Rūta Šepetys "Nelengvu keliu"

Paskutinė Gruodžio mėnesio savaitė ir paskutinis 2014 metų aprašymas yra ypatingas ne tik dėl to, kad buvo paskelbtas mėnesį, skirtą prisiminti 1940-1950 metus, bet ir dėl to, kad jo autorė - visiems puikiai pažįstama Rūta Šepetys. Ši knyga pasakoja būtent apie šio laikotarpio (1940-1950m.) įvykius ir parodo gyvenimą po karo, todėl labai tinka užbaigti Gruodžio mėnesio aprašymus, nes kiekvienas karas galiausiai baigiasi taika ir mums tiesiog belieka tikėtis ir stengtis kuo ilgiau ją išlaikyti, nors problemų savo gyvenimuose niekada nesustabdysime, o tai puikiai atskleidžia ši knyga...!

Apie antrąją autorės Rūtos knygą, išleistą Lietuvoje, sužinojau visai neseniai ir labai netikėtai. Visi liaupsinimai skiriami jai dėl šedevro "Tarp pilkų debesų", kurį labai labai rekomenduoju, o ši knyga liko gan pamiršta ir užklydusi, nors išleista jau nuo 2013 metų.

Prieš pradėdama aprašymą, norėčiau pasakyti, kad net po daugiau nei metų labai puikiai vertinu šią moterį ir jos kūrybą. Paklausta apie mėgstamiausias knygas dažnai miniu ir jos "Tarp pilkų debesų". Tikriausiai faktas, kad pirmoji autorės knyga būtent ir buvo apie Lietuvai skaudžius laikus, suteikė knygai ir jos autorei didžiulį kiekį susidomėjimo.

Antroji autorės knyga "Nelengvu keliu" pasakoja apie itin kontrastingą gyvenimą 1950 metais. Aštuoniolikmetė Džozė gyveno Naujajame Orleane ir priiminėjo gyvenimo skirtus iššūkius jai. Vienas iš jų - jos motina, kuri buvo prostitutė. Džozė itin smerkė savo motiną ir jos pasirinkimą, todėl nuo dvylikos metų gyveno savarankiškai ir atskirai. Būdama dar mergaite, ji apsigyveno nedideliame kambaryje virš knygyno, kuriame dirbo.

Kitaip nei mama, Džozė buvo labai protinga ir kultūringa mergina. Mokyklą baigė su geriausiais pažymiais, itin mėgo literatūrą. Netikėtai į jos knygyną užklydo labai gerbiamas ir pavyzdingas vyras, kuris mestelėjo Džozei mintį apie studijas koledže. Nuo tos akimirkos mergina apie nieką kitą negalvojo, tik kaip patekti į išsvajotąjį koledžą ir gauti tam pinigų.

Netikėtai Džozė išgirdo naujieną apie to paties vyro, kuris aplankė ją knygyne, mirtį. Tai buvo labai plačiai vertinamas įvykis visuomenėje ir galiausiai buvo išsiaiškinta, kad žmogus buvo nužudytas. Deja, Džozė turėjo vieną įkaltį, kuris galėjo privesti ją prie nusikaltimo, bet viskas pasisuko taip, kad būtent jos mamai buvo pateikti įtarimai... Svarbiausia buvo išsiaiškinti, kaip baigsis ši byla. Nors iš pradžių maniau, kad šiam detektyviniui nuokrypiui bus skiriamas kone visas dėmesys, klydau, nes tai tik dalelė pasakojimo.

Nors Džozė smerkė savo motiną ir jos profesiją, ji buvo itin susijusi su pačio prostitucijos kvartalo gyvenimu. Nuo vaikystės Džozė pažinojo kitas prostitutes, jai net buvo siūloma pačiai tokia tapti, bet užteko vieno prieštaravimo ir atsisakymo, kad visas kvartalas įsitikintų, kad Džozė buvo ne iš kelmo spirta mergina, kur kas platesnių pažiūrų nei jos motina. Ypač svarbų vaidmenį Džozės gyvenime atliko prostitucijos verslo kūrėja Vilė, kuri buvo lyg antroji mama.

Šis kūrinys man labiausiai patiko dėl pagrindinės veikėjos. Negaliu patikėti, kad man ji taip įstrigo. Galbūt tai ir dėl to, kad šiek tiek primena žmogų, į kurį pati norėčiau būti panaši. Džozė buvo vaizduojama kaip įžūli, užsispyrusi, bet gudri. Net sunkiausiomis gyvenimo sąlygomis ji sugebėjo surasti naudos sau. Kai kurios jos aprašytos pastangos gauti pinigų koledžui arba bent į jį patekti, buvo didžiulis pavyzdys, kurį galima minėti visiems. Džozė aprašyta kaip labai romantiška asmenybė, lyg svajoklė. Pritariau jai dėl gėdijimosi savo motina. Istorijos apie ją buvo nupaišytos ne pačiomis gražiausiomis spalvomis - jos privers ne vieną skaitytoją smerkti tokį žmogų ir jo požiūrį į vaikus. Taip sakant, tikriausiai supratote, kad šiame kūrinyje santykiai tarp mamos ir dukters nėra patys gražiausi. Galima sakyti, kad to negalima pavadinti santykiais.

Susidariau įspūdį, kad iš šio aprašymo sunku susidaryti nuomonę apie knygos siužetą, nes labai akcentavau ne įvykius, o santykius tarp žmonių, veikėjus bei įvairiausius akcentus.  Manau, kad jums patiems bus įdomiau išsiaiškinti atsakymus į visus rūpimus klausimus. Juk tokia ir yra knygų esmė - pasinerti į fantazijų pasaulį.

Kūrinyje išryškėjo ir du vaikinai. Na, tai nėra kūrinys apie meilę, čia vertybės buvo visai kitos, bet be romantiškų ir pikantiškų akimirkų neapsieita. Įdomiausia buvo, kad skaitytojams buvo skiriama labai nedaug užuominų, pagal kurias jie galėtų labiau įsigilinti į šiuos romanus. Kartais atrodo, kad pagrindinė veikėja linksta labiau prie vieno vaikino, bet tuo pačiu metu autorė mus nukreipia kita linkme. Išties įdomus pasirinkimas, man tai patiko.

Manau, kad svarbiausia vertybė šiame kūrinyje yra savo tikslų siekimas. Jūs neįsivaizduojate kaip nuostabiai viską aprašė Rūta Šepetys. Užsispyrėlė Džozė būtų galėjusi padaryti viską, kad tik gautų galimybę studijuoti išsvajotame koledže. Labai gerbiu jos požiūrį, nes net jeigu veikėja žino, kad galbūt ji net nebus priimta, kad finansiškai neišgali studijuoti tokioje vietoje - ji nepasidavė. Tai yra svarbiausia. Kad vėliau nekiltų klausimų "Kas jeigu...?". Manau autorė norėjo pasakyti, kad visada reikia bandyti ir įrodyti sau, kad bandei ir stengeisi vietoj to, kad nuleidai rankas ir likai nežinioje bei visą likusį gyvenimą gailėjaisi dėl to, ko nepadarei.

Nuo pat pirmos akimirkos, kai pradėjau skaityti šią knygą, labai norėjau palyginti ją su "Tarp pilkų debesų". Na, labiau ne pačią knygą, o visuomeninį gyvenimą tarp dviejų kultūrų: JAV ir Lietuvos. Matote, abi knygos pasakoja apie panašų laikotarpį, grubiai apskaičiavus, maždaug 1950 metus. Ar jau suprantate kur linkstu? Knygoje "Tarp pilkų debesų" aprašomas tuometinis lietuvių, kaip tremtinių gyvenimas, kai žmonės neturėjo laisvės, pasirinkimo, nieko. JAV socialinis gyvenimas "Nelengvu keliu" tiesiog virte virė. Žmonės leisdavo vakarus baruose, nesigėdijo naudotis prostitučių paslaugomis, rūpinosi savo išsilavinimu, kai tuo tarpu Lietuvos inteligentija buvo "naikinama". Labai įsiminė vienoje vietoj tiksliai nusakyta akimirka, kurios metu du veikėjai sėdėdami ant laiptų gėrė "Coca cola" gėrimus. Ar galite įsivaizduoti, kad beveik tuo pačiu metu, dviejuose skirtinguose žemynuose vyko tokie skirtingi dalykai? Nes aš man tai iki šiol neatrodo protu suvokiama.

Tikrai nuoširdžiai rekomenduoju šį kūrinį ir galiu vertinti jį taip gerai, kaip ir pirmąjį autorės šedevrą. Manau, kad šiai knygai trūksta vieno - daugiau reklamos. Bet juk tam ir esu aš, ar ne? Kad galėčiau Lietuvos jaunimą supažindinti su tokiais kūriniais, kuriuos tikrai pravartu paskaityti. Labai džiaugiuosi, kad visgi atradau šią knygą ir galiu pasidalinti ja su jumis visais. Tikiuosi, kad atsiras ne vienas, norintis paskaityti.

Ransom Riggs "Ypatingų vaikų namai"

Knygos autorius Ransom Riggs net neplanavo parašyti fantastinės knygos paaugliams. Autorius yra nuotraukų kolekcionierius, kuris daugybės žmonių dėka sukaupė nemažą kolekciją, kupiną pačių keisčiausių nuotraukų, kurios beveik arba visai nebuvo redaguotos kompiuterinėmis programomis. Nuotraukos primena fantazijų kupiną pasaulį su nerealiais įvaizdžiais. Tik įkalbėtas kolegų vyras nusprendė sukurti istoriją visoms nuotraukoms ir taip gimė "Ypatingų vaikų namai", viena mėgstamiausių knygų paaugliams.

Prisipažinsiu, tai buvo pirmoji knyga, kurią klausiau, o ne skaičiau. Taip, pasinaudojau galimybe išbandyti audio formatą ir tikrai nepasigailėjau, nors tai užėmė kur kas daugiau laiko nei įprastas skaitymas. Dar vienas įdomus dalykas yra tai, kad prieš kelias dienas atsiverčiau senokai paruoštą aprašymą ir netyčia gavosi taip, kad ištryniau visą jo tekstą ir negalėjau sugrąžinti atgal... Tikrai nemaloni patirtis, ypač dėl to, kad ten buvau surašiusi tiek daug minčių apie šią knygą ir pastebėjimų... Na, visgi magiški dalykai aplanko ir mane...

"Ypatingų vaikų namai" pasakoja apie paauglį Džeikobą, kuris ypatingai mylėjo savo senelį, kuris mėgo jam pasakoti savo jaunystės laikų istorijas apie pabaisas ir žmones, turinčius ypatingų galių. Būdamas mažas, Džeikobas tikėjo savo senelio pasakojimais, bet metams bėgant suvokė, kad tai negalėjo būti realybė. Deja, Džeikobo šeimą aplankė tragedija, po kurios vaikinas liko nežinomybėje ir negalėjo apie tai negalvoti. Vienintelis būdas išsiaiškinti atsakymus į rūpimus klausimus buvo apsilankyti krašte, apie kurį pasakojo senelis... Džeikobas nuvyko į salą ir surado namą, kuris buvo kaip įrodymas, kad senelis jam niekada nemelavo...

Atradęs Ypatinguosius namus, kuriuos valdė panelė Peregrinė, Džeikobas susipažino su visais neįtikėtinais gyventojais, kurie visą gyvenimą gyveno sustabdytame laike, vienoje dienoje 1940 metais. Taip sakoma, šie vaikai niekada nesulaukdavo rytojaus. Ir tai nebuvo vienintelis keistas dalykas apie juos. Namo gyventojai turėjo skirtingas ypatingas galias, kurie išskyrė juos iš minios, darė ypatingais. Man labai patiko anglų kalba išgirstas "Ypatingieji" vertimas - peculiar. Tai taip tinka apibūdinti šiems žmogeliukams, rodos, žodis sukurtas jiems.

Viena iš namo gyventojų buvo Ema. Ji ne tik buvo užsispyrusi drąsuolė, bet ir turėjo šiokių tokių ryšių su Džeikobo seneliu. Patikėkite, liksite nustebinti, nes ir aš tokia buvau, nežinojau ką ir galvoti apie tokį autoriaus pasirinkimą... Neskaitant to, Emos ir Džeikobo santykiai ėmė vystytis labai gražiai ir peraugo į šiek tiek šiltesnius jausmus. Man itin patiko obuolio epizodas (skaičiusieji supras). Tai buvo nepakartojamai žavinga!

Nors Džeikobas ir pateko į pasaulį, kuriame buvo sustabdytas laikas, jis nenutraukė ryšių su realybe ir tai tik padidino kontrastą tarp skirtingų pasaulių. Knygos eigoje turėsite galimybę paskaityti apie daugybę nuotykių, kuriuos patirs jaunuolis kartu su visais savo naujaisiais draugai. Knygos kulminacija bus nenuspėjama ir labai svarbi antrajai knygos daliai, kurios aprašymą rasite bloge 2015 metų pradžioje.

Kadangi Džeikobo draugai gyveno praeityje, jie neturėjo jokių galimybių kaip šiuolaikinis Džeikobo amžiaus jaunimas. Vaikai net neįsivaizdavo kas yra moderniosios technologijos, bet pagrindinis veikėjas turėjo glaimybę juos su tuo supažindinti, nors tai ir nepatiko su panele Peregrine. Ir aš labai ją palaikau, nes tikrai neverta pasakoti apie gyvenimo privalumus vaikams, kurie niekada negalės patys jais pasinaudoti...

Verta paminėti, kad Džeikobo senelis buvo kilęs iš Lenkijos ir patyrė Holokausto tragediją, nuo kurios sugebėjo pabėgti ir išgyventi. Dėl šios priežasties senelis prarado ryšius su ypatingąja sala ir jos gyventojais. Šis faktas ir tai, kad ypatingųjų vaikų gyvenimas vyko 1940 metais, ir privertė mane šią knygą pasirinkti tokiam mėnesiui, kurį skyriau 1940-1950 metams. Argi ne puiku? Visos kitos knygos tokios tikros, tokios realistiškos, o ši visai kitokio pobūdžio, bet labai tinka šiai temai.

Man tikrai patiko Ransom Riggs rašymo stilius, nors ryškiausias elementas buvo fotografijos, kurių apstu visoje knygoje. Jos tarsi verčia mus, skaitytojus, patikėti istorijos tikrumu. Vintažinio stiliaus nuotraukos nustebins jus gerąja prasme, nes jos bus tokios pat nerealios kaip ir knygos veikėjai.

Man patiko kažkur perskaitytas palyginimas apie Ypatingųjų namų vaikus su X-menais. Argi ne puikus derinys? Sutinku su tuo žmogumi, nes panelės Peregrinės prieglauda buvo tikrai panaši į visiems puikiai žinomus superherojus, o kai kurių veikėjų gebėjimai net sutapo!

"Ypatingų vaikų namai" knyga apibūdinama kaip intriguojanti, netradicinė ir šiurpą kelianti. Esu tikra, kad sužavės tokio pobūdžio knyga, nes dažniausiai fantastinės knygos būna kitokios nei ši. Galbūt tas pasirinktas pasakojimo laikas, o ypač fotografijos labiausiai ir išryškino šį įspūdį, bet su nekantrumu laukiu būsimo filmo ir kadangi jau žinau, kas atsitiks ir antrojoje dalyje, labai noriu, kad jūs pasektumėte mano pavyzdžiu ir perskaitytumėte šį kūrinį!

Skaitytojų nuomonės:


Labai išskirtinė knyga. Pirmiausia dėl tų autentiškų nuotraukų, kurios skaitant padeda susidaryti labai tikrovišką išgalvoto pasaulio vaizdą. Abejoju, ar žiūrėčiau būtent šio filmo ekranizaciją, nes siaubo filmų "bijau" ir ypatingai tokios kraupios knygos. Tačiau knyga tikrai gera mėgstantiems fantastiką ir keliones laiku :)

Tarp realybės ir fantazijos pakibusi istorija. Tave vis mėgina sugluminti, priversti tikėti pačiais įvairiausiais dalykais, o tu tam priešiniesi, kol galiausiai katė išlenda iš maišo ir esi panardintas į kitokį, nuostabų pasaulį, kuriame mielai norėtum pasilikti.

John Boyne "Berniukas dryžuota pižama"

Antrasis mėnesio, skirto prisiminti 1940-1950 metus, kūrinys vaizduoja įvykius, kurie įvyko ne Lietuvoje, o Europoje. Parinkau šį kūrinį šiam mėnesiui, norėdama parodyti, kad koncentracijos lagerių tragedija ištiko visą Europą ir iki šių dienų jaučiame tragedijos padarinius. Nuostabus kūrinys pasakoja apie įvykius, papasakotus mažo berniuko akimis, o tai dar labiau tinka paaugliams, norint labiau ir paprasčiau suprasti istoriją.

John Boyne yra autorius, kuris parašė savo garsiausią kūrinį "Berniukas dryžuota pižama", kuris yra apie Antro Pasalinio karo įvykius, nors juose pats nedalyvavo, nes nebuvo net ir gimęs. John Boyne teigia, kad rašyti jį įkvėpdavo meilė knygoms. Jis teigia, kad pirmaisiais kūrybos metais jis pasiskolindavo žinomus kitų kūrinių veikėjus ir jiems kurdavo naujas istorijas su naujais iššūkiais.

"Berniukas dryžuota pižama" pasakoja apie Antro Pasaulinio karo įvykius Vokietijoje, kurie buvo pateikiame devinmečio pasakojimuose. Istorija prasideda tada, kai berniukas Brunas kartu su savo šeima netikėtai buvo priversti palikti namus Berlyne ir išvykti. Pradžioje dar maniau, kad berniukas ir jo šeimos nariai buvo žydai ir jie buvo ištremiami į koncentracijos stovyklą, bet, pasirodo, jie priklausė kitai barikados pusei.

Bruno tėvas buvo paaukštintas pareigose ir dėl šios priežasties visa šeima turėjo gyventi šalie Aušvico koncentracijos stovyklos. Įdomiausia yra tai, kad niekas Brunui nepaaiškino jokių priežasčių, ypač kodėl pro vaiko langą jis galėjo išvysti vienodomis pižamomis apsirengusius žmones už tvoros. Toks ir daugybė kitų vaikiškai naivių akcentų ryškėjo visame kūrinyje ir leido mums pažvelgti į visą situaciją kitaip. Dažniausiai tokio stiliaus knygos būna apie nuskriaustuosius, šiuo atveju žydus. O šį kartą tai apie šeimą, kuri priklausė blogiečių nacių pusei.

Knygoje išryškėjo pagarbos tėvams aspektas. To dėrėtų pasimokyti šiuolaikiniam jaunimui, kuris nebežino elementarių pagarbos normų. Brunas žinojo mamos taisyklę niekada jos nepertraukinėti, taip pat žodis Tėvas šiame kūrinyje buvo rašomas iš didžiosios T. Taip autorius John Boyne parodė vaiko pagarbą šeimos galvai. Kūriniui kiek įsibėgėjus Brunas susipažino su savo amžiaus berniuku Šmueliu iš anapus tvoros. Jiedu leisdavo dienas kartu būdami skirtingose tvoros pusėse ir kalbėdami apie gyvenimą, bet Brunas vis tiek nesuvokė, kokie žmonės ir kodėl buvo laikomi uždaryti.

Manau, kad faktas, jog istorija pasakojama iš vaiko pusės, yra geriausia dalis, nes gyvenimo nenugludintas vaikiokas dar tik formuoja savo gyvenimo vertybes, nepaisant jokio valdžios ar aplinkos spaudimo. Brunas buvo vaikas, kuriam rūpėjo tik draugai ir žaidimai. Gyvendamas Aušvice jis labiausiai ilgėjosi savo geriausių draugų, kurių, beje, vardus netrukus pamiršo.  Žodžiai " Heil Hitler" Brunui reiškė „viso labo, malonios popietės”, nors mes visi puikiai žinome tikrąją prasmę. Taip pat pats Aušvicas vaiko buvo vadinamas Autvitu, o Fiureris Hitleris - Furoru. Iš pradžių net sunku susigaudyti, ką vaikas turi omenyje, bet vėliau pasidaro aišku. Aišku, tam reikia pasitelkti savo istorines žinias.

Kartais vaiko naivumas ir neišmanymas priversdavo susimąstyti apie visus tuometinius įvykius, Holokaustą. Brunas skundėsi savo draugui Šmueliui kaip jam buvo sunku palikti penkiaaukštį namą ir visus draugus, kai tuo tarpu jis jau žinojo, kad vienu metu Šmuelis turėjo susitalpinti kartu su kitais 10 žmonių viename kambaryje. Buvo ir daugiau tokių pyktį keliančių momentų, kaip kad Šmuelio liesėjimas ir nykimas tiesiogine prasme. Buvo akivaizdu, kad Brunas tai pastebėjo, net norėdavo atnešti draugui maisto, bet, deja, viską pats suvalgydavo vien kol nukakdavo iki tvoros... Na, ką čia ir bepridursi. Visgi tai buvo vaikai, bet sunku pripažinti tokius dalykus.

Šiame kūrinyje šiek tiek buvo pasakojama ir apie Bruno močiutę, kuri man paliko didelį įspūdį. Vienos iš vakarienių metu močiutė pasipiktino sūnaus elgesiu ir didžiavimusi nauja nacių uniforma, kai tuo tarp jos pačios vyras džiaugėsi, kad išaugino sūnų patriotą. Net Bruno mamai svarbiausia buvo ne uniformos reikšmė, o tai, kaip gražiai su ja atrodė jos vyras... Taigi, močiutė pasipriešino savo sūnui ir pripažino savo auklėjimo klaidas.

Patį didžiausią siurprizą autorius pateikė kūrinio pabaigoje. Tai, kas laukia, šokiruos jus ir sukurs dar stipresnį kontrastingo įspūdį, kuris primins, kad nors knyga ir apie devynmetį, bet problemos, nagrinėjamos siužete - pačios rimčiausios.

Galima laisvai teigti, kad John Boyne sukūrė neeilinį bestselerį, kuris akimirksniu išpopuliarėjo visame pasaulyje, pelnė ne vieną apdovanojimą ir pagal šią knygą buvo pastatytas ir to paties pavadinimo filmas, sulaukęs daugybės pagyrų.  Galiu pridurti, kad šiai knygai nereikia daug laiko, pati ją perskaičiau vos per kelias valandas, nes, kaip sakoma, vieną kartą pabandžius neįmanoma atsitraukti.

Kaip ir kiekvieną šiame bloge aprašytą knygą, šią taip pat rekomenduoju ir net labai tikiuosi, kad kada nors gyvenime ją paskaitysite. Iš tiesų, kaip ir minėjau, įsivaizdavau istoriją kiek kitaip, bet tikrai knyga pranoko mano lūkesčius. Geriausia yra tai, kad ji pritaikyta jaunimui, jūs laisvai galite ją skaityti taip pat, kaip ir "Anos Frank dienoraštį".

Balys Sruoga "Dievų miškas"

Kadangi Gruodį paskyriau 1940-1950 m,etams, buvo nesunku surasti visas 5 knygas, kurios tiktų aprašymams. Pirmiausia panorau įkelti aprašymą knygos, kurioje, kaip ir pagal temą, buvo karo metai ir labiausiai norėjau, kad atkreiptumėte dėmesį į tai, kas vyko arčiausiai mūsų, mūsų šalies žmonėms, todėl kokia kita knyga geriau nei "Dievų miškas" galėtų čia tikti?

Tikriausiai turėjote pastebėti, kad nesu linkusi aprašinėti programinę literatūrą. Vienintelis iš gerai žinomo sąrašo kūrinys buvo Icchoko Mero "Lygiosios trunka akimirką", nes mane labai pakerėjo ne tik rašymo stilius, bet ir pati istorija. Aprašinėti programinius privalomus autorius yra tikras iššūkis, todėl dažnai nekyla ranka pradėti aprašinėti tokio stiliaus knygas, nenorint kažko neteisingai aprašyti ir tuo pačiu suklaidinti skaitytojų... Bet šį kartą visgi išimtį vėl darau, nes Balio Sruogos romanas yra to tikrai vertas.

"Dievų miškas" pasakoja istoriją, kuri iki šios akimirkos gąsdina pasaulį. Koncentracijų tema yra labai skaudi ir žiauri, todėl kiekvienas istorinis liudijimas, šiuo atveju visas romanas, yra labai didelis turtas, liudijantis apie to meto kraupumus. Balys Sruoga nesukūrė veikėjų, jis nesukūrė jokių pasakojimų, viską pasakojo taip, kaip ir buvo. Šis žmogus 1943 metais buvo nugabentas būtent į Štuthofo lagerį, kur praleido ne vienerius kančios metus.

Knygą "Dievų miškas" autorius parašė jau grįžęs į Lietuvą. Balys Sruoga ne vieną mėnesį reabilitavosi dėl pašlijusios sveikatos, kaip tik tuo metu turėjo laiko, kurio metu įnirtingai užrašinėjo savo prisiminimus. Sakoma, kad Baliui Sruogai dar kalint lageryje kirbėjo mintys apie būsimą romaną, todėl kai jis buvo įdarbintas raštinėje, stengėsi sukaupti kuo daugiau medžiagos ir faktų.

Nors Balys Sruoga pabaigė savo kūrinį 1945 metais,  jis susilaukė neigiamos leidėjų reakcijos dėl nepalankios socialistiniam režimui kūrybos. Tai itin paveikė patį rašytoją, kurio romaną, deja, išleido tik po jo mirties, todėl Balys Sruoga taip ir nesužinojo, kad jo svajonė išsipildė. Tik po kelių dešimtmečių memuarinis romanas sulaukė didžiulio susidomėjimo ir iki šiol vertinamas labai palankiai, kaip vienas realiausių kūrinių, pavaizdavusių to meto kasdienybę.

Romanas sulaukė ir kritiškos reakcijos, nes Balys Sruoga labai taikliai naudojo ironiją, kuri ir iškėlė kūrinį į aukštumas. Žmonėms buvo neįprastas toks požiūris, ypač tai, kas buvo susiję su mirtimi, bet rašytojas teigė, kad tik ironiškas požiūris ir padėjo jam išgyventi sunkiausiais momentais. Taip pat žmonėms, mažai žinantiems apie lagerinę sistemą, norėjosi labiau skaityti tokius kūrinius, kurie herojiškai ir graudžiai aprašytų viską, kas tuo metu vyko. Balio Sruogos versija nebuvo palanki tokiam žmonių požiūriui.

Nagrinėjant būtent tai, apie ką yra šis kūrinys, galima išskirti labai daug temų:  istorija, kalinių apranga, maistas, požiūris, kitos tautos, specialybės ir kitos subtilybės. Pasakojimas prasidėjo itin nuspėjamai, kai Lietuvos inteligentija buvo suimta ir išvežta į Lenkiją, į Štuthofo lagerį, kur iš kalinių atimamas visas turtas, nuskutami plaukai, įteikiamos uniformos ir paskyrimas į kokią nors darbo grupę. Sunku buvo apsiprasti ir Baliui Sruogai, juk visgi niekas tokio gyvenimo nebuvo matęs. Bet įdomiausia buvo tai, kad kūrinyje autorius nesiskundė kaip jam blogai, kaip jis pasiilgo šeimos ir gimtinės, jis iš šalies, nors tuo pačiu įsikišdamas, pasakojo tuometinius įvykius ir vertino situaciją.

Kūrinys labai stipriai surištas su istorija. Be elementarių žinių apie to meto įvykius net neverta pradėti šios knygos, nes bus sunku orientuotis. Kadangi aš ir taip labai atsargiai aprašinėju šią knygą, nelabai norėčiau aiškinti istorijos, bet šiek tiek visgi privalau užsiminti: viskas vyko Antro Pasaulinio karo laikais, kai Vokietiją valdė Hitleris, SSRS valdė Stalinas ir šios dvi pusės kariavo kartu su savo sąjungininkais. Taip pat dvi šios pusės nepasidalino ir Baltijos šalių, ypač Lietuvos, todėl vyko permainingos okupacijos.

Labai išraiškingai aprašyti įvairiausi veikėjai. Aišku, vienas ir pagrindinis buvo pats Sruoga, bet jis pasakojo ir apie budelius, įvairius valdžios atstovus, kalinius. Autorius išryškindavo įvairiausius šių veikėjų bruožus ir taip juos išskirdavo, išjuokdavo.

Įdomesnių faktų rasite kiekviename knygos skyrelyje. Reikėjo kiekvieną sakinį labai įdėmiai skaityti, kad nieko nepraleistum, nes viskas labai intrigavo ir sukrėtė. Tarkim tas pats žmonių mirčių skaičius, kuris tai didėjo, tai mažėjo priklausomai nuo karo aplinkybių. Buvo sunku išgyventi, kiekvienas kalinys žinojo, kad anksčiau ar vėliau mirs: arba iš išsekimo, bado, arba bus nužudytas vokiečių esesininkų (pareigūnų). Vyravo kontrabanda, kurios metu kaliniai įvairiausiais būdais gaudavo prekių, taip pat sugebėjo siųsti itin kruopščiai patikrintus laiškus, gauti siuntinius. Buvo netgi istorija, kai vienas iš kalinių sugebėjo apgauti pačius aršiausius pareigūnų šunis ir atimti iš jų maistą, kuris buvo gerokai skanesnis nei pačių kalinių.

Aprašinėjant tokius kūrinius, netgi yra pravartu atskleisti pabaigą. Visgi Balys Sruoga išgyvens (sprendžiant vien iš fakto, kad kūrinys buvo parašytas). Taip įvyks vien dėl to, kad Vokietija pralaimės karą. Jau nuo kažkurių metų pasijus pagerėjimas lageryje, kai bus teikiamas vos vos geresnis maistas, bus galima gauti daugiau patogumų. Bet esmė tame, kad galiausiai visi kaliniai buvo išvesti iš lagerio, bet nedaugelis ištiesė jiems pagalbos rankas, nes visas pasaulis, ypač vokiečiai, galvojo, kad Štuthofe buvo laikomi banditai ir nusikaltėliai. Taip, tokių buvo, bet ką daryti tiems, kurie kaip Balys Sruoga, priklausė vienos ar kitos tautos inteligentijai? Paaiškinti nedaugelis drįso, bet išgyventi juk reikėjo...

Sunku atskleisti daug siužeto, nes tokio konkretaus kaip ir nebuvo. Tai labiau pasakojimai, kurie vienaip ar kitaip susiję tarpusavyje, be tuo pačiu skirtingi. Geriausia pačiam perskaityti ir vertinti kiekvieną skyrelį, manau, kad atrasite daugybę įdomybių, kurios privers jus susimąstyti. Nors autorius rašo išjuokiančiu stiliumi, visgi verta prisiminti, kad tai yra labai rimtas kūrinys ir apie tokius įvykius mums, vertinantiems iš šalies, verčiau kalbėti rimtai. Tik tokiems kaip Balys Sruoga, kurie patyrė tokius baisumus, galima žvelgti į prisiminimus satyriškai, nes tai jų skaudi patirtis.

Pasakysiu taip: anksčiau ar vėliau jūs šį kūrinį tikrai perskaitysite vien dėl privalomo lietuvių kalbos egzamino. Kai aš buvau dešimtokė, jau tada ruošiausi perskaityti knygą, bet pradėjusi supratau, kad man dar per anksti. Dabar jau esu dvyliktokė ir jaučiuosi pakankamai subrendusi, nes taip ir yra. Ne veltui šis kūrinys nagrinėjamas būtent paskutiniais mokslo metais. Taigi, iš patirties patariu neskubėti, bet turėti omenyje, kad nebūtinai dėl gero pažymio verta paskaityti, bet dėl noro susipažinti su tokia istorija, su tokia knyga.

Amy Ewing "Brangakmenis"

**********100-asis Aprašymas!************

Pastaruoju metu spėjau pasiilgti fantastinės literatūros. Pamačiusi šią knygą internete ir paskaičiusi jos aprašymą, priėmiau sprendimą, kad tai bus kažkas panašaus į visų mylimą  Kierra Cass "Atranką", bet tuo pačiu giliai širdyje tikėjausi, kad knyga tiesiog prilygtų sprogimui. Taip ir atsitiko.

"Brangakmenis" pasakoja apie laikus, kada kilmingieji valdė pasaulį, kuris buvo vadinamas visai taip pat kaip ir pati knyga. Deja kilmingieji nebuvo apdovanoti visais atžvilgiais. Dažniausiai jų palikuonys gimdavo itin ligoti arba turėdavo kokių neįgalumo savybių. O kažkam juk reikėjo palikti savo karalystes ir turtus... Taip atsitiko, kad vienas daktaras atrado išeitį: pasirodo, kai kurių neturtingų šeimų dukros turėjo dovaną ir jos galėjo pagimdyti tobulus vaikus turtingiesiems. Matote, šios surogantės turėjo ypatingų galių, kurios galėdavo daryti stebuklus...

Pagrindinė knygos veikėja buvo Violeta. Ši mergina taip pat buvo atrinkta kaip viena iš surogančių ir keturis metus gyveno atskirai nuo savo šeimos, neturėdama galimybės nei su jais susisiekti, nei pasimatyti. Per šiuos metus Violeta buvo ruošiama tapti viena iš surogančių. Galiausiai, aukciono metu, ji buvo nupirkta vienos hercogienės, kuri itin ilgai laukė tos akimirkos. Iš pradžių skaitydama pagalvojau, kad Violeta buvo reikalinga hercogienės sūnui, kuriam turėjo pagimdyti vaiką, bet pasirodo, pati hercogienė norėjo dukters ir ją padovanoti turėjo Violeta. Tai turėjo būti tobulas kūrinys, nes kitaip nei paprasti žmonės, surogantės būdavo apvaisinamos ir jų vaikų genai iš anksto numatomi...

Violeta buvo labai graži mergina. Ji turėjo pačias išskirtiniausias violetines akis, dėl kurių gavo ir tokį vardą. Per ketverius metus jis itin susibendravo su viena iš merginų, vardu Raven. Tai buvo skaudi atsisveikinimo akimirka. Violeta buvo itin trokštama, matote, būsimos surogantės buvo reitinguojamos ir tik pačiose aukščiausiose pozicijose esančios merginos būdavo nuperkamos pačių kilmingiausių žmonių.

Jeigu dar abejojate, paaiškinsiu. Ši knyga yra gan tamsi ir pesimistiška. Jei lyginant su "Atrankos" serija, tai geriausias palyginimas būtų toks: ši knyga yra tarsi "Juodoji gulbė", o "Atranka" - "Baltoji gulbė". Kierra Cass kūrinys buvo labai šviesus, pilnas geraširdžių žmonių. Merginos ten rūmuose laisvai gyveno, elgsėi, puošėsi ir dalyvavo konkurse. Amy Ewing parašė tokį kūrinį, kuris labai puikiai atskleidžia nelaisvės temą, nes akivaizdu, kad Violeta priklausė kažkam kitam, ji neturėjo pasirinkimo. Nors ji buvo gerai pamaitinta, turėjo nuostabius rūbus, ji buvo nelaisva. Hercogienė neleido jai reikšti savo nuomonės, neleido laisvai vaikščioti rūmuose, per pokylius bendrauti su kitais žmonėmis. Nors tiesą sakant, "Brangakmenis" man pasirodė labiau elegantiškesnis ir kilmingųjų gyvenimus primenantis kūrinys nei "Atranka".

Knygos eigoje susipažinsite su įvairiais veikėjais apie kuriuos neužsiminsiu, išskyrus du. Vienas iš jų buvo Violetos įvaizdžio kūrėjas, šis žmogus nuo pat pirmos jų susitikimo akimirkos ėmė su ja kitaip bendrauti nei visi kiti žmonės, kurie surogantes laikė daiktu. Lucien ilgai dirbo rūmuose ir žinojo daugybę paslapčių, todėl keletą iš jų sužinojo ir Violeta. Patikėkite, nieko gero tai nereiškė... Taip pat Lucien prisidėjo prie labai svarbaus žingsnio, apie kurį sužinosite tik paskaitę romaną "Brangakmenis"

Dar vienas labai ypatingas vaikinas buvo Ash. Matote "Brangakmenio" pasaulyje egzistavo ne vien surogantės. Taip pat buvo ir kitos panašios sistemos, visuomenės skirstymai. Ash taip pat buvo kilęs iš neturtingųjų šeimos ir vien dėl noro padėti sesutei, jis sutiko su vienos moters pasiūlymu tapti palydovu. Jo darbas buvo paprastas - lydėti merginas į vakarėlius, leisti su jomis laiką. Ash atsidūrė rūmuose kartu su Violeta dėl to, kad jis turėjo leisti laiką kartu su hercogienės dukterėčia, kuri laukė savo sužadėtuvių. Ash veikėja pamilsite nuo pat pirmų akimirkų. Kartu su Violeta jie neturės daug akimirkų, bet jos bus ypatingos, kadangi jie greitai supras savo jausmus viens kitam. Deja, Violeta puikiai suvokė, kad norint įgyvendinti Lucien sugalvotą planą jai, jaunuoliams nelemta būti kartu...

Manau, kad tema, nagrinėjama šiame kūrinyje, yra labai netradicinė. Knygos jaunimui dažniausiai apsiriboja kitokiais dalykais, nei gimdymu. Bet nuvilsiu, nors tai pagrindinis veikėjos tikslas - pagimdyti vaiką hercogienei - jis buvo gan susiaurintas ir buvo pasakojama apie kitus dalykus dėl ko aš džiaugiausi.

Knygos eigoje susipažinsite su šiuo ypatingu pasauliu, su nuostabiais ir išskirtiniais veikėjais. Manau, kad vos tik pabaigsite kūrinį suprasite, kad jis tikrai skiriasi nuo "Atrankos serijos". Labai sujaudino knygos pabaiga, kuri leidžia suvokti, kad  laukti tęsinio. Aš tai tikrai laukiu, nes autorė sustabdė veiksmą pačiu įdomiausiu metu ir taip, kad nebuvo įmanoma nuspėti visko...

Rekomenduoju šį kūrinį netradicinės literatūros gerbėjoms (taip, labiau merginoms). Manau ši serija sulauks labai didelio pasisekimo pasauliniu mastu. Pasibaigus "Atrankai", atėjo laikas naujoms istorijoms, naujiems nuotykiams, kuriuos ši knyga ir vaizduoja. Aš labai likau patenkinta ir įdomu bus pasiskaityti daugiau įvairiausių recenzijų ir nuomonių apie šią knygą. Nuoširdžiai manau, kad "Brangakmenio" serija pateisins mano lūkesčius kur kas labiau nei "Atrankos" serija.

Neseniai buvo paskelbtas ir antrosios dalies "White Rose" viršelis, laukiam knygos!

Melvin Burgess "Vilko kauksmas"

Melvin Burgess skaitytojai puikiai žino, nes tai yra kone populiariausias rašytojas paaugliams. Šį kartą perskaičiau vieną naujausių autoriaus išleistų knygų Lietuvoje ir ši knyga skirta jaunesniems skaitytojams, bet kviečiu paskaityti visus, nes oficialiai tapusi pilnamete galiu pasakyti, kad istorija, aprašyta kūrinyje, yra neapsakomai graži.

Pasak autoriaus, idėja parašyti tokio stiliaus kūrinį užklupo jį, kai jis išgirdo dainą "Sister Wolf", kol tuo metu plovė indus. Jam pasidarė gaila, kad vilkai visuomet būna pristatomi iš blogosios pusės, kaip pavyzdžiui piktasis vilkas iš Raudonkepuraitės ar vilkas iš Trijų paršiukų pasakų. Autorius teigia, kad paieškų metu nerado nei vieno atsitikimo, kurio metu vilkas būtų mirtinai užpuolęs žmogų. Dėl šių priežasčių autorius nusprendė parašyti tikrai neilgą, bet veiksmo kupiną romaną, kuriame vilkus parodė iš gerosios jų pusės.

"Vilko kauksmas" istorija prasidėjo tada, kai berniukas Benas netyčia sutiko medžiotoją ir prasitarė jam, kad aplink jo namus klaidžioja vilkai, nors visiems buvo žinoma, kad Anglijoje vilkai buvo išnykę. Medžiotojas nusprendė pasidomėti šiais faktais ir įrodė sau, kad berniukas nemelavo - vilkų Anglijoje dar buvo likę ir jis nusprendė juos sumedžioti bei tokiu būdu tapti garsiu už tai, kad sumedžiojo paskutiniuosius Anglijos vilkus. Kaip sakoma, dėl garbės, nes pasak medžiotojo, jis taptų gerai žinomu, jei jo planai pavyktų.

Taigi, prasidėjo ne vienerius metus trukusi medžioklė, kurios metu skaitytojai buvo supažindinti artimiau su pagrindiniais vilkais: Vylius, Sidabraplaukė ir dar kiti vilkai, kurie, deja, greitai buvo sumedžioti. Istorija nebūtų tokia įtraukianti ir graudinanti, jeigu ne faktas, kad medžioklės metu vilkė Sidabraplaukė susilaukė trijų vilkiukų, iš kurių tik vienas išgyveno. Netrukus Sidabraplaukė turėjo išsiskirti su Vyliu, nes buvo sužeista. Ji su mažuoju vilkiuku atsidūrė namuose, kuriuose gyveno Benas, berniukas, prasitaręs medžiotojui aplink vilkų egzistavimą.

Benas su tėvais itin rūpinosi vilke su vilkiuku, kartu jie net davė vilkiukui Pilkiuko vardą, maitino jį ir globojo, bet viskas susiklostė taip, kad vilkams teko sprukti iš prieglobsčio ir pasitikti pavojų kupiną likimą. Taip istorija ir tęsėsi, deja, ji nebuvo labai laiminga ir manau, kad įmanoma nuspėti, kuo viskas baigsis.

Buvo įdomu stebėti veiksmą iš vilkų pusės. Ne, jie tikrai nekalbėjo tarpusavyje, net neturėjo minčių, bet turėjo jausmus, kuriuos autorius puikiai atskleidė. Supažindinama atskleisiu, kad pavyzdžiui Pilkiukas kurį laiką gyveno tarp kitų šuniukų ir jautė, kad kažkas negerai, kad jis skiriasi nuo jų, nepritampa. Vėliau jis ėmė lyginti ir kitus faktorius, kaip kad jo garbė ir išdidumas, lyginant su kitais šunimis, kurių jie neturėjo. Ir visa tai buvo dėl to, kad Pilkiukas nebuvo šuo. Jis buvo vilkas.

Melvin Burgess labai puikiai savo skaitytojus supažindino su vilkų gyvenimu. Sužinosite daugybę įvairiausių faktų ir suprasite, kad vilkai yra geresni nei dauguma žmonių.. Vienas iš įstrigusių faktų yra tai, kad vilkai buvo pratę medžioti laukinius gyvūnus, nes nenorėjo artintis prie žmonių ir jų vengė.

Manau, kad jeigu kalbėsiu medžioklės tema, nenuklysiu į šalį. Mano nuomone, medžiotojai yra reikalingi. Nekalbu apie nelegalią medžioklę. Medžiotojai turi daugybę taisyklių, kurių privalo laikytis. Jie negali medžioti kada nori, ką nori ir kur nori. Tam tikriem gyvūnam yra tam tikri laiko tarpai, kurių metu juos galima medžioti. Laikantis šių taisyklių medžiotojai atlieka visuomenei naudingą darbą, nes tuo pačiu sumažina ne tik plintančių ligų skaičių, bet ir avarijų, kurias sukelia būtent gyvūnai, skaičių. Taip, kad jeigu iki šiol teisėte medžiotojus - kviečiu labiau apie juos pasidomėti.

Šis medžiotojas, aprašytas šioje knygoje, yra nepateisinamas ir tokiems tiesiog negalima duoti leidimo medžioti. Jis medžiojo vilkus vien tik dėl garbės ir orumo. Nepaisė nei taisyklių, nei kitų žmonių patarimų ar drausminimų. Tai buvo lyg liga, kuri kainavo vilkų gyvybes. Viso kūrinio metu jaučiau šiam veikėjui didžiulę neapykantą ir jo elgesys buvo tiesiog nepateisinamas.

Šį kūrinį rekomenduočiau gamtos mylėtojams. Jums tikrai patiks. Taip pat ir tiems, kuriems patiko tokios knygos, kaip "Nematoma mėnulio pusė", kuri taip pat aprašyta šiame bloge. Gal panašumų ir nedaug, bet meilė gamtai yra vienijantis faktorius abiems knygoms. Kaip ir sakiau, ši knyga yra skirta jaunesniems, bet tikrai šešiolikmečiai nesijaus sugaišę laiko tokiam kūriniui, kurį sudaro vos 160 puslapių.

Patricia McCormick "Pjūvis"

Prisipažinsiu, dievinu knygas, kuriose galima rasti autoriaus pasakojimų apie tai, kaip jis rašė knygą, kas jį įkvėpė. Taip sakant, mane žavi laiškai skaitytojams. Patrick McCormick yra autorė, kuri kiekvienoje knygoje nepamiršta aprašyti kūrimo proceso, kuris leidžia suprasti tam tikrus jos priimtus sprendimus, vienaip ar kitaip paveikiančius istorijas.

Pasakodama, kaip parašė kūrinį "Pjūvis", autorė atskleidžia, kad mintis apie pjaustymąsi ilgai kirbėjo jos mintyse, nors ji pati niekada to nedarė. Apsilankiusi institucioje, kurioje kovojama su tokiomis paauglių problemomis, autorė išklausė merginų pasakojimų ir sukūrė vieną kūrinį, kurį centro merginos įvertino labai palankiai ir kiekviena rado ką nors bendro tarp savo problemų ir knygos istorijos. Taip sakoma, "Pjūvis" nėra istorija apie vieną problematišką merginą, bet apie visas.

"Pjūvis" yra antroji autorės knyga, kurią skaičiau. Pirmoji "Niekada nesuklupk" palietė mane iki sielos gelmių ir nekantravau paskaityti daugiau autorės kūrybos. Lietuvoje yra išleista ir dar viena autorės knyga "Parduota". Visos trys knygos yra labai skirtingų tematikų, kurios, rodos, nesusijusios tarpusavyje. Bet vienas bendras dalykas aiškus - kiekviena autorės knyga yra parašyta aktualiomis, rimtomis temomis.

Pirmiausia norėčiau pradėti nuo kūrinio kompozicijos, kuri labai priminė Laurie Halse Anderson "Žiemos mergaitės". Nežinau, pamenate, ar ne, bet Laurie Halse Anderson knygoje pagrindinė veikėja turėjo rimtų mitybos sutrikimų, bet siužetas prasidėjo ne nuo to, kaip išsivystė liga pagrindinei veikėjai, bet apie tai, kaip ji įsitvirtino jos organizme ir žalojo ją ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Šį kartą knygoje "Pjūvis" situacija panaši, nes pagrindinė veikėja buvo pjaustymąsi pripažįstanti paauglė, kuri pasakojo apie savo gyvenimą pagalbos problematiškoms merginoms centre.  to, kūrinį galima vadinti be pabaigos... Tik šio teiginio negaliu argumentuoti, jums patiems reikės išsiaiškinti, kodėl taip yra...

Pasakojant Kali istoriją, svarbu atsižvelgti į tai, kodėl mergina pradėjo žaloti save. Tiesą sakant, priežastys man pasirodė absurdiškos ir nevertos tokio dėmesio, bet tikriausiai galima daryti prielaidą, kad kartais net ir bereikšmės problemos gali privesti prie baisiausių veiksmų. Kali pasakojo, kad viskas prasidėjo nuo jos šeimos tarpusavio santykių ir brolio ligos - astmos.

Kali gyveno psichikos pagalbos centre "Pajūrio pušyne", nors jame gyvenančios merginos mieliau rinkosi pavadinimą "Nupušimas". Autorė labai puikiai atskleidė kasdienį šių merginų gyvenimą. Įdomu paminėti yra tai, kad ten gyveno ne tik tos, kurios žalojo save pjaustymais, bet ir turinčios įvairių kitų sutrikimų: mitybos sutrikimų, psichologinių ir kitų. Visos merginos, gyvenančios centre, buvo labai paslaugios viena kitai ir pasiryžusios padėti.

Kali buvo labai sunku prisitaikyti prie rutiniškos veiklos, iš pradžių ji net nesistengė kažką keisti tam, kad pasveiktų. Savo pasipriešinimą normoms ji parodė nekalbėjimu. O tai tikriausiai turėtų priminti knygą "Kalbėk", kurią taip pat parašė minėtoji Laurie Halse Anderson. Apskritai kalbant apie šias dvi autores, nesunku pastebėti, kad jos linkusios rašyti gyvenimiškai svarbiomis ir aktualiomis temomis. Knygoje "Kalbėk" pagrindinė problema yra merginos tylėjimas. Ji patyrė daug žalos, bet nesiruošė niekam apie tai pranešti ir stengėsi su tuo susigyventi, nors jai sekėsi nekaip... Kali, "Pjūvio" veikėja, tiesiogine to žodžio prasme nekalbėjo net su šeimos nariais. Tai buvo didžiausia jos reakcija į visą sistemą, bet mergina sugebėjo perlipti per šį barjerą ir pasiekti tai, ko troško.

Man labai patiko knygos epizodas, kuriame Kali, netyčia atradusi detalę metalo, nusprendė ir toliau save žaloti. Vos tik įsipjovė, ji pajuto skausmą, nors iki tol visą laiką jusdavo palaimą ir palengvėjimą - dėl to ji ir norėjo toliau tęsti šį savęs žalojimą, kuris buvo tapęs kaip narkotiku. Tąkart pajutusi skausmą ji suvokė, kad iki tol rinkosi tik blogus sprendimus ir nusprendė pakeisti situaciją.

Knygoje labai įdomiai pateikiami Kali ir psichologės individualūs pokalbiai. Būtent šie apizodai rašomi pirmuoju asmeniu, bet tose vietose į psichologę kreipiamasi Tu. Kad geriau suprastumėte mano mintį, pridedu pavyzdinį sakinį: "Tu sėdi savo krėsle pasidėjusi tuščią popieriaus lapą.". Tikiuosi nesuklysiu, teigdama, jog pirmą kartą susiduriu su tokiu rašymo stiliumi, kuris mane itin suintrigavo ir sudomino. Šios išskirtos akimirkos su psichologe bus kone svarbiausios visame kūrinyje, nes būtent jų metu daugiausiai susipažinsite su veikėjos asmenybe.

Vienintelis romano trūkumas - jo trumpumas. Galbūt tiems, kurie mėgsta trumpus skaitinius, patiks, bet man norėjosi daugiau, kad viskas būtų kur kas labiau išplėtota. Dabar, rodos, vos spėjau įsijausti į istoriją, o ji jau baigėsi. Taip, kad garantuoju, kad greitai perskaitysite šią knygą, kurią šiandien ir rekomenduoju ne tik dėl savo tematikos, bet ir dėl išskirtinio rašymo stiliaus.


Pabaigai pridedu šiame aprašyme minėtų kitų knygų aprašymų nuorodas:

Patrick McCormick Niekada nesuklupk
Laurie Halse Anderson Kalbėk
Laurie Halse Anderson Žiemos mergaitės



Skaitytojų nuomonės:

Išties rimta ir opi tema atskleidžiama lengvai, netgi ganėtinai paprastai, tačiau tikrai ne blogąja prasme. Tai nesudėtingas kūrinys, kuris išties priverčia susimąstyti. Tiesa, norėjosi, kad būtu kiek labiau atskleisti jausmai, tačiau galbūt toks pagrindinės veikėjos būdas. Be to, susidariau įspūdį, kad knygos esmė tai ir yra, tas kelias į save, supratimas ką ir kodėl jauti. Dėl to kūrinys galėjo būti ilgesnis, labiau išplėtotas, bet ir taip patiko gerą įspūdį. Visgi, nepavadinčiau jo įkvepiančiu ar pamokančiu, bet, manau, to knygai ir nereikia. Svarbiausia, kad priverstu susimąstyti, o išvadas geriausia pasidaryti pačiam :)

Įdomi knyga, bet man joje trūko šiek tiek daugiau jausmingumo.Nors lengvai persiskaitė aš norėjau šiek tiek platesnės istorijos, daugiau atsakymų. Bet buvo puikus kūrinys, kuris supažindino su žmonėmis, kurie savo skausmu dorojasi žalodami save.

Tiesą sakant, paėmusi šią knygą nesitikėjau iš jos kažko nuostabaus ir nepaprasto. Bet ji tikrai pranoko mano lūkesčius :D Mano nuomone, šioje knygoje puikiai atskleidžiamos tam tikros vertybės ir žinoma bendravimo bei psichikos sutrikimai. Niekada nepažinojau žmogaus kuris pjaustėsi ar turėjo kitokių čia aprašomų problemų ir jos man atrodė labai tolimos. Tačiau perskaičius šią knygą supratau, kad visa tai yra arti ir niekada negali žinoti kas iš tavo artimųjų, pažįstamų ar draugų gali skendėti visiškoje neviltyje ir griebtis tokių drastiškų priemonių jai "malšinti".

Gillian Flynn "Dingusi"

Po viso mėnesio itin paaugliškų knygų šį kartą atokvėpiui pristatau kažką rimtesnio. Ši knyga buvo viena iš knygų, kurias planavau paskaityti 2014 metais, t.y. Knygų iššūkio knyga.  Nors ją perskaičiau dar vasaros viduryje, galiu pasakyti, kad iki šiol kartais apie ją pagalvoju ir nusišypsau, nes tokio "absurdo", kuris mane taip pakeretų gerąja prasme seniai nebuvau skaičiusi.

"Dingusi" buvo pripažinta kaip geriausia 2012 metais išleista knyga. Tikriausiai tai buvo vienas iš dalykų dėl kurių panorau įsitikinti knygos "tobulumą" pati. Tikrai nesigailiu. Tai istorija apie sutuoktinius Niką ir Eimę ir kaip jų gyvenimą pakeitė vienas įvykis, atitinkantis ir knygos pavadinimą.

Romano pradžioje buvo pristatyta ši pora ir jų gyvenimas buvo aprašytas kaip įprastas, eilinis. Kai atėjo penktųjų jų santuokos metų diena, Nikas grįžo namo ir rado betvarkę, kuri skelbė apie žmonos dingimą. Vos tik policija pasirodė, jie puolė ieškoti Niko žmonos, bet neatmetė galimybės, kad pats Nikas galėjo būti susijęs su jos dingimu...

Pirmoji romano dalis susideda iš Niko pasakojimų apie dabartį ir iš Eimės dienoraščio. Pritarsiu kitiems skaitytojams ir pasakysiu, kad pirmoji dalis buvo ko gero pati neįdomiausia iš visų trijų, bet tai manęs neprivertė padėti knygą į šalį. Šioje dalyje skaitytojai turėjo galimybę labiau įsigilinti į Eimės ir Niko tarpusavio santykius ir suprasti, kad jie nebuvo tokie tobuli, kokie galėjo pasirodyti. Eimė savo dienoraštyje atskleidė tamsiąją Niko pusę ir skaitytojai susidarė įspūdį, kad šis veikėjas yra blogietis. Bet įdoiausia yra tai, kad pati autorė iš karto leido suprasti, kad Nikas nekaltas dėl žmonos dingimo.

Antrojoje knygos dalyje viskas apsivertė aukštyn kojomis. Sužinosite labai intriguojančią tiesą apie Eimės dienoraštį ir susidarysite visai kitokią nuomonę apie abu veikėjus. Tiesą sakant, bus sunku atskirti kuris priklauso gerųjų pusei, o kuris blogųjų. Antrojoje dalyje taip pat Eime jau pasakos apie dabartį ir sužinosite kas iš tikrųjų jai atsitiko: a rji visgi buvo pagrobta, ar pabėgo, ar kurpė savo planus...

Trečioji kūrinio dalis buvo pati netikėčiausia, nes antroji dalis baigėsi labai gudriai. Apie šią dalį užsiminsiu mažiausiai, kad neatskleisčiau viso knygos įdomumo, bet patikėkite, verta laukti ir kentėti.

Gilinantis labiau į pačią istoriją, šiek tiek papasakosiu plačiau apie šių žmonių gyvenimus. Eimė buvo turtuolių vienintelė dukra, buvo gan išlepinta ir nepažinojo to skurdaus gyvenimo. Ji mylėjo Niką kaip ir jis mylėjo ją, bet jųdviejų santykiai pamažu ėmė gęsti. Matote, Eimė kelis savo santuokos metus apsimetinėjo tuo, kuo nebuvo - tobula žmona. Ji apsimetė, kad nepyko, jog vyras jųdviejų planus iškeisdavo į kokią kitą veiklą, kuri nebuvo susijusi su Eime. Eime viskuo domėjosi, neprieštaravo vyrui ir apsimetė laiminga, kieta žmona - ko daugiau ir gali norėti vyras? Bet netrukus ji atskleidė savo tikrąjį veidą ir tuomet sutuoktinių santykiai atšalo. Va tada ir paaiškėja bent jau mums, skaitytojams, kad Nikas užmezgė romaną su gerokai jaunesne mergina ir tokiu būdu padarė didžiulę klaidą, kurią privalėjo ištaisyti...

Šiame romane yra labai akcentuojamos vestuvių metinių dienos. Ir Eimė, ir Nikas plačiai pasakojo apie šias ypatingas dienas ir kartu turėjo tradiciją. Eimė kiekvienais metais prislapstydavo užuominų skirtingose vietose. Nikas turėdavo rasti užuominas ir taip priartėdavo prie pagrindinės jo dovanos. Eimei dingus vestuvių metinių dieną, Nikas rado tas užuominas ir nusprendė sekti paskui jas, kol galiausiai ėmė aiškėti, kur šuo buvo pakastas...

Kaip jau minėjau, Nikas buvo vienas iš įtariamųjų Eimės dingimo byloje. Visuomenė nusisuko nuo jo, kai sužinojo apie jo slaptą romaną, kai išgirdo apie daugybę įkalčių, kurie liudijo ne jo naudai... Beje, tiek įkalčiai turės labai įdomią reikšmę ir toje pusėje, apie kurią nenoriu pasakoti, prasidės visas "absurdiškumas" ir įdomumas. Ak, net pirštai niežti iš to noro viską papasakoti, bet deja. Jums patiems teks susirasti šią knygą ir paskaityti.

Vertinant šių veikėjų asmenybes, tai labai sunku išskirti vieną iš jų, susidaryti kažkokią nuomonę, nes kaip jau minėjau, autorė Gillian Flynn sugebėjo labai puikiai mus suklaidinti... Bet galiu pasakyti, kad ir Eimė, ir Nikas buvo labai gudrios asmenybės ir tai būtent mane ir žavėjo. Nepaisant visų "nesąmonių", kurios įvyko jų gyvenime, jie tobulai vienas kitam tiko ir tiesiog papildė vienas kitą.

Labai patiko autorės rašymo stilius, tikrai vien dėl jo galima būtų paskaityti šį kūrinį. Taip, kaip ji sugebėjo visus mus, savo skaitytojus, apgauti, manau, kad yra velniškai sunku padaryti, bet jai tai pavyko. Manau, kad jos sugalvotas siužetas ir keikvienos detalės apgalvojimas labai tiko šiam kūriniui ir privertė jį tapti geriausia 2012 metų knyga.

Negaliu apsakyti kaip džiaugiuosi, kad perskaičiau šią knygą. Tai buvo kažkas tokio, ko seniai ieškojau ir laukiau. Nors knyga Lietuvoje ir priskiriama kaip knyga suaugusiems, užsienyje yra įvairiausių nuomonių šiuo klausimu, bet esmė tame, kad jeigu esate pasiruošę tokiam labai vykusiam trileriui, tuomet čiupkite knygą ir pulkite skaityti! Na, bet kadangi dažnai sulaukiu klausimų, tokių kaip "Nuo kelių metų geriausiai tinka ši knyga?", atsakysiu taip: mano manymu, kad nuo 16 metų, nes yra dalykų, kuriuos vyresni skaitytojai labiau akcentuoja nei jaunesni, todėl jie greičiau supranta viską ir įsigilina labiau. Lietuvos kino teatruose gan neseniai pasirodė ir filmas, paremtas šia knyga, kurį taip pat nekantrauju išvysti ir palyginti, nors jau dabar žinau, kad filmas tikrai negalės būti geresnis nei knyga, nes neįmanoma nupasakoti tam tikrų momentų.

Rebecca Serle "Famous in love"

"Famous in love" yra dar vienas kūrinys, kuris pasakoja apie žvaigždžių gyvenimą. Šiame kūrinyje pagrindinė veikėja Paige yra mokinė, kuri visą savo gyvenimą troško atsidurti didžiuosiuose ekranuose - filmuotis filmuose. Net tai, jog tėvai nepritarė šiam merginos norui, nelaikė jo itin reikšmingu, nesustabdė Paige. Ir ne veltui. Mergina gavo vaidmenį viename laukiamiausių to meto filmų...

Knygoje pasakojama viskas nuo Paige bandymų gauti vaidmenį iki pasaulinės premjeros. Skaitydami galėsite susipažinti ne tik su žvaigždžių pasauliu, bet ir filmų kūryba. Puikiai įsijausite į Paige vaidmenį ir suprasite, koks iš tiesų aktorių gyvenimas. Filmavimas vyko Havajuose, todėl autorė puikiai išnaudojo šią aplinką, erdves, ir ne kartą patys pajusite šios vietos grožį vien iš aprašymų.

Kūrinys nėra vien tik apie filmą ir jo kūrimą... Tikrai ne... Visas įdomumas prasidėjo dar tada, kai Paige neturėjo vaidmens. Savo gimtajame mieste ji turėjo du geriausius draugus: Jake ir Cassandra. Viskas susiklostė taip, kad prieš Paige išvažiuojant filmuotis, Jake ją pabučiavo ir sukėlė įvairiausius jausmus ir apgalvojimus...

Atvykusi į Havajus, Paige susipažino su vaikinu Rainer, su kuriuo turėjo filmuotis. Knygoje aprašyto filmo siužetas pasakoja, kad mergina su vaikinu (Paige ir Rainer) atsiduria negyvenamoje saloje ir likę dviese pajunta šiltus jausmus viens kitam... Bet būtų tikrai nuobodus filmas, todėl jo kūrėjai įtraukė dar vieną veikėją, kurį vaidino paslaptingasis Jordan.... Bet šiek tiek papasakosiu kas įvyksta, prieš atvykstant šiam aktoriui. Paige itin daug laiko praleidžia kartu su Rainer, todėl jiedu ima traukti viens kitą... Skaičiuojantys gali pasakyti, kad jau yra du vaikinai merginos gyvenime, bet tai dar ne pabaiga... Paige prieš susipažįstant su Jordan, mergina prisiskaitė žurnaluose apie šį aktorių ir apie jo "blogiuko gyvenimą": Jordan buvo uždarytas kalėjime, išdavė Rainer su jo mergina, bjauriai elgėsi... Bet pažinusi tikrąjį Jordan Paige dar kartą įsitikino, kad bulvariniais žurnalais nevalia pasitikėti...
Na va, išdėsčiau situaciją ir jau matote, kad yra trys vaikinai veikėjo gyvenime. Tikriausiai seniai skaitėte tokią istoriją, kurioje jau būtų visas meilės kvadratas! Na, bet neilgai. Vienas iš vaikinų susiras merginą, na, o su kitais dviem Paige bendraus iki pat kūrinio galo, kol nuspręs ką pasirinkti...

Man labai patiko faktas, kad autorė Rebecca Serle sukūrė visas žvaigždes, neaprašinėjo realiai egzistuojančių. Tokiu būdu ji pasielgė teisingai ir nesumaišė realybės su fantazijų pasauliu. Tikrai buvo įdomu skaityti kaip Paige pamažu bandė apsiprasti, jog ir ji jau buvo žvaigždė. Parašų dalijimas, interviu su žurnalistais, straipsniai žurnaluose - visa tai ją glumino ir mergina pamažu ėmė jaustis nesava...

Pati Paige man įsiminė kaip labai ambicinga. Iš tikrųjų tai yra pavyzdys merginos, kuri ko troško - to ir pasiekė. Linkiu, kad visi pasisemtumėte nors dalelę jos drąsos ir ryžtingumo. Gan sunku vertinti šią veikėją iš įvairių perspektyvų, nes ji atsiskleidė kine. Na, bet ne viskas ėjosi lyg sviestu patepta - Paige turėjo rimtų pokalbių su filmo režisieriumi, kuris ne visada buvo patenkintas jos darbu... Ką tuo norėčiau pasakyti, yra tai, jog ji per daug save spaudė, niekada neįžvelgdavo savyje pliusų, visuomet norėjo padaryti geriau - tokiu būdu net ir persistengė...

Kurį vaikiną rinkčiausi būdama Paige? Atsakymo nei pati nežinau. Abu iš galutinių kandidatų buvo labai aistringi, labai užjaučiantys, supratingi ir savaip žavūs. Jiedu abu atsiskleidė savose srityse, todėl nenuvertinčiau nei vieno, kas yra labai keista, nes dažniausiai iš karto išsirenku už ką sirgsiu iki galo... Na, matyt mane gal dar paveikė pats kūrinio galas, kuris nustebins ne tik mane, bet ir jus visus.

Rekomenduoju šią knygą ir sakau, kad tai yra tikrai labai neblogas paskaitymas vakarui. Esu tikra, kad nenusivilsite, nes sužinosite daugiau ir apie kino pasaulį ir apie išsvajotuosius Havajus! Šiuo kūriniu ir užbaigsiu Spalio mėnesio aprašymus, kuriuos dedikavau kaip labai paauglišką literatūrą. Tikiuosi, kad parinkti kūriniai atitiko etiketę ir pati idėja nenuvylė ir planuoju tai kartoti kiekvieną sezoną išrinkdama bet kokį mėnesį, kuriam sugalvosiu kokių nors įprasminimą.

Ar norėtumėte sulaukti šios knygos Lietuvoje?

Taip

Ne

Poll Maker

James Daschner "Bėgantis labirintu"

Prisipažinsiu, apie knygą "Bėgantis labirintu" sužinojau tik tada, kai pamačiau būsimo knygos filmo reklamą. Iš tiesų net nežinojau, kad ši knyga jau kurį laiką išleista ir Lietuvoje... Suskubau skaityti ir nesigailiu praleisto laiko su šia fantastinio žanro knyga.

"Bėgantis labirintu" pasakojama apie pasaulį, kuriame gyveno vien vaikinai - jaunuoliai. Tame pasaulyje jie žinojo tik savo vardus ir nieko daugiau, nes atvykstantiems kažkokiu būdu dingdavo atmintis. Tai buvo keista ir netradicinė vieta: vieta, kur  teko kovoti dėl išliko su grizais, kur jie buvo pasiskirstę įvairius darbus ir vieta, kur virė socialinis gyvenimas. Ši nežinomybė tęsėsi jau du metus: kiekvieną mėnesį pasirodydavo naujokas, kuris taip pat nieko neprisimindavo apie savo ankstesnįjį gyvenimą... Visus vaikinus siejo noras išgyventi ir sugrįžti namo...

Minėtasis pasaulis pasikeitė, kai į jį atvyko dar vienas vaikinas. Tai buvo Tomas, pagrindinis šios knygos veikėjas. Kitaip nei kitiems naujokams, Tomui pažintis su nauja gyvenamąja vieta nebuvo įspūdinga. Jis neverkė kaip kiti vaikinai, nepuolė į depresiją, o atvyko žinodamas vieną tikslą: tapti bėgiku ir ištrūkti. Matote, šiame pasaulyje dar buvo susiskirstymas į socialines grupes: vieni buvo virėjai, kiti tvarkė aplinką, dar kiti buvo bėgikai - drąsieji vaikinai, kurie nebijojo vykti į pavojų kupiną labirintą. Tai buvo kasdieninis ritualas, kurio metu vaikinai tikėdavosi vienaip ar kitaip surasti išėjimą... Tomas taip pat troško tapti bėgiku, nors pats nesuvokė kodėl...

Iš karto po Tomo atvykimo, pasirodė ir dar vienas žmogus. Tai buvo retas reiškinys ne vien dėl to, kad per kelias dienas anksčiau nebūdavo kelių naujokų, bet ir dėl to, kad tai buvo mergina. Vienintelė mergina tarp keliasdešimties vaikinų. Tai buvo nemaloni staigmena jaunuoliams ir jie ėmė ieškoti ryšių, sieti Tomą su mergina, kodėl jie atvyko kartu... Dar labiau įtarimai kilo tada, kai pasikeitė vienas rutiniškas dalykas... Tuomet vaikinai suprato, kad artėja kažkokie nemalonumai...

Tomas iš karto pajuto ryšį su mergina, jis jautė, kad pažinojo ją, nors niekaip negalėjo suprasti kaip. Deja, didžiąją dalį kūrinio mergina bus komos būsenoje, tad gan mažai su ja susipažinsite... Bet kai ji pabus - prasidės pats įdomumas, nes Tomas ne tik supras, kad gali su ja susikalbėti mintimis, bet ir bus atrastos įvairios užuominos, galinčios padėti jiems visiems ištrūkti...

Išties kūrinys labai savotiškai ypatingas... Kažkodėl skaitydama jį visą laiką galvojau apie Piterio Peno istoriją ir Tomą lyginau su Piteriu Penu... Įdomus palyginimas, ar ne? Knyga labai puikiai tinka vaikinams. Tiesą sakant ją labiau vaikinams ir rekomenduočiau nei merginoms, nes joje pilna veiksmo, įvairių nuotykių ir kitų dalykų, kurių vaikinai dažniausiai pasigęsta jaunimo literatūroje.

Tomas, kaip pagrindinis veikėjas, išties priminė lyderį, nors susidariusi vaikinų visuomenė jau turėjo ne vieną tokį. Tiesiog Tomas nebijojo iššūkių, jis norėjo daug ką išmėginti, daryti kitaip nei visi. Šiek tiek ne į temą, bet būsimo filmo kūrėjai tiesiog negalėjo pasirinkti geresnio aktoriaus, nes dabartinis tiesiog idealus Tomo variantas.

"Bėgantis labirintu", mano manymu, buvo tikras iššūkis knygos vertėjui... Skaičiusieji sutiks su manimi, kad visi apibūdinimai, kaip "kaušyla", "žaliapūgis" ir kiti, yra išties originalūs ir keisti, tuo pačiu tokie vertimai verčia susirasti originalius variantus ir palyginti vertėjo kūrybingumą. Mane bent jau tokie žodžiai traukė, vis atkreipdavau dėmesį.

Taigi, rekomenduoju šį neseniai atrastą kūrinį ir tuo pačiu sakau, jog kaip ir jūs, laukiu filmo bei sekančių trilogijos dalių, nes taip, tai yra viena iš fantastinių serijų jaunimui. Pabaiga mane itin suintrigavo ir jau dabar manau, kad sekanti dalis bus visai apie kitą istoriją, nes pabaigoje buvo pristatyti visai kiti siužeto vingiai. Na, įdomu ar mano spėliojimai pasitvirtins...

Jessica Sorensen "Elos ir Mičo paslaptis"

Jessica Sorensen yra viena iš jaunatviškiausių rašytojų jaunimui. Šiek tiek labiau pasidomėjusi sužinojau, kad Jessica mėgsta tokius serialus, kaip "Vampyrų dienoraščiai", "Moderni šeima" ir kiti, taip pat į jos mėgstamiausių filmų sąrašą patenka tokie filmai, kaip "Pagirios Las Vegase" bei "Afigiena mokytoja". Tikriausiai ne veltui jos rašytos knygos tapo pasauliniais bestseleriais, nes autorė puikiai supranta, ką mėgsta jaunimas. Jos knyga "Elos ir Mičo paslaptis" yra pirmoji autorės knyga išleista Lietuvoje. Kas čia žino, galbūt ateityje išvysime ir daugiau jos kūrinių, tarp kurių net yra dar trys šios aprašomos knygos dalys...

"Elos ir Mičo paslaptis" yra vienas iš tų kūrinių, kurie neleidžia nei trumpam atsitraukti nuo jų ir nuveikti ką nors kitą. Tai pasakojimas apie meilę iš dviejų veikėjų, Elos ir Mičo perspektyvų. Netikėtai prasidėjęs kūrinys itin romantiškomis aplinkybėmis, nubloškia į kitą skyrių, kuriame veiksmas vyksta tik po 8 mėnesių ir kuriame pastebimas nesuprantamas reiškinys: Ela pabėgo į Las Vegasą ir visus aštuonis mėnesius slėpėsi nuo praeities. Mergina net pakeitė savo stilių ir susidraugavo su tokiomis merginomis, kurių anksčiau nemėgo. Iš karto kyla klausimas "Tai kas gi atsitiko?". Būtent tolimesnėje kūrinio eigoje tai ir išsiaiškinsite.

Kūriniui įsibegėjus, Ela grįžo į gimtąjį miestą, kuriame jos laukė Mičas. Visus tuos mėnesius vaikinas nėrėsi iš kailio ir ieškojo pabėgelės, bet veltui. Nors ji ir grįžo, Ela nesiruošė sugrąžinti santykių su vaikinu, kuris buvo jos geriausias draugas nuo mažens. Deja, mergina negalėjo atsispirti savo jaumams Mičui ir vėl atsidūrė jo glėbyje... 

Istorija, kuri pasakojama šioje knygoje, yra gan problematiška ir paini, bet tuo pačiu metu šis apibūdinimas labai traukiantis. Man asmeniškai ši knyga priminė kitą panašaus pobūdžio knygą "Lengvai", kuri mane taip pat žavėjo dėl autorės sugebėjimo sukurti tokią aistrą tarp veikėjų. Šioje knygoje patirsite kažką panašaus. Aistra, kuri sieja šiuos du veikėjus yra neapsakomai žavi. Ela ir Mičas yra lyg dvi pusės, kurios surado viena kitą ir papildė viena kitą.

Kūrinio eigoje jūs išsiaiškinsite kodėl Ela pabėgo. Tai bus labai svarbus reiškinys, kuris pabrėš jos įvairiapusę asmenybę. Nuo pat pirmų puslapių nekantravau sužinoti tiesą. Ir tiesą sakant, kai buvo atsakyta į mano klausimus, šiek tiek nustebau autorės pasirinkimu, paaiškinimais, bet galiausiai suvokiau, kad genialumas - paprastume.

Mičas buvo veikėjas, kuris mane kartais net ir erzino. Jo pasirinkimas atsiriboti nuo pasaulio per visus tuos aštuonis mėnesius mane kiek nuliūdino, nes tai parodo jo priklausomybę nuo kito žmogaus. Vaikinas nustojo gerti, rengti vakarėlius bei dalyvauti lenktynėse, kurias itin mėgo. Vaikinas paskendo liūdesyje ir visos jo mintys buvo apie Elą. Bet pamažu viskas išsispręs ir Elai sugrįžus, sugrįš ir jo asmenybė, kuri pasiteisins.

Kalbant apie pačią Elą, mergina man tikrai patiko, nors ją ir galima pavadinti dviveide. Taip, ji pakeitė stilių, susidraugavo su mergina, su kuria anksčiau nebūtų draugavusi nė už ką, pakeitė savo mąstymą apie gyvenimą. Bet visa tai galima pateisinti vienu dalyku - perėjimas į suaugusiųjų pasaulį. Visos knygos, ypač serijos "Beveik suaugę" mums pasakoja apie jaunuolių brendimą ir perėjimą į tą rimtą pasaulį, kurio daugelis net prisibijo. Ela būtent tą ir patyrė ir puikiai matome iš jos poelgių, nors grįžusi į gimtąjį miestą ji sugrįžo prie tam tikrų pomėgių...

Knygos pavadinimas "Elos ir Mičo paslaptis" mano manymu yra pats tinkamiausias, koks tik gali būti, nes kūrinyje būtent ir pasakojama apie įvykį, kuris liko paslaptyje, bet kartu ir sujungė šiuos veikėjus.

Kurį laiką mano naršyklėje yra atidarytas goodreads puslapis, kuriame yra top'as, pavadinimu "Best Book Boyfriends". Šiame tope galite rasti pačias romantiškiausias knygas jaunimui, tarp kurių šmėžuoja ir "Elos ir Mičo paslaptis" bei kitos, šiame bloge taip pat aprašytos knygos. Šiuo savo pastebėjimu noriu pasakyti, kad visi, ištroškę romantikos, turėtumėte paskaityti šią knygą, kuri, beje visai priminė ir "Trys metrai virš dangaus" dėl savo "blogiukų" įvaizdžio...

Jeigu jau užsiminiau apie kitas serijos dalis, tai privalau pakalbėti apie jas daugiau, ar ne? Taigi, antroji knyga vadinasi "The forever of Ella and Micha". Tikrai nežinau ar ji bus išleista Lietuvoje ar ne, bet jeigu jūs parodysite, kad esate aktyvūs šios knygos gerbėjai, galite tikėtis to.  Antrojoje dalyje Mičas ir Ela praleis daug laiko atskirai ir tai itin paveiks jų santykius, taip pat Ela labiau gilinsis į savo ir šeimos situaciją bei komplikuotus santykius su savo šeimos nariais. Aš būtent ir tikiuosi, kad daugiau sužinosiu apie Elos šeimą, nes skaitydama pirmąją dalį, pasigedau tam tikrų detalių... Na, pagyvensim ir pamatysim kaip čia kas bus.

Galiausiai kūrinio pabaigoje viskas susistatė į savo vietas ir baigėsi taip, kaip turėjo. Džiaugiuosi pabaiga ir kad autorė nusprendė padėti jaunuoliams atrasti save ir priimti jų ateitis nulemiančius sprendimus. Kūrinys man tikrai patiko, labai lengvai skaitosi ir tikrai rekomenduoju jį jums, skaitytojai. Manau, kad nepasigailėsite ir atrasite kažką artimo šiuose puslapiuose!

Stephanie Perkins "Lola ir vaikinas iš gretimo namo"

"Lola ir vaikinas iš gretimo namo" pavadinimas, mano manymu, tikrai jums turėtų būti žinomas. Visiems "Ana ir Prancūziškas bučinys" gerbėjams Alma littera pristatė šios serijos antrąją dalį lietuvių kalba, kadangi pirmoji knyga pakerėjo ne vieną lietuvaitę.

Kūrinys pasakoja apie merginą, vardu Lola, kuri buvo išskirtinė asmenybė. Ji dėvėjo perukus ir kiekvieną dieną mėgo keisti savo spalvingą įvaizdį. Lola nebijojo dėmesio ir buvo patenkinta galimybe išreikšti tokiu būdu savo asmenybę.

Lolos gyvenimas buvo toks pat žavus, kaip ir ji pati. Mergina turėjo du tėčius, kurie dėl tam tikrų priežasčių ėmė auginti. Manau, kad tai gan traukiantis autorės pasirinkimas, nes tos pačios lyties tėvai yra gan nemaloniai vertinami būtent Lietuvoje. Visai kitaip nei mūsų šalyje, Amerikoje toks įvykis nėra retas ir visi susitaikę gyvena tarp tokių žmonių.

Lola turėjo vaikiną, vardu Maksas. Jos tėčiai labai priekaištavo dėl jųdviejų santykių, nes Maksas buvo kone 5 metais vyresnis nei Lola. Tai vertė jos tėčius nerimauti, bet Lola nuoširdžiai mylėjo savo vaikiną ir buvo pasiryžusi kovoti su visu pasauliu dėl jo.

Atrodo Lolos gyvenimas nėra toks įspūdingas ir neeilinis, bet viskas pasikeičia tada, kai į jos gatvę grįžta gyventi kaimynai... O tarp jų buvo ir Kaliopė bei Kriketas. Šie du dvyniai kėlė daugybę įvairiausių atsiminimų Lolai ir ne visi iš jų buvo saldūs...

Pasirodo, Kriketas ir yra vaikinas iš  knygos pavadinimo. Kūrinio eigoje sužinosite, kas siejo jį ir Lolą iki jiems išsikraustant. Jaunuoliai jau seniau juto vienas kitam šiltus jausmus, bet nedrįso to pripažinti, o ir įvykiai susiklostė nepalankiai, todėl jų keliai išsiskyrė ir Lola ilgai dėl to kentėjo, nes mintyse galvojo apie visai kitus dalykus nei turėjo...

Kai Kriketas grįžo, jos jausmai taip pat atgimė. Taip, mergina vis dar juto pyktį dėl vaikino ankstesnių poelgių, bet šioks toks atsinaujinęs bendravimas padėjo visa tai pamiršti ir suprasti, kad Kriketas buvo nuoširdus ir rūpestingas jaunuolis...Vienintelė problema, kuri juos skyrė, buvo Lolos vaikinas Maksas. Mergina tiesiogine to žodžio prasme pasiklydo tarp savo jausmų ir nesugebėjo atrasti atsakymų į jai rūpimus klausimus. Įdomiausia buvo tai, kad Kriketas prabilo apie savo jausmus Lolai ir tik tada sužinojo apie ją ir Maksą...Taigi, kūrinio eigoje sužinosite, ką iš tiesų pasirinks Lola ir kaip tai padarys.

Nemanau, kad buvo taip, kad pati palaikyčiau tai vieną ar tai kitą vaikiną. Maksas, ne taip kaip kituose kūriniuose, buvo gerietis ir tikrai mylintis Lolą vaikinas. Jis gražiai su ja elgėsi, kentė jos tėvus, draugus ir jam nerūpėjo jų amžių skirtumas, rūpėjo tik pati Lola.
Kriketas buvo labai saldus vaikinas, kuris turėjo tokį gan keistą požiūrį į gyvenimą, kaip ir Lola. Save Kriketas vadino "Geek", o tai reiškia "Moksliukas", nors tikrai nebuvo į tokį panašus. Vaikinas visada buvo šalia Lolos ir jam nerūpėjo, kad ji turėjo vaikiną, kad žaidė abiejų jausmais...

Negaliu pateisinti Lolos poelgio. Omenyje turiu bendravimą dviem frontais. Nors kartu su Kriketu ji nepatyrė nei vienos romantiškos akimirkos, ji to troško ir tai jau reiškė nepagarbą Maksui, kas prilyginama išdavystei. Manau, kad šiuo atveju autorė parodė nelabai tinkamą pavyzdį skaitytojoms, kurios gali nuoširdžiai patikėti, kad toks, iš šalies "paprastai" atrodantis bendravimas gali reikšti daugiau nei atrodo...

Nors knyga vadinama antrąja serijos dalimi, pagrindiniai veikėjai jau nebe tie patys numylėtiniai iš "Ana ir Prancūziškas bučinys". Galbūt šios knygos vadinamos serija dėl to, kad yra gan panašaus turinio, nors nesu dėl to tikra. Beje, galiu jus nudžiuginti pasakydama, kad šioje knygoje taip pat išvysite ir veikėjų iš "Ana ir Prancūziškas bučinys".

"Lola ir vaikinas iš gretimo namo" yra visai kitokio stiliaus knyga, nei aš esu pratusi skaityti. Bent man tai patiko, mėgstu įvairovę. Matote, šioje knygoje nerasite jokių iškeltų problemų jaunimo, istorija nėra paaštrinta įvairiais prieskoniais, kokios dažniausiai būna šiuolaikinės knygos paaugliams. Bet galbūt taip tik geriau, nes kartais norisi paskaityti kažką lengvo ir įsitraukti į fantazijų pasaulį, kur viskas būna paprasčiau. Knyga tikrai patiks romantikos gerbėjams. Man bent jau šis kūrinys patiko labiau nei "Ana ir Prancūziškas bučinys", todėl dabar galiu kitaip žvelgti į autorę.

Labai rekomenduoju šį kūrinį taip pat kaip ir pirmąją serijos dalį. Girdėjau ne vieną puikų atsiliepimą iš Jūsų, skaitytojų, pusės, todėl tai paskatino ir mane greičiau paskaityti šią knygą. Džiaugiuosi, kad tai padariau, nes jaučiuosi labai pakerėta ir pailsėjusi. Rekomenduoju kūrinį labiau merginoms, o amžių pasirinkite pačios. :)

Robyn Schneider "The beginning of everything"

"The beginning of everything" yra ta knyga, kurią tikrai norėčiau pamatyti lietuviškų knygynų lentynose. Tai buvo viena laukiamiausių knygų 2013 metais ir ji lyginama su John Green kūriniais, "Didžiuoju Getsbiu", "Rugiuose prie bedugnės", "Atskalūno laiškais" . Sakyčiau gan keistas derinys, bet esmė tame, kad kūrinys ilgai liks mano mintyse. Laisvai galiu teigti, kad kol kas tai geriausia 2014 metais skaityta knyga!

"The beginning of everything" pagrindinis veikėjas yra Ezra Faulkner. Kone garsiausias mokyklos mokinys: išleistuvių šokių karalius, teniso čempionas, kuris draugavo su kita garsiausia mokyklos mokine Charlotte. Gyvenimas prilygtų pasakai, bet tuomet kūrinį vadinčiau nekokiu. Po nelaimingos avarijos, Ezra gyvenimas pasikeitė ir vaikinas nebegalėjo žaisti teniso, netikėtai pamatė kaip jo mergina jį išdavė su jo geriausiu draugu, o vasarą, jam gulint ligoninėje, nepasirodė nei vienas draugas, norintis jį aplankyti. Dėl šių priežasčių Ezra į mokyklą grįžo kitoks.

Ezra savo noru nusprendė iškeisti draugus. Jis susigrąžino anksčiau prarastą draugystę su vaikystės draugu keistuoliu Tobiu ir prisidėjo prie jo nedidelės šutvės. Jų mokyklą pradėjo lankyti ir naujokė Cassidy, kuri puikiai tiko jų draugų ratui. Kartu šie žmonės ir dar keli veikėjai patirs daugybę nuotykių. Vienas iš jų - debatų turnyras, kuriame buvęs teniso čempionas net neplanavo vykti. Gavosi taip, kad norėdamas papokštauti Ezra į turnyrą užrašė Cassidy, o mergina jį. Matote, sklido gandai, kad Cassidy senojoje savo mokykloje buvo geriausia iš geriausių debatininkių, kuri turėjo dalyvauti respublikinėse varžybose, bet dėl nežinomų priežasčių pasitraukė... Tai buvo viena iš merginos paslapčių, kurią norėjo atskleisti Ezra.

Bėgant laikui, Toby artimiau susibendravo su Cassidy ir jie tapo daugiau nei draugais. Juos siejo toks ryšys, kokio jis niekada neturėjo kartu su Charlotte. Ezra pajuto, kad pagaliau tapo laimingu, nes jį supo žmonės su panašiais interesais, mintimis ir svarbiausia - protingi. Senieji jo draugai laidydavo tuščius juokelius ir kalbėdavo apie orą... Ezra buvo dėkingas Cassidy, nes jo manymu, būtent mergina jam parodė kitokį gyvenimo stilių. Ji jam suteikė peno pamąstymui apie tikrai aukšto lygio universitetus, kai jis iki tol planavo stoti į artimiausią koledžą.

Bet faktas, kad porelei trūko akimirkų, kurių metu galėtų išsipasakoti vienas kitam, kas tuo metu juos slėgė. Uždarumas ir yra didžiausias žmogaus minusas, nes nuo jo prasideda visos kitos problemos. Aišku, nereikia pasakoti kiekvienam sutiktam žmogui savo asmeninių problemų ir išgyvenimų, bet patiems artimiausiems tikrai galima tai padaryti ir tikrai nuo to tik bus geriau. Taip, kad šių žmonių neišsikalbėjimas privedė prie dar vieno įvykio...

Labiausiai man patiko kūrinio pabaiga. Jei skaitysite šią knygą, būtinai atsiminkite mano žodžius ir atkreipkite dėmesį į patį paskutinį skyrelį, kurio metu pagrindinis veikėjas aiškina gyvenimo prasmę ir autorė tam panaudojo pačius nuostabiausius žodžius. Matote, nieko neatskleidžiau, ar ne? Tas mano nuslėptas įvykis ir bus tas knygos akcentas, kuris labiausiai privers visus susimąstyti. Iš dalies tikėjausi tokios pabaigos, nes ji buvo pati tinkamiausia.

"The beginning of everything" atskleidžia labai daug temų: draugystė, būvimas savimi, pasitikėjimas žmonėmis ir kt. Manau, kad tikrai nesunkiai rasite kažką bendro su šiais žmonėmis, nes ir man tai pavyko. Labai patiko ir tai, kad Cassidy davė mintį Ezra apie kitus universitetus, kur kas geresnius, nei tie, apie kuriuos galvojo pats Ezra. Taip sakant, merginos, tai autorės žinutė jums - padėkite savo vaikinams ir parodykite, kad jie vertesni daugiau nei patys mano.

Man labai patiko pagrindinis veikėjas Ezra. Jis nebijojo kandžiai atsikirsti žmonių replikoms, paprieštarauti buvusiems draugams net tada, kai jie norėjo susigrąžinti Ezra į savo būrį. Taip sakant, šis vaikinas mokėjo pakovoti už save ir nebijojo viso to pasekmių.

Pavadinimas "The beginning of everything" manau puikiai atskleidžia kūrinio esmę. Ezra gyvenimas prasidėjo po nelaimingosios avarijos, kai jis sugebėjo atsirinkti tikruosius draugus. Tuomet ir prasidėjo jo įdomusis gyvenimas, kupinas nuotykių, linksmybių ir svarbiausia - geros nuotaikos. Tikriausiai pats pavadinimas mane ir paskatino paskaityti šį kūrinį, viliuosi, kad priešingai nei man, jums tai padaryti paskatins šis aprašymas.

Yra ne viena knyga aprašyta šiame bloge, kurią rekomenduoju ypač vaikinams. Šį kartą taip pat knygą siūlau jums, vaikinai, nors dėl užslėptų autorės žinučių ją vertėtų paskaityti ir merginoms. Labai graži ir originali istorija, manau, kad nenusivilsite nei įvykių gausa, nei autorės nuostabiu rašymo stiliumi. Labai rekomenduoju!

Ar norėtumėte sulaukti šios knygos Lietuvoje?

Taip

Ne

Poll Maker

Rick Yancey "Penktoji Banga"

Rick Yancey yra autorius, kuris parašė net 13 romanų jaunimui! Jo kūryba garsėja visame pasaulyje ir rašytojas yra pelnęs ne vieną tarptautinio mąsto apdovanojimą. Naujausia jo trilogija "Penktoji banga" pasaulį išvydo 2013 metais, dabar jau galime paskaityti kūrinį ir Lietuvoje, na, o gera žinia ir tai, kad 2016 metais sulauksime ir filmo, paremto šia knyga.

"Penktoji banga" pasakoja apie pasaulinę tragediją. Žemę ir vėl užpuolė ateiviai, kurie nusprendė sunaikinti visus likusius gyvus planetos žmones. Norėdami tai padaryti, jie sukūrė bangas. Pirmosios bangos metu žuvo tik keli šimtai tūkstančių žmonių ir taip pat Žemė neteko elektros. Antrosios bangos metu, pasak autoriaus, išliko tik laimingieji, o trečiosios bangos - nelaimingieji. Pasirodžius trečiajai bangai, pagrindinė veikėja Kesė neteko savo mamos. Ketvirtoji banga pražudė Kesės tėvą ir atskyrę šešiolikmetę nuo broliuko Semo. Kesė žinojo vieną dalyką: ketvirtoji banga nebuvo paskutinė. Artinasi penktoji banga...

Kūrinys pasakoja apie Kesės šeimos gyvenimą. Kai paauglė buvo atskirta nuo broliuko, vienintelis jos tikslas buvo jį susigrąžinti ir taip tęsėti jam duotą pažadą. Mergina liko visiškai viena. Jos brolis buvo nugabentas į stovyklą kartu su kitais vaikais, kur vaikai turėjo būti saugūs. Deja, knygos eigoje paaiškės visai kita tiesa apie stovyklą...

"Penktoji banga" yra suskirstyta į dalis, kurias pasakoja skirtingi veikėjai, tarp jų buvo pati Kesė bei Benas Parišas bei kiti. Benas Parišas buvo vaikinas, kuriuo Kesė žavėjosi dar mokykloje. Deja, šis žavuolis net neatkreipdavo dėmesio į Kesę, nežinojo, kad ji egzistavo. Įdomiausia yra tai, kad atsitikus nelaimei, šiuos du veikėjus siejo vienas bendras tikslas: ištęsėti pažadą Semui ir grįžti pas jį. Turiu pridurti, kad viso kūrinio metu jie veikė atskirai, todėl bus labai įdomu stebėti, kaip kiekvienas iš jų stengiasi išpildyti pažadą.

Dar vienas veikėjas buvo Evanas. Kai Kesė liko viena, netikėtomis aplinkybėmis sutiko Evaną ir jaunuoliai pajuto trauką vienas kitam, bet paslaptys, kurias slėpė Evanas, vertė Kesę nerimauti ir galbūt net bėgti nuo šio jaunuolio... Kesė neklydo dėl vieno dalyko, bet jausmai neleido pabėgti...

Taigi pirmoji trilogijos dalis "Penktoji banga" mums pasakoja visą tragedijos istoriją, nuo ko viskas prasidėjo... Manau, kad ši dalis buvo skirta labiau supažindinti skaitytojus su veikėjais, su pačia situacija, o tolimesnėse serijos dalyse prasidės ir pats įdomumas. Daugelis skaitytojų mėgsta šią knygą lyginti su "Sieloneše" vien dėl ateivių situacijos, nors aš drąsiai galiu paneigti, kad tai tik vienintelis panašumas. Net sunku su kuo nors palyginti... Įdomu yra tai, kad skaitydama knygą visą laiką galvojau apie filmą "Aš esu Legenda"...

Istorija tikrai labai gerai parašyta. Kartais pastebiu, kad rašytojai - vyrai susikoncentruoja labiau ties kitais dalykais nei rašytojos - moterys. Bet skaityti yra taip pat labai įdomu. Istorija gali pasirodyti gan nelengva, nes iš tiesų parašyta gan stipriai. Tai pasakojimas apie karą - rasite daugybę mokslinės fantastikos detalių, kurias būtinai gerai apgalvokite, kad kuo geriau suprastumėte pačią istoriją. Beje, esu tikra, kad kūrinys patiks ir vaikinams.

Man iš tiesų patiko visi veikėjai ir jų asmenybės. Patiko kažkur perskaitytas komentaras, kad šiame kūrinyje veikėjai tikrai protingi. Iš tiesų taip ir buvo. Jiems nesunkiai sekėsi išnarplioti įvairiausius klausimus ir suprasti, kur slypi problema... Manau, kad tikrai atkreipsite dėmesį į šį faktą

Nors pradžioje ir gali pasirodyti, kad kūrinys gan sudėtingas ir sunkus, ypač dėl to, kad sunku susigaudyti koks veikėjas pasakoja tam tikrą dalį, nes tai tikrai ne itin paprastai nusakyta, reikia patiems suprasti. Bet nebijokite, įsibėgėjus istorijai nepastebėsite kaip greitai ją "prarysite" ir trokšite tęsinio. Aš asmeniškai nekantrauju paskaityti ir antrąją dalį, bet tai padaryti teks jau anglų kalba, nes Lietuvoje antrosios dalies dar nėra (Tikėkimes, kad bus).

Rekomenduoju kūrinį fantastikos mėgėjams, kurie mėgsta istorijas apie ateivių invazijas. Taip pat knyga tikrai labai tinka ir vaikinams, nebijokite romantikos, nes būdama mergina, akcentavau šį faktą savo aprašyme, nors iš tikrųjų jos ne tiek ir daug knygoje.  Labai puikus kūrinys su labai puikiu ir originaliu lietuvišku viršeliu!

Skaitytojų komentarai:

Antroji trilogijos dalis "The infinite sea"

Ateiviai, pasaulio pabaiga ir pan. Bet...toliau istorija vystėsi greitu tempu ir sužavėo netikėtais posūkiais, netikėtomis situacijomis ir netikėta pabaiga. Visko yra šioje knygoje ir paslapties, ir intrigos, ir nevilties, ir meilės. Žodžiu, labai itiko mano skoniui. Lauksiu antros dalies ir tikėsiuos, kad autorius nenusivažiuos į lankas.

Penktoji banga buvo viena iš mano geriausių kada nors perskaitytų knygų! Rekomenduoju šią knygą visiems, kurie mėgo 'Angelų įsiveržimą'. Bet nesupraskit klaidingai, tai visiškai kitaip negu ten. Galbūt ir šiek tiek panašu, bet tai visiškai kita istorija, kiti veikėjai ir skirtingas rašymo stilius. Kesė tokia įdomi, sarkastiška mergina, kuri tiesiog bando išgyventi viena šiame žiauriame pasaulyje. O ką bepridursi apie kitus veikėjus! Nepasigailėsit perskaitę šitą knygą! Tiesiog tobula, o kiek intrigų!!!! penktoji banga privertė mano žandikaulį nukristi, nesitikėjau tokios bangos! Tobula!!

Labai patiko ši knyga! Skaičiau ir "Angelų įsiveržimą", tačiau šios knygos nepanašios siužetu. Kaip kažkas pastebėjo, tai labiau "Sielonešę" primena :) Čia knyga apie ateivius :) todėl tikrai išsiskiria savo siužetu, intriga, veikėjų charakteriais :) ir knygos rašymo stilius yra rimtesnis, tokia brandesnė rašymo kalba :) man patiko :)LABAI įdomi, įtraukianti knyga. Viskas buvo taip smulkiai aprašyta lyg atrodė, kad žiūrėčiau filmą. Nieko netrūko. Meilė, fantastika, veiksmas, netikėtumai ir t.t. Dabar gailiuosi, kad iš pat pradžių nenorėjau skaityti šios knygos (pasirodė labai paini ir vieno veikėjo) Bet nuliūdino pabaiga, tikėjausi kažko tokio "WOW", bet manau tai dėl to, kad yra 2 dalis ir tikiuosi artimiausiu metu ją perskaityti. 10/10

Nuostabi knygą! Be galo džiaugiuosi, kad nusprendžiau ją perskaityti. Knyga pilna veiksmo, meilės, fantastikos.. Tiesiog visko, ko aš ieškau knygose. Laukiu nesulaukiu, kada pasirodys antroji dalis. Tikiuosi, kad ji bus tokia pat gera, kaip ir ši.
Visiems patariu perskaityti šią knygą, tikrai nepasigailėsite.

Labai labai patiko! Pradėjus skaityti negali atsitraukti...Pirkau šią knygą kažkodėl įsitikinus kad tai nebus knygų seriją, bet pasidomėjus vėliau ir sužinojus kad bus vėl kelios dalys, net pyktelėjau šiek tiek, bet dabar iš tiesų džiaugiuosi, kad dar bu kitų dalių, nes istorija labai labai įdomi ir kas svarbiausia, kaip jau pastebėjo kai kurie skaitytojai, kad veikėjai ne lėkšti, rašymo stilius ir kalba taip pat aukštumoj. Žodžiu tikrai įdomi ir verta dėmesio knyga, verta savo kainos. Labai laukiu kitos dalies, tikiuos iki Kalėdų sulaukti išverstos į lietuvių kalbą :)

Rainbow Rowell "Eleonora ir Pakas"

"Eleonora ir Pakas" priminė man ne tik tai, ką reiškia būti jaunam ir mylėti merginą, bet ir tai, ką reiškia būti jaunam ir pamilti knygą."

John Green, "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos"

"Šis seksualus, įžvalgus ir tendencingas romanas susipina su pank roku ir tikra meile"

Gayle Forman, "Jei pasilikčiau"

"Kvapą gniaužianti knyga apie tikrą meilę ir atstumtuosius"

Stephanie Perkins, "Ana ir Prancūziškas bučinys"

"Eleonora ir Pakas" buvo išrinkta geriausia knyga jaunimui 2013 metais.  Knyga susilaukė milžiniško populiarumo ir sužavėjo net garsiausius autorius jaunimui. Nors knyga populiarumu Lietuvoje didžiuotis nelabai gali, tikiuosi, kad įtikinsiu jus perskaityti šį kūrinį.

Tai pasakojimas apie tikrą meilę, tikrus jausmus. Pirmuosius bučinius, laikymąsi už rankų ir lytėjimą.
Istorija prasideda eiline diena mokykloje, kai Pakas įsėdo į mokyklinį autobusą šalia savo draugų. Netikėtai į autobusą pavėlavusi atlėkė keistuolė mergina - Eleonora. Mergina dėvėjo vyriškus ir plačius drabužius, turėjo itin ryškius raudonus plaukus, į kuriuos buvo įsisegusi ne vieną ir ne du aksesuarus. Mergina turėjo strazdanomis nupuoštą veidą, bet tuo pačiu ji nebuvo graži, buvo stamboka. Šiuo aspektu buvo labai atviraujama.

Niekas nenorėjo priimti šalia savęs bjaurios naujokės, todėl Pako nelaimei, ji atsisėdo prie jo. Vaikinas tikrai blogai jautėsi. Ne dėl to, kad bijojo kitų nuomonės, bet dėl to, kad jam buvo labai nemalonu sėdėti šalia tokios merginos... Praėjus kelioms savaitėms, Pakas pastebėjo, kaip kiekvieną rytą šalia jo sėdinti mergina akimis peržvelgdavo jo tuo metu skaitomus komiksus. Jis atkreipė dėmesį į tai, kad Eleonora skaitė kartu su juo, todėl vieną dieną jis padavė jai keletą komiksų, kad ji galėtų paskaityti namuose ir taip tęsėsi kiekvieną dieną. Įdomiausia yra tai, kad net ir po to, jie neištarė viens kitam nei žodžio.

Knyga yra stipriai susieta su muzika. Visas veiksmas vyrauja 80 dešimtmetyje, kai karaliavo pank rokas bei ausinukai su kasetėmis. Iš tikrųjų, pasirinktas laikmetis yra labai neįprastas, bet puikiai tiko šiai istorijai, kurio nebuvo akcentuojamas "išmanusis" jaunimas. Šiame kūrinyje buvo svarbiausia jausmai ir santykiai, o ne įvykiai, todėl, beje, jų rasite nedaug.

Kadangi jau užsiminiau apie muzikos svarbumą, reikia šiek tiek plačiau užsiminti, ar ne? Pako klausomi įrašai autobuse sudomino Eleonorą, kuri to nepasakė, bet Pakas vis tiek tai suprato, todėl vieną dieną įteikė jai ir keletą kasečių su mėgstamiausiomis grupėmis. Tai buvo antrasis jaunuolių santykių etapas, kai pagaliau jie prabilo ir ėmė daugiau bendrauti, nors labai kukliai ir naiviai...

Viskas, kas toliau prasidėjo, tikriausiai numanote. Įsižiebė tauri abipusė meilė, kuri iš tiesų buvo gan vaikiška ir naivoka, ypač iš vaikino pusės. Matote, yra dar vienas faktas, apie kurį privalau papasakoti.

Pakas gyveno jį mylinčioje šeimoje, kurioje santykiai buvo pagrįsti pasitikėjimu ir tauriais jausmais. Eleonora to neturėjo. Tiesą sakant, ji visai neturėjo normalios šeimos. Anksčiau mergina gyveno nuostabiuose namuose, kartu su tėčiu ir mama. Jie turėjo viską: laimingą gyvenimą, prabangą ir vakarėlius. Deja, likimas susiklostė taip, kad tėvai išsiskyrė, o Eleonora liko su mama, savo broliukais bei sesutėmis, bei naujuoju patėviu. Visa didelė šeimyna gyveno labai skurdžiai: jie neturėjo ką valgyti, visi vaikai miegojo viename kambaryje. Gyvenimo sąlygos buvo tragiškos. Baisiausia buvo tai, kaip patėvis negerbė nei savo žmonos, nei jos vaikų. Kone kasnakt vaikai galėjo gridėti mamą verkiančią, girdėti patėvio užgauliojimus ir matyti kaip jis drįsta pakelti ranką prieš žmoną...Dar ir dabar klausiu savęs: kodėl Eleonoros mama nepaliko baisaus vyro? Kas ją sulaikė? Atsakymo taip ir neradau.

Šis kontrastingumas tarp pagrindinių veikėjų nebuvo vienintelis. Veikėjų net kilmė nesutapo. Nors jie gyveno laisvoje Amerikoje, nebuvo iš ten kilę. Pako mama buvo korejietė, o tėtis amerikietis. O su Eleonora buvo dar įdomiau: Jos mama buvo danė, o tėtis buvo škotas.

 Daug pasakojau apie Eleonorą ir dabar reikėtų užsiminti ir apie Paką. Vaikinas buvo labai gražus, populiarus ir gerbiamas žmogus mokykloje. Jis turėjo griežtą savo nuomonę, bet ne tokią, kad galėtų įtikinti Eleonorą dėl tam tikrų jos gyvenimo pokyčių ir esminių sprendimų. Matote, šešiolikmetis galėtų pasirodyti gan naivokas, nes jis nelabai suvokė, kokį įtemptą gyvenimą gyveno jo mergina. Savaime suprantama, jis mylėjo merginą, bet jis troško jos, būti kartu su ja, liesti ją, bet mažai pagalvojo apie jos gyvenimą jiems nebūnant kartu.

Nors Eleonoros gyvenimas galėjo pasirodyti nedovanotinas, jis buvo dar žiauresnis. Negana to, kad ji kentėjo savo pačios namuose, mergina kentė ir patyčias mokykloje. Niekam nepatiko jos stilius, išvaizda ir papildomi kilogramai ant kūno. Autorė Rainbow Rowell labai puikiai sugebėjo perteikti "blogumo" jausmą savo kūrinyje, nes tikrai lengvai pastebėsite, kaip blogai ir nemaloniai jautėsi Eleonora, kaip jai trūko pasitikėjimo savimi... Manau, kad Eleonora labai puikiai įkūnija merginą, kuriai trūksta pasitikėjimo. Tokių dalykų kaip patyčios niekada nebus, jeigu jūs vaikščiosite aukštai pakelta galva, su šypsena veide, nebijančios pažvelgti į kitus. Merginos, kurios greitai nusuka žvilgsnį, vaikšto nuleidusios galvas ir bijančios išsakyti savo nuomonę labiausiai ir susilaukia pašaipų, nes akivaizdžiai matosi, kokios jos pažeidžiamos. Reikia tobulinti savo asmenybę ir pakovoti už save, nes niekas daugiau to nepadarys už jus!

Knygoje labai įdomiai aprašyta pirmoji meilė. Nežinau ar pastebėjote, ar ne, bet kitose knygose net tada, kai jaunuoliai patiria pirmąją meilę, jie būna aprašyti lyg profesionalūs partneriai: drąsiai paima už rankos, žino, kaip turi elgtis pirmojo bučinio metu, kaip pristatyti savo artimą žmogų kaip savo porą. Taip sakant - gan nenatūraliai. Šioje knygoje šis aspektas priartintas prie realumo ir tikrai puikiai suvoksite abipusį nervinimąsi dėl nepavykusio bučinio ar prisilietimo.

Kūrinyje veiksmo nebus labai daug, nes kaip ir minėjau, autorė norėjo atskleisti pirmosios meilės potyrius ir jausmus, kurie vyravo šioje knygoje. Savaime suprantama, kūrinio kulminacija bus ir tikrai nesitikėsite to, kaip visi įvykiai susiklostys, nes manysite visai kitaip...

Rekomenduoju knygą tokiems skaitytojams, kurie mėgsta kontrastingumą, kurie mėgsta labiau lyrinį žanrą negu epinį. Knyga labai tinka rudenio laikotarpiui, nes veiksmas daugiausia ir vyksta šiuo metų laiku. "Eleonora ir Pakas" geriausiai tiktų nuo 12 metų ir vyresniems. Pirmosios meilės jausmą tikrai sunku aprašyti suaugusiems ir šeimas sukūrusiems autoriams, bet rainbow Rowell tai puikiai pavyko, todėl ir rekomenduoju paskaityti ir taip pat įvertinti knygą, kurią jaunimas išrinko kaip geriausia 2013 metų knyga. Ar sutiktumėte su šia nuomone?


Skaitytojų nuomonės:

Sweet like a candy - taip galiu apibūdinti šią knygą :) Perskaičiau gana greitai - pagrindiniai veikėjai įdomūs, nestandartiniai, o ir pati istorija kupina žavesio, džiugesio, jaunatviško optimizmo - juk ar ne kitokia yra pirmoji meilė :) Rekomenduoju visiems išsiilgusiems romantikos ;)

Labai graži knyga, lengvai skaitosi ir džiugina. Jei kažkam norisi perskaityti kažką šilto ir mielo širdžiai, tai ši knyga būtent jam. Man labai patiko ir leido prisiminti ką reiškia pirmoji meilė. ;]

Knyga labai lengvai skaitosi. Mene manau labiau knygoje įtraukė Eleonoros gyvenimas negu jos santykiai su paku, nes Eleonoros gyvenimas nenuspėjamas. Ji įdomi, spalvinga ir drąsi asmenybė. Baigusi skaityti supratau kad ir aš giliai širdį norėčiau turėti tiek drąsos kaip ji

Tokia gera... parinkti veikėjai labai orginalūs, dar knyga įdomesnė dėl pasirinkto 80's laikotarpio. Knyga sukėlė labai daug jausmų...Džiaugmo, liūdesio, neapykantos...Knygos pabaiga išties sugraudino. Manau gan pamokanti knyga, jog mylint išvaizda nėra svarbiausia. :) Žodžiu, knyga tikrai įstrigs atminty, labai džiaugiuosi ją perskaičiusi...
Labai patiko ši knyga. Graži nebanali istorija apie jaunus žmones, kurie turi peržengti ir savo, ir kitų nustatytus stereotipus. Tekstas parašytas su humoru, tad skaityti šią knygą nenuobodu. Ją skaitydama, jaučiuosi gerai praleidus laiką :)
Labai graži ir jaudinanti istorija. Mažais žingsneliais link didelių jausmų. Knygą perskaičiau per kelias dienas, nes istorija labai įtraukė, norėjosi sužinoti, kaip viskas klostysis toliau. Rekomenduoju perskaityti :)