Kiera Cass "Paveldėtoja"

Pagaliau pasaulinėje prekyboje pasirodė kone metus lauktas ir iš anksto puikiai vertinamas autorės Kiera Cass Atrankos serijos tęsinys - "Paveldėtoja", kuriame pasakojama apie visos karalystės paveldėtoją ir jos nuotykius bei pokyčius visoje karalystėje. Vos antradienį išleista knyga atsidūrė mano rankose ir suskubau skaityti ir įvertinti, kad ištikimiausi Lietuvos skaitytojai galėtų sužinoti, ko galima tikėtis.

Tikriausiai nereikia priminti, kaip baigėsi "Vienintelė", bet trumpai drūtai tariant - Princas Maksonas išsirinko Ameriką į žmonas ir Karalystėje įsivyravo taika, buvo nutraukta kastų sistema.
"Paveldėtoja" pasakoja apie įvykius, praėjus aštuoniolikai metų nuo Amerikos ir Maksono santuokos. Karalystė pamažu apsiprato su naująja sistema, užaugo naujos kartos kur kas modernesnėje visuomenėje. "Paveldėtoja" pasakoja jau nebe apie visiems puikiai žinomus veikėjus, bet jų palikuonis. Šiuo atveju pagrindinė veikėja ir sosto paveldėtoja buvo aštuoniolikmetė Idlina, kuri anaiptol nesidžiaugė pečius užgulusia našta.

Idlinos asmenybė tikrai išsiskyrė iš minios. Kai Ameriką galima buvo pavadinti nenuorama svajokle, Eadlyn buvo žavinga bei užsispyrusi kerėtoja. Mergina nebijojo reikšti savo nuomonės, turėjo griežtus įsitikinimus, kurie sukėlė daugybę diskusijų tarp visų pasaulio skaitytojų. Ne visiems patiko tam tikri Idlinos bruožai, bet taip tik dar labiau buvo pabrėžiamas kartų skirtumas. Vis dėlto, reikia nepamiršti ir suprasti, kad Idlina norėjo gero ne tik sau, bet ir visai karalystei, bet paaugliškos svajonės apie laisvę dažnai priversdavo pamiršti apie valdžios rūpesčius.

Nemažai skaitytojų, pabaigę "Vienintelę" šiek tiek dvejojo dėl tariamai "neužbaigtos" romano pabaigos. Jie norėjo sužinoti daugiau apie tai, kaip Karalystės žmones paveiks kastų panaikinimas, o būtent to ir nesužinojome. Dabar manau, kad Kiera Cass tokį sprendimą priėmė ne veltui. "Paveldėtoja" būtent ir pasakoja apie naują kartą ir kastų panaikinimo padarinius. Visgi ne visi žmonės jais patenkinti ir netgi praėjus aštuoniolikai metų, atsiranda tokių, kurie ir Idlinos kartos laikais sugeba atrasti neigiamų aspektų - šį kartą atsirado nepatenkintų monarchine valdžia.

Kiera Cass nusprendė išlaikyti nuo serijos pradžios užsitęsusią tradiciją ir vėl sukūrė veikėjus, kuriems privalu buvo dalyvauti Atrankos procese. Šį kartą toji "auka" buvo būtent Idlina, kuri turėjo išsirinkti vaikiną, su kuriuo galėtų nugyventi ilgą ir laimingą gyvenimą. Problema buvo tai, jog Idlina visai nenorėjo tokiu dirbtinu būdu rinktis vyro, bet pakluso tėvų valiai, nes jų manymų, būtent toks publikos patenkinimas išlaikys taiką visoje Karalystėje. Taigi, dar viena Kiera Cass knyga neapsieis be Atrankos proceso, kuris, mano manymu, nebe toks ypatingas kaip buvo anksčiau.

Mane labai žavėjo visa Idlinos šeima, kurią sudarė tėvai Maksonas ir Amerika bei dar trys broliai. Tai buvo labai stipri ir visapusiškai įtakinga šeima, kuri visus sprendimus priėmė vieningai. Ahren buvo svarbiausias žmogus Idlina. Matote, ryšys su šiuo broliu buvo ypatingas dėl to, kad jie buvo dvyniai ir Ahren vos per plauką netapo sosto paveldėtoju, bet, deja, gimė vėliau nei pati Idlina. Labai žavėjausi šiuo ryšiu, nes viso romano metu jis bus labai reikšmingas ir įtakingas, romano pabaigoje būtent įvykiai, susiję su šiuo broliu, paveiks Idliną ir privers kitaip pažvelgti į gyvenimą...

Kūrinio eigoje dominuos Atrankos proceso renginiai: vakarėliai, pasimatymai, trumpi arba ne visai pokalbiai ir kiti užsiėmimai, apie kuriuos, tiesą sakant, jau esate skaitę ankstesnėse dalyse. Buvo kiek sunku įsiminti bent jau pagrindinių vaikinų vardus, nes buvo labai ryškus kontrastas tarp geriečių ir blogiečių, kurie nebus nusiteikę taikiai ir tikrai pridarys bėdos kūrinio eigoje... Buvo sunku išskirti vieną ypatingą vaikiną, nors tikrai buvo mielų širdžiai variantų už kuriuos net aš pasakyčiau taip. Deja, valiūkiškas Idlinos charakteris ir nusistatymas ilgai neleido atverti širdies ir priimti meilę.

Nemažai dėmesio buvo skiriama dar vienam veikėjui. Tai buvo Marlės (Amerikos draugės iš ankstesnių dalių) sūnus Kailas. Šis vaikinas kartu su savo šeima taip pat gyveno rūmuose ir kažkokiu neįtikėtinu būdu buvo įtrauktas į Atrankos procesą jam to net nežinant. Deja, jo ir Idlinos santykiai buvo komplikuoti ir dažnai susiję su nepagarba viens kitam, bet galiausiai buvo pralaužti ledai ir net tada, kai pati Kiera Cass iš anksto paviešino 12 pirmų "Paveldėtoja" skyrių, skaitytojams buvo aišku, kad būtent Kailas pavergs Idlinos širdį. Na, ar taip tikrai bus negaliu pasakyti, nes pabaigusi visą romaną nesu galutinai įsitikinusi. Matote, Idlinos charakteris ir išorinės aplinkybės bei problemos gali pasukti įvykius visai kita linkme, nors romantiškų akimirkų tikrai rasite ir jos tikrai palies jūsų širdis.

Buvo šiek tiek gaila skaityti apie veikėjus iš ankstesnių dalių ir suvokti, kad jie jau nebėra pagrindiniai. Šiuo atveju visi dominuojantys veikėjai tapo antraeiliais ir skaitytojo psichologija veikia taip, kad dėmesys yra sutelkiamas tik į pagrindinius veikėjus. Iš ties įdomu buvo skaityti pasikeitusius laikus ir sužinoti, kaip sekasi numylėtiems veikėjams. Deja, bet šiek tiek pasijaučiau įkalinta vienoje erdvėje, nes ir vėl visas veiksmas vyko rūmuose, norėjosi plačiau sužinoti apie pasaulį už rūmų durų, ypač po to, kai taip ilgai ir kantriai laukėme kastų panaikinimo... Na, galbūt kitose "Paveldėtoja" dalyse tai sužinosime, nes taip, tai yra dar viena serija ir "Paveldėtoja" dalis tikrai nebuvo paskutinė. Romano pabaigoje tikrai neįvyksta lemiami pokyčiai ir sprendimai, bet autorė Kiera Cass vis tiek puikiai išlaikė intrigą ir norą paskaityti dar ir kitus kūrinius. Na, labai viliuosi, kad nereikės daugiau laukti metus laiko!

Rekomenduoju šį romaną net ir tiems, kurie nelabai domėjosi "Atrankos" serija, nes aprašoma visai nauja karta su naujomis problemomis ir intrigomis. Tikrai buvo labai įdomu ir lengva skaityti, tikriausiai vien tai, kad taip greitai paruošiau aprašymą, būtent tai ir patvirtina. Puikus kūrinys ir puiki trilogija, belieka sulaukti kitų dalių ir, savaime suprantama, filmo!

Kody Keplinger "The Duff"

Šiais, itin moderniais laikais, visuomenė net ir sunkiausiomis aplinkybėmis sugeba rasti atsakymus į daugybę rūpimų klausimų, išeitis į, rodos, neišsprendžiamas problemas. Visi žmonės ieško būdų nuraminti save, pasimiršti nuo problemų. Vieni tai daro skaitydami knygas, kiti sportuodami, dar kiti mėgsta pasimiršti savo darbuose. Yra tokių žmonių, kuriems kūniškas malonumas yra visų problemų sprendimas ir "The Duff" yra knyga, kuri būtent apie tai ir pasakoja.

"The Duff" pagrindinė veikėja yra paauglė Bianca, kuri buvo gana patenkinta savo gyvenimu. Gerai mokėsi mokykloje, turėjo draugų, neturėjo milijonų rūpesčių, kurie slėgtų jos pečius. Vieno vakarėlio metu, kai geidžiamiausias mokyklos mergišius ją užkalbino ir pavadino ją Duff, mergina iš naujo apsvarstė savo gyvenimą ir suprato, kad jis buvo niekam tikęs.

Žodį Duff galima versti paraidžiui. Designated ugly fat friend. Nežinau kaip lietuviškai būtų galima išversti tokį trumpinį, kad tuo pačiu metu jis skambėtų taip pat intriguojančiai kaip ir duff. Tebūnie paliksiu originalo kalba. Matote, kitais žodžiais Duff apibūdina nepatrauklų draugą grupėje, kuriuo naudojasi aplinkiniai, norėdami gauti daugiau informacijos apie seksualiausius duff draugus. Pasak vaikino Wesley, atvėrusio pagrindinei veikėjai akis, kiekviena grupuotė mokykloje turi tokį draugą, nes tokie žmonės padeda išlikti proto ribose ir nesielgti nepraktiškai. Kad ir kaip Bianca bandė paneigti Wesley žodžius, kuo ilgiau galvojo apie tai, tuo labiau suprato, kad visgi tai buvo tiesa.

Nuo lemtingojo vakarėlio prasidėjo ir kitos problemos merginos gyvenime. Viena iš jų - tėvų skyrybos, po kurių merginos tėvas grįžo prie senai mesto įpročio - alkoholizmo. Tai labai gąsdino merginą, bet ji nesiryžo niekam apie tai pranešti... Šis pasirinkimas privedė ją prie noro pasimiršti, o tai padaryti Bianca sugebėjo tik pačioje neįtikinamiausoje vietoje - Wesley lovoje...

Bianca man patiko tuo, kad buvo tokia asmenybė, nesistengianti prisitaikyti prie kitų. Jai nelabai rūpėjo jos išvaizda, tuo labiau ką apie ją manė kiti žmonės. Ji žniojo, kad nebuvo nei populiari, nei patraukli, bet tai nesmukdė jos asmenybės, kuria žavėjausi, nes ne visi paaugliai sugeba išlipti iš visuomenės primestų standartų.

Bianca geriausios draugės Casey ir Jessica buvo tiesiog nepriekaištingos asmenybės. Kaip teigė pati Bianca, šios dvi draugės buvo vaikinų numylėtinės. Joms nereikėjo daryti nieko ir jos vis tiek atrodydavo puikiai ir sulaukdavo aplinkinių dėmesio. Casey man pasirodė kaip labai rūpestinga draugė, kurią linkėčiau turėti kiekvienai. Casey ir Jessica palaikė Bianca net tada, kai rodės, merignų santykiai byrėjo į šipulius. Puikus tikros draugystės pavyzdys, aprašytas "The Duff" manau verstų kitaip pažvelgti į santykius tarp merginų ir draugių, nes kartais, žiūrint iš šalies, atrodo, kad merginos jaučiasi priverstos bendrauti su tam tikromis draugėmis, kai tikra draugystė turėtų būti pagrįsta pasitikėjimu.

Nežinau ar galiu pateisinti Bianca sprendimą naudotis Wesley geranoriškumu ir taip atsiriboti nuo išorinio pasaulio. Nors Wesley ir buvo mergišius, kuris buvo net pagarsėjęs tuo, Bianca turėjo gerą reputaciją, kurią galėjo lengvai prarasti. Nemanau, kad seksas yra geriausias būdas pabėgti nuo asmeninių problemų, bet norint paskaityti apie įvairiapusišką asmenybę, panagrinėti įvairių charakterių, tikrai yra verta paskaityti tokį kūrinį ir susipažinti su veikėjais, kurie, kaip kitose populiariose knygose, nėra tik eiliniai nuoširdieji, turintys puikų humoro jausmą ir sugebėjimą save vaizduoti kaip didvyrį.

Kūrinyje sulauksite pasakojimų apie merginos praeitį, apie jos šeimą ir draugus. Taip pat tikriausiai su nekantrumu lauksite aistringų akimirkų tarp Wesley ir Bianca, kas iš tiesų gali priminti tokį kūrinį, kaip kad Tamara Webber "Lengvai"... Autorė leis artimiau susipažinti ir su gražuoliuku Wesley bei jo gyvenimo patirtimi, o pabaigoje knygos viskas pasisuks taip, kad neišvengsite ir meilės trikampio tarp tam tikrų knygos veikėjų...

Labai nemėgstu, kai paaugliai, aptarinėdami poros santykius, teigia, kad po kelių savaičių draugystės jau sugebėjo pamilti tą savo artimą žmogų. Iš tiesų, meilė nebūna tokia staigi, pradžioje įmanomas yra tik susižavėjimas priešinga lytimi, o tik metams bėgant šie jausmai gali išsivystyti į meilę. Bianca buvo mano bendramintė ir taip pat ne kartą teigė, kad mylėti galima mamą, tėtį, brolį, sesę, bet ne vaikiną, kurį pažįsti vos kelis mėnesius. Ne kartą akcentuodama meilės prasmę autorė tikėjosi išugdyti meilės, kaip vertybės, supratimą paaugliams, kurie dar nelabai to gali padaryti.

Retai kada lyginu knygas su filmais, o ypač serialais, bet šį kartą tai būtina padaryti, jei norite artimiau susipažinti su pagrindinės veikėjos asmenybe. Yra toks serialas "Awkward" ir jeigu jį žiūrite, esu tikra, kad pastebėjote pagrindinės veikėjos Dženos charakterio išskirtinumą. Taigi, žinokit, kad Bianca yra ganėtinai panašus Dženos atitikmuo.

Kalbant apie filmus, gera naujiena yra ta, kad yra sukurtas filmas "The Duff", kuris prieš mėnesį pasirodė ir Lietuvos kino teatruose.. Esu tikra, kad tokio paaugliško ir Amerikietiško stiliaus filmas sulauks didžiulio susidomėjimo, o knyga taps dar populiaresnė paauglių tarpe. Rekomenduoju "The Duff" kaip kitokio stiliaus knygą paaugliams, iš kurios nemanau, kad verta mokytis tam tikrų motyvų. Esu tikra, kad skaitydami šią knygą praleisite tikrai nemažai puikaus ir įspūdžių kupino laiko.

*Pastaba: Knyga buvo perskaityta dar gerokai prieš pasaulinę filmo premjerą, todėl dabar, kai jau su Jumis dalinuosi ir knygos aprašymu, galiu šiek tiek palyginti ją su filmu, kurį jau spėjau pamatyti. Visgi, iš filmo anonso buvo galima pastebėti tikrai nemažai skirtumų ir tiesa yra tokia, kad šią knygą ir to paties pavadinimo filmą galima vertinti kaip du skirtingus kūrinius, nes vertybės, akcentuojamos šioje knygoje (paminėta ir pačiame aprašyme) neatskleidžiamos pačiame filme. Idealiausia bus, jeigu patys pirmiausia paskaitysite knygą, tuomet pažiūrėsite filmą ir susidarysite objektyvią nuomonę.
Jeigu taip padarysite, nebijokite parašyti man asmeniškai, būtų malonu padiskutuoti ;)

Ar norėtumėte sulaukti šios knygos Lietuvoje?

Taip

Ne

Quiz Maker

Bethany Neal "My last kiss"

"My last kiss" buvo knyga, kuri pritraukė mane savo nuostabiu viršeliu. Nedažnai taip nutinka, bet kai pamatau kažką tokio "oho" - negaliu atsispirti. Ši knyga sulaukė daugybės prieštaringų nuomonių. Vienos iš jų kūrinį sulygina su žeme, o kitos iškelia į aukštumas. Tikriausiai įdomu kokia mano nuomonė, ar ne?

"My last kiss" pasakoja apie merginą Cassidy, kuri žuvo neaiškiomis aplinkybėmis. Kad ir kaip būtų keista, jai buvo suteiktas dar vienas šansas ir ji, vaiduoklio formos pavidalu, atgijo su tam tikru tikslu, kurio ji pati iš pradžių nesuprato.Būtent dėl tokio ypatingo ir neeilinio šanso ir nusprendžiau šios knygos aprašymą įkelti mėnesį, kurį skyriau fantastiniam pasauliui. Cassidy turėjo galimybę stebėti jai artimus žmones ir jų kančias dėl jos mirties. Dažnai pagalvoju, ar norėčiau tokį vaizdą pamatyti: verkianti mama, draugai... Siaubas!

Cassidy niekaip nesugebėjo prisiminti, kas jai įvyko tą dieną, kai ji žuvo. Mergina težinojo, kad dalyvavo vakarėlyje ir kažkokiu būdu nukrito arba įšoko į upę nuo tilto. Stebėdama ją supusius žmones, mergina bandys atskleisti, kas iš tiesų jai įvyko. Pamažu ji ėmė suprasti, kad būtent dėl šios priežasties jai ir buvo suteiktas toks šansas.

Istorija nebūtų tokia įdomi, jei ne visos romantiškos detalės... Jos buvo kone esminės šiame kūrinyje. Pati knyga prasidėjo pirmuoju Cassidy bučiniu. Manau, kad tai geniali autorės idėja. Kodėl gi nepradėjus knygos, pavadinimu "My last kiss" su epizodu apie jos First kiss? Pirmasis Cassidy bučinys buvo tarp jos ir dar vieno, labai svarbaus veikėjo - Ethan. Šiedu įsimylėjeliai buvo pavydėtinai žavūs, į juos krypdavo visų žvilgsniai ir visi pavydėjo Cassidy jos vaikino.

Deja, kol pagrindinė veikėja dar buvo gyva, ji padarė didžiulę klaidą, kuri privertė ją meluoti ir gal net prisidėjo prie jos mirties. Mergina artimiau susibendravo su vaikystės draugu Caleb ir praleido nemažai laiko kartu su juo, tokiu būdu suteikdama jaunuoliui vilties... Tarp jų nieko rimto neįvyko, išskyrus vienintelį bučinį. Nuo jo ir prasidėjo įvairūs šantažai, intrigos, komandiniai sąmokslai...

Šiame kūrinyje vyrauja labai daug veikėjų ir visus galima palaikyti įtariamaisiais dėl Cassidy mirties, nes autorė kūrinio pradžioje nepateikė nei vieno fakto, kuris leistų nors kiek atspėti Cassidy žudiką. Tarp šių veikėjų bus ir pavydi draugė, geriausias Ethan draugas, Caleb, geriausia Cassidy draugė, jaunuolis, vardu Mica ir kiti.

Nors pradžioje kūrinio gali susidaryti įspūdis, kad Ethan ir Cassidy romanas nėra itin tvirtas, eigoje pakeisite savo nuomonę, nes autorė leis iš romantiškosios pusės pažvelgti į šiuos du jaunuolius. Prisipažįstu, jų santykiai man kažkodėl šiek tiek priminė vieną mėgstamiausių mano knygų - "Kai aš žuvau". Geriausias dalykas apie šiuos įsimylėjelius yra tai, jog kažkokiu nesuvokiamu būdu Ethan matė Cassidy ir galėjo su ja bendrauti, net jai mirus, kai ji buvo toje vaiduokliškoje būsenoje. Tai buvo pati gražiausia kūrinio dalis ir labai protinga, nes logiška būtų manyti, kad Cassidy negalėdama bendrauti su žmonėmis, negalėtų išsiaiškinti jai rūpimų dalykų apie jos pačios mirtį. Tam jai reikėjo tarpininko. Ir ne bet kokio, o mieliausio jai žmogaus. Kūriniui įsibėgėjus Cassidy prisiminimai ryškės ir ji prisimins dar vieną priežastį, kodėl atsidūrė tokioje situacijoje, tokioje būsenoje.

Šią knygą kaip suprantate skaičiau originalia anglų kalba. Dabar rečiau nei anksčiau aprašymuose įvertinu skaitymo sunkumą, bet šį kartą vėl tai padarysiu. Taip jau yra, kad autorė rašė tikrai gan nesunkiu rašymo stiliumi, viskas pritaikyta jaunimui, bet pats siužetas gali jus klaidinti, nes yra labai labai painus, todėl rekomenduočiau šią knygą tik žinant, kad tikrai viską suprasite. Kas čia žino, galbūt kada nors knyga pasirodys Lietuvoje ir turėsite galimybę paskaityti ją lietuviškai...

Kaip jau minėjau, man labai patiko, kad knyga prasidėjo pirmuoju bučiniu ir taip mes gavome paaiškinimą apie pavadinimą. Matote, tai buvo ne tik pirmas veikėjos bučinys, bet ir paskutinis...
Skaitant šią knygą atradau ir minusą - norėjosi geriau pažinti veikėjus, paanalizuoti jų asmenybes, bet tai buvo nelengva, nes siužetas buvo sukoncentruotas ties kitais dalykais. Bandydama ką nors parašyti apie Cassidy asmenybę, negaliu to lengvai padaryti vėlgi dėl tos pačios priežasties...

Nežinau kodėl tiek daug kritiškų nuomonių apie šią knygą yra, bet man ji pasirodė tikrai nebloga. Siužetas neeilinis, yra veiksmo, intrigų, romantikos... Manau, kad tikrai verta paskaityti Rekomenduočiau tiems, kuriems patiko "Juodojo triušio vasara", nes ši knyga bus panašiai paini kaip ir minėtoji.

Ar norėtumėte sulaukti šios knygos Lietuvoje?

Taip

Ne

Poll Maker

Maggie Stefvater "Skorpiono lenktynės"

"Skorpiono lenktynės" yra dar viena knyga, kurią norėjau perskaityti jau kurį laiką, bet niekaip neprisiversdavau... Įdomiausia yra tai, kad net nežinojau apie ką ji bus, per visą tą laiką nei karto neperskaičiau knygos anotacijos. Tiesą sakant, dar ilgai svarsčiau ar knygą priskirti prie fantastinių, ar visgi ne. Bet galiausiai pasilikau prie tokios nuomonės, netrukus sužinosite dėl ko.

Manau, kad niekada neužsiminiau apie knygas, kurių tiesiog negaliu skaityti. Omenyje turiu žanrus. Taigi, pirmą kartą oficialiai pristatau sąrašą knygų, kurių vengiu kaip tik galiu:

1. Knygos apie šokius, ypač baletą.

2. Knygos apie delfinus.

3. Knygos apie žirgus.

4. Knygos apie vampyrus

5. Knygos apie vilkolakius

Jeigu skaitėte "Skorpiono lenktynės", tikriausiai pastebėjote trečiąjį punktą, ar ne? Taip taip, knygų apie žirgus net labai nemėgstu, bet kaip minėjau, knygos anotacijos neskaičiau, todėl šio fakto net ir nežinojau. Bet esmė ne tame. Įdomiausia yra iš mano pusės tai, kad pabaigiau šią knygą ir net drįstu ją aprašinėti.

"Skorpiono lenktynės" pasakoja apie nedidelę salą ir jos gyventojus. Pagrindinė veikėja Keitė, vadinama Puka, buvo paauglė, gyvenanti kartu su dviem broliais. Kartu jie gyveno sunkiomis sąlygomis. Buvo sakoma, kad salos gyventojai bėgo į didžiąją salą, esančią netoli mažosios, tam, kad susirastų geresnį darbą ir geresnį gyvenimą. Keitės šeima liko saloje ir kentėjo to pasekmes. Vos sudurdami galą su galu broliai su seserimi buvo priversti imtis tam tikrų veiksmų. Pavyzdžiui, vyriausiasis brolis Geibas nusprendė persikelti į didžiąją salą. Šiuo sprendimu itin nusivylė Keitė, kuri taip pat priėmė jai nebūdingą sprendimą.

Taip skaitytojai susipažino su Skorpiono lenktynėmis. Matote, Keitės sprendimas ir buvo susijęs su jomis. Paauglė nusprendė dalyvauti taip priversti brolį likti saloje. Vėliau išaiškėja dar didesnė priežastis, bet manau, kad supažindinimui su knyga užteks ir šio aspekto. Taigi, kalbant apie pačias lenktynes, galiu pasakyti, kad jos buvo mirtinai pavojingos ir jose dalyvavo raiteliai vyrai. Tai buvo ne paprastos žirgų lenktynėse. Jose dalyvavo vandens žirgai. Pasak Amerikiečių mitologinių pasakojimų, tokie žirgai egzistavo ir autorė Maggie Stefvater, susižavėjusi šiuo faktu, nusprendė parašyti tokį romaną. Norėdama papokštauti, autorė nusprendė paaštrinti istoriją ir aprašyti Keitę kaip pirmąją lenktynių dalyvę merginą. Ir tai dar ne viskas: Keitė dalyvavo su paprastu, ne vandens žirgu...

Siužetas pasakojamas iš dviejų veikėjų perspektyvų, todėl susipažinsite su dar vienu pagrindiniu veikėju, kuris, kaip ir Keitė, dalyvavo lenktynėse. Vaikinas buvo Šonas Kendrikas, kuris dirbo žirgyne, turėjo mylimą žirgą ir siekė jį perpirkti iš savininko. Jo dalyvavimo lenktynėse priežastis buvo ta, kad laimėjęs, jis būtų galėjęs įgyvendinti savo svajonę ir tapti žirgo savininku.

Kalbant apie šiuos du veikėjus, sunku išskirti, kuris iš jų man patiko labiau. Šonas man pasirodė kaip labai paslaptingas, uždaras, santūrus, bet nuoširdus vaikinas. O Keitė buvo tokia miela naivuolė, tikinti šviesia ateitimi ir savo jėgomis. Tikriausiai puikiai mokate suvesti faktus ir suprantate, kad tarp šių veikėjų užsimegs ryšys, nors galbūt tai bus tik draugiškas...

Knygos eigoje sužinosite kaip dalyviams sekėsi treniruotis ir ruoštis lenktynėms, kaip jie skaičiavo bėgančias dienas. Manau, kad labiausiai jums įsimins šių veikėjų jausmai ir mintys. Abu jie turėjo daugybę abejonių, kas čia žino, galbūt tai prives ir prie pasitraukimo... Viską sužinosite tik paskaitę patys.

Man patiko autorės idėja apie vandens žirgus. Tai taip neįprasta, bet tuo pačiu mus supažindina su etnografiniais aspektais. Tai tikrai sužavėjo ir nepaisant to, kad nemėgstu knygų apie žirgus, galiu padaryti išimtį būtent šiai knygai. Man užkliuvo visai kiti dalykai. Kūrinio erdvė man pasirodė per mažai nupasakota. Taip, žinojome, kad Keitė su Šonu gyveno mažoje saloje, kad žmonės bėgo į didesniąją dėl geresnio gyvenimo. Bet nebuvo nieko tiksliau pasakyta ir to man bent jau trūko. Be to, salos gyventojai buvo labai naivoki. Tarp jų ir pati Keitė, kuri net ir gyvendama itin skurdžiai, nenorėjo palikti savo salos ir namų. Na, manau pasiekus tokią kritinę ribą, geriau rinktis tai, kas padėtų tau išsilaikyti ir svarbiausia, nebadauti.

Mane pribloškė knygos pabaiga. Tikrai tikėjausi, kad įvykiai pasisuks kita linkme, visgi įvairūs požymiai ir leido manyti kitaip. Pasiruoškite viskam! Bent jau Skorpiono lenktynių baigčiai. Na, o pati pati pabaiga buvo labai jautri ir labai rami, kas nebūdinga šiam kūriniui. Bet manau, kad kitokios pabaigos ir negalėjo būti, autorė būtų padariusi didžiulę klaidą, jei viską būtų pabaigusi kitaip.

Autorė Maggie Stefvater parašė tikrai neeilinį kūrinį, kuris, kitaip nei dauguma tokio stiliaus knygų, neturi tęsinio. Manau, kad jo ir nereikia. Jeigu patiko "Skorpiono lenktynės", galite išbandyti ir kitas autorės knygas, kaip kad serija "Virpėjimas". Deja, būtent šios serijos tikriausiai tarp mano aprašymų neišvysite, bet tai nereiškia, kad negalite jos paskaityti ar kad nerekomenduoju jos.

Skaitytojų nuomonės:

Na knyga visai nebloga . Nors ir norėjosi galbūt dar kažko. Manau truputi trūko veiksmo, bent jau man , nes aš labai mėgstu tokias knygas kur veiksmo būna. Iš pradžių maniau jog lenktynės prasidės kažkur knygos viduryje , tačiau klydau. Nemaniau kad lenktynės prasidės knygos pabaigoje ir taip greit baigsis. Na bet vistiek nepasakyčiau kad knyga nepatiko. Buvo įdomu jog buvo fantastikos , bet ne per daug. Taip pat jog ir pačios realybės, jausmu , išgyvenimų buvo. Na o labiausiai patiko, jog ši istorija buvo papasakota dviejų skirtingų asmenų. Buvo įdomu skaityti kaip jie pasakojo apie vieną dalyką skirtingai, na ir t. t.
Manau jei reikėtu vertinti 10 balų sistemoje, šiai knygai duočiau kokius 8 ar 9. Na , o šiaip tai aš tai rekomenduoju perskaityti šią knygą.

Knyga tiesiog nepakartojama!
Jei kažkada skaitytas M. Stiefvater "Virpėjimas" sužavėjo gana banaliu, šiek tiek nuspėjamu, nors tikrai savotiškai originaliu siužetu, tai "Skorpiono Lenktynės" visiškai sužavėjo originalumu, keista, mistiška knygos sukuriama atmosfera ir paprastais, žemiškesniais herojais, kokių nepamenu sutikusi nė vienoj iki šil skaitytoj knygoj. Tiesiog sunku paaiškinti, kokia nuotaika apima skaitant, o tuo labiau baigus skaityti šią knygą.

Vicotria Aveyard "Raudonoji karalienė"

Leidykla Alma littera neatsilieka nuo pačių garsiausių paaugliams leidžiamų knygų leidyklų pasaulyje, nes šį kartą iš anksto nuspėjo aprašinėjamos knygos populiarumą ir praėjus vos mėnesiui nuo knygos premjeros pasauliniu mastu, galime džiaugtis ir mėgautis kūriniu, kuris jau pasirodė ir Lietuvoje. Nuo pat pirmų knygos puslapių galvojau, kad knyga bus labai panaši į mūsų visų mėgstamą Kieros  "Atranką". Mano nuomonė pasikeitė akimirksniu ir dabar manau, kad šią knygą galima laisvai vadinti "Divergentiška Atrankos" versija. Taip, kad šių dvejų knygų gerbėjai, čiupkit naujai išleistą kūrinį.

Knyga yra apie merginą, kuri visą savo gyvenimą jautėsi prastesnė už kitus, ypač už savo šeimos narius. Ji jautėsi nepilnaverte, nuvertinta, bet vistiek mylima. Svarbu pabrėžti tai, jog ji gyveno laikais, kai pasaulyje vyravo karas tarp raudonųjų (jos kastos) ir sidabrinių (kilmingųjų). Mara nekentė kilmingųjų ir troško sunaikinti karą pasaulyje, troško taikos. Jos broliai taip pat dalyvavo kare ir net jai grėsė tarnyba armijoje, bet ji jos išvengė...

Vieną dieną Mara susipažino su vaikinu, kuris pakeitė jos gyvenimą. Vaikinas sugebėjo jai gauti darbą kilmingųjų rūmuose, todėl jai nebereikėjo baimintis dėl tarnybos armijoje, dėl karo. Keisčiausia buvo tai, kad paslaptingasis netikėtai sutiktas vaikinas ir buvo vienas iš kilmingųjų. Tiesą sakant, jis buvo būsimasis šalies karalius! Pagrindinė veikėja draugo kilmę sužinojo tik jos pirmojo pokylio, kur ji turėjo dirbti, metu. Tiesą sakant Mara pati pasižymėjo tame pokylyje - netyčia atskleidė savo galias, apie kurias net pati nenutuokė. Tai buvo lemtinga klaida jai, nes taip ji tapo persekiojama kilmingųjų. Karališkoji šeima sukūrė jai naują tapatybę ir nusprendė ištekinti už būsimo karaliaus brolio, kad pasaulis nesužinotų, kas ji tokia ir kodėl nekilmingoji raudonoji turėjo išskirtinių galių, kurių turėdavo tik sidabriniai...

Knygos eigoje pamatysite pagrindinės veikėjo persikūnijimą, naujo gyvenimo pradžią, pažintį su būsimu vyru, romantiškų akimirkų ir daugybę kitų dalykų. Merginai net pavyks įgyvendinti savo tikslus - pradėti revoliuciją šalyje, kuria ji tikėjosi nutraukti nesibaigiantį karą. Bet pagrindinis klausimas: "Ar jai pavyks?".

Norėčiau šiek tiek aprašyti ir pagrindinę veikėją, Marą. Manau, kad ši asmenybė sužavės ne vieną skaitytoją, nors mergina ir nebuvo pasitikinti savimi, itin laiminga ir drąsi. Man Mara pasirodė labai tikra, labai žmogiška, nes jautėsi jos baimė ir nedrąsumas prieš priimant itin svarbius sprendimus, prieš kovą. Autorė ją sukūrė kaip labai nuoširdžią, bet tuo pačiu ir naivoką asmenybę, kuri netikėjo, kad kas nors gali nepasisekti, kad viskas bus gerai.

"Raudonoji karalienė" man iš pradžių pasirodė itin panašus į "Atranką", nes abiejuose kūriniuose aprašomas kilmingųjų gyvenimas. Netrukus savo nuomonę pakeičiau, kai pastebėjau apie ką ši knyga iš tiesų yra. Ir iš tikrųjų šie du kūriniai labai skirtingi, tad neišsigąskite sutampančių detalių pradžioje. Na, o "Divergentiška" versija pavadinau dėl to, kad knygoje kupina veiksmo scenų ir revoliuciškų kovų, kurios tikrai visiems patinka.

"Raudonoji karalienė" iš dalies puikiai atitinka šių dienų aktualijas. Autorė Victoria Aveyard norėjo parodyti, kad ne visi žmonės yra tobuli ir ypatingi, turintys išskirtinių talentų. Būtent tokia buvo ir pagrindinė veikėja Mara - paprasta mergina, itin nuvertinanti save ir puikiai suprantanti, kad niekada neprilygs šeimos išlaikytojai - sesei Gisai, kuri buvo kruopšti ir talentinga mergaitė. Dažniausiai visuose romanuose, ypač fantastiniuose, rasime veikėjus, kurie yra atsakingi už savo šeimos gerovę ar turi ypatingą talentą, bet šį kartą Mara buvo visiškai eilinė mergina. Autorė norėjo pasakyti, kad ne visada žmonės yra kam nors gabūs, bet jie savaip išskirtiniai - galbūt neeilinius talentus pakeis nuostabus ir nuoširdus būdas.  Kūrinio eigoje šį tema dar labiau išplėtojama, nes įtraukiamas ir veikėjas Mavenas, kuris visą gyvenimą praleido brolio, būsimojo karaliaus, šėšėlyje ir turėjo tenkintis minimaliu tėvo dėmesio, kadangi jis nebuvo toks, kaip puikusis brolis Kalas. Šis požymis labai stipriai paveikė Maveno asmenybę ir vaikinas jautėsi nepilnaverčiu šeimos nariu, kuris niekada neprilygs vyresnėliui.

Pirmosios romano pusės kompozicija išties pasirodė įdomi. Pirmą kartą skaitydama romaną to nepastebėjau, bet perskaičiusi ir lietuvišką versiją, aktreipiau dėmesį, kad skyriai prasideda ne paskutiniaisiais įvykiais ir jų tęsiniais, bet kažkokio bendro ir esminio dalyko aprašymu. Tai galėtų būti ir visuomeninės santvarkos aprašymas ar koks nors įprastas kasdieninis Maros gyvenimo ypatumas, po kurio detalaus aprašymo autorė privesdavo atgal prie esminių įvykių. Įdomus pastebėjimas, kuris man tikrai įsiminė ir kurį labai teigiamai vertinu.

Ši fantastinio pobūdžio knyga sujaudins iki sielos gelmių ir net nepastebėsite savo prarasto laiko, kol ją skaitysite. Knygoje iškeltos problemos: laisvės siekimas, nepilnavertiškumas ir kt. man pasirodė itin aktualios, bet retai gvildenamos tokiuose kūriniuose. "Raudonoji karalienė" labai išsiskyrė savo nenuspėjamu siužetu, kuris išties mane pribloškė. Net vadindama save "fantastinių knygų gerbėja" galiu pasakyti, kad kai kurie autorės posūkiai mane pribloškė gerąja prasme, taip kaip tikrai nesitikėjau. Šioje knygoje itin akcentuojamas posakis "Anyone can betray anyone", todėl ir aš jums siūlau to nepamiršti ir prisiminti, pravers...

Labai rekomenduoju šį kūrinį visų realistinių fantastinių kūrinių mėgėjams. Taip vadinu kūrinius, kaip "bado žaidynės", "Divergentė", "Delirium", "Atranka" ir kiti. Šis kūrinys jau irgi patenka į šį sąrašą. Manau, kad nenusivilsite perskaitę šį kūrinį, kuris žiniasklaidoje įvardijamas kaip laukiamiausias 2015 metais! Daugybė veiksmo, romantiškų detalių bei visų mėgstami revoliuciniai planai leis jums pasinerti į fantastikos pasaulį iš kurio niekada nenorėsite grįžti.


Skaitytojų nuomonės:

Viena iš geriausių knygų, tikrai verta būti top'uose. Kai rašytoja paskelbė, kad išleidžia antrą dalį, labai apsidžiaugiau. Antra dalis labai laukiama, o šios pabaiga buvo labai nenusėjama, kas yra didelis pliusas. Labai įdomi, piverčianti susimąstyti ir apie gyvenimiškus dalykus - meilę, mirtį, išdavystę... Mara, kaip pagrindinė veikėja, verta tiek dėmesio. Manau knygos autorei pavyko įvykdyti savo užduotį - pavergti skaitytojų širdis. Knyga labai gera! Tik aukščiausi balai!
Knygos autorę tiesiog galiu pagirti, kadangi parašyta tobulai. Į knygą susipina ,,Bado žaidynių" , ,,Divergentės" ir ,,Atrankos" trilogijų mišinys, kas suteikia knygai žavesio ir nesinori jos paleisti. Rekomenduoju visiems! :)

Nors maniau, kad reklaminis šūkis "laukiamiausia metų knyga" (visame pasaulyje) tėra reklaminis triukas parduoti kuo daugiau knygų, ši tikrai pateisino lūkesčius! Kas išeis sumetus Bado žaidynes, Divergentę ir Atranką į vieną puodą? Ogi Raudonoji karalienė, kuri pradžioje gal kiek vangokai skaitosi, bet pabaigoje privers širdį daužytis lyg žiūrint veiksmo filmą! Penki balai iš penkių, neabejotinai visos trys knygos stovės mano lentynoje.
Knyga nuoširdžiai nustebino! Man ji labai patiko, nes turi panašumų į Bado Žaidynes, o jas aš labai mėgstu. Ir ne vien dėl to. Mara - pagrindinė veikėja tokia tobula. Atvirai man ji labai patiko. Ir patys princai ne ką mažiau apkerėjo :) Skaičiau įsitraukus. Negalėjau atsitraukti.
Visas istorijos aprašymas tiesiog nuostabus.
Aišku kas skaitę tikrai nustebo gale. Mane šokiravo. Kad taip pasielgt ....., nesitikėjau.
Todėl laukiu nesulaukiu kitos dalies.
Visiems siūlau perskaityti, nepasigailėsit.
Galiu drąsiai teigti, jog bent jau dabar, tai yra geriausia mano šiais metais perskaityta knyga!
Knygą perskaičiau su tikru pasimėgavimu, o pabaigus ją atrodė, kad ji baigėsi per greitai ir norėjosi dar ir dar daugiau! Puikus kūrinys jaunimui. Apie šią knygą kalbama tikrai daug, kiti teigia, jog išpūstas per didelis burbulas ir ji nėra tokia šauni, bet aš manau, jog ne be reikalo ant jos nugarėlės puikuojasi šie žodžiai: "2015 metų laukiamiausia knyga, skirta „Divergentės“ ir „Bado žaidynių“ skaitytojams!" Esu skaičiusi paminėtas knygas, jos tikrai mane sužavėjo ir taip pat ši knyga! Jau svajoju apie antrąją dalį(tai taip pat turėtų būti trilogija) ir karštai trokštu, kad būtų sukurtas filmas!
Manau šią knygą reikėtų apibūdinti kaip "Sostų žaidimo" susijungimą su iksmenais.

Stephen King "Gyvulėlių kapinės"

Esu tikra, kad kiekvienas iš Jūsų, kuris lankosi bibliotekose, yra regėjęs pilną lentyną knygų su violetiniais viršeliais kaip matote nuotraukoje. Visos vienodos, išskyrus jų pavadinimus. Tos knygos priklauso vienam garsiausių pasaulio rašytojų Stephen King, kuris yra žinomas kaip siaubo fantastinių romanų karalius. Esu įsitikinusi, kad ne kartą girdėjote apie šį autorių, bet niekada nekilo mintis paskaityti jo kūrinių... Todėl ir šį kartą, kai balandžio mėnesį dedikavau fantastikai, nes manau, kad Stephen King yra pats puikiausias rašytojas, kurio kūryba galima ir pradėti šį mėnesį.

Stephen King parašė daugiau nei 200 kūrinių iš kurių didžioji dalis priklauso siaubo fantastikos žanrui. Nemažai jo kūrinių buvo ekranizuoti, vienas iš naujausių darbų, prie kurių autorius prisidėjo, yra ir jums puikiai žinomas serialas "Po kupolu"("Under the dome"). Šio serialo scenarijaus autorius ir yra šis garsus autorius.

Šį kūrinį autoriui įkvėpė parašyti jo paties gyvenimas. Stephen King pasakoja, kad sunkvežimis partrenkė jo šeimos katiną, kurį ypač dievino jo duktė. Būdamas tėvu, jis turėjo paaiškinti mažametei dukrelei apie katės mirtį ir apskritai apie šį reiškinį. Tuomet Stephen King ėmė fantazuoti: kas būtų, jeigu jis galėtų prikelti katiną iš mirusiųjų pasaulio... Būtent apie tai ir yra ši knyga, kuri pasakoja vienos šeimos gyvenimą, kurį paįvairino katino žūtis ir gyvulėlių kapinės, kuriose palaidojęs savo augintinį, pagrindinis veikėjas Luisas sulaukė atsako - jo šeimai viešint pas senelius ir jam likus vienam namuose, katinas grįžo. Sveikas ir gyvas.

Kūrinyje labai išsamiai aprašoma šios šeimos kasdienybė. Tarp šeimos narių sutiksite pagrindinį veikėją ir šeimos galvą Luisą, jo žmoną Reičelę, mažametę dukrytę Elę ir dar jaunesnė jos broliuką Geidžą. Jų istorija prasidėjo jiems atsikrausčius į naują miestelį ir aplankius išskirtinę vietą - gyvulėlių kapines. Pasak pasakojimų, toje vienoje nuo neatmenamų laikų buvo laidojami naminiai gyvulėliai. Tokios kalbos ir pasakojimai labai paveikė mažametę Elę ir tėvams reikėjo nuraminti dukrą ir paaiškinti, kad visgi mirtis yra neišvengiamas dalykas ir nereikia jos bijoti.

Kaip ir minėjau, kūrinio eigoje iš numirusiųjų prisikels šeimos katinas Čerčas, kuris turėjo vardą Vinstono Čerčilio garbei. Apie šį nutikimą žinojo tik Luisas ir jis net nesiruošė apie tai užsiminti savo šeimos nariams. Katinas itin pasikeitė: jis pasidarė gan bjaurus, visuomet turėjo klaikų kvapą ir labiausiai Luisas juo šlykštėjosi ir stengėsi neprileisti jo prie savo šeimos, bet tuo metu negalėjo niekam atskleisti tiesos.

Šeima turėjo įvairiausių problemų. Bet juk tam ir yra keli žmonės, kad visi kartu galėtų įveikti juos slegiančius dalykus ir paremti vieni kitus. Reičelė, pavyzdžiui, buvo sutraumuota savo vaikystėje, kai matė, kaip nuo didžiausių kančių mirė jos sesuo. Luisas, kitaip nei Reičelė ar jos tėvai, buvo gan neturtingas ir buvo smerkiamas žmonos tėvų dėl šio dalyko...

Pagrindinė šios knygos mintis yra mirtis. Apie šį reiškinį čia labai daug rašoma ir tikrai įdomiai, galima rasti daugybę išskirtinių faktų. Pavyzdžiui, pasak vieno laidotuvių namų savininko, žmonės retai kada miršta Gruodį vien dėl to, kad niekas nenori mirti gražiausių metų švenčių metu... Tokių smulkių faktų šioje knygoje apstu ir vien dėl to verta paskaityti kūrinį. Man patiko, kad autorius privertė savo veikėjus paaiškinti vaikams apie mirtį, tokiu būdu jaunesni skaitytojai gali išgirsti įvairiausių nuomonių, nes jauni žmonės visada visada bijo mirties. Būtent dėl šios priežasties ir pasirinkau paskaityti būtent šią Stephen King knygą, nes mano manymu, gyvulėlių kapinės intriguoja, ar ne?

Antrojoje knygos dalyje prasidės didysis veiksmas ir fantastiniai elementai. Pati dalis prasidės labai netikėtai, bent jau mane tai labai nustebino ir vos nelikau suklaidinta... Luiso šeimą aplankys mirtis. Tragiškas reiškinys pakeis šeimos gyvenimą, o ypač Luiso, kurį ir taip slėgė įvairios mintys apie prisikėlusius gyvūnus ir kas naktį aplankantys košmarai... Vienas dalykas nedavė ramybės Luisui: "Ar kas nors bandė palaidoti žmogų gyvulėlių kapinėse ir ar jis prisikėlė?". Su šia mintimi ir baigiu pasakoti apie siužetą ir palieku pačią didžiausią užuominą tolimesniems įvykiams.

Džiaugiuosi, kad paskaičiau Stephen King knygą ir tikrai nesigailiu pasirinkimu. Įdomu yra tai, kad autorius davė šią knygą paskaityti savo žmonai ir artimiausiems žmonėms, o jie ją sumenkino, sukritikavo. Todėl rankraštis kurį laiką liko gulėti autoriaus stalčiuje, kol vėl neatsirado galimybė jį pristatyti ir visgi išleisti.

Rekomenduoju visas Stephen King knygas, nes esu užtikrinta, kad šis autorius jus priblokš. Jo kūrinys "Gyvulėlių kapinės" tikrai prilygo itin geram siaubo filmui, nes to čia pakako. Tokį kūrinį lyginčiau su tomis baisiomis istorijomis, kurias visi mėgsta pasakoti savo draugams ir juos gąsdinti. Vienintelis skirtumas, kad tai kur kas platesnė ir išsamesnė istorija, kuri paliks jus be žado. Rekomenduoju!

Adi Alsaid "Pasiklyskime"

"Pasiklyskime" yra viena iš tų road-trip knygų, tokių kaip John Green "Popieriniai miestai" ar Gayle Forman "Tik viena diena". Iš tikrųjų, tikrai galvojau, kad tai bus tokia knyga, kurioje susitiks keturi jaunuoliai (pagal aprašymą) ir nuspręs kartu vykti į kelionę, kur galiausiai atsiras bent viena įsimylėjelių pora... Taip tikrai nebuvo ir tikrai džiaugiuosi dėl to, nes knyga pranoko mano lūkesčius ir ją 2014 metų apžvalgoje įvardijau kaip vieną geriausių tais metais perskaitytų kūrinių!

"Pasiklyskime" yra kūrinys apie jaunuolius Hadsonas, Bri, Eliotas ir Sonia, kurie buvo visiškai nesusiję tarpusavyje, gyveno skirtingose Amerikos valstijose ir turėjo savus gyvenimas bei savas problemas. Vienintelis dalykas, kuris juos siejo, buvo Leila. Paslaptingoji mergina, kuri turėjo tikslą apsilankyti Aliaskoje...

Šį kartą pasinaudosiu tuo knygų aprašymo būdu, kai viską stengsiuosi perteikti per pačius veikėjus.
Hadsonas buvo pirmasis veikėjas Leilos kelyje. Vaikinas dirbo savo tėčio automobilių servise ir skaičiavo valandas iki svarbiausio interviu jo gyvenime. Vaikinas su tėčiu jau seniai planavo, kad Hadsonas taps gydytoju ir labai priartėjo prie svajonės išsipildymo, kurį sutrukdė ne kas kitas, bet pro šalį važiavusi Leila, kuriai reikėjo pagalbos taisant automobilį... Hadsonas iš karto suprato, kad Leila yra viena iš tų merginų, kurios užpildo tavo gyvenimą ir negalėjo nustoti galvoti apie ją... Taip jie kartu praleido visą nuotykių kupiną naktį...

Bri buvo antroji Leilos kelyje pasimaišiusi veikėja. Bri buvo maištautoja, kuri po tėvų mirties pabėgo iš sesers namų, nes nebegalėjo jos pakęsti. Mergina viena klaidžiojo jau devynis mėnesius ir stengėsi išgyventi ir netikėtai sutiko Leilą. Merginos kartu praleido nemažai laiko, diskutavo apie Bri iškilusias problemas ir galiausiai pakliuvo į bėdą, kuri privertė Bri pergalvoti savo santykius su sese...

Eliotą kiekviena mergina pavadintų svajonių vaikinu. Romantiškasis jaunuolis išleistuvių (prom) naktį nusprendė prisipažinti apie savo jausmus geriausiai draugei, bet viskas susiklostė taip, kad draugė jį atstūmė ir sudaužė vaikino širdį... Vaikino susitikimas su Leila įvyko tada, kai mergina netyčia jį sužalojo savo automobiliu ir jis pats pasipasakojo savo istoriją. Leila nebūtų Leila, jei nebandytų padėti savo naujajam draugui, todėl kartu jie sugalvojo planą...

Paskutinė Leilos sutikta veikėja buvo Sonia. Ko gero ši merginų istorija labiausiai man patiko, nes tai, ką jos patyrė būdamos kartu vos vieną parą, būtų lengvai galima surašyti atskirai ir išleisti atskirą knygą. Sonia prarado savo mylimą vaikiną, kuris netikėtai žuvo. Bet gyvenimas tęsėsi, ji daug bendravo su mylimojo artimaisiais ir netikėtai gavosi taip, kad pamilo kitą vaikiną, kuris buvo vienaip ar kitaip susijęs su ta šeima. Sonia labai blogai dėl to jautėsi, nes manė, kad blogai daro savo žuvusio mylimojo atžvilgiu. Viskas susiklostė taip, kad Sonia su Leila atsidūrė kitoje šalyje, bet joms teko grįžti atgal į vestuves, iš kurių Sonia pabėgo, nes mergina turėjo jaunikio ir nuotakos žiedus... Deja, tai padaryti nebuvo itin lengva, nes Sonia pametė pasą, kurio reikėjo, norint grįžti į šalį...

YOLO (You Only Live Once). Šis žodis geriausiai apibūdina pačią istoriją. Viskas, ką darė Leila ir kiti veikėjai buvo nepakartojama, rizikinga. Man tikrai buvo įdomu skaityti apie visus šiuos veikėjus ir labai troškau sužinoti daugiau apie pačią Leilą, kas padaryti buvo tikrai sunku. Kiekvienas skyrius buvo vis apie kitą veikėją, kuriam geraširdė Leila vienaip ar kitaip padėjo, bet tai nepadėjo man, kaip skaitytojai, atskleisti Leilos asmenybę. Neišduosiu paslapties, kas įvyks kūrinio pabaigoje, kokia bus kulminacija, bet pasakysiu tai, kad Leila pasieks užsibrėžtą tikslą Aliaskoje pamatyti Northern lights. Visam šiam reikalui buvo labai svarbi priežastis apie kurią sužinosite labiau pažinę šią paslaptingąją merginą. Įdomiausia, kad ji pati nusprendė padėti visiems jaunuoliams, bet pagrindinis klausimas, iškeltas šioje knygoje: "O kas padės pačiai Leilai?" Kai kuriems jų poelgiams reikėjo turėti daug drąsos, bet tebūnie. Juk gyvename vieną kartą, ar ne? Manau, kad jaunuolių nuotykiai, aprašyti "Pasiklyskime" yra puikūs pavyzdžiai gyvenimų, apie kuriuos svajojame, bet nedrįstame įgyvendinti. Ypač pati pagrindinė veikėja Leila yra puikus YOLO pavyzdys, nes jeigu ne ji, visi kiti 4 veikėjai nebūtų radę atsakymų į savo klausimus ir nebūtų išsprendę savo problemų...

Kūrinys iš tikrųjų paliko man neišdildomą įspūdį ir manau, kad negalėjo pasibaigti geriau. Viskas baigėsi taip, kaip turėjo. Iš tiesų man labai patiko kiekvieno viršuje aprašyto veikėjo istorijos ir gyvenimai, viskas tikrai bus unikalu ir gyvenimiška. Manau, kad kiekvienas skaitytojas atras kažką artimo sau, kai paskaitys visų veikėjų istorijas.

Skaitydama "Pasiklyskime" radau labai daug detalių, kurios man priminė kitas mėgstamas knygas.  Pavyzdžiui skirtingų veikėjų istorijos priminė kūrinį "Aš neskęstu, tik mojuoju", kelionė priminė "Popieriniai miestai", radau net sąsajų su knyga "Aliaskos beieškant", o pati Leila man priminė merginą, kuri aprašyta pačiame pirmame šio blogo aprašyme "Žvaigždė"... Galiu vardinti ir vardinti, bet iš tiesų manau, kad šie panašumai labai pritraukiantys, nes jie leidžia prisiminti kūrinius, kurie taip pat paliko neišdildomą įspūdį, sukėlė virpulį kiekvieno širdyje.

Pagaliau, praėjus daugiau nei metams laiko po pirmo karto, kai skaičiau šį kūrinį, galiu džiaugtis, kad jis yra išleistas jau ir lietuvių kalba, nors jūs šiame bloge ir sulaukėte aprašymo pagal anglišką variantą. Esu tikra, kad nenusivilsite, nes tai man asmeniškai labai artima ir duag jausmų sukelianti knyga, kurią pati rekomendavau išleisti.

Waris Dirie "Dykumų gėlė"

Šį kartą pristatau Jums labai ypatingą romaną apie tikrus išgyvenimus. Istorija, aprašyta šioje knygoje yra labai įkvepianti ir pamokanti: ji motyvuoja siekti savo užsibrėžtų tikslų ir nepasiduoti, nes visuomet gali atsidurti ir blogesnėje situacijoje. Manau, kad čia labai tiks mano mėgstamiausia frazė - "Everything will be okay in the end. If it is not okay, it is not the end".

Autorė Waris Dirie ir yra šio romano pagrindinė veikėja. Tai tarsi jos autobiografija, kuri pasakoja jos gyvenimo istoriją.  knygą naudosiu sulietuvintą vardo versiją Varis ir papasakosiu, ko tikėtis iš šio nuostabaus kūrinio.

Pasakojimas prasidėjo nuo ankstyvos Varis vaikystės. Mergaitė buvo kilusi iš Afrikos, iš Somalio. Jos gimtinėje buvo priimtini visai kitokie dalykai nei šiuolaikiniame moderniame pasaulyje. Varis šeima buvo klajokliai, jie niekada neužsibūdavo vienoje vietoje ir klajodavo dykumose, jie neturėjo daugybės turto ir sukauptų daiktų, miegodavo po atviru dangumi. Vienintelis šeimos vienytojas buvo meilė ir pagarba viens kitam.

Deja, Somalio gyventojai, kaip ir daugelis kitų Afrikos šalių, turėjo tradiciją, kuri sužaloja mergaites. Sulaukusios tam tikro amžiaus jų genitalijos būna apipjaustomos. Varis nebuvo išimtis ir taip pat patyrė šį košmarišką išgyvenimą, nors įdomu buvo tai, kad būdama vis dar vaikas, ji nesuprato žalos poveikio ir net troško greičiau sulaukti "ceremonijos". Deja, pati procedūra jai kainavo daugybę skausmo valandų ir komplikacijų, pakenkusių jos gyvenimui...

Tuomet Varis pasakoja savo tolimesnę istoriją ir apie pabėgimą iš namų, kuris įvyko ne dėl baisių apipjaustymų, bet dėl to, kad jos tėvas surado jai vyrą ir norėjo ją atiduoti, kai jai buvo vos 13 metų. Mergaitė nenorėjo atsiskirti nuo šeimos, todėl nusprendė rizikuoti ir pabėgti.

Gyvenimas nebuvo labai gailestingas: Varis patyrė daugybę nuosmukių ir išgyvenimų, bet visa tai jos nesustabdė ir vedė pirmyn. Galiausiai viskas susiklostė taip, kad mergina atsidūrė Anglijoje, kai visai nemokėjo kalbos ir net nežinojo elementarių gyvenimo taisyklių, nuostatų. Bet tai nebuvo problema ir Varis sugebėjo susidoroti su jai skirtais gyvenimo iššūkiais.

Įdomiausia buvo stebėti rašymo stiliaus kaitą. Pasakojimai apie vaikystę buvo aprašyti labai paprastai, labai naiviai ir "neišmanėliškai". Bet juk taip ir buvo, mažoji Varis juk nieko nesuvokė apie gyvenimą pagrindiniame pasaulio žemyne. Vėliau, metams bėgant, Varis susipažino su pasauliu ir ėmė asimiliuotis su civilizuotais gyventojais, todėl jos žodynas ir mąstysena labai pasikeitė.

Įdomus faktas apie šią knygą  yra tai, kad ji yra apie modelio gyvenimą. Taip taip. Neatskleisiu kada, kur ir kaip viskas prasidėjo, bet visgi taip ir buvo. Varis tapo itin garsiu modeliu, bet turėjo labai daug iškentėti ir išsikovoti savo jėgomis, kad pasiektų viską, ko pasiekė.

Knygoje aprašyti ir garsūs žmonės kaip Merlin Monroe, Naomi Campbell ir kiti. Su šiomis ir kitomis įžymybėmis Varis turėjo progą susipažinti ir artimiau susibendrauti. Taip pat Varis nusifilmavo ir viename garsiausių filmų apie Džeimsą Bondą. Iš tiesų, kelios situacijos, buvo vertos aukso medalio, bet juk taip iš tikrųjų kažkada ir buvo...

Varis asmenybė buvo neapsakomai įkvepianti. Moteris niekada nekaltino savo tėvų ar tautos už jai padarytą žalą. Ji puikiai suprato, kad tokiose dykynėse gyvenantys žmonės turi savo tradicijas ir nusistatymus, todėl jie tikrai negalėjo nuspėti, kaip tokie dalykai kenkia jų dukterims. Varis buvo labai ambicinga ir užsispyrusi, kas man labai įstrigo ir patiko. Šios dvi savybės vedė ją tinkamu keliu ir be jų ji nebūtų pasiekusi tiek daug savo gyvenime. Tam tikrose situacijose, visiškai svetimame pasaulyje, Varis sugebėjo išsilaikyti ir net iškilti - manau, kad daugiau nieko nereikia ir pridurti, nes tokių žmonių šiais laikais beveik nerasi.

Knygos pabaigoje, be įvairiausių esminių įvykių, Varis ėmė bendradarbiauti su įvairiomis organizacijomis, kurių tikslas išlaikyti taiką pasaulyje. Varis papasakojo savo gyvenimo  ir prisidėjo prie daugybės moterų išgelbėjimo nuo to, ką ji patyrė - nuo apipjaustymo. Varis sutinka su mintimi, kad gyvenimas norėjo, kad ji atsidurtų ten, kur ir buvo. Gyvenimas jai parengė tokius iššūkius dėl garbaus tikslo ir svarbiausia, kad ji nepasidavė.

Beveik visada mėgstu aptarti knygos pavadinimus, bet šį kartą mane labiau sudomino pats viršelis. Jeigu dar nenuspėjote, atskleisiu jums pasakydama, kad knygos viršelyje yra pati Varis ir tai yra vienas iš jos kaip modelio darbų. Nuotrauka buvo padaryta dar gerokai prieš imant rašyti knygą, todėl ji nebuvo visiškai suplanuota, bet geresnio varianto šiai knygai nebūtų galima net rasti.

Rekomenduoju šią knygą iš visos širdies ir manau, kad Jus ši istorija ne tik sudomins, bet ir praturtins Jūsų išmanymą apie pasaulį ir apie besivystančias Afrikos šalis. Kiekvienas iš mūsų turėtume suvokti apie tokius dalykus ir jų svarbą, kad galėtume prisidėti prie to sustabdymo. Negaliu pasakyti tikslaus amžiaus, kuriam labiausiai tiktų šis kūrinys, bet esmė tame, kad istorija parašyta labai lengvai ir įtaigiai, todėl galite nedvejodami pabandyti, nes aš bent jau likau pakerėta!

Skaitytojų nuomonės:



Nuostabi knyga! Verčianti susimąstyti, kaip gera, kad gimiau Lietuvoj. Kur kultūra ir papročiai nėra tokie žiaurūs kaip Somalyje, kur turime visus patogumus ir visas galimybes pildyti savo svajones, troškimus ar tiesiog kasdieninius poreikius... Knyga priverčia susimąstyti, kas darosi ten, kur mūsų nėra, kodėl vyksta tokie dalykai. Autorės Varis pasidalinimas išgyvenimais parodo, kad viskas įmanoma: išsigelbėti, pakeisti, išgyventi, pasiekti... Viską tu gali, kai kažko labai nori.

Knyga tikrai verta dėmesio.
Labai džiugu yra tai, jog Waris kovos dėka, 2012 metų rugpjūtį, Somalyje įstatymiškai uždrausta daryti moteriškų genitalijų apipjaustymus! Be abejo, tai nepakeis žiaurių tradicijų bei suvokimo iš karto ir šios tradicijos tęsis, tačiau jau išgelbėta ne viena moteris!

Buvau ir anksčiau girdėjusi apie genitalijų pašalinimą, bet pasakojimas iš tai patyrusios moters lūpų tikrai sukrėtė. Tai prilygsta patiems žiauriausiems kankinimams. Kiek skausmo ir beprasmių mirčių, išgyvena tik atspariausios. O civilizuotas pasaulis prieš šias sveiku protu nesuvokiamas tradicijas bejėgis.

Knyga tikrai patiko. Nors žiauri, bet pamokanti istorija, kaip siekti savo svajonių ir susikurti savo karjerą turint ryžto ir atkaklumo, nenuleidžiant rankų. Ko daugeliui labai trūksta. O ypač tokiomis baisiomis sąlygomis, kur papročiai mūsų akimis atrodo tiesiog siaubingi. Patiko, kad yra nuotraukų, labiau įsijauti į į siužetą. Sukrečianti istorija. Verta paskaityti, kad suprastum kaip gerai pats gyveni.
Perskaičiau šią knyąa taip greit kaip net nebūčiaukada pagalvojusi, kad galėsiu skaityt kokia nors knyga, nes netgi neskaitau, bet šita knyga kažką turėjo tokio nepaprasto - gal dėl to kad ji tikra, neišgalvota. Taip sukrėtė šios stiprios dvasiškai ir fiziškai moters istorija. Nebūčiau niekad net pagalvojusi, kad tokie baisus žiaurumai vis dar vyksta šiuolaikiniame pasaulyje.


Knyga tikrai patiko. Nors žiauri, bet pamokanti istorija, kaip siekti savo svajonių ir susikurti savo karjerą turint ryžto ir atkaklumo, nenuleidžiant rankų. Ko daugeliui labai trūksta. O ypač tokiomis baisiomis sąlygomis, kur papročiai mūsų akimis atrodo tiesiog siaubingi. Patiko, kad yra nuotraukų, labiau įsijauti į į siužetą. Sukrečianti istorija. Verta paskaityti, kad suprastum kaip gerai pats gyveni.

Soman Chainani "Gėrio ir blogio mokykla"

"Gėrio ir blogio mokykla" romaną galima apibūdinti kaip multikultūrinį kūrinį ne dėl jo siužeto, bet dėl išorinių savybių. Romano autorius yra kilęs iš Indijos, bet nuo mažens gyvenantis Amerikoje, viršelis man primena anime veikėjus, būdingus Japonų kultūrai, o pasakų motyvas, ryškėjantis kūrinyje, primena labai tradiciškas pasakas, kokias mes mintinai mokame nuo mažų dienų. Išties įdomus sutapimas, kuriuo norėjau pasidalinti, bet esmė yra ne kūrinio apipavidalinimas, o siužetas, kuris įtraukia nuo pat pirmųjų knygos puslapių.

Istorija pradedama dvejų merginų draugystės įžadais. Agata ir Sofija gyveno pasaulyje, kuriame egzistavo kitas pasaulis - pasakų. Viršelis kuo puikiausiai atspindi merginų išvaizdą, nes Agata atitinka tamsiąją merginą, o Sofija šviesiąją - visai kaip ir jų vardai. Šis išvaizdų kontrastas pasirinktas ne veltui, nes abi merginos priklausė magiškajam pasauliui, kuriame egzistavo piktosios raganos ir princesės, kurių pagrindinis gyvenimo tikslas susirasti mylimus princus. Rodos, neseniai prasitariau apie tradicinių pasakų motyvą, bet viską pakeičia faktas, jog šios dvi priešingybės buvo neišskiriamos draugės, kurių likimai iškrėtė joms pokštą...

Patekusios į puikiai visiems žinomą gėrio ir blogio mokyklą, merginos suvokė pakliuvusios ne ten, kur turėjo. Visų pirma, nuožmioji Agata, iš prigimties tikėjusi savo blogosiomis galiomis, pateko į gėrio mokyklą, o Sofija priešingai - į blogio. Šis autoriaus sprendimas buvo labai ryškus ir puikiai apgalvotas, nes įvykiai, kuriuos nulėmė būtent šis nesusipratimas, ne tik leido geriau suvokti merginų pasaulius, bet ir atrasti tamsiąją istorijos pusę.

Knyga ypatinga savo idėjomis: kova tarp gėrio ir blogio, draugystės svarba. Manau, kad autorius norėjo pabrėžti, kad iš tiesų aplinka gali būti vienas iš svarbiausių faktorių, nulemiančių asmenybės pokyčius. Vien tai, jog šviesiajai Sofijai teko leisti laiką kartu su užsispyrusiomis ir įžūliomis merginomis, paveikė merginą, kuri turėjo išsikovoti savo vietą po saule. To neprireikė Agatai, kuri pateko į gėrio pasaulį, kuriame buvo priimta kaip ir daugelis kitų merginų. Svarbiausia čia buvo įsitikinimai ir tik jūs patys galėsite sužinoti, ar jie turės įtakos charakterių pokyčiams...

Jeigu įsivaizduojate, kad romane bus aprašomos pasakiškos istorijos, visada besibaigiančios laimingai, labai klystate. "Gėrio ir blogio mokykla" turi labai tamsią pusę, kuri tik sukelia dar didesnę intrigą. Knygoje bus labai daug veiksmo, nuotykių, nesusipratimų, juoko ir liūdnų akimirkų, verčiančių susimąstyti apie tikrąsias vertybes ir šios knygos idėjas, kurias atskleidžia autorius.

Jeigu manęs paprašytų išskirti vieną merginą, kuri man labiau patiko, nedvejodama atsakyčiau, kad tai buvo Agata. Na, manau, kad čia tokią nuomonę susidarytų kone kiekvienas skaitytojas, bet noriu šiek tiek paaiškinti kodėl. Sofija sugebėjo atskleisti ir neigiamų savybių, kurios man pasirodė įkyrios. Toks jausmas, kad Sofija nieko daugiau nenorėjo tik, kad gyventi dėl savęs ir susirasti princą... Labai egoistiškas požiūris... Agata buvo visiškai kitokia: kol Sofija rūpinosi tik savimi, Agata rūpinosi ir savimi, ir drauge. Taip pat Agata išsiskyrė kaip veikėja, kuri atrado tikrąjį aš ir tikrąjį gyvenimo džiaugsmą, suprato egzistencinę gyvenimo prasmę, ko linkiu kiekvienam.

"Gėrio ir blogio mokykla" man priminė apie seniai skaitytą trilogiją "16 mėnulių". Abi knygos susijusios su magijos pasauliu ir knygų autoriai turi panašų rašymo stilių, kuris įtikins ne vieną abejingą skaitytoją. Man asmeniškai labai patiko "16 mėnulių", o "Gėrio ir blogio mokykla" pranoko visus lūkesčius, keista, kad tik neseniai sužinojau apie tokią knygą. O dabar sukluskite mažosios skaitytojos, nes jeigu kažkada arba gal dar ir dabar mėgstate filmuką Winx, tuomet šio kūrinio tikrai negalite praleisti, nes tai labai primena šį mano vaikystėje mylėtą animacinį serialą.

Įdomu yra tai, jog "Gėrio ir blogio mokykla" nesibaigia ties 460 puslapiu, nes yra ir daugiau trilogijos dalių. Kol kas išleistos 3 dalys ir negaliu pasakyti ar trečioji yra paskutinė, ar dar galime sulaukti daugiau. Belieka tikėtis, kad Lietuvoje visgi sulauksime sekančių serijos dalių, vertų kiekvieno skaitytojo dėmesio. Rekomenduoju šį kūrinį visiems, kurie užaugo klausydami ar skaitydami pasakas. Toks nuostabus ir kerintis pasaulis palies jūsų širdis ir neliks abejingų dvejoms pagrindinėms veikėjoms. Yra žinoma, kad kūrinys yra skirtas maždaug 10-15 metų skaitytojams, todėl būtent jums ir rekomenduoju šį džiaugsmą, bet tuo pačiu kviečiu paskaityti ir vyresnius paauglius, nes aš, būdama 18 metų sugebėjau atrasti artimų sau akimirkų.

Jessica Sorensen "Ela ir Mičas amžinai"

Neskaičiusiems pirmos dalies "Elos ir Mičo paslaptis" šio aprašymo nepatariu skaityti.

Tikriausiai prisimenate dar 2014 metais išleistą knygą "Elos ir Mičo paslaptis". Kiek skaitinėjau įvairių puslapių komentarus, visi skaitytojai atsiliepė labai puikiai apie ją ir beveik kiekviename komentare klausdavo, kada pasirodys kita dalis. Štai, leidykla Alma littera suskubėjo dėl skaitytojų ir ką tik knygynuose pasirodė antroji serijos dalis.

Elos ir Mičo paslaptis

Šiek tiek kaip visada priminsiu, kas įvyko pirmojoje knygoje: Viskas prasidėjo tada, kai Ela dingo aštuoniems mėnesiams ir niekas nežinojo kur ji buvo. Ji pabėgo nuo savo gyvenimo tada, kai sužinojo tiesą apie jos draugo Mičo jausmus jai, kai visi įvykiai susidėjo į vieną vietą ir ji nebegalėjo gyventi su savo kančiomis. Labiausiai ją pastūmėjo pabėgti kaltės jausmas, kurį ji jautė dėl mirusios mamos... Grįžusi į gimtąjį miestą, Ela sutiko Mičą, jiedu išsiaiškino ir nebegalėjo atsispirti vienas kitam, kad ir kaip stengėsi. Galiausiai knygos pabaigoje buvo atsakyta į visus klausimus ir viskas baigėsi tuo, kad Miča sužinojo apie būsimą savo grupės turą, o Ela tęsė savo mokslus.

"Ela ir Mičas amžinai" prasidėjo panašiai kaip ir baigėsi pirmoji dalis. Praėjus tam tikram laiko tarpui, Ela leido laiką kartu su draugais Ethan ir Lila, o Mičas koncertavo ture, kuris, deja, greitai baigėsi... Matote, Ela jautėsi itin blogai dėl to, kad gyveno atskirai nuo mylimojo, kad negalėjo jam pasiguosti, nes merginą užpuolė vidinė krizė dėl to paties kaltės jausmo bei dėl tėvo potraukio alkoholiui. Nors visi įkalbinėjo paprašyti Mičą nutraukti turą, ji to nepadarė, bet vaikinas pats nutraukė savo koncertinę veiklą ir grįžo pas Elą jai padėti, nors pats teigė, kad taip padarė dėl to, kad blogai jautėsi savo grupėje.

Nuo šios akimirkos visa šios knygos istorija bus pasakojama šiems veikėjams būnant kartu. Pamažu Ela ims svarstyti dėl savo ateities, nes kol kas, ji nežinojo ko norėjo iš savo gyvenimo, bijojo ateities kartu su Miču. Dėl šios priežasties ji pasielgė neapdariai ir pasakė siaubingą dalyką savo vaikinui, kas privertė juos vėl atitolti vienam nuo kito. Tiesa buvo greitai išaiškinta ir toliau jiedu laiką leido kartu. Tik kaip draugai, nes Elai reikėjo laiko susivokti savo jausmuose ir noruose.

Tolimesnėje eigoje sužinosite kas visgi laukia šių įsimylėjėlių: ar jie nuspręs likti kartu, ar kurti gyvenimus atskirai. Taip pat nemažai laiko bus skirta Elos santykiams su jos pačios tėvu ir Mičo santykiams su jo tėvu. Matote, Mičos tėvas visą gyvenimą gyveno atskirai nuo sūnaus ir jo motinos, buvo sukūręs kitą gyvenimą, turėjo kitą šeimą, ir atsitiko taip, kad jam prisireikė pagalbos, o padėti galėjo tik sūnus Mičas...

Jeigu manėte, kad pirmoji serijos dalis yra labai aistringa ir kupina meilės nuotykių, šioje dalyje to sulauksite kelis kartus daugiau, nes būtent visa istorija pagrįsta Elos ir Mičo santykiais lovoje. Šią knygą galima lyginti su "Penkiasdešimt pilkų atspalvių". Vienintelis skirtumas tas, kad "Ela ir Mičas amžinai" yra skirta kur kas jaunesnei auditorijai, nors po tokių audringų aprašymų sunku nusakyti kokiam amžiui tinka šis kūrinys.

Nemeluosiu, šia dalimi šiek tiek nusivyliau. Kai rašiau, kad "Elos ir Mičo paslaptyje" buvo nagrinėjama komplikuota ir problematiška jaunuolių istorija, čia to pasigedau, nes tai priminė gan paprastą knygą, kuria siekiama įtikti paaugliams skaitytojams. Paaiškinsiu kodėl taip manau. Matote esu skaičiusi daugybę knygų, todėl mėgstu jas lyginti vienas su kitomis. Nors esu gerbėja tokių kūrinių, kuriuose susiduriama su jaunimo problemomis, neatsisakau paskaityti tokių knygų, kaip "Ana ir Prancūziškas bučinys", kurios būna itin paprastos, bet savaip traukiančios. Šioje knygoje veikėjai man pasirodė tokie žmonės, kokių pati asmeniškai labai nemėgstu. Pirma priežastis yra ta, kad Ela buvo kalta, kad Mičas nutraukė turą ir atsisakė savo svajonės. Juk argi galima taip daryti? Merginos, tikiuosi jūs nekontroliuojate savo draugų ir neverčiate jų aukotis dėl savęs. Nors autorė pateisino Elą įvairiais faktoriais, vistiek esmė buvo aiški. Toliau pats išsiskyrimas, po kurio Ela su Miču turėjo praleisti laiko atskirai ir apgalvoti savo norus. To nebuvo, nes visą visą laiką jie leido kartu. Ir ne kaip draugai, o kaip tikri meilužiai. Taip, taip. Drąsiai galiu vartoti šį apibūdinimą po to, kai aprašiau jų santykius praeitoje pastraipoje. Tiesiog save gerbiantys žmonės taip nesielgtų ir nemeluotų sau patiems. Nežinau kokioje negyvenamoje saloje būdama autorė parašė šią dalį, bet ji manęs neįtikino.

Šiaip rekomenduoju šį kūrinį visgi paskaityti ir susidaryti savo nuomonę apie jį. Mano nuomonė tikriausiai aiški: susižavėjau pirmąja dalimi, o iš šios tikėjausi kiek daugiau. Bet tai tikrai nereiškia, kad ir jums taip nutiks. Gerai pagalvojau ir rekomenduočiau šią knygą skaityti nuo 16 metų, nors dėl paprasto siužeto tiks ir jaunesniems. 

The impossible knife of memory

Laurie Halse Anderson, viena žinomiausių rašytojų paaugliams, po kelių metų pertraukos grįžo į kūrybinį kelią su trenksmu, pristatydama dar vieną savo romaną, paliečiantį skaudžią temą ne vienam individui. Knyga, išleista 2014 metų pradžioje, jau iš karto pretendavo į Goodreads metų knygos paaugliams rinkimus ir pelnė tūkstančių paauglių simpatijas.

"Kalbėk"
"Žiemos Mergaitės"

Kūrinyje pasakojama apie mergina, vardu Hayley ir jos gyvenimą kartu su tėčiu. Pagrindinės veikėjo tėtis yra karys-veteranas, kuris tarnavo Amerikiečių misijose Irake ir Afganistane. Hayley mama buvo mirusi, todėl vienišas tėvas paliko dukterį su savo naująja mergina Trish, kuri buvo alkoholikė ir galiausiai paliko šeimą. Kai Hayley tėvas grįžo iš misijų ir vėl tapo įprastu piliečiu, su dukra praleido keletą metų keliaudami po Ameriką jo sunkvežimyje, kuriame tuo pačiu metu jis pats mokė savo dukrą to, ko jos bendraamžiai mokėsi mokykloje. Bet kai atėjo paskutinieji Hayley, kaip mokinės, metai, tėvas nusprendė apsistoti gimtinėje, kur dukra galėtų keliauti į mokyklą kartu su kitais mokiniais ir spręsti planus dėl koledžo. Tikriausiai skamba kaip įprastas gyvenimas, ar ne? Bet Hayley tėčiui visgi nebuvo taip lengva prisiderinti prie paprasto civilių gyvenimo, nes ramus ir neįtemptas gyvenimas galiausiai privedė prie siaubingų prisiminimų apie karo laikus, prie košmarų, kurie gąsdino ne tik jį, bet ir jo dukrą. Nuo grįžimo į gimtinę dienos, tėvas susirado netinkamą įtaką darančius draugus ir savo liūdesį skandino alkoholyje... Svarbiausias šio kūrinio akcentas - Hayley - kiekvieną kartą palikdama namus ir eidama į mokyklą, bijo grįžti namo...

Gali pasirodyti, kad papasakojau visą knygos siužetą, bet nebijokite, taip tikrai nėra. Įvardijau tik svarbiausius įvykius, lėmusius pagrindinius knygos siužeto aspektus. Kaip galėjote suprasti, autorė ir šį kartą pasirinko labai neįprastą temą - apie buvusios karo didvyrius. Keisčiausia yra tai, kad kai baigiasi karinės misijos, vykstančios net ir šiomis dienomis, vienų ar kitų tautų atstovai džiūgauja dėl sėkmingų baigčių ir tik tai būna pranešama spaudoje. Kažkodėl niekas neakcentuoja to, ką tenka patirti kariškiams, išgyvenusiems siaubingus įvykius ir kaip jiems sunku integruotis į įprastą gyvenimą. Aš to tikrai nesureikšmindavau, bet ši knyga atvėrė man akis.

Hayley yra mergina, kenčianti baimėje. Dauguma ją įvadintų kaip įžūlią mergiotę vien dėl tam tikrų jos veiksmų mokykloje ar šiek tiek kitokio požiūriu, įgyto vien dėl tokio susiklosčiusio gyvenimo. Mergina bendravo gan šiurkščiai, atkakliai reiškė savo nuomonę ir įsitikinimus, o tai manau yra tikrai neblogas pavyzdys, nors dažnai mergina likdavo nesuprasta ar net nubausta.
Man pasirodė, kad Hayley jautėsi nemylima ir manė, kad tai tai jos įgimta ir paveldėta savybė, kurios ji negali atsisakyti, negali nieko mylėti taip, kaip tie žmonės yra verti būti mylimi.
Mergina vengė jausmų proveržio, nes jautė savo namų spaudimą, jos tėvo požiūris į gyvenimą ir charakteris buvo nepakenčiamas, todėl ji jautėsi taip, lyg nenorėtų, kad mylintis žmogus pažintų tą jos gyvenimo dalį ir galvotų, kad ir ji tokia pati

"The impossible knife of memory" yra kone pirmoji iš mano skaitytų Laurie Halse Anderson knygų, kuri yra apie meilę. Taip, tarp visų Hayley gyvenimo ydų buvo galima atrasti ir gabalėlį šviesos, kuri įkvėpė Hayley geriems darbams ir norui gyventi. Finn buvo tas vaikinas, suteikęs jai vilčių apie šviesią ateitį. Kol Hayley namuose gyvenimas pamažu virto pragaru ir jos tėvas savavališkai bandė atsiriboti nuo pasaulio ir atsisakė priimti pagalbą, Hayley patyrė priešingybę ir Finn pagalba galėjo atrasti gyvenimo privalumų kaip kad galėjimas būti savimi šalia mylimo žmogaus. Manau, kad šie jaunuoliai puikiai tiko vienas kitam: jie tarsi papildė viens kitą ire džiaugiuosi, kad tai nebuvo tokio stiliaus knyga, kur jaunuoliai tik knygos pabaigoje supranta savo jausmus viens kitam ir pripažįsta tai. Mes, skaitytojai, gavom galimybę stebėti šių žmonių vystymąsi ne tik būnant drauge, bet ir kaip atskiros asmenybės.

Sunku nupasakoti tikruosius Hayley jausmus ir išgyvenimus patirtus namuose, aplinkoje, kur viskas turėtų būti jauku, miela ir šilta. Taip nebuvo, nes Hayley tėvas buvo agresyvus ir nebijantis ranką pakelti alkoholikas, kuriuo pasitikėti nebuvo įmanoma. Kiekvieną kartą į namus Hayley įžengdavo su baime. Galima samprotauti, kad dėl to mergina neturėjo daug draugų, vengė artimo kontakto su žmonėmis, nes nenorėjo, kad jie pamatytų jos tikrąjį gyvenimą, kuriame dominavo jos tėvo žiaurumas.

Pagrindinės veikėjos prisiminimai apie praeitį buvo šilti, kupini gražių akimirkų, kokių turime visi mes. Šie prisiminimai, deja, buvo nepalyginami su merginos dabartimi, todėl ji stengėsi viską užmiršti, nes mintys apie gražią praeitį skaudino ir neatitiko tikrovės. Todėl knygos pavadinimas "The impossible knife of memory" tikriausiai ir apibūdina šią merginos situaciją, kai Hayley stengėsi atsiriboti nuo praeities ir ateities bei gyventi tik kraupioje dabartyje.

Kūrinys suteiks daugybę laiko apmąstymams apie gyvenimą ir esu tikra, kad pajusite dėkingumą savo tėvams dėl to, ką turite. Hayley, kitaip nei jūs, savo pasaulyje buvo viena ir jautėsi itin vieniša, nemylima, todėl savaime suprantama, tai neprivedė prie nieko gero. Nuostabus ir pažįstamas autorės rašymo stilius jus įtrauks į istoriją ir nepajusite, kaip tapsite jos dalimi, norėsite padėti merginai ir išgelbėti ją nuo kančių. Rekomenduoju knygą paaugliams nuo 16 metų, nes esu tikra, kad jūs sugebėsite įsijausti ir tinkamai suprasti tai, ką norėjo pasakyti autorė. Labai stiprus kūrinys su išgyvenimais, kuriuos patiria tūkstančiai vaikų savo tėvų, grįžusių iš karinių misijų, akivaizdose.

Ar norėtumėte sulaukti knygos Lietuvoje?

Taip

Ne

make a quiz

Salla Simukka "Balta kaip sniegas"

Neskaičiusiems pirmos serijos dalies "Raudona kaip kraujas", šio aprašymo nepatartina skaityti.

Raudona kaip kraujas

2015 metų Knygų mugės, vykstančios šiomis dienomis, proga, nusprendžiau paskelbti aprašymą knygos, kurios autorę galėsite gyvai pamatyti ir pačioje mugėje bei sudalyvauti susitikime su pačia rašytoja šeštadienį 17 valandą. Pristatinėdama pirmąją serijos dalį "Raudona kaip kraujas" tikrai nesitikėjau, kad istorija apie pagrindinę veikėją Snieguolę pasisuks būtent taip, kaip tai atsitiko antrojoje dalyje.

Priminimui papasakosiu kaip viskas baigėsi "Raudona kaip kraujas dalyje":
"Aiškindamasi gimnazijos draugės Elisos tėčio verslo reikalus ir jos namų kieme numesto maišelio su kruvinais banknotais paslaptį, ji įsivėlė į kvaišalų platintojo kilpas. Korumpuoto narkotikų kontrolės skyriaus policininko ryšiai galiausiai Snieguolę nuvedė į prabangų pokylį. Ten paaiškėjo, kad pokylio organizatorius Baltasis Lokys - tai dvi moterys, identiškos dvynės. Snieguolei iš pobūvio teko sprukti, nes ją atpažino ir ėmė persekioti Baltojo Lokio parankinis. Galiausiai po Snieguolės parodymų parankiniai buvo suimti, bet Baltojo Lokio pričiupti nepavyko." Snieguolė ir pati nukentėjo - į ją paleista kulka kliudė šlaunį, nors mergina nenukentėjo mirtinai... Po visų šių įvykių Snieguolė pažadėjo vieną - daugiau nebesivelti į jokius pavojingus reikalus...

Praėjus trims mėnesiams po lemtingų įvykių, Snieguolės gyvenimas vėl grįžo į įprastas vėžes, nors šį kartą romano veiksmas persikėlė į vieną gražiausių Europos miestų - Prahą. Deja, Salla Simukka nepaliko savo sukurtos veikėjos ramybėje ir paruošė jai naujų nuotykių ir siurprizų. Vienas iš jų - netikėtai sutikta veikėja Lenka, kuri įtikinusi Snieguolę, prisistatė kaip jos vyresnioji sesuo...

Šį kartą autorė Salla Simukka pasirinko labai retai kūriniuose paaugliams nagrinėjamą temą - religines sektas. Viena tokių dominavo viso kūrinio metu ir buvo susijusi ne tik su Snieguolės sese Lenka, bet ir kitais veikėjais, kurie nebuvo itin svarbūs, todėl jų tiesiog neminėsiu. Vien pažvelgus į spalvingą autorės išvaizdą ir asmenybę, sunku patikėti, kad toks žmogus galėtų rašyti tokiomis rimtomis ir drąsiomis temomis. Būtent tuo ir žavi knygų pasaulis ir dar kartą primena mums visiems, kad nevalia vertinti knygos pagal jos viršelį...

Jeigu jau užsiminiau apie sektas, tikriausiai vertėtų plačiau jas aprašyti. Pasaulyje egzistuoja tūkstančiai tokių sektų su skirtingais tikslais ir požiūriais į gyvenimą.  Dažniausiai sektų nariai ieško tokių aukų savo gretoms papildyti, kurios iš pažiūros gali atrodyti labai nusivylę ir nepasitikintys savimi. Sektantams išorinis pasaulis - nuodėmių ir paklydimų kupinas katilas. Dažnai tokios religinės organizacijos būna labai pavojingos ir dažnai baigiasi narių mirtimis, todėl yra labai svarbu nepasiduoti "religingųjų" hipnozėms, kurios prisistato esą Jėzaus Kristaus pasiuntiniai žemėje ir kad jiems buvo įsakyta padaryti vieną ar kitą. Manau, kad jaunimas Lietuvoje ir taip nėra labai religingas, aišku tai priklauso nuo šeimos požiūrio ir vertybių, bet nuoširdžiai patariu nesivelti į jokius pokalbius su žmonėmis, kurie, rodos, nekaltai kviečia padiskutuoti apie religiją...

Siejant religines sektas su romanu, galiu papasakot šiek tiek plačiau apie čia aprašomą sektą, nes jos vaidmuo kūrinyje yra itin svarbus. Visų pirma ir svarbiausia - Lenka priklausė šiai draugijai ir savaime gudrioji Snieguolė buvo įtraukta į šią painiavą. Sektantai vadino save Baltąja šeima, buvo labai garsūs visoje Čekijoje ir tikėjo esą kraujo giminės su Jėzumi. Šie sektantai buvo plačiai aptarinėjami spaudoje ir buvo įsakyta tam tikroms įstaigoms sekti šiuos žmones, galinčius kelti pavojų civiliams...

Knygos eigoje daugiau susipažinsite su seserimis ir jų santykių vystymųsi, sutiksite ir daugiau veikėjų na ir žinoma nebus apsieita be veiksmo epizodų. Man pasirodė įdomu tai, kad ši knyga beveik niekuo nesusijusi su pirmąja serijos dalimi ir ją galima skaityti kaip visai atskirą kūrinį. Ankstesnėje dalyje sutikti veikėjai čia liko užmiršti ir vietoj jų atsirado naujų. Įdomu kaip bus su trečiąja trilogijos knyga: ar autorė nuspręs sugrąžinti kažkurios dalies veikėjus ar vėl iš naujo sukurs dar vieną pasakojimą...

"Raudona kaip kraujas" knygoje tikrai buvo pasigęsta romantikos, skaitytojams ir man buvo kilę įtarimų, kad galbūt Snieguolė ims simpatizuoti vienam iš savo draugų, bet taip neatsitiko. Salla Simukka "Balta kaip sniegas" dalyje atvėrė skaitytojams akis ir pažėrė visai nenumatytų detalių. Šiame kūrinyje ryškiai aprašyta dar viena veikėja, likusi Snieguolė gimtinėje. Jos vardas buvo Liepsna ir tai buvo Snieguolės sielos draugė... Neatskleisiu jokių detalių, bet iš tiesų dėl šių elementų knyga man priminė mylimą Cat Clarke kūrinį "A kiss in the dark", kurį tikrai labai rekomenduoju ir tikiuosi sulaukti jo Lietuvoje.

Iš tiesų "Balta kaip sniegas" man patiko kur kas labiau nei pirmoji dalis, galbūt tam įtakos turėjo mano anksčiau išgirtas unikalios temos pasirinkimas. "Balta kaip sniegas" yra visai neilga ir labai greitai skaitosi, todėl pakaks kelių valandų ir jau žinosite tolimesnius Snieguolės nuotykius ir visas įmantrybes, aprašytas kūrinyje.
Vėlgi priminsiu nepraleisti išskirtinės progos susitikti autorę knygų mugėje ir išgirsti jos pasakojimą apie savo trilogijos kūrimą. Autorė taip pat dalins autografus, tad nepamirškite pasiimti ir jos parašytų knygų kartu su savimi.

Aš dalyvausiu 2015m. Knygų mugėje ir susitikime su rašytoja Salla Simukka, o tu? :)

Susan Ee "Pasaulis Po to"

Neskaičiusiems pirmosios dalies "Angelų įsiveržimas" šio aprašymo nepatartina skaityti.

"Angelų įsiveržimas" 

Tikriausiai puikiai žinote apie žaibo greičiu išpopuliarėjusią autorę Susan Ee ir jos trilogiją "Angelų įsiveržimas". Nekantraudama pristatau jums ir antrosios dalies "Pasaulis Po to" aprašymą ir iš anksto labai rekomenduoju visą knygų seriją.

Šiek tiek priminimų apie pirmąją serijos dalį:

Pabaigoje knygos įvyko šiurpi kulminacija, kurios metu Penryn rado savo septynmetę sesutę, kurios paieškos ir buvo plačiausiai aprašomos  dalyje. Deja, sesei buvo sudarkytas veidas, ji buvo sužalota ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Nukentėjo ir pati Penryn, nes jai įgėlė Skorpionas ir visi galvojo, kad mergina mirė, nors iš tiesų liko paralyžiuota. Rafas, tikėjęsis susigrąžinti savo ankstesnįjį gyvenimą, per klaidą gavo ne savo, bet demono sparnus, o tariama Penryn mirtis paveikė jį itin stipriai. Vaikinas atsiskyrė nuo Penryn, grąžinęs jos kūną šeimai, o pats patraukė savo keliais....

Jau pabaigusi "Angelų įsiveržimas" ėmiau daug tikėtis ir iš antrosios dalies "Pasaulis Po to", nes autorė Susan Ee sugebėjo mane pririšti prie istorijos. Dažnai būna taip, kad nusprendusi paskaityti trilogiją, perskaitau vieną jos dalį, tuomet padarau pertrauką skaitydama kitokias knygas ir tada vėl grįžtu prie tos pačios trilogijos, kad liktų gilesnis įspūdis, bet šį kartą buvo atvirkščiai: nuo pirmos dalies peršokau prie kitos ir dar greičiau ją perskaičiau...

"Pasaulis Po to" pasakoja apie Penryn tolimesnį gyvenimą žmonių pasipriešinimo stovykloje. Atgavusi savo natūralią poziciją, mergina daug galvojo apie savo seserį, visą žmoniją ir Rafą... Likęs angelo kardas priminė jai apie vaikiną ir sugrąžino pačius gražiausius prisiminimus bei tuo pačiu neleido mums, skaitytojams, nuliūsti dėl išsiskyrusių jaunuolių kelių...

Antrojoje dalyje veiksmas buvo sukoncentruotas į žmonių pasipriešinimą angelams ir visai jų "revoliucijai". Penryn su savo mama ir sesute taip pat buvo pasipriešinimo dalyvės, o Penryn atiteko ir svarbus vaidmuo, prilygstantis jos vaikų išgelbėjimui dar pirmojoje dalyje. Žiauriausios knygos akimirkos bent jau man pasirodė tos, kurios buvo susijusios su Penryn sesute, nes mažai mergaitei buvo itin sunku pritapti prie aplinkos ir ypač išvengti smerkiančių žvilgsnių. Maža mergaitė tiesiog nyko akyse, nes negalėjo pakankamai valgyti, niekuo nepasitikėjo... Vėlgi, jos likimas šioje knygoje toks pats svarbus kaip ir pirmojoje ir prives prie tam tikrų veiksmų ir Penryn.

Skaitydama šią dalį atkreipiau dėmesį ir į tai, kad autorė į fantastinį kūrinį įtraukė ir tokius žinomus pasaulio autoritetus kaip Steve Jobs ar Mark Zuckerberg. Nežinau ar jūs pakankamai informuoti, ar ne, bet priminsiu, kad Steve Jobs yra kompanijos Apple įkūrėjas, o Mark Zuckerberg - Facebook įkūrėjas. Šie du visiems puikiai pažįstami žmonės buvo ne tik trumpam paminėti, bet autorė tarsi nuspėjo, ką jie veiktų tokiomis sąlygomis, kai pasaulį užgrobė angelai...Iš tiesų pirmą kartą skaitydama fantastinį kūrinį atpažinau žinomus pasaulio atstovus ir net nežinau ar tai turėčiau vertinti teigiamai ar ne, nors buvo visai smagi patirtis...

Pasidalinsiu dar šiokiomis tokiomis savo interpretacijomis... Manau, kad "Pasaulis Po to" pagrindinė mintis yra, kad tikrasis blogis nėra demonai ir angelai, užgrobę žemę, bet patys žemės atstovai - žmonės, kurie kentėjo badą, mirtis, savo namų ir miestų sunaikinimą...Buvo atskleisti gyvuliški žmonių instinktai, kurie pasireiškia siekiant vieno - išgyventi.  Na, sunku ką nors paaiškinti, neatskleidžiant esminių detalių, bet ši mintis yra labai ryški ir aiški ir džiaugiuosi tokiu autorės pasirinkimu, nes susieti tokią realistišką, temą su fantastikos pasauliu, yra neįkainojama.

Pagrindinis klausimas, kuris mane ir visus kitus persekiojo, buvo susijęs su Rafu ir Penryn. Aš taip norėjau, kad jie susitiktų, verčiau puslapį po puslapio ir laukiau lemtingo ir tikriausiai neišvengiamo įvykio... Deja, negaliu pasakyti ar jis įvyko, ar jaunuolius kartu sutiksime tik kitose dalyse, bet esmė tame, kad ši knyga neleis jums nepasiilgti romantikos tarp šių veikėjų.

Privalau pasakyti pačia didžiausią autorės klaidą. Kaip žinote, Penryn yra vaizduojama kaip didvyrė, pasiruošusi paaukoti savo gyvybę dėl sesers gerovės, trokštanti padėti žmonijai ir palaikyti taiką... Mergina buvo tikra kovotoja visais atžvilgiais ir nebijojo pasipriešinti prieš nenugalimus priešus. Deja, net ir nežinau kodėl Susan Ee taip padarė, bet Rafo kardas, kuris atiteko Penryn, turėjo gauti ir naują pavadinimą, o Penryn sugebėjo pasirinkti patį tragiškiausią variantą, koks tik gali būti ir tai net labai nederėjo su pačia knyga ar jos mintimi... Net neužsiminsiu geriau ką Penryn be vardo padarė su kardu, teks išsiaiškinti patiems...

Apibendrinant visą knygą, galiu pasakyti, kad ji pranoks visus jūsų lūkesčius, net neabejoju tuo. Tiesą sakant, nežmoniškai laukiu trečiosios dalies, dar negaliu pasakyti ar ji paskutinė, nes kai kur skaičiau, kad bus 5 dalys, kai kur - 3. Bet tikrai labai laukiu trečiosios dalies ir tuo pačiu bijau, nes nežinau, ko tikėtis...Rekomenduoju!

Skaitytojų nuomonės:

Nėra jokių apibūdinančių žodžių kaip aš myliu šią dar tik įpusėjusią knygų seriją. Antra knyga netgi geresnė už pirmąją, o tai sako labai daug ką, nes antros knygos ne visada būna geros. TOBULAA!

Antrąją knygą skaičiau sulėtindama tempą nei pirmąją tam, kad kuo ilgiau pasimėgaučiau knyga! Nėra žodžių kuo taikliau apibūdinti šią knygą! Dievinu ją, kaip ir jos veikėjus! Jau laukiu jos tęsinio! Išskirtinė knyga!

Nuostabi knyga! Kai perskaičiau knygos pirmą dalį, kurią pasiėmiau iš bibliotekos pirmą pasitaikiusią, knyga pati mane įtraukė (tik pirmi puslapiai kiek "vilkosi"), nebegalėjau paleisti iš rankų. O tada turėjau (privalėjau) įsigyti 2 dalį.
Ne kiekviena rašytoja sugeba viską perteikti (ypač detales apie kovą ir kitas) taip realistiškai ir "įtraukti" skaitytoją", tad lenkiu galvą Susan Ee.
P.S. atsiprašau Stephenie Meyer gerbėjų, bet Susan Ee knygos daug geresnės.

Na ką gi. Knyga man ne itin patiko. Paskaitęs komentarus supratau einąs prieš daugumą, bet vis vien. Knyga manęs neįtraukė ir nesudomino. Pirmoji dalis buvo žymiai geresnė. Antrosios siužetas neįdomus, bent jau aš nepagavau jokios įtampos ar kulminacijos. Nepasakytum, kad ji nuobodi tikrai ne - tiesiog nei gera nei bloga - kiek geresnė nei paprasta. Skaityti galima.
Tiesą pasakius aš vis laukiau pabaigos ir užvertęs ją su palengvėjimu atsidusau. "Pagaliau!!!" pagalvojau. Tikrai tikiuosi, kad trečioji bus geresnė.

Kaip ir pirma dalis taip ir antra pilna fantazijos ir veiksmo. Tačiau į pagrindinį klausimą atsakymo vis dar neradau. Lauksim trečios dalies kur turėtų būti paaiškinimai visos šitos pasaulio suirutės. Demonizuoti angelai ir vienas angelas kuris tarsi visam tam priešinasi su paprastos paauglės pagalba. Keista bet savotiškai įdomi knyga, tik ją priskirčiau daugiau prie paauglių literatūros, kadangi labai lengvai ir greitai skaitosi.

George R R Martin "Varnų puota"

Neskaičiusiems pirmų trečių trilogijos "Ledo ir ugnies giesmė" dalių, šio aprašymo skaityti nepatartina.

Sostų žaidimas
Karalių kova
Kardų audra

Skaitydama įvairiausių nuomonių apie George R R Martin trilogiją esu girdėjusi, kad "Varnų puota" yra viena neįdomiausių dalių. Drįsčiau nesutikti, bet pateisinsiu šiuos žmones sakydama, kad po tūkstantį puslapių turėjusios "Kardų Audra" dalies "Varnų puota" buvo tarsi atokvėpis po itin įtemptų įvykių.

Visgi kuo pasibaigė "Kardų audra"? Daugybe mirčių: Jono Snou mylimosios Ygritės, visų nekenčiamo Džofrio, Sersėjos ir Džeimio tėvo Lordo Taivino ir daugybės kitų... Manau, kad jums patiems nesunku bus prisiminti visus įtemptus trečiosios dalies įvykius: karą, kovas prie Sienos, Karališkąsias vestuves ir daugybę klastingų ir nenumatytų posūkių.

Pirmiausia tikriausiai reikėtų aptarti neįprastai gudrų autoriaus sprendimą neįtraukti į šią dalį mėgstamiausių skaitytojų veikėjų: Daneiris, Jono Snou ir Tiriono. Taip taip, šioje dalyje labai menkai arba visai nieko nesužinosite apie šiuos mylimus veikėjus, kuriuos autorius paslėpė labai giliai, kaupdamasis kitoms serijos dalims. Manau, kad tai ganėtinai gudrus ir genialus sprendimas, nes tai tik sukelia dar daugiau intrigų ir noro paskaityti kitas trilogijos dalis.

Taigi, ko galima tikėtis iš "Varnų puotos"?. Atsakymas paprastas - geriau nesitikėkite nieko, nes esu tikra, kad būsite neteisūs. Autoriaus sugebėjimas suklaidinti skaitytojus ir tempti gumą yra labai ryškus ir pagirtinas. Šioje dalyje įvykiai orientuosis daugiausiai ties Karaliaus uostu, kur vyko permainos. Po mylimiausios sūnaus Džofrio mirties karaliumi tapo jo jaunesnysis brolis Tomenas, už kurį iki pilnametystės valdė jo mama Sersėja. Nesunku nuspėti, kad ši klastinga, bet protu pasižymėjusi moteris priims daugybę sprendimų, vardan jos pačios gerovės iš sūnaus saugumo. Iš tiesų man labai patiko skaityti santykius tarp jos ir Tomeno žmonos ledi Mardžerės dialogus, kai abi moterys, nekęsdamos viena kitos, stengėsi išlaikyti stabilią būseną ir neperplėšti viena kitai gerklių...

Šioje knygoje labai svarbūs buvo skyriai, susiję su kitomis karalystėmis. Jos buvo labai skirtingos, bet vienijo vienas bendras bruožas - visi vienaip ar kitaip siekė karūnos. Visgi karas, aprašytas "Karų audroje" nesibaigė, tiesiog šioje knygoje labiau buvo akcentuojami gynybinių ir strateginių planų kūrimai. Pavadinimas "Varnų puota" buvo duotas ne veltui, nes karalystėse vyko valdžių nepasidalijimai tarp tų pačių giminių atstovų...

Jeigu iki šiol dar neigiamai vertinote Sansą Stark, po šios dalies pakeisite nuomonę apie veikėją į gerąją pusę, nes pamažu autorius jus privers jus idealizuoti šią merginą, kuri drąsiai klausėsi nurodymų ir stengėsi išlikti nepastebėta savo tetos Ledi Lisos bokšte. Tiesa sakant, nuo šios dalies mergina buvo žinoma kaip Eleina, Mažojo Piršto pavainikė dukra. Rodos, nieko ypatingo, bet netikras tėvelis kurpė planus, kurie taip pat buvo susiję su siekiu gauti karūną. Pagrindinisjo ginklas ir buvo Vinterfelo atstovė - Sansa Stark...

Kita Vinterfelo mergaitė, Arija Stark, toliau savarankiškai ieškos savo gyvenimo kelio ir atsidurs žemėse, kur nesijautė sava, bet neturėjo kitos išeities. Nežinia kas laukia mergaitės ateities, bet esu tikra, kad George R R Martin ruošia ir Arijai kažką ypatingo. Tereikia sulaukti kitų dalių...

Nesunku teigti, kad "Varnų puotą" galima vadinti "Vesteroso moterys", nes tikrai galima atkreipti dėmesį, kad knygoje aprašomos labiau moterys ir jų sugebėjimas valdyti bei atlikti net ir vyrams būdingas pareigas.  Man tikrai patiko absurdiškos situacijos, autoriaus taiklūs pastebėjimai, kurie ne kartą vertė šypsotis.

Dabar rašau aprašymą ir negaliu patikėti, kiek pastangų autorius įdėjo į visą šią trilogiją. Juk šitiek daug intrigų, šitiek daug veikėjų ir skirtingų įvykių, kaip nepasiklysti šioje genialioje maišalynėje? Daugybė žmonių piktinasi, kad autorius taip ilgai rašo knygas, bet juk kartais verta palaukti vardan geresnio varianto nei dėl pigaus ir nuspėjamo. Mes, lietuviai, šiek tiek atsiliekam ir laukdami apie pusę metų, greičiau galime paskaityti išleistas knygas, nes šiuo metu visas pasaulis su nekantrumu laukia Šeštosios serijos dalies ir tai jau tęsiasi ne metus ir ne du... Netrukus pasivysime ir juos, bet tuomet jau dar ilgiau lauksime tęsinių... Visgi, pakentėti verta, ar ne?

Skaitytojai labiausiai liko patenkinti šio kūrinio pabaiga, kuri leidžia suprasti, kad sekanti dalis "Šokis su drakonais" bus labai ryški, kone tokia pati įspūdinga kaip ir "Kardų audra". Patikėkite, laukti tikrai verta, jau dabar nekantrauju paskaityti penktąją dalį, sužinoti daugiau apie mylimus ir pasiilgtus veikėjus, sužinoti šios dalies pabaigos baigtį ir patirti daugybę nuostabių valandų, skaitant.