai būna taip, kad nusprendusi paskaityti trilogiją, perskaitau vieną jos dalį, tuomet padarau pertrauką skaitydama kitokias knygas ir tada vėl grįžtu prie tos pačios trilogijos, kad liktų gilesnis įspūdis, bet šį kartą buvo atvirkščiai: nuo pirmos dalies peršokau prie kitos ir dar greičiau ją perskaičiau...

"Pasaulis Po to" pasakoja apie Penryn tolimesnį gyvenimą žmonių pasipriešinimo stovykloje. Atgavusi savo natūralią poziciją, mergina daug galvojo apie savo seserį, visą žmoniją ir Rafą... Likęs angelo kardas priminė jai apie vaikiną ir sugrąžino pačius gražiausius prisiminimus bei tuo pačiu neleido mums, skaitytojams, nuliūsti dėl išsiskyrusių jaunuolių kelių...

Antrojoje dalyje veiksmas buvo sukoncentruotas į žmonių pasipriešinimą angelams ir visai jų "revoliucijai". Penryn su savo mama ir sesute taip pat buvo pasipriešinimo dalyvės, o Penryn atiteko ir svarbus vaidmuo, prilygstantis jos vaikų išgelbėjimui dar pirmojoje dalyje. Žiauriausios knygos akimirkos bent jau man pasirodė tos, kurios buvo susijusios su Penryn sesute, nes mažai mergaitei buvo itin sunku pritapti prie aplinkos ir ypač išvengti smerkiančių žvilgsnių. Maža mergaitė tiesiog nyko akyse, nes negalėjo pakankamai valgyti, niekuo nepasitikėjo... Vėlgi, jos likimas šioje knygoje toks pats svarbus kaip ir pirmojoje ir prives prie tam tikrų veiksmų ir Penryn.

Skaitydama šią dalį atkreipiau dėmesį ir į tai, kad autorė į fantastinį kūrinį įtraukė ir tokius žinomus pasaulio autoritetus kaip Steve Jobs ar Mark Zuckerberg. Nežinau ar jūs pakankamai informuoti, ar ne, bet priminsiu, kad Steve Jobs yra kompanijos Apple įkūrėjas, o Mark Zuckerberg - Facebook įkūrėjas. Šie du visiems puikiai pažįstami žmonės buvo ne tik trumpam paminėti, bet autorė tarsi nuspėjo, ką jie veiktų tokiomis sąlygomis, kai pasaulį užgrobė angelai...Iš tiesų pirmą kartą skaitydama fantastinį kūrinį atpažinau žinomus pasaulio atstovus ir net nežinau ar tai turėčiau vertinti teigiamai ar ne, nors buvo visai smagi patirtis...

Pasidalinsiu dar šiokiomis tokiomis savo interpretacijomis... Manau, kad "Pasaulis Po to" pagrindinė mintis yra, kad tikrasis blogis nėra demonai ir angelai, užgrobę žemę, bet patys žemės atstovai - žmonės, kurie kentėjo badą, mirtis, savo namų ir miestų sunaikinimą...Buvo atskleisti gyvuliški žmonių instinktai, kurie pasireiškia siekiant vieno - išgyventi.  Na, sunku ką nors paaiškinti, neatskleidžiant esminių detalių, bet ši mintis yra labai ryški ir aiški ir džiaugiuosi tokiu autorės pasirinkimu, nes susieti tokią realistišką, temą su fantastikos pasauliu, yra neįkainojama.

Pagrindinis klausimas, kuris mane ir visus kitus persekiojo, buvo susijęs su Rafu ir Penryn. Aš taip norėjau, kad jie susitiktų, verčiau puslapį po puslapio ir laukiau lemtingo ir tikriausiai neišvengiamo įvykio... Deja, negaliu pasakyti ar jis įvyko, ar jaunuolius kartu sutiksime tik kitose dalyse, bet esmė tame, kad ši knyga neleis jums nepasiilgti romantikos tarp šių veikėjų.

Privalau pasakyti pačia didžiausią autorės klaidą. Kaip žinote, Penryn yra vaizduojama kaip didvyrė, pasiruošusi paaukoti savo gyvybę dėl sesers gerovės, trokštanti padėti žmonijai ir palaikyti taiką... Mergina buvo tikra kovotoja visais atžvilgiais ir nebijojo pasipriešinti prieš nenugalimus priešus. Deja, net ir nežinau kodėl Susan Ee taip padarė, bet Rafo kardas, kuris atiteko Penryn, turėjo gauti ir naują pavadinimą, o Penryn sugebėjo pasirinkti patį tragiškiausią variantą, koks tik gali būti ir tai net labai nederėjo su pačia knyga ar jos mintimi... Net neužsiminsiu geriau ką Penryn be vardo padarė su kardu, teks išsiaiškinti patiems...

Apibendrinant visą knygą, galiu pasakyti, kad ji pranoks visus jūsų lūkesčius, net neabejoju tuo. Tiesą sakant, nežmoniškai laukiu trečiosios dalies, dar negaliu pasakyti ar ji paskutinė, nes kai kur skaičiau, kad bus 5 dalys, kai kur - 3. Bet tikrai labai laukiu trečiosios dalies ir tuo pačiu bijau, nes nežinau, ko tikėtis...Rekomenduoju!

Skaitytojų nuomonės:

Nėra jokių apibūdinančių žodžių kaip aš myliu šią dar tik įpusėjusią knygų seriją. Antra knyga netgi geresnė už pirmąją, o tai sako labai daug ką, nes antros knygos ne visada būna geros. TOBULAA!

Antrąją knygą skaičiau sulėtindama tempą nei pirmąją tam, kad kuo ilgiau pasimėgaučiau knyga! Nėra žodžių kuo taikliau apibūdinti šią knygą! Dievinu ją, kaip ir jos veikėjus! Jau laukiu jos tęsinio! Išskirtinė knyga!

Nuostabi knyga! Kai perskaičiau knygos pirmą dalį, kurią pasiėmiau iš bibliotekos pirmą pasitaikiusią, knyga pati mane įtraukė (tik pirmi puslapiai kiek "vilkosi"), nebegalėjau paleisti iš rankų. O tada turėjau (privalėjau) įsigyti 2 dalį.
Ne kiekviena rašytoja sugeba viską perteikti (ypač detales apie kovą ir kitas) taip realistiškai ir "įtraukti" skaitytoją", tad lenkiu galvą Susan Ee.
P.S. atsiprašau Stephenie Meyer gerbėjų, bet Susan Ee knygos daug geresnės.

Na ką gi. Knyga man ne itin patiko. Paskaitęs komentarus supratau einąs prieš daugumą, bet vis vien. Knyga manęs neįtraukė ir nesudomino. Pirmoji dalis buvo žymiai geresnė. Antrosios siužetas neįdomus, bent jau aš nepagavau jokios įtampos ar kulminacijos. Nepasakytum, kad ji nuobodi tikrai ne - tiesiog nei gera nei bloga - kiek geresnė nei paprasta. Skaityti galima.
Tiesą pasakius aš vis laukiau pabaigos ir užvertęs ją su palengvėjimu atsidusau. "Pagaliau!!!" pagalvojau. Tikrai tikiuosi, kad trečioji bus geresnė.

Kaip ir pirma dalis taip ir antra pilna fantazijos ir veiksmo. Tačiau į pagrindinį klausimą atsakymo vis dar neradau. Lauksim trečios dalies kur turėtų būti paaiškinimai visos šitos pasaulio suirutės. Demonizuoti angelai ir vienas angelas kuris tarsi visam tam priešinasi su paprastos paauglės pagalba. Keista bet savotiškai įdomi knyga, tik ją priskirčiau daugiau prie paauglių literatūros, kadangi labai lengvai ir greitai skaitosi.

George R R Martin "Varnų puota"

Neskaičiusiems pirmų trečių trilogijos "Ledo ir ugnies giesmė" dalių, šio aprašymo skaityti nepatartina.

Sostų žaidimas
Karalių kova
Kardų audra

Skaitydama įvairiausių nuomonių apie George R R Martin trilogiją esu girdėjusi, kad "Varnų puota" yra viena neįdomiausių dalių. Drįsčiau nesutikti, bet pateisinsiu šiuos žmones sakydama, kad po tūkstantį puslapių turėjusios "Kardų Audra" dalies "Varnų puota" buvo tarsi atokvėpis po itin įtemptų įvykių.

Visgi kuo pasibaigė "Kardų audra"? Daugybe mirčių: Jono Snou mylimosios Ygritės, visų nekenčiamo Džofrio, Sersėjos ir Džeimio tėvo Lordo Taivino ir daugybės kitų... Manau, kad jums patiems nesunku bus prisiminti visus įtemptus trečiosios dalies įvykius: karą, kovas prie Sienos, Karališkąsias vestuves ir daugybę klastingų ir nenumatytų posūkių.

Pirmiausia tikriausiai reikėtų aptarti neįprastai gudrų autoriaus sprendimą neįtraukti į šią dalį mėgstamiausių skaitytojų veikėjų: Daneiris, Jono Snou ir Tiriono. Taip taip, šioje dalyje labai menkai arba visai nieko nesužinosite apie šiuos mylimus veikėjus, kuriuos autorius paslėpė labai giliai, kaupdamasis kitoms serijos dalims. Manau, kad tai ganėtinai gudrus ir genialus sprendimas, nes tai tik sukelia dar daugiau intrigų ir noro paskaityti kitas trilogijos dalis.

Taigi, ko galima tikėtis iš "Varnų puotos"?. Atsakymas paprastas - geriau nesitikėkite nieko, nes esu tikra, kad būsite neteisūs. Autoriaus sugebėjimas suklaidinti skaitytojus ir tempti gumą yra labai ryškus ir pagirtinas. Šioje dalyje įvykiai orientuosis daugiausiai ties Karaliaus uostu, kur vyko permainos. Po mylimiausios sūnaus Džofrio mirties karaliumi tapo jo jaunesnysis brolis Tomenas, už kurį iki pilnametystės valdė jo mama Sersėja. Nesunku nuspėti, kad ši klastinga, bet protu pasižymėjusi moteris priims daugybę sprendimų, vardan jos pačios gerovės iš sūnaus saugumo. Iš tiesų man labai patiko skaityti santykius tarp jos ir Tomeno žmonos ledi Mardžerės dialogus, kai abi moterys, nekęsdamos viena kitos, stengėsi išlaikyti stabilią būseną ir neperplėšti viena kitai gerklių...

Šioje knygoje labai svarbūs buvo skyriai, susiję su kitomis karalystėmis. Jos buvo labai skirtingos, bet vienijo vienas bendras bruožas - visi vienaip ar kitaip siekė karūnos. Visgi karas, aprašytas "Karų audroje" nesibaigė, tiesiog šioje knygoje labiau buvo akcentuojami gynybinių ir strateginių planų kūrimai. Pavadinimas "Varnų puota" buvo duotas ne veltui, nes karalystėse vyko valdžių nepasidalijimai tarp tų pačių giminių atstovų...

Jeigu iki šiol dar neigiamai vertinote Sansą Stark, po šios dalies pakeisite nuomonę apie veikėją į gerąją pusę, nes pamažu autorius jus privers jus idealizuoti šią merginą, kuri drąsiai klausėsi nurodymų ir stengėsi išlikti nepastebėta savo tetos Ledi Lisos bokšte. Tiesa sakant, nuo šios dalies mergina buvo žinoma kaip Eleina, Mažojo Piršto pavainikė dukra. Rodos, nieko ypatingo, bet netikras tėvelis kurpė planus, kurie taip pat buvo susiję su siekiu gauti karūną. Pagrindinisjo ginklas ir buvo Vinterfelo atstovė - Sansa Stark...

Kita Vinterfelo mergaitė, Arija Stark, toliau savarankiškai ieškos savo gyvenimo kelio ir atsidurs žemėse, kur nesijautė sava, bet neturėjo kitos išeities. Nežinia kas laukia mergaitės ateities, bet esu tikra, kad George R R Martin ruošia ir Arijai kažką ypatingo. Tereikia sulaukti kitų dalių...

Nesunku teigti, kad "Varnų puotą" galima vadinti "Vesteroso moterys", nes tikrai galima atkreipti dėmesį, kad knygoje aprašomos labiau moterys ir jų sugebėjimas valdyti bei atlikti net ir vyrams būdingas pareigas.  Man tikrai patiko absurdiškos situacijos, autoriaus taiklūs pastebėjimai, kurie ne kartą vertė šypsotis.

Dabar rašau aprašymą ir negaliu patikėti, kiek pastangų autorius įdėjo į visą šią trilogiją. Juk šitiek daug intrigų, šitiek daug veikėjų ir skirtingų įvykių, kaip nepasiklysti šioje genialioje maišalynėje? Daugybė žmonių piktinasi, kad autorius taip ilgai rašo knygas, bet juk kartais verta palaukti vardan geresnio varianto nei dėl pigaus ir nuspėjamo. Mes, lietuviai, šiek tiek atsiliekam ir laukdami apie pusę metų, greičiau galime paskaityti išleistas knygas, nes šiuo metu visas pasaulis su nekantrumu laukia Šeštosios serijos dalies ir tai jau tęsiasi ne metus ir ne du... Netrukus pasivysime ir juos, bet tuomet jau dar ilgiau lauksime tęsinių... Visgi, pakentėti verta, ar ne?

Skaitytojai labiausiai liko patenkinti šio kūrinio pabaiga, kuri leidžia suprasti, kad sekanti dalis "Šokis su drakonais" bus labai ryški, kone tokia pati įspūdinga kaip ir "Kardų audra". Patikėkite, laukti tikrai verta, jau dabar nekantrauju paskaityti penktąją dalį, sužinoti daugiau apie mylimus ir pasiilgtus veikėjus, sužinoti šios dalies pabaigos baigtį ir patirti daugybę nuostabių valandų, skaitant.

Jodi Picoult "Salemo raganos"

"Salemo raganos" yra dar vienas Jodi Picoult romanas, kuriame atskleidžiami melai, griaunami žmonių gyvenimai ir ieškoma teisybės. Lietuvoje šis romanas gal nėra toks ir populiarus, bet pripažinkime, Jodi Picoult yra geniali rašytoja ir jos kūryba tikrai nenuvils...

"Salemo raganos" pasakoja veikėjo Džeko gyvenimą, jam atlikus bausmę kalėjime. Džekas apsigyveno gan ramiame miestelyje Saleme, įsidarbino indų plovėju vienoje užkandinėje ir taip ruošesi tęsti savo gyenimą arba iš naujo jį pradėti... Deja, mažame miestelyje gandai sklinda dar greičiau ir visi netrukus išsiaiškina tiesą apie naująjį gyventoją...

Prieš dėsant į kalėjimą, Džekas buvo merginų treneris vienoje mokykloje ir mylėjo savo darbą. Jis puikiai bendraudavo su savo mokinėmis, visuomet joms padėdavo. Labiausiai tai padaryti jam pavyko Ketrinai, kuri kone visais gyvenimo klausimais konsultuodavosi pas Džeką. Pamažu paauglė Ketrina vaikiškai ir naiviai įsimylėjo savo trenerį Džeką ir savo meilę pagražinusi aprašė dienoraštyje, kuriame teigė apie jos ir trenerio santykius, kurių ji troško, bet neturėjo... Ketrinos tėvas buvo gerai žinomas pastorius ir kai jis atrado dukros dienoraštį, prasidėjo didysis košmaras. Ketrinos tėvas iš karto kreipėsi į policiją ir kadangi pareigūnai surado pakankamai įkalčių, teismas įkalino Džeką aštuoniems mėnesiams kalėjime... Baisiausia buvo tai, kad Ketrina nors ir bandė nuneigti savo kaltinimus, niekas ja nepatikėjo...

Ši istorija nebuvo pagrindinė visame kūrinyje. Ji tik buvo įžanga į tolimesnius ir svarbesnius įvykius Džeko gyvenime. Praėjus kuriam laikui, Džekas su savo užkandinės šeimininke Ada užmezgė romaną ir tik vėliau jie išsiaiškino tiesą vienas apie kitą: jog Džekas buvo nuteistas už išprievartavimą, o Ada jaunystėje buvo pati nuskriausta dėl tokio paties nusikaltimo... Likimo ironija, ar ne? Bet jųdviejų romanas irgi nebuvo pagrindinė istorija šioje knygoje.

Svarbiausias įvykis buvo dar viena akimirka, kai Džekas ne laiku ir ne vietoje atsidūrė Salemo užkampiuose. Po barnio su Ada vyras prisigėrė, todėl nesuprato savo veiksmų. Vienintelis jo prisiminimas - aplink laužą šokančios nuogos paauglės. Toliau visi prisiminimai išnyko ir po tos siaubingos nakties prie jo namų slenksčio pasirodė pareigūnai su orderiu sulaikyti Džeką už dar vienos merginos išprievartavimą. Nors Džekas mažai ką ir prisiminė, vieną dalyką jis žinojo - merginos jis nepalietė.

Taigi, visa istorija ir bus pagrinde apie tai, kaip bus bandoma išteisinti Džeką. Jam padės jo advokatas ir gan svarbus veikėjas Džonatanas, kuris sunkiai patikės savo ginamojo teisumu, bet stengsis išteisinti jį. Įdomiausia yra tai, kad įvykio vietoje buvo rasta daugybė įrodymų, kad Džekas tai padarė, kad išprievartavo merginą.

"Salemo raganos" pavadinimas tikriausiai neatitinka to, ką aprašiau čia, ar ne? Todėl šiek tiek susiesiu jį su pačia istorija. Matote, mergina, kuri teigė, kad buvo išprievartauta būtent Džeko, turėjo dar kelias drauges. Pasirodo, jos visos buvo raganos ir tikėjo magija, todėl laužas buvo raganiška ceremonija paminėti pagoniškai šventei. Dėl to merginos ir šoko nuogos aplink jį. Džeko advokatui Džonatanui puikiai pavyks atskleisti šį merginų bruožą ir pritaikyti tai Džeko byloje taip, kad vienaip ar kitaip tai padėtų kaltinamajam.  Taigi, pavadinimas "Salemo raganos" būtent ir apibūdina šias merginas ir parodo, kad daugiausiai dėmesio reikia skirti joms, nes nežinia, ko iš jų galima tikėtis...

Ši Jodi Picoult knyga labai primena visus kitus jos kūrinius, bet pabaiga pakeis Jūsų nuomonę. Ji bus kitokia, lyg ir neužbaigta. Taip, išgirsite Džeko nuosprendį ir tai, kas jam atsitiks, bet tam tikri dalykai paliks jus nežinioje ir norėsite kažko daugiau. Tiesą sakant, galbūt dėl to, kad esu perskaičiusi ne vieną ir ne dvi autorės knygas, beveik ir nuspėjau pačią kūrinio pabaigą ir apie išprievartautą merginą... Tai nustebino ir mane, nes retai ši autorė būna nuspėjama..

Jodi Picoult knygas reikia itin atidžiai skaityti. Dar kartą pripažinsiu, kad ir ši knyga nebuvo tokia gera kaip kitos autorės knygos, bet man labai patiko idėja apie raganas. Toks jausmas, kad Jodi Picoult yra neišsemiamas idėjų šaltinis ir nežinia ko kiekviename kūrinyje galima iš jos tikėtis. Vienas dalykas aiškus - ji tikrai nustebins kiekvieną.

Rekomenduoju šį kūrinį autorės gerbėjams, mėgstantiems trilerius, mėgstantiems detektyvus ir tokias rimtas ir gyvenimiškas temas. Patikėkite, Jodi Picoult rašydama kiekvieną savo knygą konsultuojasi su specialistais todėl nerasite jokių netisklumų ir neatitikimų, kaip tik galbūt vieną ar kitą išgirstą faktą galėsite kada nors pritaikyti ir savo gyvenimuose. Ši knyga, kitaip nei kitos autorės knygos, galbūt patiks labiau vyresniems skaitytojams nuo 17 metų, bet drįsčiau su tuo ginčytis... Taip, kad rekomenduoju!

Stephanie Perkins "Isla and the happily ever after"

Tikriausiai pirmas dalykas, į kurį atkreipėte dėmesį šiame aprašyme yra autorė. Tai visiems Lietuvoje puikiai žinoma moteris, kuri parašė seriją knygų, tapusių itin populiariomis Lietuvoje. Stephanie Perkins galima būtų pavadinti romantikos karaliene, nes jos kūriniai tiesiog trykšta ta šilta ir išsvajota meile. Pirmoji jos serijos dalis "Ana ir Prancūziškas bučinys" davė pradžią šiai serijai knygų, o "Isla and the happily ever after" yra trečioji ir paskutinė knyga.

"Ana ir Prancūziškas bučinys" aprašymas
"Lola ir vaikinas iš gretimo namo" aprašymas

Po audringų Lolos ir Kriketo nuotykių Amerikoje, trečiojoje dalyje veiksmas vėl perkeliamas atgal į Prancūziją - ten, kur viskas ir prasidėjo. Šį kartą vėlgi nauji veikėjai žavioji Isla ir menininkas Josh. Isla nuo pat pirmos dienos, kai pamatė John nusprendė, kad meilė iš pirmo žvilgsni egzistuoja. Deja, jai teko laukti ne vienerius metus, kad kažkas įvyktų tarp jos ir jos išrinktojo...

Kitaip nei ankstesnėse autorės dalyse, Romantiški santykiai tarp Isla ir Josh užsimezgė itin greit. Kartu jie patyrė daugybę nuostabiai romantiškų akimirkų ir galiu atvirai pasakyt, kad ši dalis pati romantiškiausia iš visų, nes autorė nusprendė nuvesti savo veikėjus prie kitų stadijų... Viskas pasikeitė tada, kai Isla ir Josh nusprendė praleisti savaitgalį   Tai buvo pačios gražiausios jaunuolių akimirkos praleistos kartu, bet, jos buvo draudžiamos, nes mokyklos politika neleido tokių tolimų kelionių, tad jaunuoliai pažeidė taisykles, dėl kurių gailėjosi, nes buvo pagauti... Įvykiai susiklostė taip, kad Josh privalėjo grįžti į Ameriką, nes to pareikalavo jo tėvai...

Išsiskyrimas nebūtų buvęs toks skaudus, jei ne pažadas, kad jiedu ir toliau matysis, kad netrukus susitiks. Taip nebuvo, nes Padėkos dieną žadėtasis susitikimas visgi neįvyko... Įsimylėjeliams teko laukti Kalėdų, kurių metu Isla pasikeitė. Mergina visą laiką, praleistą atskirai, apgalvojo savo ateities planus. Josh visada norėjo, kad ji būtų kartu su juo, studijuotų universitete, kuris būtų netoli Josh pasirinktos akademijos... Bet tai buvo vaikino, o ne jos svajonės. Mergina panoro atrasti save ir suprasti, ko ji pati norėjo iš savo gyvenimo... Šie apmąstymai privedė ją prie tam tikrų sprendimų, keičiančių visų žmonių gyvenimus...

Ne veltui knygos pavadinimas yra "Isla and the happily ever after". Tai reiškia ne tik laimingą pagrindinės veikėjos  pabaigą, bet ir visos serijos. Dėl šios priežasties autorė nusprendė suvesti visus visų dalių pagrindinius veikėjus į vieną vietą ir patirti nuostabų dalyką. Taigi, jūs turėsite galimybę prisiminti ir Lolą su Kriketu, ir Aną su Etjenu. Tai, ką patirsite - bus nepakartojama.

Isla, mano manymu, man labiausiai patiko iš visų knygų pagrindinių veikėjų. Matote, ji pasirodė labai savarankiška asmenybė, kuri troško nuotykių ir iššūkių savo gyvenime. Taip, ji padarė ne vieną klaidą, bet sugebėjo atsitiesti ir judėti toliau. Manau, kad jos priimti sprendimai buvo itin gerai ir logiškai apgalvoti.

Kiek esu skaičiusi šios serijos aprašymų anglų kalba, visuose puslapiuose recenzijų autoriai aprašinėdami šią dalį išrenka savo mėgstamiausią serijos knygą. Tai padarysiu ir aš ir drąsiai tvirtinu, kad būtent "Isla and the happildy ever after" ir yra ta knyga, kuri labiausiai mane pakerėjo. Pamenu, skaitydama "Ana ir Prancūziškas bučinys", maniau, kad knyga tikrai per daug saldi ir romantiška, bet perskaičiusi visas tris knygas supratau, kad tokių knygų trūksta jaunimui ir jos būna itin populiarios, itin gerai vertinamos. Supratau, kad visiems mums kartais reikia tokių romantiškų kūrinių, kurių metu galėtume veikėjų istorijas vienaip ar kitaip prilyginti savo gyvenimams...

Labai rekomenduoju šią knygą savo romantiškiesiems skaitytojams ir kartu siūlau paskaityti kitas dvi serijos dalis, nors, tiesą sakant, net jei pradėtumėte nuo šios knygos ir tik tada tęstumėte - nemanau, kad ką nors blogai padarytumėte, nes tai yra tokio stiliaus serija, kuri nereikalauja skaityti ją nuo pat pradžių. Nors, vienas faktas, kuris bus atskleistas šioje dalyje gali pakenkti jūsų skaitymo malonumą vienoje iš ankstesnių knygų...

Ar norėtumėte sulaukti šios knygos Lietuvoje?

Taip

Ne

Poll Maker

Ransom Riggs "Kiaurymių miestas"

Neskaičiusiems pirmos serijos dalies "Ypatingų vaikų namai, aprašymo skaityti nepatartina!

"Ypatingų vaikų namai" aprašymas

Ransom Riggs, nuotraukų kolekcionierius, išgarsėjęs dėl kūrinio "Ypatingų vaikų namai" neatsispyrė pagundai parašyti ir knygos tęsinį - "Kiaurymių miestas" ir knyga tapo viena geriausiai įvertintų 2014 metais!

"Ypatingų vaikų namai" pabaigoje įvykio lemtinga kova tarp Džeikobo ir jo gydytojo, kuris pasirodo, buvo visai ne gydytojas. Po įtemptų akimirkų viskas pasisuko taip, kad panelė Peregrinė buvo paversta paukščiu ir jos namų gyventojams - ypatingiems vaikams- teko ją gelbėti. Tarp šių narsuolių buvo ir pats Džeikobas, kuris jautėsi, atradęs tikruosius savo namus, todėl negalėjo pasakyti ne, didvyriškai misijai.

"Kiaurymių miestas" veiksmas vyko labai plačioje erdvėje. Šioje knygoje autorius norėjo praplėsti akiratį ir giliau pažvelgti į ypatingųjų pasaulį, kuris slypėjo ne tik uždaroje erdvėje, su kuria susipažinote pirmojoje knygos dalyje. Šį kartą veiksmas buvo sukoncentruotas ties Londonu, bet kūrinio laikas nepasikeitė. Patekęs į ypatingųjų pasaulį, Džeikobas taip pat gyveno viena diena. Na, o ta diena priklausė 1940 metam, o tais metais vyko vienas baisiausių karų žmonijos istorija. Nors kūrinys ir fantastinis, šio aspekto autorius nepraleido ir labai išsamiai aprašė Anglijos miestus, patyrusius katastrofos padarinius. Išties buvo įdomi patirtis realybės įvykius susieti su fantazijų pasauliu.

Knygos siužetas pasakoja apie didvyrišką misiją, apie kurią sužinojote dar pirmoje knygos dalyje. Vaikams teko surasti kitą tokią ymbrynę kaip panelė Peregrinė, o tai padaryti buvo be galo sunku, žinant, kad pasaulyje jų yra vos kelios. Pasikliaudami įvairiomis užuominomis, žmonių pagalba ir sava išmintimi, vaikai leidosi į nepamirštamą nuotykį. Ar jiems pavyks pasiekti tikslą ir išgelbėti paukščiu pavirtusią panelę Peregrinę, sužinosite tik paskaitę kūrinį.

Nors Džeikobas džiaugėsi "naująja" šeima, jis pajuto ilgesį savo tėčiui ir mamai, kuriems taip ir nepaaiškino apie savo ketinimus. Manau, kad faktas, jog nieko nepranešęs sūnus dingo iš tėvų gyvenimo, yra siaubingas, nes baisiausias tėvų košmaras ir yra prarasti savo tėvus... Įdomu yra tai, kad autorius Ransom Riggs nepaleido šios temos ir leido suprasti, kad dar ne visi taškai sudėti ant i.

Šioje knygoje labai įdomiai ir išsamiai plėtojami ypatingųjų paveikslai. Turėsite labai puikią galimybę susipažinti su Ema ir jos siaubinga praeitimi, mažąja Oliva, Bronvina, Enochu ir kitais vaikais. Kiekvienas su savo ypatingomis galiomis išsiskyrė ir sudomino mane savaip, nors labiausiai likau sužavėta berniuku, kuris sugebėjo valdyti bites...

Buvo scena, kurioje Džeikobas jautėsi bejėgis, negalėdamas nieko padaryti, norint išgelbėti merginą, kurią mylėjo. Jis tiesiog stovėjo ir žiūrėjo, kol Ema pati turėjo apsiginti, nes jis tam,nes jis tam neturėjo galių.Tai tikrai pažįstama situacija ir realiame pasaulyje, ir nors ar mergina, ne vaikinas, esu pati regėjusi tokių atvejų ir pajutusi vaikino skausmą, todėl puikiai suprantu Džeikobą, autorius puikiai susiejo šiuolaikinį gyvenimą su fantazija.

Kalbant apie Emos ir Džeikobo romaną, jis lyg ir pereis į kitą lygmenį, bet jaunuoliai nesiskelbs labai atvirai ir viešai, laikysis santūraus požiūrio, nors negalės nuleisti akių viens nuo kito. Tai tik dar labiau sustiprina tą troškimą jiedviem likti kartu, ar ne? Juk jeigu mes, skaitytojai, galėtume skaityti apie įsimylėjelius, kuriems tobulai viskas sekasi, nebūtų tokio įdomumo ir efekto. Kaip ir visose kitose knygose, Emai ir Džeikobui reikės iškęsti ne vieną išbandymą, liečiantį jųdviejų santykius.

Bandant nagrinėti kūrinį kiek giliau, mane persmelkė nuojauta, kad siužetas primena siurrealizmą, ar klystu? Nežinantiems, siurrealizmas yra meno rūšis, kuri vaizduoja objektus "aukščiau tikrovės", nerealius. Kiti fantastiniai kūriniai tokios etiketės bent jau iš manęs negautų, bet šis tai jau tikrai. Tikriausiai didžiulį poveikį daro pačios nuotraukos, kurios dominuoja ir šiame kūrinyje ir, ko gero, buvo dar įdomesnės ir išraiškingesnės.

Mane sužavėjo autoriaus Ransom Riggs sugebėjimas iš tokių paprastų dalykų viską pateikti labai subtiliai ir originaliai. Jo sukurta legenda apie karvelius ir pats gyvūnų principas buvo nepakartojamas. Tai tikrai neeilinė fantastinių knygų serija, nes niekur kitur nerasite tokių mažmožių, kurie taip pavergtų jūsų širdis ir priverstų prisiminti juos ilgam.

"Kiaurymių miestas" yra knyga ne tik vaikams ir paaugliams. Esu tikra, kad kiekvienas suaugusysis, atsivertęs šį kūrinį, kupiną išraiškingų fotografijų, prisimins savo vaikystės laikus, pajus nostalgijos jausmą. Kažkodėl mane ši knyga privertė prisiminti akimirkas, kai aš viešėdama pas močiutę mėgdavau karts nuo karto apsilankyti palėpėje, kur galėdavau aptikti netikėčiausių smulkmenų, kurios primindavo apie mano mamos praeitį. Tikriausiai visiems skaitytojams kitokius jausmus sukelia knygos, bet svarbiausia, kad šaltais ir žvarbiais žiemos vakarais jos priverčia nusišypsoti ir sušilti. Rekomenduoju!

Susan Ee "Angelų įsiveržimas"

"Angelų įsiveržimas"  yra tikriausiai vienintelė knyga apie angelus, kurią skaičiau. Tikriausiai keistoka, žinant, kad tokių Lietuvoje išleista labai daug ir kad esu perskaičiusi milžinišką kiekį knygų paaugliams, bet taip jau yra ir negalima nuneigti. Galiu iš anksto pridurti, kad man kitų knygų net ir nereikia, užtenka vienos, bet beprotiškai geros!


Pagrindinė veikėja paauglė Penryn gyveno pasaulyje, kurį po netikėtos ir ilgai planuotos revoliucijos užgrobė angelai ir sunaikino viską, kas iki tol buvo brangu žmonėms:ištisus miestus, gražiausius pasaulio kampelius, gyvybiškai svarbias teritorijas. Žuvo milijonai žmonių, o likusiems, teko ieško pragyvenimo šaltinių. Vyko tikras karas dėl

Istorija prasidėjo tada, kai netikėtai iš dangaus nusileido žvilgančius baltus sparnus turintis angelas, kuriam teko susikauti su kitais angelais ir patirti daugybę sužalojimų, kurie galėjo privesti prie mirties. Kadangi aplinkybės susiklostė taip, kad Penryn kaip tik tuo metu prarado sesutę, kurią nusinešė vienas iš angelų, mergina nusprendė padėti sužeistajam angelui ir tokiu būdu susigrąžinti sesę. Taip prasidėjo 2 žmonių, siekiančių susigrąžinti savo gyvenimus, kelionė.

Angelas vardu Rafas ir Penryn visą laiką slapstėsi ir nemėgo viens kito, buvo pasiruošę bet kokiems viens kito veiksmams, bet bėgant laikui ši įtampa peraugo į paprastus jausmus, kai jaunuoliai labiau pažino vienas kitą, apsiprato su draugija. Kartu jie patyrė daugybę nuotykių, aprašytų knygoje, ne kartą bėgo nuo blogiečių, slėpėsi nuo žmonių, kurie nekentė angelų ir galėjo nužudyti Rafą. Man labai patiko tai, kad kai Penryn patekdavo į pavojų, Rafas ne visada puldavo jai į pagalbą, išskyrus gyvybę ir mirtį liečiančias akimirkas. Taip autorė suteikė galimybę skaitytojams susipažinti su netradicine veikėja, kuri galėjo apsiginti pati, nors skaitant apie įtemptas ir pavojų kupinas akimirkas buvo nesunku suprasti, kad Penryn laukė kol bus išgelbėta.

Pastaruoju metu labiau skaičiau YA literatūrą (žanras "Beveik suaugę"), nes buvau sužavėta daugybės autorių galimybe taip realistiškai ir įtaigiai perteikti daugybę paauglius liečiančių temų. Grįžusi prie fantastinės literatūros, šio kūrinio pagalba prisiminiau, kokios stiprios būna fantastinio žanro knygos ir kaip jos paveikia tavo mąstymą. Jau kurį laiką buvau pamiršusi šį poveikį ir tik "Angelų įsiveržimas" man padėjo tai prisiminti.

Penryn buvo tikrai fantastiška veikėja: ji galėjo kautis su keliais kartais sunkesniais vyrais, net sunkiausiose akimirkose išlikdavo optimistiška ir niekada neprarado vilties surasti savo seserį. Man veikėja pasirodė labai neegoistiška ir nuoširdi, prisimenant ne vieną epizodą, kurį atradau knygoje.

Rafas buvo neįprasčiausias angelas apie kokį esu girdėjusi ar skaičiusi. Vaikinas buvo agnostas, o tai reiškė, kad vaikinas abejojo Dievo egzistavimu, o kaip tai gali būti įmanoma, kai tu esi angelas?? Nors, žinant, kad angelai sunaikino ištisas šio pasaulio civilizacijas, niekas nebestebina... Rafas buvo labai paprastas ir užjaučiantis, galbūt net kuklesnis nei pati Penryn, o šios savybės puikiai derėjo tarpusavyje. Rafo tikslas buvo vėl įsilieti į angelų gyvenimą ir tapti vienu iš jų, nes dėl tam tikrų priežasčių jis buvo lyg ir nuošaliau nei kiti.

Manbe sujaudino Penryn šeima, kurią sudarė jos neįgali septynmetė sesutė ir mama, turinti nežymių psichikos problemų ir mėgstanti bendrauti su demonais... Deja, su Penryn sesute turėsite labai nedaug progų susipažinti, žinant, kas jai atsitiko... Penryn požiūris ir santykiai su mama buvo komplikuoti: jos lyg ir vengė viena kitos, daug laiko praleido atskirai, nors vis susitikdavo...

Knygos pabaiga mane šokiravo gerąja prasme: tikriausiai pabaigos įvykiai prasidėjo nuo akimirkos, kai Penryn ir Rafas pateko į angelų civilizaciją ir ten tesė savo neužbaigtus darbus... Pačios įdomiausios knygos vietos! Galimybė sudalyvauti puotoje, daugybė rizikos ir įtampos, neatrastos kraupios vietelės, o ypač viena iš jų, kuri palies ne tik Penryn širdį, bet ir visų skaitytojų, nes dar nebuvau skaičiusi knygos, kurioje taip bjauriai ir negailestingai būtų pasielgta su vaikais ir žmonėmis... Va va, šiek tiek atskleidžiau, belieka pulti ir skaityti!

"Angelų įsiveržimas" pavergė mano širdį, nes istorijoje galima rasti visko: veiksmo, emocionalių akimirkų, romantikos.  Labai rekomenduoju gerą fantastinę literatūrą mėgstantiems paaugliams, tikrai nenusivilsite šiuo kūriniu. Taip, pati idėja gal ir nelabai nauja, bet jos išpildymas tiesiog nepakartojamas. Jeigu lyginti su kitomis fantastinėmis knygomis, drąsiai lyginčiau su "Divergentė" dėl veiksmo intarpų, "Pandemonium" dėl slapstymųsi miške, "Bado žaidynėmis" dėl sesers situacijos ir daugybė kitų garsiausių fantastinių knygų. Nekantrauju paskaityti ir antrąją knygos dalį ir sužinoti, kas atsitiks toliau, nes jau dabar, kai paskaičiau kelias knygos "Pasaulis po to" anotacijos eilutes, supratau, kad laukia nuostabios valandos su kūriniu!

Skaitytojų nuomonės:

Tikrai nereali knyga. Rinkausi dvejodama, kad bus viena iš tų, kurias pradėjus skaityti galima daugiau akių nebevarginti. Bet juodai apsirikau - per tris dienas "prarijau". Siužetas įtemptas, intriguojantis, kutenantis nervus ir labai įdomus angelas, kaip veikėjas. Kažkaip neįtikėtina, kad jis toks sąmojingas ir mokantis pasišaipyti ir ta meilės istorija... tikrai verta perskaityti. Labai lauksiu kitų dalių. Nesinorėtų, kad tai būtų viena iš tų knygų, kurių tęsinių reikia ilgai laukti arba visai jie neišleidžiami.

Labai gera knyga. Pilna veiksmo, skaitymas lengvas ir buvo labai idomu nuo pat pirmųjų puslapių iki pat paskutiniųjų. Girdėjau, kad planuojamas filmas, labai lauksiu. Tikrai gera knyga.

Šiaip labai gera knyga, rašoma įdomiai, labai greitai rutuliojasi veiksmas, autorė tikrai nestokoja fantazijos ir sugeba išreikšti paauglės vidinį pasaulio matymą. Tačiau beskaitant kyla per daug klausimų į kuriuos nėra atsakymų. Trūksta paaiškinimo ir išsamesnio aprašymo... Atrodo jog paauglė mąsto labai paviršutiniškai ir be racionalaus mąstymo. Susidaro įspūdis kad dar knygos autorei trūksta profesionalumo.

Knyga nebloga, įtraukė savo apokaliptiniu pasauliu. Pasakojimas įdomus, pilnas įtampos ir nuotykių, tačiau skaitant iškilo klausimų, į kuriuos nebuvo atsakyta. Tikiuosi sulaukti visų atsakymų ir paaiškinimų kitose knygose.

E. Lockhart "We were liars"

"We were Liars" 2014 metais užsitarnavo kaip geriausios metų knygos paaugliams vardą tarp puslapio Goodreads lankytojų, todėl manau, kad geriausiai tinka su šia knyga pradėti 2015 metus. Po šio milžiniško susidomėjimo ir diskusijų lavinos (suprasite vėliau) autorės vardas išgarsėjo tai paskatino skaitytojų susidomėjimui jos ankstesniems kūriniams.

Istorija pasakoja apie ypatingą ir gausią Sinclair šeimą, kurią sudarė Seneliai, jų trys išsiskyrusios dukros su savo vaikais, tarp kurių buvo ir pagrindinė veikėja Cady bei neišskiriami jos draugai Johny, Mirren ir Gat. Cady yra šio kūrinio pasakotoja, bet po nelemto atsitikimo dėl atminties praradimo ji negali papasakoti, kas atsitiko vasarą, kai jai sukako penkiolika metų. Dabartinis kūrinio laikas - vasara, kai Cady jau yra septyniolimetė ir pasakojama, kaip po dvejų metų mergina grįžo į savo šeimos privačią salą su tikslu prisiminti, kas gi jai atsitiko...

Sinclair šeima nebuvo tobula, sakyčiau priešingai. Tai vienas baisiausių šeimų pavyzdžių, kai turtingi ir įtakingi jų atstovai pešasi dėl turto. Taip buvo ir šiai šeimai, kai trys dukterys kovojo tarpusavyje dėl tėvo turto. Įdomiausia yra tai, kad jų vaikai yra jų sielos veidrodžiai, nes naudojosi savo privilegijomis, jautėsi geresni nei kiti, jie net nežinojo savo tarnų vardų. Motinoms pasakius, jaunuoliai turėdavo meluoti seneliui ir stengtis įtikti jam, bet istorija yra visai ne apie tai. Tai tik mažytis gabalėlis, kuris tiesiog nusako apie situaciją šeimoje.

Po atostogų Europoje, Cady grįžo į salą, kur ją šiltai priėmė jos anksčiau minėtieji draugai. Jie ir toliau ėmė leisti dienas ir naktis kartu, lyg tų dviejų metų net nebūtų buvę. Visgi, jaunuoliai buvo pasikeitę: jie smerkė Cady už jos puikavimasi "nuobodžia" kelione, kurios metu ji net neišnaudojo galimybės aplankyti gražiausias Europos vietas ir vietoj to sėdėjo viešbučio kamabaryje...

Dar vienas labai svarbus kūrinio veikėjas - Gat. Jis nebuvo šeimos atstovas, neturėjo kraujo ryšių su kitais jaunuoliais, todėl savaime suprantama, kad jam turi būti kita istorija, ar ne? Taip ir buvo, nes knyga pasakoja apie jo ir Cady santykius. Taip, šie įsimylėjeliai negalėjo atitrūkti vienas nuo kito, nors jie ir skyrėsi viens nuo kito, turėjo savų paslapčių. Jaunuoliai atvirai mylėjo viens kitą ir naudojosi kiekviena proga būti kartu. Tiesą sakant, tai buvo vienas iš tokių kūrinių, kuriame autorė nevaizduoja kaip jie pamilo vienas kitą, bet aprašo kaip jie jau mylėjo viens kitą.

Motinų nesantaika ir tas nestabilumas ardė Sincalir šeimą, kuriai grėsė siaubingi įvykiai, kurie privedė Cady prie jos atminties praradimo. Nors Cady mama jai daug kartų pasakojo, kas atsitiko mergaitei, jos pasąmonė nenorėjo to priimti ir blokuodavo bet kokius prisiminimus iš tos vasaros... Tai ir yra įdomiausia knygos dalis: noras sužinoti, kas gi atsitiko?? O dabar, kai aš jau žinau tiesą, dar iki šiol negaliu patikėti, kas įvyko. Tai bus siaubinga, bet patikėkite, tuo pačiu nuostabu!

Būtent lemtingasis įvykis ir sukėlė audringas skaitytojų diskusijas, kurie iki šiol negali atsigauti po to, ką sužinojo, ką patyrė. Niekas nenumanė tokios pabaigos ir visi liko be žado. Internete pilna puslapių, kur jaunuoliai diskutuoja apie šią knygą ir klausia vieni kitų: ar jie numanė, kad taip atsitiks? Atsakymas buvo aiškus - dauguma nieko panašaus nesitikėjo, nors kai pagalvoji geriau, užuominų tam buvo tūkstančiai...Tikrai nuostabus jausmas žinoti, kad tave gali taip paveikti kūrinys.

Man patiko autorės sukurti veikėju paveikslai. Labai daug jų neanalizuosiu, bet labai išsiskyrė Cady, kaip kūrėjos, bruožas. Mergina nuo pat vaikystės dievino pasakas ir būdama paauglė, ji "pasiskolindavo" visiems puikiai pažįstamus veikėjus ir sukurdavo jiems naujas istorijas, pritaikydavo savo situacijai. Kiekviena pasaka, kurią ir jūs galėsite perskaityti, bus labai trumpa, bet gale turės moralą, kuris labai tiks ir šioms dienoms pritaikyti. Jeigu neklystu, visos pasakos buvo įkvėptos Cady situacijos namuose, jos šeimoje, nes kiekviena pasaka buvo apie karalių ir jo tris dukteris... Randate panašumų?


Man labai patiko autorės pasirinkimas išplėtoti tokią aktualią temą: šeimų santykiai. Iš tiesų esu tikra, kad net ir jūs žinote atvejų, kai artimos šeimos nepasidalina turtais, kurie iš pažiūros, atrodo nieko verti. Taip jau būna ir yra labai baisu, nes kaip ir šiame kūrinyje atskleidžiama, vaikai nuo to nukenčia kur kas labiau nei jų tėvai, nes jie būna įtraukti į suaugusių žaidimus ir savaime suprantama, paliko savo tėvų pusę, todėl praranda galimybę pažinti kitus žmones, būti atvirais su jais. Tragedija, kuri užpuolė Sinclair šeimą yra neapsakomai baisi, bet juokingiausia yra tai, kad tik tokiu būdu suvienytos buvo trys dukterys...

2014 metais pripažintas geriausias kūrinys paaugliams yra tikrai vertas pagyrų ir tokio populiarumo. Autorės rašymo stilius buvo nepakartojamas: rodos, kiekvienas sakinys turi gilią prasmę, norisi skaityti dar ir dar... Pati negalėčiau sakyti, kad tai buvo geriausias kūrinys, kurį pati skaičiau 2014 metais, nes šią ypatingą vietą jau senokai užėmė keli kiti kūriniai paaugliams apie kuriuos sužinosite šiek tiek žemiau esančioje "2014 metų apžvalgoje"
Labai rekomenduoju "We were liars" ir esu tikra, kad liksite nustebinti!

Ar norėtumėte sulaukti šios knygos Lietuvoje?

Taip

Ne

Quiz Maker

2014 metų apžvalga

Kol visi baiginėja rašyti savo pasižadėjimus ir planus 2015 metams, aš nusprendžiau įgyvendinti vieną paskutiniųjų 2014 metų planų - parašyti 2014 metų apžvalgą blogui. Dar pernai norėjau ir ketinau tai padaryti, bet taip ir neįgyvendinau... Tikriausiai nesunku atspėti, kad esu žmogus, mėgstantis rašyti, todėl labai norėjau parašyti kažką tokio, kas nebūtų įsprausta į šabloną, į rėmus.

Nors savo perskaitytų knygų sąrašą pradėjau fiksuoti dar 2013 metais, 2014 metai buvo nepalyginamai geresni ir turtingesni, nes perskaičiau daugiau nei 100 knygų! Šis pasiekimas tikrai labai reikšmingas man, labai malonu įvertinti savo pasiekimus, kad sugebėjau perskaityti tiek daug knygų... 2013 metais jų buvo vos 60, o šiemet dvigubai daugiau.


Faktai:
Oficialiai perskaityta  99
Visos perskaitytos: 121
Aprašymai: 52
Ypatingi mėnesiai: 2
Knygos, perskaitytos antrą kartą: 1

Pasiekimai: bloge pasiektas 100 aprašymų skaičius. perskaityta virš 100 knygų



Puslapio atnaujinimai:
Tikriausiai pamenate, kad šiais metais blogas šiek tiek pakeitė savo išvaizdą ir vietoj niūroko pilko fono su knygomis nusprendžiau palikti paprastą, bet modernų dizainą. :) Taip pat bloge buvo atnaujinta skiltis "Greita paieška", kur sukurtas patogesnis turinys, o vėliau prijungiau ir žvaigždučių sistemą. :) Taip pat kiekvieną antradienį Facebook puslapyje galėjote rasti nuorodą su kokios nors knygos priminimu.


Pirmoji knyga, kurią perskaičiau 2014 metais
Tammara Webber "Lengvai". Dar dabar prisimenu kaip man ji patiko ir kokį įspūdį paliko, nekantrauju, kada vėl galėsiu ją paskaityti ir pasimėgauti kūriniu. Tai buvo tarsi motyvacija skaityti toliau, nes ne kartą esu minėjusi, kad tik geros knygos tave įkvepia skaityti toliau ir ieškoti panašių knygų, kurios tave taip pat paveiktų. Dažnai savo  rekomenduoju "Lengvai" kaip labai romantišką ir aistringą knygą, be to, manau, kad tai viena geriausių knygų, kurias skaičiau 2014 metais, bet apie tai šiek tiek vėliau.


Paskutinė 2014 metais perskaityta knyga Robin Sharma "Vienuolis, kuris pardavė Ferrarį"
 knyga, kurioje aprašyta sėkmingo teisininko istorija, kai darboholikas po tam tikro įvykio suprato tikrą gyvenimo prasmę ir vėliau tobulino save dvasiškai... Tikrai puikus ir motyvuojantis kūrinys, labai gausu minčių ir citatų, kurios puikiai tinka rašiniams ir asmeniniam tobulėjimui. Puiki knyga!




Prie visų puslapio atnaujinimų atsirado ir skiltis "Planuoju perskaityti", kuriame vos ne kasdien papildomas knygų, kurias noriu paskaityti, sąrašas. Nepamirškite, kad visada laukiu ir jūsų rekomendacijų, nemažai knygų šioje skiltyje yra būtent jūsų rekomenduotos ir man asmeniškai pasiūlytos. Nesunku pastebėti, kad sąraše yra ne viena ir ne dvi knygos ir svarbiausia - jis tik ilgėja, todėl visada turiu, ką skaityti... Siūlau ir jums tai padaryti, kad nepamirštumėte savo planų ir lengviau išsirinktumėte mėgstamus kūrinius.
Knygos, kurias labiausiai norėjau paskaityti šiais metais ir visais įmanomais būdais ieškojau jų:
"Jei pasilikčiau" . Su šia knyga buvo labai įdomi istorija, nes ją planavau paskaityti nuo pat blogo įkūrimo pradžios, bet vis pamiršdavau. Tada, kai pagaliau atsiverčiau, atkreipiau dėmesį, kad Lietuvos leidykla ją išleido, todėl man nebereikėjo jos skaityti anglų kalba!
"The One" - Gegužės mėnesį pasirodė pasauliniu mastu ir iš karto puoliau aprašinėti savo ištikimiems skaitytojams, kurie nekantrauja sužinoti, kas atsitiks mylimiems veikėjams. Laukti liko nebe daug, nes knyga netrukus pasirodys ir Lietuvoje!
"Mano sesers globėjas" - Labai ilgai ieškojau ir norėjau paskaityti, bet kai gavau galimybę, supratau, kad kitos autorės knygos kur kas geresnės nei ši.
"Gyvūlėlių kapinės" - Pirmoji Stephen King knyga, kurią perskaičiau. Paliko neblogą įspūdį ir džiaugiuosi, kad prisiverčiau. Kažkada bloge sulauksite ir aprašymo...
"Nelengvu keliu" - Antroji Rūta Šepetys knyga, kuri visai neseniai aprašyta ir bloge. Labai rekomenduoju ir džiaugiuosi, galėdama pareklamuoti šią nežinomą, bet dėmesio vertą knygą.
"Dykumų gėlė" buvo viena tų knygų, kurias norėjau paskaityti dėl bendro išsilavinimo, bet man ji labai patiko ir nekantrauju, kada jūs sulauksite mano parašyto knygos aprašymo...


Knygos, kurias ilgiausiai skaičiau:
Na, tikriausiai akivaizdu, kad nemažai laiko praleidau su "Sostų žaidimas", "Karalių kova", "Kardų audra" ir "Varnų puota", nes šios knygos turi daugiau nei 600 puslapių, bet jos tokios efektyvios ir įtraukiančios, kad nesigailiu nei vienos praleistos minutės...
Taip pat ilgai skaičiau "Erškėčių paukščiai", kurios aprašymo taip pat nerasite, nors knyga man visai patiko.
Na ir kaip negaliu praleisti "Ypatingų vaikų namai", kuri buvo pirmoji audio knyga, kurią klausiau/skaičiau. Visą savaitę kasdien po pusantros valandos praleisdavau su šia knyga ir tai tikrai užsitęsė, nes būčiau perskaičiusi per kelias dienas, bet vis tiek buvo įdomi patirtis.


Labai noriu paskaityti arba laukiu kitų knygų dalių:
"The Jewel" tęsiniai
"Atrankos" knygos "  "The Heir" - knyga pasirodys Gegužės mėnesį ir iš karto parašysiu aprašymą!
"Sostų žaidimas" penktosios knygos. - Na, šios knygos galima laukti ilgai, bet niekada neprailgsta tas laukimo laikas, nes žinai, kad paskui tavęs laukia neapsakomai nuostabios valandos su kūriniu.
"Mistinis miestas" antrosios dalies "Toxic Heart". Lietuvoje  šios dalies nebus (Nebent pirksite ir parodysite savo susidomėjimą pirmąja dalimi", bet vis tiek labai noriu sužinoti, kas atsitiks toliau...
"Angelų įsiveržimas" serijos trečiosios dalies. Ši fantastinė trilogija buvo vienas geriausių metų atradimų, todėl nekantrauju sužinoti kaip viskas baigsis...




Geriausios metų romantinės knygos:
"Lengvai" - Viskas apie šią knygą jau išsakyta kiek aukščiau, galiu tik pridurti, kad labai rekomenudoju.
"Panika" - Man pasirodė, kad šis Lauren Oliver šedevras, išrinktas viena geriausių knygų 2014 metais paaugliams, susilaukė gan nedidelio susidomėjimo Lietuvoje, bet siūlau keisti situaciją, nes knyga net labai verta dėmesio, o ypač romantiškos akimirkos joje.
"Free to fall" - viena iš angliškų fantastinių knygų, kurias aprašiau ir mane labai sužavėjo savo paprastumu ir dramų nebuvimu.
"Tik viena diena" Dar vienas Gayle Forman šedevras, plačiai aprašytas šiame bloge. Visame knyga kvepia romantika ir tikrai verta paskaityti.
"Let's get lost"- Šią knygą labai mažai minėjau šiemet, bet patikėkite, kūrinys prilygsta bombai gerąja prasme...

"The beginning of everything" - viena mėgstamiausių mano knygų ir labai tikiuosi, kad sužavės taip, kaip ir mane, todėl labai rekomenduoju, nes kūrinys tikrai prilygsta John Green šedevrams. Dažnai knygos lyginamos su šio autoriaus kūriniais, bet jos nei kiek nebūna panašios, na, o "The beginning of everything" tikrai vertas dėmesio reikaliukas.
"Angelų įsiveržimas" - puikus ir subtilus romanas apie netolimą ateitį ir mane sužavėjo autorės galimybė taip įtraukiamai aprašyti dviejų veikėjų santykius...



Jeigu kalbant šiek tiek liūdnesnėmis temomis, turėčiau paminėti ir knygas, kurios mane labiausiai nuvylė... Beveik visas knygas, kurias perskaitau, aprašau. Didžiąją dalį - bloge, kelias ir Facebook albume "". Turiu priminti, kad jeigu jau knyga aprašyta bloge, aš ją iš karto rekomenduoju. Nors mano rekomendacijų stiprumą galite patikrinti skiltyje "Greita paieška", kur rasite ne tik aprašymų nuorodas, bet ir žvaigždutes, reiškiančias mano nuomonę apie knygas.
Knygos, kurios mane nuvylė: 
"Aš ir ji. Vaikščiojanti katastrofa". Nepatiko, nes papasakojo tuos pačius įvykius, atsitikusius dar "Aš ir jis. Tikra katastrofa" ir tokiu būdu privertė mane vienaip ar kitaip sumenkinti savo nuomonę apie pirmąją dalį...
"Saeculum" - tiesą sakant nelabai pamenu net apie ką ši knyga buvo, tiesiog supratau, kad tai ne mano stilius ir geriau negaišti laiką su tokiomis knygomis.
"Neužmirštuolė" - Anne Cassidy yra viena geriausių autorių, man labai patiko jos "Ieškant Džei Džei" arba "Mėlyni laiškai", na bet "Neužmirštuolė" man visai nepatiko, todėl jos aprašymo ir mano nuomonės apie knygą neradote nei bloge, nei Facebook.
"Vienuolika minučių" - Tikėjausi kur kas daugiau iš šios išgirtos knygos, bet man kažko trūko.
"Pusiau blogas" - Labai teigiamai įvertintas   sulaukęs susidomėjimo ne tik visame pasaulyje, bet ir Lietuvoje, bet man norėjosi kažko daugiau, rimčiau... Bet knygos aprašymo sulauksite bloge.
Nors šios knygos man ir nelabai patiko, vis tiek jas rekomenduoju, nes jos gan populiarios visoje Lietuvoje ir susilaukė nemažo susidomėjimo. Daug kartų sakiau, kad neverta pasikliauti vieno žmogaus nuomone, todėl džiaugiuosi, kad yra keli blogai apie knygas jaunimui Lietuvoje, nes tokiu būdu galite susidaryti įvairiapusę nuomonę.



Geriausios metų fantastinės knygos:
Visos "Sostų žaidimas" dalys.
"Shatter me" trilogija, kurios Lietuvoje nerasite, bet Kittywriter puslapyje galite rasti knygų vertimus, todėl skubėkite pasinaudoti  ir paskaityti.
"The Jewel" - juodoji "Atrankos" versija mane labai sužavėjo ir nekantrauju sulaukti, kada jūs patys man galėsite ją įvertinti...
"Angelų įsiveržimas" trilogija. Nors knyga dar neaprašyta bloge, pakentėkite, nes netrukus turėsite galimybę sužinoti ir mano nuomonę. Nuostabi trilogija, iš anksto rekomenduoju.


Pačios geriausios knygos anglų kalba:
Pamažu tokių aprašymų vis daugėja šiame bloge ir gali būti, kad tolimoje ateityje jos net ir dominuos. Labai džiaugiuosi, kad pasaulyje yra tiek daug nuostabių knygų ir įmanoma jas visas perskaityti, norėtųsi, kad leidyklos atsižvelgtų į tai, galbūt daugiau knygų imtų leisti, bet aišku, jūs, jaunieji skaitytojai, turite nepamiršti pirkti leidžiamų knygų, kad jų kiekis nesumažėtų.
"Point of retreat" - antroji "Slemo dalis", kurią labai rekomenduoju, nes pats "Slemas" mane gan kiek nuvylė ir išblaškė, bet "Point of retreat" privertė net pamilti šią visą knygų seriją.
"Afterparty" - nuostabi knyga su nuostabiu pavadinimu ir dar nuostabesniu viršeliu. Labai rekomenduoju, stiprus ir įtaikingas kūrinys.
"Free to Fall" - fantastinis vienos dalies kūrinys be tęsinių. Vienas didžiausių pliusų vien tai, kad skaitytojams nereikia kankintis ir ilgai laukti kitų dalių...
"A kiss in the dark" - labai stiprus kūrinys su netradicine tematika, bet dėl to labai ir rekomenduoju
"Shatter me" trilogija - verta dėmesio knygų serija, kuri neleis negalvoti apie istoriją ne vieną dieną...
"Let's get lost" - labai labai labai geras kūrinys, bet apie jį kiek vėliau.
"Famous in love" - knyga, kuri kitaip nei aš tikėjaus, sulaukė tikrai nemažo jūsų susidomėjimo, todėl tikrai matyt yra verta dėmesio.
"My name is Memory" - fantastinė knyga su gan reta tematika: pasakojimai apie meilę, kurios nesustabdė ir mirtis...
"The beginning of evertyhing" daug kartų mano reklamuota ir rekomenduota knyga, kurią nuoširdžiai myliu.
"Isla and the happily ever after" - "Ana ir prancūziškas bučinys" trečioji dalis, kuri man labiausiai patiko iš visų trijų knygų. Tikiuosi, kad turėsite galimybę ir jūs paskaityti šį kūrinį.
"The Jewel"
"Falling into place" - puikus kūrinys visiems "Kai aš žuvau" gerbėjams.
"The impossible knife of memory" - vienintelė Laurie Halse Anderson knyga, kurią perskaičiau 2014 metais. Verta didelių pagyrų ir susidomėjimo, užsienyje įvertinta kaip viena geriausių knygų paaugliams 2014 metais.
"We were Liars" - Goodreads skaitytojų išrinkta kaip geriausia 2014 metų knyga paaugliams. Sukėlė tikrai labai daug diskusijų ir skirtingų nuomonių.


Tikiuosi, kad Lietuvoje pasirodys:

"The beginning of everything"
"Famous in love"
"Free to fall"
"A kiss in the dark"
"Point of retreat"
"The impossible knife of memory"







Didžioji dalis skaitytojų - įvairaus amžiaus merginos, todėl nenuostabu, kad leidyklos stengiasi patenkinti jų norus ir leisti daugiau knygų merginoms nei vaikinams. Bet vaikinai niekada nebuvo nuskriausti, šiemet tikrai nemažai knygų, tinkančių ir jiems.
Knygos vaikinams:
"Sostų žaidimas" trilogija
"Kavinė Freak city"
"Niekada nesuklupk"
"Panika"
"Nematoma mėnulio pusė"
"Stebuklas"
"Penktoji banga"
"Saldi kančia"
" kapinės"
"Bėgantis labirintu"
"Vilko kauksmas"
"Eleonora ir Pakas"
"Nelengvu keliu"
"Skorpiono lenktynės"
"Dievų miškas"
"Kelyje"
"Berniukas dryžuota pižama"
"Ypatingų vaikų namai" ir "Kiaurymių miestas"
"Pusiau blogas"
"Popieriniai miestai"
"Angelų įsiveržimas" ir "Pasaulis Po To"
Nepamirškite, kad čia tik tos, kurias perskaičiau aš pati ir tik 2014 metais, tokių knygų yra kur kas daugiau, nemažai ir kitų, nepaminėtų, tinka ir vaikinams, tiesiog noriu parodyti, kad ir jūs mielieji nesate nuskriausti.



Na ir pabaigai, pačios geriausios ir įsimintiniausios knygos, kurias perskaičiau 2014 metais. Tai ko gero laukiamiausias sąrašiukas, nes jis geriausiai parodo mano knygų stilių ir dalį manęs. Knygos, kitaip nei kituose sąrašuose, išskirstytos pagal gerumą. 1 numeriu pažymėta knyga - pati pati geriausia ir taip toliau. Kadangi šioje 2014 metų apžvalgoje šias knygas ne kartą minėjau, nusprendžiau jas tiesiog įvardyti.
Geriausios 2014 metais
l. "Let's get lost" (Aprašymas greitai)
2. "The beginning of everything"
3. "Tik viena diena"
4. "A kiss in the dark''
5. "Lengvai"
6. "Nelengvu keliu"
7. "The Jewel"
8. "Dykumų gėlė"
9. "Angelų įsiveržimas" ir "Pasaulis Po To"




Galutinai atsisveikindama su 2014 metais linkiu, kad 2015 metai būtų labai sėkmingi, kūrybyngi ir aktyvūs! Nepamirškite, kad prie šių trijų aspektų turite prisidėti ir jūs patys, nuteikti save teigiamai ir optimistiškai. Negaliu garantuoti, kad man ir 2015 metais pavyks perskaityti virš 100 knygų, taip tikriausiai nebus, bet mano aprašymai ir toliau džiugins kiekvieną penktadienį :) Nepamirškite, kad net šioje apžvalgoje daug knygų, kurios dar laukia savo eilės, puikus pavyzdys šiek tiek aukščiau, todėl kviečiu bendrai atversti naują lapą ir pasitikti iššūkių kupinus 2015 metus!

Rūta Šepetys "Nelengvu keliu"

Paskutinė Gruodžio mėnesio savaitė ir paskutinis 2014 metų aprašymas yra ypatingas ne tik dėl to, kad buvo paskelbtas mėnesį, skirtą prisiminti 1940-1950 metus, bet ir dėl to, kad jo autorė - visiems puikiai pažįstama Rūta Šepetys. Ši knyga pasakoja būtent apie šio laikotarpio (1940-1950m.) įvykius ir parodo gyvenimą po karo, todėl labai tinka užbaigti Gruodžio mėnesio aprašymus, nes kiekvienas karas galiausiai baigiasi taika ir mums tiesiog belieka tikėtis ir stengtis kuo ilgiau ją išlaikyti, nors problemų savo gyvenimuose niekada nesustabdysime, o tai puikiai atskleidžia ši knyga...!

Apie antrąją autorės Rūtos knygą, išleistą Lietuvoje, sužinojau visai neseniai ir labai netikėtai. Visi liaupsinimai skiriami jai dėl šedevro "Tarp pilkų debesų", kurį labai labai rekomenduoju, o ši knyga liko gan pamiršta ir užklydusi, nors išleista jau nuo 2013 metų.

Prieš pradėdama aprašymą, norėčiau pasakyti, kad net po daugiau nei metų labai puikiai vertinu šią moterį ir jos kūrybą. Paklausta apie mėgstamiausias knygas dažnai miniu ir jos "Tarp pilkų debesų". Tikriausiai faktas, kad pirmoji autorės knyga būtent ir buvo apie Lietuvai skaudžius laikus, suteikė knygai ir jos autorei didžiulį kiekį susidomėjimo.

Antroji autorės knyga "Nelengvu keliu" pasakoja apie itin kontrastingą gyvenimą 1950 metais. Aštuoniolikmetė Džozė gyveno Naujajame Orleane ir priiminėjo gyvenimo skirtus iššūkius jai. Vienas iš jų - jos motina, kuri buvo prostitutė. Džozė itin smerkė savo motiną ir jos pasirinkimą, todėl nuo dvylikos metų gyveno savarankiškai ir atskirai. Būdama dar mergaite, ji apsigyveno nedideliame kambaryje virš knygyno, kuriame dirbo.

Kitaip nei mama, Džozė buvo labai protinga ir kultūringa mergina. Mokyklą baigė su geriausiais pažymiais, itin mėgo literatūrą. Netikėtai į jos knygyną užklydo labai gerbiamas ir pavyzdingas vyras, kuris mestelėjo Džozei mintį apie studijas koledže. Nuo tos akimirkos mergina apie nieką kitą negalvojo, tik kaip patekti į išsvajotąjį koledžą ir gauti tam pinigų.

Netikėtai Džozė išgirdo naujieną apie to paties vyro, kuris aplankė ją knygyne, mirtį. Tai buvo labai plačiai vertinamas įvykis visuomenėje ir galiausiai buvo išsiaiškinta, kad žmogus buvo nužudytas. Deja, Džozė turėjo vieną įkaltį, kuris galėjo privesti ją prie nusikaltimo, bet viskas pasisuko taip, kad būtent jos mamai buvo pateikti įtarimai... Svarbiausia buvo išsiaiškinti, kaip baigsis ši byla. Nors iš pradžių maniau, kad šiam detektyviniui nuokrypiui bus skiriamas kone visas dėmesys, klydau, nes tai tik dalelė pasakojimo.

Nors Džozė smerkė savo motiną ir jos profesiją, ji buvo itin susijusi su pačio prostitucijos kvartalo gyvenimu. Nuo vaikystės Džozė pažinojo kitas prostitutes, jai net buvo siūloma pačiai tokia tapti, bet užteko vieno prieštaravimo ir atsisakymo, kad visas kvartalas įsitikintų, kad Džozė buvo ne iš kelmo spirta mergina, kur kas platesnių pažiūrų nei jos motina. Ypač svarbų vaidmenį Džozės gyvenime atliko prostitucijos verslo kūrėja Vilė, kuri buvo lyg antroji mama.

Šis kūrinys man labiausiai patiko dėl pagrindinės veikėjos. Negaliu patikėti, kad man ji taip įstrigo. Galbūt tai ir dėl to, kad šiek tiek primena žmogų, į kurį pati norėčiau būti panaši. Džozė buvo vaizduojama kaip įžūli, užsispyrusi, bet gudri. Net sunkiausiomis gyvenimo sąlygomis ji sugebėjo surasti naudos sau. Kai kurios jos aprašytos pastangos gauti pinigų koledžui arba bent į jį patekti, buvo didžiulis pavyzdys, kurį galima minėti visiems. Džozė aprašyta kaip labai romantiška asmenybė, lyg svajoklė. Pritariau jai dėl gėdijimosi savo motina. Istorijos apie ją buvo nupaišytos ne pačiomis gražiausiomis spalvomis - jos privers ne vieną skaitytoją smerkti tokį žmogų ir jo požiūrį į vaikus. Taip sakant, tikriausiai supratote, kad šiame kūrinyje santykiai tarp mamos ir dukters nėra patys gražiausi. Galima sakyti, kad to negalima pavadinti santykiais.

Susidariau įspūdį, kad iš šio aprašymo sunku susidaryti nuomonę apie knygos siužetą, nes labai akcentavau ne įvykius, o santykius tarp žmonių, veikėjus bei įvairiausius akcentus.  Manau, kad jums patiems bus įdomiau išsiaiškinti atsakymus į visus rūpimus klausimus. Juk tokia ir yra knygų esmė - pasinerti į fantazijų pasaulį.

Kūrinyje išryškėjo ir du vaikinai. Na, tai nėra kūrinys apie meilę, čia vertybės buvo visai kitos, bet be romantiškų ir pikantiškų akimirkų neapsieita. Įdomiausia buvo, kad skaitytojams buvo skiriama labai nedaug užuominų, pagal kurias jie galėtų labiau įsigilinti į šiuos romanus. Kartais atrodo, kad pagrindinė veikėja linksta labiau prie vieno vaikino, bet tuo pačiu metu autorė mus nukreipia kita linkme. Išties įdomus pasirinkimas, man tai patiko.

Manau, kad svarbiausia vertybė šiame kūrinyje yra savo tikslų siekimas. Jūs neįsivaizduojate kaip nuostabiai viską aprašė Rūta Šepetys. Užsispyrėlė Džozė būtų galėjusi padaryti viską, kad tik gautų galimybę studijuoti išsvajotame koledže. Labai gerbiu jos požiūrį, nes net jeigu veikėja žino, kad galbūt ji net nebus priimta, kad finansiškai neišgali studijuoti tokioje vietoje - ji nepasidavė. Tai yra svarbiausia. Kad vėliau nekiltų klausimų "Kas jeigu...?". Manau autorė norėjo pasakyti, kad visada reikia bandyti ir įrodyti sau, kad bandei ir stengeisi vietoj to, kad nuleidai rankas ir likai nežinioje bei visą likusį gyvenimą gailėjaisi dėl to, ko nepadarei.

Nuo pat pirmos akimirkos, kai pradėjau skaityti šią knygą, labai norėjau palyginti ją su "Tarp pilkų debesų". Na, labiau ne pačią knygą, o visuomeninį gyvenimą tarp dviejų kultūrų: JAV ir Lietuvos. Matote, abi knygos pasakoja apie panašų laikotarpį, grubiai apskaičiavus, maždaug 1950 metus. Ar jau suprantate kur linkstu? Knygoje "Tarp pilkų debesų" aprašomas tuometinis lietuvių, kaip tremtinių gyvenimas, kai žmonės neturėjo laisvės, pasirinkimo, nieko. JAV socialinis gyvenimas "Nelengvu keliu" tiesiog virte virė. Žmonės leisdavo vakarus baruose, nesigėdijo naudotis prostitučių paslaugomis, rūpinosi savo išsilavinimu, kai tuo tarpu Lietuvos inteligentija buvo "naikinama". Labai įsiminė vienoje vietoj tiksliai nusakyta akimirka, kurios metu du veikėjai sėdėdami ant laiptų gėrė "Coca cola" gėrimus. Ar galite įsivaizduoti, kad beveik tuo pačiu metu, dviejuose skirtinguose žemynuose vyko tokie skirtingi dalykai? Nes aš man tai iki šiol neatrodo protu suvokiama.

Tikrai nuoširdžiai rekomenduoju šį kūrinį ir galiu vertinti jį taip gerai, kaip ir pirmąjį autorės šedevrą. Manau, kad šiai knygai trūksta vieno - daugiau reklamos. Bet juk tam ir esu aš, ar ne? Kad galėčiau Lietuvos jaunimą supažindinti su tokiais kūriniais, kuriuos tikrai pravartu paskaityti. Labai džiaugiuosi, kad visgi atradau šią knygą ir galiu pasidalinti ja su jumis visais. Tikiuosi, kad atsiras ne vienas, norintis paskaityti.

Ransom Riggs "Ypatingų vaikų namai"

Knygos autorius Ransom Riggs net neplanavo parašyti fantastinės knygos paaugliams. Autorius yra nuotraukų kolekcionierius, kuris daugybės žmonių dėka sukaupė nemažą kolekciją, kupiną pačių keisčiausių nuotraukų, kurios beveik arba visai nebuvo redaguotos kompiuterinėmis programomis. Nuotraukos primena fantazijų kupiną pasaulį su nerealiais įvaizdžiais. Tik įkalbėtas kolegų vyras nusprendė sukurti istoriją visoms nuotraukoms ir taip gimė "Ypatingų vaikų namai", viena mėgstamiausių knygų paaugliams.

Prisipažinsiu, tai buvo pirmoji knyga, kurią klausiau, o ne skaičiau. Taip, pasinaudojau galimybe išbandyti audio formatą ir tikrai nepasigailėjau, nors tai užėmė kur kas daugiau laiko nei įprastas skaitymas. Dar vienas įdomus dalykas yra tai, kad prieš kelias dienas atsiverčiau senokai paruoštą aprašymą ir netyčia gavosi taip, kad ištryniau visą jo tekstą ir negalėjau sugrąžinti atgal... Tikrai nemaloni patirtis, ypač dėl to, kad ten buvau surašiusi tiek daug minčių apie šią knygą ir pastebėjimų... Na, visgi magiški dalykai aplanko ir mane...

"Ypatingų vaikų namai" pasakoja apie paauglį Džeikobą, kuris ypatingai mylėjo savo senelį, kuris mėgo jam pasakoti savo jaunystės laikų istorijas apie pabaisas ir žmones, turinčius ypatingų galių. Būdamas mažas, Džeikobas tikėjo savo senelio pasakojimais, bet metams bėgant suvokė, kad tai negalėjo būti realybė. Deja, Džeikobo šeimą aplankė tragedija, po kurios vaikinas liko nežinomybėje ir negalėjo apie tai negalvoti. Vienintelis būdas išsiaiškinti atsakymus į rūpimus klausimus buvo apsilankyti krašte, apie kurį pasakojo senelis... Džeikobas nuvyko į salą ir surado namą, kuris buvo kaip įrodymas, kad senelis jam niekada nemelavo...

Atradęs Ypatinguosius namus, kuriuos valdė panelė Peregrinė, Džeikobas susipažino su visais neįtikėtinais gyventojais, kurie visą gyvenimą gyveno sustabdytame laike, vienoje dienoje 1940 metais. Taip sakoma, šie vaikai niekada nesulaukdavo rytojaus. Ir tai nebuvo vienintelis keistas dalykas apie juos. Namo gyventojai turėjo skirtingas ypatingas galias, kurie išskyrė juos iš minios, darė ypatingais. Man labai patiko anglų kalba išgirstas "Ypatingieji" vertimas - peculiar. Tai taip tinka apibūdinti šiems žmogeliukams, rodos, žodis sukurtas jiems.

Viena iš namo gyventojų buvo Ema. Ji ne tik buvo užsispyrusi drąsuolė, bet ir turėjo šiokių tokių ryšių su Džeikobo seneliu. Patikėkite, liksite nustebinti, nes ir aš tokia buvau, nežinojau ką ir galvoti apie tokį autoriaus pasirinkimą... Neskaitant to, Emos ir Džeikobo santykiai ėmė vystytis labai gražiai ir peraugo į šiek tiek šiltesnius jausmus. Man itin patiko obuolio epizodas (skaičiusieji supras). Tai buvo nepakartojamai žavinga!

Nors Džeikobas ir pateko į pasaulį, kuriame buvo sustabdytas laikas, jis nenutraukė ryšių su realybe ir tai tik padidino kontrastą tarp skirtingų pasaulių. Knygos eigoje turėsite galimybę paskaityti apie daugybę nuotykių, kuriuos patirs jaunuolis kartu su visais savo naujaisiais draugai. Knygos kulminacija bus nenuspėjama ir labai svarbi antrajai knygos daliai, kurios aprašymą rasite bloge 2015 metų pradžioje.

Kadangi Džeikobo draugai gyveno praeityje, jie neturėjo jokių galimybių kaip šiuolaikinis Džeikobo amžiaus jaunimas. Vaikai net neįsivaizdavo kas yra moderniosios technologijos, bet pagrindinis veikėjas turėjo glaimybę juos su tuo supažindinti, nors tai ir nepatiko su panele Peregrine. Ir aš labai ją palaikau, nes tikrai neverta pasakoti apie gyvenimo privalumus vaikams, kurie niekada negalės patys jais pasinaudoti...

Verta paminėti, kad Džeikobo senelis buvo kilęs iš Lenkijos ir patyrė Holokausto tragediją, nuo kurios sugebėjo pabėgti ir išgyventi. Dėl šios priežasties senelis prarado ryšius su ypatingąja sala ir jos gyventojais. Šis faktas ir tai, kad ypatingųjų vaikų gyvenimas vyko 1940 metais, ir privertė mane šią knygą pasirinkti tokiam mėnesiui, kurį skyriau 1940-1950 metams. Argi ne puiku? Visos kitos knygos tokios tikros, tokios realistiškos, o ši visai kitokio pobūdžio, bet labai tinka šiai temai.

Man tikrai patiko Ransom Riggs rašymo stilius, nors ryškiausias elementas buvo fotografijos, kurių apstu visoje knygoje. Jos tarsi verčia mus, skaitytojus, patikėti istorijos tikrumu. Vintažinio stiliaus nuotraukos nustebins jus gerąja prasme, nes jos bus tokios pat nerealios kaip ir knygos veikėjai.

Man patiko kažkur perskaitytas palyginimas apie Ypatingųjų namų vaikus su X-menais. Argi ne puikus derinys? Sutinku su tuo žmogumi, nes panelės Peregrinės prieglauda buvo tikrai panaši į visiems puikiai žinomus superherojus, o kai kurių veikėjų gebėjimai net sutapo!

"Ypatingų vaikų namai" knyga apibūdinama kaip intriguojanti, netradicinė ir šiurpą kelianti. Esu tikra, kad sužavės tokio pobūdžio knyga, nes dažniausiai fantastinės knygos būna kitokios nei ši. Galbūt tas pasirinktas pasakojimo laikas, o ypač fotografijos labiausiai ir išryškino šį įspūdį, bet su nekantrumu laukiu būsimo filmo ir kadangi jau žinau, kas atsitiks ir antrojoje dalyje, labai noriu, kad jūs pasektumėte mano pavyzdžiu ir perskaitytumėte šį kūrinį!

Skaitytojų nuomonės:


Labai išskirtinė knyga. Pirmiausia dėl tų autentiškų nuotraukų, kurios skaitant padeda susidaryti labai tikrovišką išgalvoto pasaulio vaizdą. Abejoju, ar žiūrėčiau būtent šio filmo ekranizaciją, nes siaubo filmų "bijau" ir ypatingai tokios kraupios knygos. Tačiau knyga tikrai gera mėgstantiems fantastiką ir keliones laiku :)

Tarp realybės ir fantazijos pakibusi istorija. Tave vis mėgina sugluminti, priversti tikėti pačiais įvairiausiais dalykais, o tu tam priešiniesi, kol galiausiai katė išlenda iš maišo ir esi panardintas į kitokį, nuostabų pasaulį, kuriame mielai norėtum pasilikti.